Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Petkevičienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, vertinant ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nėra jokio pagrindo teigti, kad, jei tuo metu pareiškėjas būtų padavęs skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neteisėtumo, pareiškėjo teisės būtų tinkamai apgintos, nes Laikinasis įstatymas nuo jo įsigaliojimo iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos buvo galiojantis ir skųsti jo taikymą nebuvo jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas, vadovaudamasis šio nutarimo nuostatomis, visą tą laiką tikėjosi, kad valstybė sukurs praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsižviegiant į tai, nurodė, jog terminas skundui dėl Laikinuoju įstatymu sumažintos pensijos privalo būti skaičiuojamas nuo 2012-02-06 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Taip pat pabrėžė, kad teismas privalo efektyviai ginti pažeistas pareiškėjo teises, t. y. pareiškėjui kilusios pasekmės – neišmokėta senatvės pensijos dalis dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, privalo būti pašalintos pilna apimtimi.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimo (b. l. 33–37) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatos yra taikytinos į ateitį, todėl nėra pagrindo išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Taip pat nurodė, kad Seimas 2014-05-15 priėmė Valstybinių Socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymą, kuriame nustatyta senatvės ir netekto darbingumo pensijų, kurios 2010-2011 metais buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 str. nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai bei kuriame Vyriausybei pasiūlyta Seimui pateikti praradimų, atsiradusių taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Pažymėjo, kad, kol toks įstatymas nėra priimtas, pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31 susidariusią pensijos nepriemoką nėra teisino pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo (b. l. 50–53) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Vadovaujantis keliamam ginčui taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka iš esmės, todėl pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami.

Pareiškėjas ir atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-04-17 sprendimo Nr. (6.5)1-2557 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo priteisti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31, viso 3017,23 Eur.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su 2014-02-11 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydamas grąžinti neišmokėtos senatvės pensijos dalį (b. l. 47). VSDFV Vilniaus skyrius 2015-02-13 sprendimu Nr. (10.1)3-17416 persiuntė pareiškėjo prašymą VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją (b. l. 48). VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2015-02-24 sprendimu Nr. (6.5)I-1279 pareiškėjui nustatė terminą iki 2015-03-23 pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti praleido dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. Taip pat nurodė, kad galutinis sprendimas bus priimtas pateikus įrodymus, ar jų nepateikus (b. l. 12–13). Pareiškėjas VSDFV pateikė atsakymą (b. l. 14). VSDFV įvertinusi atsakymo argumentus, 2015-04-17 sprendimu Nr. (6.5)I-2557, vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui (valiniam aktui), mokėti sumažintą pensiją, apskųsti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 17–18).

Pareiškėjas su skundu, prašydamas panaikinti VSDFV sprendimą ir įpareigoti išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kreipėsi į teismą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31 buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis (b. l. 45). Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjo teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo.

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013-02-08) 103 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išaiškino, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. <..> Pareiškėjai dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 spręsdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų procesinio kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos pradžios skaičiavimo aiškinimą. Šioje nutartyje kolegija konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014 taip pat išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo 2015-02-11 prašymas, pateiktas VSDFV Vilniaus skyriui, laikytinas kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta dar 2010 m. balandžio mėn., todėl nuo šios datos turėtų būti skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo. Pareiškėjas su prašymu į VSDFV Vilniaus skyrių prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi 2015-02-11, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas su prašymu dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praleidęs trejų metų terminą.

Pareiškėjas į VSDFV 2015-02-24 sprendimą, kuriuo jam buvo pasiūlyta pateikti termino kreiptis į VSDFV praleidimo priežastis tik nurodė, kad pagrindas reikalauti išmokėti sumažintą pensijos dalį (pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises) atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo, todėl institucija privalanti asmenims išmokėti neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemoką. Tuo tarpu kitų objektyvių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Kaip jau nustatyta, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų balandžio mėnesį, todėl skundas VSDFV (ar teritoriniam skyriui) turėjo būti pateiktas iki 2013 metų gegužės mėnesio. Tuo tarpu pareiškėjo atsakyme (į 2015-02-24 raštą) nurodytos aplinkybės dėl termino praleidimo (pagrindas reikalauti pensijos nepriemokos atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo) prieštarauja aptartų teisės aktų nuostatoms ir ginčo klausimu suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Taip pat pažymėtina, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo iki 2013 metų gegužės mėnesio (termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pabaiga) buvo likę daugiau nei pusę metų, per kuriuos pareiškėjas galėjo kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau per šį terminą pareiškėjas į VSDFV nesikreipė bei nenurodė objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklaususiu priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VSDFV pareiškėjo atsakyme nurodytus argumentus pagrįstai įvertino kaip nepateisinančius termino praleidimo, todėl 2015-04-17 sprendimu Nr. (6.5)I-2557 atsisakydama atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad, jei laikotarpiu iki 2012-02-06 pareiškėjas būtų padavęs skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neteisėtumo, pareiškėjo teisės būtų tinkamai apgintos pažymėtina, kad skundo padavimas VSDFV iki 2013 m. gegužės mėn. ir jau 2015-02-11, teisiniu aspektu vertintini skirtingai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą VSDFV paduodamas 2015 m. vasario mėn. praleido terminą tokio pobūdžio skundui paduoti, todėl turėjo pagrįsti termino praleidimą objektyviomis aplinkybėmis. Neatnaujinus termino, kaip šiuo atveju, laikytina, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine ginčo ne teismo tvarka, kuri įstatymu nustatyta kaip privaloma, kas atitinkamai reiškia, kad pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės. Tuo tarpu pareiškėjui padavus skundą iki 2013 m. gegužės mėn., terminas tokio pobūdžio skundui paduoti nebūtų praleistas ir būtų nagrinėjamas iš esmės. Atitinkamai koks būtų priimtas sprendimas (kaip konkrečiai būtų apgintos pareiškėjo teisės skundą pateikus nepraleidus termino), šio nagrinėjamo ginčo kontekste hipotetiškai nevertinama. Papildomai pažymėtina, kad, kaip nustatyta šiuo ginčo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo suformuluotų taisyklių, taikytinų sprendžiant ginčą ir šioje byloje. Jau paminėtais argumentais (suformuluotų taisyklių kontekste) taip pat nesutiktina ir su pareiškėjo teiginiais, kad terminas skundui dėl Laikinuoju įstatymu sumažintos pensijos privalo būti skaičiuojamas nuo 2012-02-06 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Pareiškėjas skundo argumentais taip pat prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjui išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 3017,23 Eur, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo, laikotarpiu nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31. Minėta, jog ginčams dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl reikalavimas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką pirmiausia turėtų būti išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka VSDFV. Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y., kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-08-12 nutartis Nr. AS-756-870/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju VSDFV 2015-04-17 sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, o tai reiškia, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Pagal ABTĮ 101 str. 8 p., teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV 2015-04-17 sprendimu Nr. (6.5)I-2557 atsisakė atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, t. y. pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir pareiškėjas ja jau nebegali pasinaudoti, byla dalyje, kurioje prašoma įpareigoti pareiškėjui išmokėti senatvės pensijos nepriemoką (3017,23 Eur), susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo per laikotarpį nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31, nutrauktina ABTĮ 101 str. 8 p. pagrindu.

Pažymėtina, kad nuo 2012-01-01 Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas baigėsi, todėl reikalavimas pensijos nepriemoką priteisti iki 2015-09-01, nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra aktualus. Be to, pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, jog siekia, kad jam būtų priteista senatvės pensijos nepriemoka – 3017,23 Eur, kuri yra susidariusi būtent už laikotarpį nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1, 8 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo I. V. skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-04-17 sprendimą Nr. (6.5)I-2557 atmesti.

Skundą dalyje, kurioje prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui I. V. 3017,23 Eur negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-04-06 iki 2011-12-31, nutraukti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.