- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-449-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- R. T.
- Ieškovas
- R. T.
- Išvadą teikia
- Vilniaus
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovui R. T. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Institucija teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
R. T. 2009-05-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pakeisti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004-09-07 sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygą ir priteisti iš atsakovo R. T. nepilnametės dukters M. T. , gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 litų nuo kreipimosi į teismą dienos iki kol dukra mokysis vidurinės ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau, kol jai sukaks dvidešimt ketveri metai.
Nurodė, kad teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymas vaikui po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, tačiau šios sumos nepakanka patenkinti augančios dukters poreikius. Paaiškino, kad Martynai yra septyneri metai, ji yra pirmos klasės moksleivė. Vaiko išlaikymui reikalinga 1354 Lt suma į mėnesį. Šią sumą sudaro maistas, drabužiai, avalynė, higienos priemonės, išlaidos sveikatos priežiūrai, mokymuisi ir lavinimui ir kitos būtiniausios išlaidos. Pareiškėja dirba kirpėja puse etato (atlyginimas – 304 Lt) ir valytoja (atlyginimas - 370 Lt). Savo buto neturi. Jai priklauso automobilis. Pareiškėjos nuomone, tėvas dukters išlaikymui turėtų skirti 400 Lt sumą per mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004-09-07 sprendimu nustatyto išlaikymo dydį, nustatydamas, kad R. T. dukters M. T. išlaikymui moka R. T. kiekvieną mėnesį po 400 Lt nuo 2009-05-21 iki kol M. mokysis vidurinėje mokykloje, bet ne ilgiau, kol jai sueis dvidešimt keturi metai. Likusioje dalyje prašymą atmesti.
Teismas konstatavo, kad septynerių metų vaiko poreikių negalima prilyginti suaugusiojo žmogaus poreikiams, jie yra mažesni, tačiau mergaitei pradėjus lankyti mokyklą, jos poreikiai išaugo. Kadangi išlaikymą vaikui turi teikti abu tėvai, o byloje nėra duomenų apie pareiškėjo neįgalumą ar kitas aplinkybes, trukdančias jam dirbti, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, būdamas sveikas ir darbingas, turėtų daugiau prisidėti prie dukters išlaikymo. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei pateiktų įrodymų visuma, konstatavo, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjos prašymą ir priteisti 400 Lt sumą nepilnamečio vaiko išlaikymui nuo jos kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2009-05-21, iki kol dukra M. mokysis vidurinėje mokykloje, bet ne ilgiau, kol dukrai sueis dvidešimt keturi metai. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje duomenų apie pareiškėjo darbovietę nėra, tačiau nėra duomenų ir apie jo sveikatos problemas, todėl priteistina 400 Lt išlaikymo suma per mėnesį užtikrintų bent minimalių vaiko poreikių patenkinimą, kadangi pats vaikas užsidirbti negali ir jo išlaikymas yra tėvų pareiga.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. T. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimą pakeisti, pakeičiant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004-09-07 sprendimu nustatyto išlaikymo dydį, t.y. nustatant, kad R. T. nepilnametės dukters išlaikymui moka po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės.
1) be savo pirmosios dukters M., apeliantas kartu su savo dabartine sutuoktine dar privalo teikti išlaikymą ir antrajam nepilnamečiui vaikui O.. Teigia, kad jo žmona N. yra bedarbė, jų šeima šiuo metu glaudžiasi pas žmonos mamą – savo namų apeliantas su sutuoktine neturi, nes abu yra netekę darbo. Be to, apeliantas materialiai privalo remti ir savo jaunesniąją seserį L., kuriai šiuo metu yra 15 m. Apelianto tėtis yra antros grupės invalidas, todėl yra nedarbingas ir neišgali išlaikyti savo nepilnametės dukters. Be to, atsakovo ir jo sesers L. mama taip pat yra bedarbė. Taigi apelianto tėvams ir seseriai taip pat yra reikalinga materialinė pagalba;
2) šiuo metu apeliantas yra registruotas darbo biržoje ir jo pajamas pastaruosius 5 mėnesius sudarė tik gaunama bedarbio pašalpa, tačiau ir jos mokėjimas greitai bus nutrauktas, nes bedarbio pašalpa mokama tik 6 mėnesius, kas reiškia, jog artimiausiu metu jis neteks jau ir šio – paskutiniojo savo minimalių pajamų šaltinio. Teigia, kad galimybė susirasti naują darbą pagal statybininko profesiją šaltojo sezono metu nėra didelė, nes statybos yra sezoniškas darbas, o ypač, įvertinus objektyviąją visos šalies ekonominę situaciją. Be to, apelianto galimybės dirbti yra apribotos medicinių indikacijų, būtent – dėl nelaimingo atsitikimo metu pažeistų rankų pirštų. Apeliantas sutinka, kad iš jo būtų priteista 250 Lt kas mėnesį išlaikymo suma, todėl iš jo priteistas išlaikymo dydis turi būti mažintinas. Atsakovas taip pat pažymi, jog jo materialinė padėtis nuo išlaikymo priteisimo dienos nepasikeitė į gerąją pusę, o priešingai – tik pablogėjo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia atsakovo teises, nes teikdamas nustatyto dydžio išlaikymą, jis be minimalaus išlaikymo paliktų savo kitą vaiką, o pats liktų be jokio pragyvenimo šaltinio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. T. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad sūnaus O. išlaikymas neeliminuoja apelianto pareigos rūpintis, auklėti bei išlaikyti dukrą M.. Ieškovė pažymi, kad apeliantas teiginį, jog jis privalo materialiai remti nepilnametę seserį L. nepagrindžia įrodymais. Be to, jis net neteigia, jog atsakovas seserį materialiai remia, o tik mini, jo manymu, esant tokią pareigą. Apeliantas teigia, kad jo tėvams reikalinga materialinė pagalba, tačiau neteigia, jog jis ją teiktų. Atsakovas taip pat nepatiekia duomenų apie tėvų pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, bei galimai kitą turtą, todėl spręsti ar apelianto tėvams apskritai reikalinga materialinė pagalba, nėra galimybės.
Ieškovė taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog šiuo metu apeliantas neturi darbo, nereiškia, kad mažėja jo pareiga išlaikyti dukrą. Pats ieškovas ieškodamas darbo privalo būti aktyvus, kadangi yra darbingo amžiaus, duomenų apie galimus sveikatos sutrikimus nėra, todėl preziumuotina, kad jis yra geros sveikatos. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo, kaip darbuotojo, galimybės apribotos medicininių indikacijų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004-09-07 sprendimu buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria susitarta, kad atsakovas R. T. skirs dukters M. išlaikymui periodines išmokas 200 Lt kas mėnesį iki dukters pilnametystės (b.l. 9-10).
CK 3.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.).
Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovo teikiamas išlaikymas- 200 Lt per mėnesį, neatitinka dukters poreikių, išaugo jos poreikiai maistui, rūbams, laisvalaikiui bei jų kainos, dukra pradėjo lankyti mokyklą, taigi, atsirado papildomų išlaidų mokymo priemonėms. Kaip minėta, teismų praktikoje vadovaujamasi prezumpcija, kad minimalių vaiko poreikių patenkinimui reikalinga suma, atitinkanti vienos minimalios mėnesio algos dydį (1MMA), t.y. laikomasi nuostatos, jog 800 Lt suma yra pakankama vieno vaiko minimaliems poreikiams patenkinti, jeigu jis neturi specialių poreikių. Be to, šis kriterijus, kaip minėta, yra orientacinis, nors akivaizdu, jog šešerių- septynerių metų vaiko poreikiai tiek maistui, tiek rūbams bei higienos priemonėms, lyginant su paauglio, kuriam 15-17 metų, yra mažesni, todėl taikant paminėtąjį orientacinį kriterijų teismas turi atsižvelgti ir į vaiko amžių, jo gyvenamąją vietą, kad teismo nustatytas vaiko poreikių lygis atitiktų realias išlaidas jo būtiniesiems poreikiams patenkinti. Teismas, remdamasis ieškovės atstovo paaiškinimais, ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ieškovės nurodyta 1353,76 Lt išlaidų suma dukters išlaikymui nėra reali ir rėmėsi jau minėtąja prezumpcija, jog tokio amžiaus vaiko realiems bei protingiems poreikiams patenkinti pakankama 1 MMA dydį atitinkanti suma- 800 Lt. Šios teismo išvados apeliantas neginčija, t.y. jis neįrodinėjo, kad konkrečiai jo dukters M. minimalūs poreikiai galėtų būti patenkinami mažesnėmis sąnaudomis. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta šią teismo išvadą pagrįsta, teisinga, atitinkančia jau minėtą teismų praktiką.
Dėl tėvų turtinės padėties ir jų dalies vaiko išlaikymo prievolėje.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus apie šalių turtinę padėtį, amžių, darbingumo lygį, nustatė, kad tėvų pareiga nagrinėjamoje situacijoje išlaikymo prievolėje yra lygi. Apeliaciniu skundu ši teismo išvada iš esmės nėra ginčijama. Apeliantas tik nurodo, kad jo turtinė padėtis neleidžia jam teikti vaikui tokio išlaikymo, koks nustatytas teismo sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sunki tėvų turtinė padėtis savaime nereiškia, kad vaikui neturėtų būti teikimas tokio dydžio išlaikymas, koks užtikrintų bent minimalių vaiko poreikių patenkinimą. Minėta, jog remiantis teismų praktika, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, t.y. į tėvų darbingumo lygį, jų pastangas, siekiant susirasti darbą, kitas reikšmingas aplinkybes.
Apelianto nurodoma aplinkybė dėl jo pareigos padėti tėvams išlaikant apelianto nepilnametę seserį nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip teisiškai reikšminga, kadangi pareiga išlaikyti nepilnamečius savo vaikus yra įstatyminė, tuo tarpu padėti seseriai- moralinė, todėl, nesant galimybės tinkamai vykdyti abi šias pareigas, prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečių vaikų išlaikymui. Antra, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog realiai teiktų kokią nors paramą savo seseriai, todėl abstraktaus pobūdžio samprotavimai apie tokios pareigos egzistavimą negali įtakoti tėvo pareigos teikiant vaikui išlaikymą.
Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis yra bedarbis, darbo negali susirasti dėl ekonominio nuosmukio, taip pat nesudaro pagrindo pakeisti teismo priteistą išlaikymo dydį: apeliaciniame skunde remiamasi tuo, kad atsakovas dirbo statybose, šis darbas yra sezoninio pobūdžio, šaltuoju metų periodu tokio pobūdžio darbų nėra ir pan.. Nuo apeliacinio skundo padavimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine praėjo nemažai laiko, sezonas, kuriuo, pasak apelianto, jis neturi galimybės susirasti darbo, pasikeitė, tačiau duomenų apie atsakovo įsidarbinimą (ar negalėjimą įsidarbinti) teismui nepateikta, apelianto atstovė negalėjo nurodyti, ar apeliantas šiuo metu dirba, kokios jo pajamos. Teismui taip pat nebuvo teikiami įrodymai, kad apeliantas būtų aktyviai ieškojęs darbo: vien registracija darbo biržoje (apeliacinio skundo padavimo metu) neįrodo asmens aktyvių pastangų darbo paieškoje. Atsakovas, turėdamas du išlaikytinius, turi pareigą imtis visų jam prieinamų priemonių, kad galėtų teikti savo vaikams bent minimalų išlaikymą, t.y. jo darbo paieškos neturi apsiriboti įsiregistravimu darbo biržoje; jis turi išnaudoti visus darbo rinkoje egzistuojančius darbo paieškos būdus, esant poreikiui- persikvalifikuoti ir pan.. Tokio pobūdžio įrodymų atsakovas teismui nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė dėl jo nedarbo nesudaro pagrindo mažinti atsakovo dalį išlaikymo prievolėje, juo labiau, įvertinant ieškovės atstovo paaiškinimą, kad šiuo metu ir ieškovė yra praradusi darbą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisinis pagrindas pakeisti išlaikymo dydį nagrinėjamoje byloje egzistavo, teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė realių vaiko poreikių lygį ir teisingai, pagal tėvų turtinę padėtį paskirstė jų dalis išlaikymo prievolėje, todėl pagrindo pakeisti teismo sprendimą nėra, jis paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei iš apelianto priteistinos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.).
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str., iš apelianto valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidos, kurios apeliacinės instancijos teisme sudarė 8,30 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
R. T. iš R. T. 600 Lt (šešis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš apelianto R. T. į valstybės biudžetą 8,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).