Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-04-16 · Administracinė byla Nr. P-502-51-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-16
Bylos Nr.
P-502-51-14
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-00400-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
G. M., H. K., J. K., M. A. K., G. J.
Atsakovas
Elektrėnų savivaldybės administracijai, V. V.
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P502-51/2014Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00400-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1339/2013 pagal pareiškėjų G. M., H. K., J. K., M. A. K., G. J. skundą atsakovams Elektrėnų savivaldybės administracijai ir V. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai G. M., A. J., H. K., J. K., M. A. K., G. J. patikslintais skundais (I t., b. l. 13–17, II t., b. l. 1–7, III t., b. l. 48–58) prašė teismo priteisti iš atsakovų Elektrėnų savivaldybės administracijos ir V. V. solidariai kiekvienam pareiškėjui po 2617 Lt turtinės žalos atlyginimą ir po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėja G. M. prašė priteisti jai iš atsakovų solidariai 1600 Lt turtinei žalai atlyginti, kurią ji patyrė sumokėdama 1200 Lt už turto vertinimą ir 400 Lt už žalos kapui nustatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (III t., b. l. 115–128) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 19 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos Kazokiškių seniūnės V. V. įsakymu Nr. V-10 „Dėl komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Kazokiškių seniūnijoje esančių kapinių kapaviečių priežiūros komisija (I t., b. l. 35). Pareiškėja 2007 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Trakų rajono prokuratūrą su pareiškimu dėl kapo tvorelės dingimo. Prokuratūra 2008 m. vasario 29 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nustatė, kad tvorelė nuo U. K. kapo, esančio Kazokiškių kapinėse, buvo nuimta siekiant sutvarkyti kapines (I t., b. l. 19–20). Konstatavo, kad byloje asmenų duoti parodymai buvo vienodi, sutapo tarpusavyje. Seniūnija, kaip savivaldos institucija, privalo rūpintis jos teritorijoje esančiomis kapinėmis. Komisija tvarkė Kazokiškių kapines ir nuo netvarkomų, apleistų kapaviečių nuėmė senas sulūžusias tvoreles, kurios trukdė prieiti ir tvarkyti kapavietę. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino byloje neįrodyta aplinkybę, kad atsakovai elgėsi neteisėtai ir nuėmė bei išmetė tvorelę nuo tinkamai tvarkomos ir prižiūrėtos kapavietės.

Teismas taip pat nustatė, kad nė vienas pareiškėjas nebuvo įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės priežiūrą, todėl pranešti apie kapinių tvarkymą konkrečiam asmeniui seniūnija negalėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimo galima reikalauti tik iš savivaldybės valdžios institucijų, bet ne iš konkretaus valdžios institucijos tarnautojo, todėl žalos atlyginimo byloje V. V., Kazokiškių seniūnė, negali būti atsakovu, t. y. reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui. Taip pat, teismas nustatė, kad pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja G. M. 2008 m. vasario 8 d. apklausta Trakų rajono apylinkės prokuratūroje parodė, kad ji 2007 m. spalio 20 d. buvo atvykusi į Kazokiškių kapines, kur palaidota jos prosenelė U. K., ir nerado kapo tvorelės. Apklausos protokole fiksuoti minėtos pareiškėjos parodymai, kuriuose ji pripažino, kad tuo metu kapinėse buvo nemažai žmonių, kurie jai pasakė, jog tvorelę nukėlė seniūnijos pasamdyti žmonės. Teismas vertino, kad šie pareiškėjos paliudijimai patvirtina, jog aplinkybę, kad kapo tvorelė buvo nuimta Kazokiškių seniūnijos samdytų žmonių, G. M. sužinojo 2007 m. spalio 20 d. būdama kapinėse iš jose buvusių kitų žmonių. Šis pareiškėjos G. M. liudijimas patikimai patvirtina, kad ji apie tvorelės dingimą sužinojo ne po to, kai gavo 2008 m. vasario 29 d. Trakų rajono prokuratūros nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas dėl tvorelės dingimo buvo nutrauktas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2011 m. vasario 24 d., teismas konstatavo, jog pareiškėja praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 1–2). G. M. ir kiti pareiškėjai – A. J., H. K., J. K., M. A. K., G. J. tvirtino, kad būtent G. M. jie buvo įgalioję tvarkyti velionės U. K. kapą. Teismas konstatavo, kad kiti pareiškėjai taip pat praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią apie kapo tvorelės dingimą sužinojo jų įgaliota atstovė G. M. (CK 2.137 str. 1 d.). Mirusioji U. K. A. J., H. K., J. K. ir M. A. K., taip pat kaip ir pareiškėjai G. M., yra prosenelė, o pareiškėjai G. J. – senelė.

Šalies argumentai

Pareiškėjai G. M., H. K., J. K., M. A. K., G. J. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 138–149) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų 1500 Lt apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas (III t., b. l. 150–151). Taip pat prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjų manymu, teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 1 d.), padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjai grindė savo poziciją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi (IV t., b. l. 2-16) pareiškėjų G. M., H. K., J. K., M. A. K., G. J. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka argumentus nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjų apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausia turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pažymėjo, jog pareiškėjai teigė, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. vasario 29 d., t.y. nuo Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. vasario 29 d. nutarimo priėmimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.87-2-067-07, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal G. M. 2007 m. gruodžio 17 d. pareiškimą dėl U. K. kapo tvorelės dingimo, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas nepraleidus trejų metų senaties termino.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminą kitaip nė skaičiavo pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į G. M. 2008 m. vasario 8 d. parodymus prokuratūroje, kuriuose pareiškėja įvardijo datą (2007 m. spalio 20 d.), kada sužinojo faktą, jog nuo prosenelės kapo dingo tvorelė, taip pat nurodė kokią informaciją ji gavo minėtą dieną Kazokiškių kapinėse iš ten sutiktų žmonių, t. y. kad tvorelę nuėmė seniūnijos pasamdyti žmonės. Be to, 2008 m. vasario 8 d. apklausoje G. M. paaiškino, kad vėliau, t.y. po 2007 m. spalio 20 d., ji sužinojo, jog tvorelės likučiai maždaug dvi savaites gulėjo prie varpinės. Pareiškėja G. M. parodymus prokuratūroje apie šias aplinkybes davė praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams nuo 2007 m. spalio 20 d. ir iš jos parodymų matyti, kad minėtų parodymų davimo dieną ji turėjo pakankamai informacijos apie tai, kad su kapo tvorelės nuėmimo darbais yra susijusi seniūnija. Todėl nėra pagrindo senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti eigos pradžią skaičiuoti nuo pareiškėjų nurodytos datos. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir skaičiuojant nuo 2008 m. vasario 8 d., kurią užfiksuoti minėti G. M. parodymai, pareiškėjai yra praleidę trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pareiškėjų reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti.

II.

Pareiškėja G. M. 2014 m. vasario 14 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (IV t., b. l. 24-25).

Prašymą atnaujinti procesą grindžia tokiais argumentais:

1. Atsakovai klaidino teismą ir pareiškėją, kad Elektrėnų savivaldybė administruoja ir prižiūri kapus, kuriuose yra palaidoti pareiškėjos G. M. artimieji.

Po pirmosios instancijos teismo proceso gavus iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (11.27)2-1146 paaiškėjo, kad kapinės yra kultūros vertybė priklausanti Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių kompleksui, kurio priežiūrą tvarko Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, o ne atsakovai Elektrėnų savivaldybės administracija ir V. V..

2. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui po apeliacinio skundo pateikimo buvo papildomai pateiktas G. M. 2008 m. vasario 8 d. civilinio ieškinio pareiškimas. Todėl mano, kad ši data laikytina civilinio ieškinio data, ir byloje neteisingai nurodyta kita data.

Mano, kad yra Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje nurodydama bylos numerį pirmosios instancijos teisme Nr. I-677-437/2013, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesas užbaigtas apeliacinės instancijos teismui priėmus galutinį sprendimą, laikytina, kad svarstytinas klausimas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-1339-13.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 158 str. 2 d.). ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Pareiškėja G. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Paaiškėjo, kad kapinės yra kultūros vertybė priklausanti Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių kompleksui, kurio priežiūrą vykdo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos o ne Elektrėnų savivaldybės administracija ir V. V..

2. Civilinio ieškinio data, nuo kurios skaičiuotinas senaties terminas, yra 2008 m. vasario 8 d., kada G. M. pateikė civilinio ieškinio pareiškimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjos teigimu, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose (tai, kad pareiškėja vietoje punktų nurodė 2 ir 3 dalį, laikytina rašymo apsirikimu) nustatytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies punktą procesas gali būti atnaujinamas kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-44/2012).

Kaip nurodo pati pareiškėja, informaciją iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apie aptariamų kapinių priskirtinumą kultūros vertybe pripažintam Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių kompleksui, ji gavo po pirmosios instancijos teismo proceso, 2013 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (11.27) 2-1146. Be to, pareiškėja, remdamasi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. (11.27.)2-1756 (III t., b. l. 182), 2013 m. liepos 16 d. prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl bylos perdavimo pagal teismingumą ir ikiteisminio tyrimo Nr. 87-2-067-07 medžiagos teismo proceso metu panaudojimo nurodė, kad iki veikiančių kapinių statuso aptariamoms kapinėms suteikimo 2009 m. kovo 25 d. pagal kompetenciją kapinių administravimas buvo priskirtas Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (III t. b. l. 175).

Taigi, šios pareiškėjos nurodyta aplinkybė tiek pareiškėjai, tiek apeliacinės instancijos teismui buvo žinomos iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties priėmimo, todėl ši aplinkybė nelaikytina naujai paaiškėjusia.

Pareiškėjos minėta aplinkybė, jog buvo nurodyta neteisinga civilinio ieškinio pareiškimo data, teisėjų kolegijos vertinimu neatitinka 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo procesui atnaujinti, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Nėra nustatyta ir pareiškėja nepateikė duomenų, kad kurie nors nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai ir duomenys įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų pripažinti melagingais ar neteisingais. Pagal pareiškėjos argumentus, pateikiamus dėl senaties termino skaičiavimo matyti, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja nepateikė argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A146-1339-13 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A146-1339-13 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasRamūnas GadliauskasVirginija Volskienė