- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-28
- Bylos Nr.
- A-438-342-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos keliai“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Janinai Vaitiekienei, Rūtai Sriubaitei, Juozui Rukšėnui, Jonui Masiokui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos keliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos keliai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB ,,Klaipėdos keliai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2009-07-15 sprendimo Nr. S-200(7-153/2009) dalį (toliau – ir MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie Lietuvos Respublikos FM, atsakovas) 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 69-84 dalį (toliau – ir VMI prie Lietuvos Respublikos FM sprendimas), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI, Inspekcija) 2008-12-10 sprendimą Nr. (11.1-71)-SA-50 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su skundžiamais sprendimais. Paaiškino, kad:
1. Minėtame patikrinimo akte nėra jokios nuorodos, kada paskutinį kartą buvo atliekamas Bendrovės patikrinimas, t.y. už kokį laikotarpį ir kokie mokesčiai tikrinti. Kadangi Bendrovė buvo tikrinama už 2003 metus, kai Bendrovės akcininkas buvo Klaipėdos savivaldybė, tai dabartiniai savininkai neturi informacijos, ar Bendrovė prieš privatizavimą buvo Klaipėdos AVMI patikrinta, ar dabartiniu metu nėra tikrinamas tas pats laikotarpis, kuris jau buvo tikrintas, kas įstatymu yra draudžiama.
2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 84 2.2 punkte numatyta netaikyti keleivių ir transporto priemonių, vykstančių per Lietuvos Respublikos sieną, vykimo periodiškumo fiksavimo tvarkos, nustatytos šio įsakymo 1 punkte, Lietuvos Respublikos piliečiams, vykstantiems per Lietuvos ir Latvijos valstybių sieną. Nagrinėjamu atveju visi UAB „Klaipėdos keliai“ į komandiruotes vykę darbuotojai buvo ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl jų kelionės dokumentai jiems kertant sieną neturėjo būti pažymėti. Be to, per valstybės sieną vykstančių Europos Sąjungos valstybių narių piliečių kelionės dokumentai žymimi tais atvejais, kai patys piliečiai to pageidauja. Išvažiavimo/atvažiavimo spaudu pasienio poste pažymėti plastikinę asmens tapatybės kortelę neįmanoma techniškai. Vadovaudamasi 1995 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 613 (2001 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 341 redakcija) 8 punktu, UAB „Klaipėdos keliai“ mokėjo savo darbuotojams dienpinigius už vadovo įsakyme nurodytą komandiruotės laiką, kai pagal darbuotojų kelionės dokumentus nebuvo galima nustatyti, kada jie atvyko į komandiruotės vietą ir išvyko iš jos, todėl jokių norminių aktų nepažeidė. Vertinant, ar Bendrovė darbuotojams mokėjo dienpinigius už komandiruotes teisingai, būtina atsižvelgti ir į kitas svarbias aplinkybes: (i) sumos, kurias, mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovė išmokėjo darbuotojams už „neįvykusias“ komandiruotes yra nereikšmingos. Viso, neva, nepagrįstai per du metus buvo išmokėta tik 81961 Lt, t.y. vidutiniškai 40 000 Lt per metus, kai tuo tarpu Bendrovės apyvarta 2005 ir 2006 metais buvo daugiau nei 25 mln. litų; (ii) mokesčių administratoriaus nuomonė dėl komandiruotes patvirtinančių dokumentų pildymo pagrįsta ne teisės aktais, o teoriniais pamąstymais. Be to, paties mokesčių administratoriaus pareigūnai, vykdami į komandiruotes į Europos šalis nežymi kelionės dokumentų. Nepaisant to, dienpinigius už šias komandiruotes išsimoka ir papildomų įmokų į biudžetą sau neskaičiuoja; (iii) kelionė į Latviją trunka daug trumpiau, nei kelionė į Vilnių ar Kauną, todėl būdavo atvejų, kai darbuotojai į Latviją vykdavo po kelis kartus į dieną. Be to, siekiant taupyti lėšas, Bendrovės darbuotojai dažnai vykdavo iš Latvijos nakvoti namo, o kitą dieną vėl važiuodavo į Latviją. Tokiais atvejais skaičiuoti dienpinigius kitaip, nei pagal Bendrovės vadovo įsakymus nėra galimybės, nes darbuotojai jokių kitų dokumentų (nakvynės išlaidos ir pan.) darbdaviui pateikti negalėjo; (iv) visos Bendrovės darbuotojų komandiruotės buvo įformintos Bendrovės vadovo įsakymais, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje; (v) siekdama išsiaiškinti vykusių komandiruočių realumą patikrinimą atliekantys pareigūnai galėjo paprašyti Bendrovės darbuotojų paaiškinimų, tačiau to sąmoningai nepadarė, kad ginčytiną situaciją galėtų traktuoti savo naudai; (vi) mokesčių administratorius nenurodė, kokią konkrečią įstatymo ar kito teisės akto nuostatą pažeidė Bendrovė, pildydama kelionės lapus taip, kaip jie buvo pildyti tikrinamuoju laikotarpiu. Bendrovės nuomone, ji pati galėjo nustatyti, kaip pildomi kelionės lapai ir kaip pagal juos nurašinėjamas kuras, nes nei vienas norminis aktas nenumatė, kokie privalomi rekvizitai turėtų kelionės akte būti; (vii) joks norminis aktas nedraudžia vienu metu dirbti keliose įmonėse. Darbas įmonėse, ypač vadovaujančiųjų darbuotojų, niekaip nesusijęs su fiziniu darbuotojo buvimu įmonės patalpose. Intelektualų darbą atliekantys darbuotojai turi visas galimybes susisiekti su darbdaviu telefonu ar el. paštu, todėl tai, kad viena įmonė išsiuntė darbuotoją į komandiruotę į užsienį, faktinio darbuotojo buvimo užsienyje laiko nedaro nedarbo laiku toje kitoje įmonėje. Ta kita įmonė darbuotojo į užsienį nesiuntė, todėl ir negalėjo nurodyti, kad darbuotojas yra išvykęs į užsienį tos kitos įmonės interesais.
3. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė teikė savo darbuotojams dovanas, kurias privalėjo apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokomis bei įmokomis į Garantinį fondą (toliau – ir GF). Pareiškėjo manymu, tokia mokesčių administratorius pozicija neteisinga, nes (i) UAB „Klaipėdos keliai“ buvo privatizuota 2004 metais. Pagal galiojusias teisės normas, valstybės institucijos (valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir kt.) kontroliuojančios valstybės (savivaldybės) kontroliuojamų įmonių prievolių įvykdymą valstybei ar (ir) savivaldybei, duomenis apie visus tokios įmonės įsiskolinimus (įskaitant baudas ir delspinigius) valstybei (savivaldybei) Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti valstybės ar savivaldybės kontroliuojamai įmonei. Valstybės ar savivaldybės kontroliuojama įmonė, kurios akcijos yra įtrauktos į privatizavimo objektų sąrašą, privalo raštu kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, kad parengtų šiame punkte nurodytus dokumentus. Tai, kad pats mokesčių administratorius ar Klaipėdos miesto savivaldybė neįvykdė savo pareigų, negali būti pagrindu priskaičiuoti į biudžetą mokėtinas sumas už 2003 - 2004 m. laikotarpį iki bendrovės privatizavimo; (ii) teisės aktai numato, kad gyventojo gautos iš asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, nepiniginės dovanos ir laimėjimai (prizai), taip pat gyventojo gautos iš asmens, nesusijusio su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, nepiniginės dovanos ir laimėjimai (prizai), apmokestinami tik jeigu jų vertė viršija 250 litų. Šiuo atveju dovanų vertė fiziniams asmenims neviršijo 250 Lt, todėl skaičiuoti GPM ir kitų įmokų nebuvo jokio pagrindo; (iii) mokesčių administratorius be pagrindo nurodė, kad 2003 m. vasario 8 d., pagal aktą, darbuotojai išėjimo proga iš Bendrovės gavo dovaną bei gėles, kurias reikėjo apmokestinti. Šiuo atveju tai buvo ne dovana, bet prizas už tai, kad darbuotojui sukako jubiliejus, juk ne visi pasiekia garbingą jubiliejų. O toks prizas iki 2 NPD yra neapmokestinamas nei GPM, nei socialinio draudimo įmokomis.
6. Mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovės generalinis direktorius buvo ne komandiruotėje, bet poilsiavo. Tokia mokesčių administratoriaus išvada nėra teisinga, nes yra padaryta vadovaujantis tik tuo, kad generalinio direktoriaus nebuvo Lietuvoje. Priešingai nei valstybės tarnyboje, privačiame versle vadovas yra priverstas dirbti visada. Ginčijamu atveju Bendrovės vadovas, nors ir buvo išvykęs, dirbo su Bendrovės popieriais, planavo Bendrovės vystymo strategiją bei kitus Bendrovei svarbius dalykus. Tai, kad Bendrovės vadovas dirbo patvirtina ir nuolatinis jo bendravimas telefonu su verslo partneriais bei Bendrovės darbuotojais. Išvykos metu buvo susipažinta su aplankytų šalių pasiekimais tiesiant kelius ar tiltus, buvo ieškomi ir užsienio partneriai dėl galimo bendradarbiavimo. Išvyka buvo reikalinga dar ir dėl to, kad dėl intensyvaus verslo skirti savaitę Bendrovės veiklos strategijos netrukdomam planavimui Lietuvoje yra neįmanoma nei praktiškai, nei teoriškai. Tai, kad kartu su Bendrovės vadovu vyko šeima, vadovo darbo fakto išvykoje nepaneigia.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas nesutinka su patikrinimo akto argumentu, kad 2006 metais Bendrovė turėjo apmokestinti GPM fizinį asmenį, kuris atliko darbus pagal verslo liudijimą. Minėtas fizinis asmuo turėjo verslo liudijimą „esamų statinių atstatymui ir remontui". Bendrovės užsakymu jis atstatė akmens grindinio dangą ir granitinių bortus, t.y. suremontavo jau buvusį daiktą. Jokių autostradų, kelių, orlaivių pakilimo aikštelių bei pan. jis netiesė ir neįrenginėjo. Turėdamas nustatytos formos verslo liudijimą šis fizinis asmuo jokių norminių aktų nepažeidė, kaip ir Bendrovė, jam sumokėjusi už atliktus darbus.
8. Patikrinimo akto nuostata, kad Bendrovė negalėjo pirkti prekių iš fizinio asmens, turinčio verslo liudijimą prekybai ir fizinio asmens gautas pajamas apmokestino GPM, nepagrįsta. Remiantis GPMĮ 22 straipsniu, prekių, kurias būtų galima įvardinti kaip apvali mediena ar metalo laužas, Bendrovė nepirko, todėl pajamos už kitus parduotus daiktus yra priskiriamos prie B klasės pajamų, o tai reiškia, kad patys fiziniai asmenys privalo mokėti GPM, jei jiems tokia pareiga nustatyta. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko patvirtintą tvarką dėl B klasės deklaracijos pildymo (forma 0471), net nereikia teikti informacijos, kai išmokėta suma neviršija 50 Lt.
9. Bendrovė nesutinka su tuo, kad Patikrinimo aktu mokesčių administratorius fizinio asmens suteiktas paslaugas bei parduotas prekes priskiria prie A klasės pajamų, kai faktiškai pajamos už parduotas grindjuostes priskirtinos prie B klasės pajamų, o grindų atnaujinimas yra priskirtinas prie dailidžių ir stalių dirbinių remonto.
10. Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė negalėjo samdytis ūkininkės atlikti darbus. Paaiškina, kad ūkininkas dirba kaip individualia veikla užsiimantis asmuo, o tai reiškia, kad pagal GPMĮ 22 straipsnį Bendrovės išmokėtos sumos turi būti priskirtos ne prie A klasės, bet prie B klasės pajamų ir pats fizinis asmuo privalo mokėti GPM, jei jam priklauso mokėti, priklausomai nuo jo gautų pajamų struktūros.
11. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė neteisingai deklaravo dividendų išmoką. Pareiškėjas paaiškina, kad 2003 metais AB „Klaipėdos keliai" priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei, todėl prieš privatizavimą šiuos pažeidimus mokesčių administratorius turėjo užfiksuoti pats.
12. Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos VSD įmokos už dienpinigius už komandiruotėse būtą laiką bei dovanas. Pareiškėjo manymu, VSD įmokos priskaičiuotos nepagrįstai dėl aukščiau nurodytų motyvų. Remiantis tais pačiais motyvais nepagrįstu laikytinas ir mokesčių administratoriaus atliktas įmokų į GF apskaičiavimas.
Šalies argumentai
14. Pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akto argumentu, kad Bendrovė 2003 metais pardavė priekabą ir neskaičiavo PVM. Pagal Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 106 straipsnį Bendrovė, parduodama savo ilgalaikį materialųjį turtą ir apskaičiuodama mokėtiną PVM, galėjo vadovautis maržos principu, t.y. skaičiuoti PVM nuo gaunamo pelno. Priekaba buvo parduota pigiau nei jos įsigijimo kaina, todėl maržos nėra ir skaičiuoti PVM nepriklausė.
15. Dėl Patikrinimo akto 7.3. punkte nustatyto pažeidimo, Bendrovė paaiškina, kad verslas, skirtingai nuo valstybės tarnybos, visada yra paremtas sveiku protu ir logika. Bendrovės uždirbtas pelnas šiuo atveju yra toks mažas, kad vien dokumentų įforminimas kainuotų nepalyginamai brangiau.
16. Patikrinimo akto 7.5. punktu Bendrovei papildomai priskaitytas PVM už Estijos firmos atliktas paslaugas, kadangi Bendrovei pagal PVMĮ 95 straipsnį buvo prievolė priskaityti PVM pagal minėto straipsnio 5 dalį, tačiau mokesčių administratorius „užmiršo" pritaikyti minėto straipsnio 6 dalį, kurioje aiškiai nurodyta, kad Bendrovė, vykdydama PVM apmokestinamą veiklą gali turėti ir PVM atskaitą. Įvertinus tai, bendroje sumoje turi gautis 0, o ne mokėtinas PVM.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akto teiginiu, kad Bendrovė negalėjo turėti PVM atskaitos pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. UAB „Švyturio laikraštis" išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą, kadangi remiantis UAB „Švyturio laikraštis" duomenimis, paslaugos nebuvo atliktos. Tačiau vėlgi „užmiršta", kad PVMĮ 14 straipsnis numato, jog nuo gauto avanso reikia mokėti PVM, jei paslauga bus suteikta po 12 mėnesių. Pagal kasos aparato kvitą matosi, kad Bendrovė buvo apmokėjusi už būsimą paslaugą, todėl UAB „Švyturio laikraštis" ir išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, pagal kurią Bendrovė turėjo teisę į PVM atskaitą, nes paslauga naudojama reklaminei medžiagai, kas yra susiję su ekonomine veikla. Be to, išskirtą PVM UAB „Švyturio laikraštis" sumokėjo į biudžetą.
18. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė negalėjo reprezentacinių sąnaudų traukti į PVM atskaitą, nes paslaugos buvo suteiktos Klaipėdos universitetui. Pareiškėjo manymu, universitetas yra paramos gavėjas, todėl Bendrovė galėjo suteikti paramą, nors faktiškai pačios Bendrovės svečiai - kompanijos „Mobius-Bau-Aktiengesallshaft" atstovai, dalyvavo minėtoje ekologijos konferencijoje, o Bendrovės veikla tiesiogiai yra susijusi su ekologija. Tai buvo įprastinės Bendrovei reprezentacinės išlaidos, kurioms galima taikyti PVM atskaitą ir sąnaudas. Kompanijos „Mobius-Bau-Aktiengesallshaft" atstovų dalyvavimas konferencijoje mokesčių administratoriaus liko nepaneigtas.
19. Bendrovė nepažeidė įstatymų, kaip tai nurodyta Patikrinimo akto 7.7.3 ir 7.7.4 punktuose, nes Bendrovė suteikė paramą Klaipėdos miesto savivaldybei. Be to, Bendrovė dažnai turi verslo reikalų su Latvija, todėl minėjime dalyvavo ir Bendrovės atstovai, siekdami užmegzti platesnius ryšius. Būtent tas renginys patvirtino, kad Bendrovės atstovai lankėsi Latvijoje, o aukščiau minėtos komandiruočių išlaidos buvo pagrįstos. Įvertinus tai, akivaizdu, kad šioms išlaidoms pagal PVMĮ 62 straipsnį galima 75 procentų dydžio PVM atskaita.
20. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė negalėjo taikyti PVM atskaitos pagal notarines PVM sąskaitas-faktūras, nes tai yra susiję su lakštais. Pareiškėjo manymu, šios paslaugos tiesiogiai yra susijusios su akcininkais. Pagal ES teismų praktika visos teisinės paslaugos, kurios yra susijusios su akcininkais, gali būti traukiamos į PVM atskaitą, jei Bendrovė vykdo PVM apmokestinamą veiklą.
21. Patikrinimo akto 7.7.6.1, 7.7.6.2 ir 7.7.6.3 punktuose nurodoma, kad Bendrovė negalėjo traukti į atskaitą PVM sumų, išskirtų UAB „Matininkai" išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose, nes šios paslaugos nesusijusios su Bendrovės veikla. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius privalo žinoti, kad, norint atlikti ilgalaikio materialaus turto perkainavimą, būtina kviesti nepriklausomus turto vertintojus. Visais atvejais Bendrovės turto perkainavimai yra tiesiogiai susiję su jos veikla, nes tokiu būdu patikrinamas Bendrovės kreditingumas bei galimybė gauti kreditus verslo projektams įgyvendinti.
22. Mokesčių administratoriaus nuomone, užuojautos pateikimas mirties atveju darbuotojui ar verslo partneriui nėra įprastinė veikla ir dėl to netaikytina PVM atskaita. Pareiškėjo manymu, Bendrovės administracija žmogiškus santykius su darbuotojais ir verslo partneriais laiko pirmaeiliu dalyku ir nuolat į tai investuoja. Viena iš tokių investicijų į žmogiškąjį resursą, Bendrovė laiko ir pagarbą mirties atveju, kas, Bendrovės nuomone, yra įprastinė jos veikla.
23. Patikrinimo akto 7.7.9. punkte nurodoma, kad Bendrovė negalėjo dalyvauti generalinėje asamblėjoje, kur vyko seminaras. Pareiškėjas paaiškina, kad generalinė asamblėja yra įprasta Prekybos, pramonės ir amatų rūmų veikla, kai vyksta pranešimai bei kiti susitikimai su giminingomis įmonėmis. Seminarų kaštai priskirtini prie leistinų įmonės sąnaudų, o išskirtas PVM prie leistinų sumų PVM atskaitai.
24. Bendrovė nesutinka su patikrinimo akto 7.7.10 punktu, nes mano, kad turi teisę Bendrovės svečius vaišinti sausainiais ir saldainiais, nenurodydama aktuose, kiek ir kokių sausainių ar saldainių kiekvienas konkretus Bendrovės svečias suvalgė. Visi į Bendrovę atvykę svečiai yra vaišinamai, todėl išlaidos kavai, arbatai, saldainiams ir sausainiams, laikytinos reprezentacinėmis išlaidomis.
25. Mokesčių administratorius patikrinimo metu neinformavo Bendrovės darbuotojų, kad nerado nurašymo akto visiems suvenyrams (Patikrinimo akto 7.7.11. punktas). Pareiškėjas paaiškina, kad suvenyrų nurašymo aktas realiai yra, tačiau šiame akte yra gramatinė klaida - suvenyrų vertė nurodyta teisingai, tačiau suklysta nurodant suvenyrų kiekį.
30. Pareiškėjai neaišku, kodėl mokesčių administratorius nustatė, kad patalpos, kurias Bendrovė papildomai nuomavo Klaipėdos miesto centre, Bendrovei buvo nebūtinos. Įstatymas leidžia Bendrovei turėti bet kokias patalpas, kurios reikalingos Bendrovės veiklai. Tai, kad minėtose patalpose yra registruoti kiti juridiniai asmenys, nuo Bendrovės valios nepriklauso. Sutikimą registracijai suteikia ne nuomininkas (šiuo atveju Bendrovė), bet patalpų savininkas.
31. Kadangi Bendrovė nesutinka su mokesčių administratoriaus nuostata, kad darbuotojai nevyko į komandiruotę, todėl negali sutikti ir su tuo, kad kuro įsigijimo PVM, kai yra kuro nurašymo aktai, negalima traukti į PVM atskaitą. Visas kuras buvo naudojamas Bendrovės veikloje, todėl pagal PVM įstatymo 58 straipsnį kuro PVM atskaita yra galima.
32. Patikrinimo akto 7.8.2.1. ir 7.8.2.2. punktuose nurodoma, kad Bendrovė negalėjo turėti reprezentacinių sąnaudų, nors Bendrovė, būdama didelė įmonė, ir turėdama daug klientų prieš Naujuosius metus bei vasaros metu darė klientams reprezentacinį renginį, kurio metu patirtas sąnaudas nurašė, kaip reprezentacines išlaidas. Bendrovė su UAB „Vežeta" jau iš anksto buvo suderinusi visas transportavimo sąlygas, todėl iš anksto išrašydama PVM sąskaitą faktūrą UAB „Vežeta" užsitikrino apmokėjimą.
33. Patikrinimo akto 7.14.1 punkte nurodoma, kad pagal PVMĮ 7 straipsnį, PVM už pastatus turi būti skaičiuojamas, kai yra esminis pastato pagerinimas. Tokia nuostata įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d., o ne nuo 2005-06-30. Be to, šiuo atveju mokestinės naudos ar mokestinio nuostolio nesusidaro.
34. Patikrinimo akto 7.16 punkte nurodoma, kad Bendrovė pirko tarpininkavimo paslaugas iš UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras", kurių minėta įmonė nevykdė, nors, pareiškėjo teigimu, UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" sumokėjo visus priklausančius mokesčius nuo atliktų darbų. Patikrinimo akte konstatuojama, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokių darbų atlikimą. Ir remiantis tuo daroma prielaida, kad ši ūkinė operacija nėra reali ir nėra būtina. Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė pagal tarpininkavimo paslaugų sutartis su UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" realiai pirko tokias paslaugas, kurios (ir kurių turinys) gali būti pripažintos įvykusiomis pagal Bendrovės ir kliento patvirtintus paslaugų atlikimo aktus ir Bendrovės klientui išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių administratorius nurodė, kad minėtos įmonės yra tarpusavyje susijusios (tas pats akcininkas). Pareiškėjo teigimu, Mokesčių administratorius nenustatė, kad UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" nebūtų iš Bendrovės gautų sumų deklaravusi PVM deklaracijose ir pelno mokesčio deklaracijose bei sumokėjusi priklausančius mokesčius. Tokiu būdu, pats mokesčių administratorius patvirtino faktą, kad UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" tokius darbus atliko, o Bendrovė tokias tarpininkavimo paslaugas realiai pirko. LVAT yra konstatavęs, kad piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais gali būti nustatytas tik tada, kai mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, o mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinio pranašumo įgijimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis (administracinė byla Nr. Al-794/2006). Pareiškėjo teigimu, mokestinės naudos nei viena iš sandorio šalių neturėjo, visi mokesčiai buvo sumokėti. Be to, mokesčių administratorius sąvoką „tarpininkavimas", naudoja siaurąja prasme kaip tiesioginį klientų ieškojimą. UAB „PIVC" ir AB „Klaipėdos keliai" 2004 m. rugsėjo 1 d. Partnerystės ir tarpininkavimo sutartimi tarpininkavimo paslaugas apibrėžė, kaip „paslaugas kontraktų pardavime, reikalingos technikos bei įrengimų ieškojime, įmonės finansinio valdymo, reklamos ir ryšių su visuomene valdymo, žmogiškųjų resursų valdymo ir kitas su Kliento veikla susijusias konsultavimo paslaugas bei kitas papildomas paslaugas, siekiant profesionaliai ir efektyviai vykdyti Sutartį". Mokesčių administratorius, į minėtos sutarties nuostatą neatsižvelgė. Bendrovės atlikto mokestinio patikrinimo negalima laikyti objektyviu, nes mokesčių administratoriaus pareigūnai mokestinį patikrinimą atlikto tendencingai, tai dar kartą patvirtino ta aplinkybė, kad pareigūnai nesivadovavo UAB „PIVC" ir AB „Klaipėdos keliai" apibrėžta „tarpininkavimo" sąvoka. Mokesčių administratorius Patikrinimo akte nenurodė, kaip jis suvokė ir kokiame kontekste vertino Bendrovės suteiktų „tarpininkavimo paslaugų" sąvoką, todėl Bendrovė negalėjo pasinaudoti savo teise į efektyvią gynybą, ji buvo priversta savo pastabas dėl Patikrinimo akto grįsti savo nuojauta ir loginėmis išvadomis vertinant Patikrinimo akto tekstą.
35. Patikrinimo akto 7.17. punkte nurodyta, kad 2003 metais Bendrovė neteisingai deklaravo PVM, pagal gautas iš valstybės lėšas. Pareiškėjo teigimu, 2003 metais Bendrovės savininkais buvo Klaipėdos miesto savivaldybė, kuri, kartu su mokesčių administratoriumi, prieš privatizavimą turėjo atlikti pilną patikrinimą. Už tai, kad tai nebuvo padaryta dabar turi atsakyti Bendrovės akcininkai.
36. Patikrinimo akto 7.19. punkte mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad Bendrovė turėjo mokėti avansinį PVM šio mokesčio sumai per tris kalendorinius mėnesius iš eilės viršijus 100 000 Lt, nes Patikrinimo akte nurodyto 2002 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2.1. punktas Bendrovei nustatė dvigubai didesnę ribą - 200 000 Lt.
37. Patikrinimo akto 8.1.1. punkte nurodoma, kad Bendrovė 2003 metais turėjo į ilgalaikio materialaus turto vertę įtraukti notaro paslaugas bei VĮ „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės" paslaugas. Pareiškėjo manymu, kadangi šios sumos nėra ženklios ir neturėjo tiesioginės įtakos įsigyjamam turtui ir jo vertei, jos buvo iš karto nurašytos į leidžiamus atskaitymus. Be to, Bendrovė nesutinka dėl nusidėvėjimo skaičiavimo. Pagal apskaitos principus nusidėvėjimas yra skaičiuojamas nuo sekančio mėnesio 1 dienos po įvedimo į eksploataciją akto. Bendrovė įvedimo į eksploataciją aktą dėl geležinkelio trasos surašė 2003 m. vasario 28 d. (įvedimo į eksploataciją dieną), todėl atitinkamai skaičiavo ir nusidėvėjimą.
38. Patikrinimo akto 8.1.2. punkte yra nurodyta, kad prie įsigytos užkardos vertės reikėjo pridėti montavimo darbus, Bendrovė savo praktikoje į ilgalaikio turto vertę netraukė papildomų sąnaudų, ko apskaita nedraudė daryti.
39. Patikrinimo akto 8.2.1 punkte mokesčių administratorius nurodė, kad Bendrovė taikė pelno mokesčio skaičiavimui greitesnį nusidėvėjimo terminą nei nustatyta PMĮ I priedėlyje, tačiau nenurodė, ką Bendrovė konkrečiai pažeidė. PMĮ I priedėlyje yra nurodyta, kad lengvieji automobiliai gali nusidėvėti per 6 metus, todėl Bendrovė nepažeidė PMĮ 18 straipsnio reikalavimų.
40. Patikrinimo akto 8.2.2. punkte nurodoma, kad 2004 metais Bendrovė leidžiamuose atskaitymuose apskaitė - 566,49 Lt per mažai, o 2005 metais - 5886,44 Lt per daug. Tačiau šiame punkte pats mokesčių administratorius nurodo, kad 2005 metais Bendrovė turėjo lengvojo automobilio PVM sumą -34260,31 Lt priskirti prie leidžiamų atskaitymų (kaip tai numatyta PMĮ 24 straipsnyje).
43. Patikrinimo akto 8.4.1. punkte nurodoma, kad Bendrovė nuomavo Dailės parodų rūmų salę, kurios nuoma nėra susijusi su Bendrovės veikla. Pareiškėjas sutinka, kad šios sąnaudos turėjo būti apskaitytos, kaip reprezentacinės sąnaudos, nes šio renginio metu Bendrovė buvo reklamuojama.
44. Patikrinimo akto 8.4.2. ir 8.4.3. punktuose nurodoma, kad Bendrovė pirko paslaugas iš UAB „Kabotažas", kurių mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovei nereikėjo. Pareiškėjas nesutinka su tokiais teiginiais ir savo nesutikimą grindžia argumentais analogiškais skundo argumentams dėl tarpininkavimo paslaugų iš UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" pirkimo (žr. 34 punktą).
45. Dėl patikrinimo akto 8.4.4., 8.4.5., 8.4.6., 8.4.7., 8.4.8., 8.4.8.1. ir 8.4.8.2. punktuose nurodytų pažeidimų Bendrovė jau pasisakė aukščiau. Bendrovė sutinka, kad reklamos sąnaudos negali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams, nes tai buvo išankstinio apmokėjimo sąskaita. Tačiau UAB „Matininkai" PVM sąskaitos-faktūros tiesiogiai yra susijusios su Bendrovės veikla, nes buvo atliekamas turto vertinimas, kuris buvo reikalingas ne tik banko paskoloms, bet ir dėl finansinės atskaitomybės, kur akcininkai sprendė, ar ilgalaikį turtą reikia apskaityti įsigijimo kaina ar rinkos kaina. Apskaitos standartai leidžia apskaityti įmonės turtą rinkos verte, o norint ją nustatyti reikėjo turėti nepriklausomų turto vertintojų išvadas.
46. Patikrinimo akto 8.4.9. punkte nurodoma, kad užuojautos paskelbimas laikraštyje nėra įprastinė veikla, tačiau Bendrovė teigia, kad šios sąnaudos yra įprastinės veiklos sąnaudos, nes jos yra tiesiogiai susijusios su socialinėmis darbuotojų reikmėmis, kas pagal PMĮ 17 straipsnį priskiriama prie leidžiamų atskaitymų.
47. Patikrinimo akto 8.4.10. punkte nurodytos sąnaudos yra įprastinės veiklos sąnaudos, nes dalyvavimo konferencijose, seminaruose ir panašiuose renginiuose išlaidos pagal PMĮ 17 straipsnį priskiriamos prie įprastinių veiklos sąnaudų. Tai yra konstatuota ir VMI prie Lietuvos Respublikos FM PMĮ 17 straipsnio komentare.
48. Patikrinimo akto 8.4.11. punkte nurodytos sumos turėtų būti priskirtos prie reprezentacinių sąnaudų ir joms taikomos PMĮ 22 straipsnio nuostatos.
49. Patikrinimo akto 8.4.13. punkte nurodytos sumos turi būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų, nes įsigytas kuras buvo nurašytas konkrečioms mašinoms, kurios buvo naudojamos Bendrovės ekonominėje veikloje.
50. Patikrinimo akto 8.8.2. punkte neteisingai nurodyta, kad Bendrovės patirta žala mažino apmokestinamą pelną. Šiuo atveju tai buvo ne žalos atlyginimas, bet paslaugos pirkimas. Šios paslaugos pirkimas buvo susijęs su Bendrovės atliekamais darbais, t.y. kelio tiesimu. Atliekant statybinius darbus, visada atsiranda papildomų darbų, kurių projektuojant negalima įvertinti. Todėl minėtos patirtos išlaidos yra įprastinės Bendrovei veiklos sąnaudos, kurios pagal PMĮ 17 straipsnį turėtų būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų.
51. Patikrinimo akto 8.9. punkte nurodoma, kad Valstybiniam socialinio draudimo fondui (toliau –ir VSDF) sumokėtos sumos negali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams, todėl kad nėra juridinę galią turinčių dokumentų. Pareiškėjas paaiškina, kad VSDF valdybai (toliau – ir VSDFV) buvo sumokėta už pažymas apie atsiskaitymą su Sodra. VSDFV yra biudžetinė organizacija, kuri nerašo PVM sąskaitų faktūrų, todėl sąnaudos yra pripažįstamos pagal kitus dokumentus - mokėjimo kvitus. Pažymos buvo reikalingos įprastinėje Bendrovės veikloje dalyvaujant konkursuose darbams gauti.
52. Patikrinimo akto 8.10. punkte nurodoma, kad Bendrovė negalėjo patirti tokių reprezentacinių sąnaudų. Pareiškėjas paaiškina, kad PMĮ 22 straipsnis nenumato, kad būtinai turi būti reprezentacinių išlaidų nurašymo aktas. Be to, mokesčių administratoriaus nuostata, kad aktas „nėra informatyvus", vertintina kritiškai, nes nenurodoma, kokiame įstatyme ar poįstatyminiame akte yra nurodyta, kaip turi atrodyti reprezentacinis aktas ir kas jame turėtų būti surašyta.
53. Patikrinimo akto 8.15. punkte nurodoma, kad draudimo sumos, kurios yra nepadengtos draudimo kompanijos turėjo būti priskirtos prie neleidžiamų atskaitymų. Pagal VMI prie Lietuvos Respublikos FM komentarą, neapmokėtos frančizės suma turi būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų, jei turtas toliau yra naudojamas ekonominėje veikloje. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, mokesčių administratoriaus pareigūnai, kaip ir Bendrovė vadovaujasi komentarais. Kita vertus, PMĮ 31 straipsnyje nėra nurodyta, kad patirtos draudimo sumos yra neleidžiami atskaitymai. Pagal apskaitos principus, draudimo išmokos mažina patirtas sąnaudas, todėl likusi neapmokėta dalis, kai turtas po remonto toliau yra naudojamas veikloje, turi būti priskirtas prie leidžiamų atskaitymų.
54. Bendrovė nesutinka su Patikrinimo akto 8.16. punkto nuostata dėl reklamos paslaugų, kadangi katalogas buvo išleistas 2003 metais, tai ir sąnaudos turi būti priskirtos prie 2003 metų, o ne pagal katalogo pavadinimą, kad tai yra 2004 metų katalogas.
55. Dėl Patikrinimo akto 8.20. punkto nepagrįstumo pareiškėjas argumentavo taip pat kaip ir dėl Patikrinimo akto 7.16 punkto (žr. skundo argumentų 34 punktą).
56. Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo tvarką reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr.VA-87 patvirtintos „Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės" (toliau – ir Taisyklės), kurios pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja atlikto mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo tvarką. Taisyklių nuostatų mokesčių administratorius nesilaikė, tuo apsunkindamas Bendrovei galimybę tinkamai apsiginti.
Šalies argumentai
60. Pareiškėjo teigimu, mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė fakto, kad Bendrovė vengė mokėti mokesčius ir tai įrodo aplinkybės, kad papildomos mokesčių sumos apskaičiuotos ne dėl pajamų nuslėpimo ar kitų sunkinančių aplinkybių, o dėl neteisingai taikomų MAĮ bei kitų įstatymų nuostatų. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų UAB „Klaipėdos keliai" skundo argumentus dėl skundžiamų aktų (dalių) panaikinimo nepagrįstais, prašo atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, mokesčių mokėtojo kaltės formą bei vadovaujantis MAĮ 126 straipsniu ir 139 straipsnio 1 dalimi skirti minimalią baudą. Tiek mokesčių administratoriai, tiek MGK priimdami sprendimą, visapusiškai neišanalizavo pastabose dėl Patikrinimo akto nurodytų Bendrovės motyvų ir savo sprendimuose pasisakė ne dėl visų motyvų - pvz. liko nepasisakyta dėl delspinigių skaičiavimo už mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį. Savo nutartimi LVAT galutinai pripažino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą. Be to, Bendrovei niekada nebuvo pateiktas susipažinti dokumentas, suteikiantis Panevėžio AVMI tikrinti kito teritorinio vieneto (Klaipėdos apskrities) mokesčių mokėtoją.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie Lietuvos Respublikos FM atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą skundžiamame VMI prie Lietuvos Respublikos FM 2009 m. balandžio 15 d. sprendime Nr.69-84 išdėstytais motyvais.
Atsakovas papildomai paaiškino, kad skundo argumentai pažymėti Nr. 4, 5, 10, 51 ir 53 yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovas skundžiamu sprendimu dėl šių epizodų panaikino Panevėžio AVMI sprendimo dalį. Dėl skundo argumento pažymėto Nr. 7 paaiškina, kad MGK panaikino atsakovo sprendimo dalį ir ginčą šioje dalyje perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo panaikinti tik tą MGK sprendimo dalį, kuria buvo patvirtinta atsakovo sprendimo dalis, o likusios dalies neprašo panaikinti. Dėl skundo argumento pažymėto Nr. 33 nurodo, kad dėl šio epizodo mokesčiai nebuvo apskaičiuoti, o skundo argumentas pažymėtas Nr. 41 jokios įtakos mokesčių apskaičiavimo pagrįstumui neturi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Klaipėdos keliai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas atmestinas, remiantis šiais motyvais.
1. Dėl pareiškėjo argumento, kad patikrinimo akte nėra jokios nuorodos, kada paskutinį kartą buvo atliekamas Bendrovės patikrinimas, t. y. už kokį laikotarpį ir kokie mokesčiai tikrinti. Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (2008 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija; toliau – ir Taisyklės) nenumatyta patikrinimo akto įvadinėje dalyje pateiti informaciją apie ankstesnius mokestinius patikrinimus bei jų metu tikrintus mokesčius ir/ar papildomai apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą sumas. 2008 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. PAR-74 (3 psl.) nurodyti mokestiniai laikotarpiai, už kuriuos tikrinti mokesčiai. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
2. Dėl 2005-2006 m. vykusių komandiruočių teismas konstatavo, jog pagal 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 straipsnio nuostatas, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Pagal PMĮ 21 straipsnio 1 dalį komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ 11 dalies „Komandiruotės į užsienį“ 3 punktu, iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota už faktiškai išbūtą užsienyje laiką, taikant finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. IV-144 5 punkte nustatyta, kad nuo 2004 m. gegužės mėn. 1 d. per valstybės sieną vykstančių Europos Sąjungos valstybių narių piliečių kelionės dokumentai žymimi tais atvejais, kai patys piliečiai to pageidauja. Minėto įsakymo 9 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai kelionės dokumente pagal jo gamybos būdą nėra numatyta vietos spaudui, o tokio asmens vykimas per valstybės sieną turi būti pažymėtas, atvykimo arba išvykimo spaudas dedamas į atskirą lapą, jo viršutinėje dalyje užrašomas asmens vardas, pavardė, dokumento serija arba (ir) numeris. Remiantis Bendrovės patikrinimui pateiktais direktoriaus įsakymais, generalinis direktorius (generalinio direktoriaus pavaduotojas) P. J., tiekimo skyriaus viršininkas A. B., ūkio dalies skyriaus vadovas K. J., tiekėjas A. A., vairuotojas S. N., mechanizacijos direktorius K. A., projektų direktorius Č. P., vyr. energetikas E. Z., vyr. mechanikas J. A., technikos direktorius V. J., gamybos direktorius A. P., generalinis direktorius J. R., darbų saugos ir aplinkosaugos inžinierius K. S. 2005 - 2006 metais vyko į komandiruotes į užsienį. Įsakymuose nurodytas komandiruočių tikslas - tiekimo klausimais, subrangos paieškos klausimais, verslo reikalais ir kt. Įsakymuose nurodyta, kad į komandiruotes vykstama Bendrovės automobiliais. Bendrovė, patikrinimo metu nepateikusi jokių konkrečių dokumentų ar ataskaitų, įrodančių, kad komandiruočių metu buvo įvykdytos keliamos užduotys komandiruotam asmeniui ir neturėdama dokumentų, įrodančių buvimo užsienyje laiką, 2005 m. sausio 1 d. - 2006 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu apskaičiavo 82251 Lt ir išmokėjo 81691 Lt dienpinigių: P. J. 2005 m. už 11 komandiruočių į Rygą išmokėjo 6720 Lt dienpinigių, už 1 komandiruotę į Vokietiją išmokėjo 2758 Lt dienpinigių, 2006 m. už 6 komandiruotes į Rygą išmokėjo 3136 Lt dienpinigių; S. N. 2005 m. už 26 komandiruotes į Rygą išmokėjo 14336 Lt dienpinigių, už komandiruotę į Latviją išmokėjo 500 Lt dienpinigių, 2006 m. už 5 komandiruotes į Rygą išmokėjo 2800 Lt dienpinigių; A. B. 2005 m. už 2 komandiruotes į Rygą išmokėjo 1120 Lt dienpinigių; K. J. 2005 m. už 3 komandiruotes į Rygą išmokėjo 1456 Lt dienpinigių, 2006 m. už komandiruotę į Lenkiją išmokėjo 330 Lt, už komandiruotę į Rygą išmokėjo 672 Lt dienpinigių; A. A. 2005 m. už 15 komandiruočių į Rygą išmokėjo 7840 Lt, už komandiruotę į Latviją išmokėjo 500 Lt, už komandiruotę į Minską išmokėjo 240 Lt dienpinigių, 2006 m. už komandiruotę į Rygą išmokėjo 560 Lt, už komandiruotę į Lenkiją išmokėjo 330 Lt dienpinigių; K. A. 2005 m. už 12 komandiruočių į Rygą išmokėjo 6944 Lt dienpinigių, 2006 m. už komandiruotę į Lenkiją išmokėjo 330 Lt, už komandiruotę į Vokietiją išmokėjo 394 Lt dienpinigių; Č. P. 2005 m. už 8 komandiruotes į Rygą išmokėjo 4592 Lt, už komandiruotę į Latviją išmokėjo 500 Lt dienpinigių, 2006 m. už 2 komandiruotes į Rygą išmokėjo 1232 Lt dienpinigių; E. Z. 2005 m. už 15 komandiruočių į Rygą išmokėjo 8736 Lt, už komandiruotę į Latviją išmokėjo 500 Lt, už komandiruotę į Minską išmokėjo 240 Lt dienpinigių; J. A. 2005 m. už komandiruotę į Latviją išmokėjo 500 Lt dienpinigių; V. J. 2005 m. už 12 komandiruočių į Rygą išmokėjo 6272 Lt dienpinigių; A. P. 2005 m. už 9 komandiruotes į Rygą išmokėjo 4816 Lt dienpinigių, 2006 m. už komandiruotę į Rygą išmokėjo 448 Lt dienpinigių; J. R. 2005 m. už komandiruotę į Rygą išmokėjo 672 Lt dienpinigių, 2006 m. už komandiruotę į Rygą išmokėjo 896 Lt dienpinigių; K. S. 2005 m. už komandiruotę į Rygą išmokėjo 336 Lt dienpinigių; V. J. 2006 m. už komandiruotę į Vokietiją išmokėjo 985 Lt dienpinigių. Bendrovė savo darbuotojų buvimo komandiruotėje faktą grindžia tik Bendrovės direktoriaus įsakymais, tačiau objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų minėtų asmenų įsakymuose nurodytomis dienomis buvimo komandiruotėje faktą, Bendrovė nepateikė. Minėti bendrovės direktoriaus įsakymai nėra pakankami įrodymai, iš kurių galima būtų nustatyti kiekvieno į komandiruotę siųsto asmens užsienyje faktiškai išbūtą laiką bei patvirtinti patį komandiruočių realumą. Bendrovė apskaičiavo ir išmokėjo dienpinigius, nors 2005 - 2006 metais įformintuose komandiruočių įsakymuose nurodyti asmenys realiai nevyko į komandiruotes. Inspekcija nustatė, kad lengvųjų automobilių, kuriais 2005 - 2006 m. važinėjo A. A., Č. P., A. A., E. Ž., K. A., A. P., V. J., kelionės lapuose nurodytos dienos atskirais atvejais sutampa su minėtų asmenų komandiruotėmis į Rygą, Latviją, Minską. Tomis dienomis, kai minėti asmenys turėjo būti komandiruotėje, jie važinėjo Lietuvoje. Patikrinimo metu nustatyta atvejų, kad tomis dienomis, kai įsakymuose nurodyti asmenys turėjo būti komandiruotėje, jie pasirašė dokumentuose kaip prekių, paslaugų gavėjai, jiems buvo išduodamas kuras, buvo išduodamas avansas ūkio išlaidoms. Pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus Bendrovė nepatyrė išlaidų vizų į Baltarusiją įsigijimui, vadovaujantis Inspekcijoje turima duomenų baze „Asmenys, kirtę Lietuvos Respublikos nustatyta, kad E. Ž. ir A. A. komandiruočių įsakymuose (kelionės vieta - Minskas) nurodytomis datomis Lietuvos Respublikos sienos nekirto. Bendrovė tikrinimui nepateikė jokių kitų dokumentų, įrodančių faktinį darbuotojų išvykimą. Teismo nuomone, Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog, nors Bendrovė apskaičiavo ir išmokėjo dienpinigius, tačiau 2005 m. - 2006 m. komandiruočių įsakymuose nurodyti asmenys realiai nevyko į komandiruotes, pareiškėjas, turėdama tikslą išvengti GPM, VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą, buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo ūkines operacijas, kurios realiai neįvyko. Taigi, darbuotojams išmokėta 81691 Lt dienpinigių suma pagrįstai prilyginta su darbo santykiais susijusioms pajamoms. Vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 24 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) nuostatomis, nuo 81691 Lt sumos mokesčių administratorius pagrįstai papildomai apskaičiavo 26711 Lt mokėtiną į biudžetą GPM sumą, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į VMI esančioje mokesčių mokėtojo kortelėje Bendrovės turėtas mokesčių permokas, pagrįstai apskaičiavo 545 Lt GPM delspinigių, vadovaujantis 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 4 straipsniu bei VSD fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų 2005 m, birželio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 647, 21 punktu, nuo 82251 Lt išmokų už 2005 - 2006 metus, pareiškėjui pagrįstai apskaičiavo 27963 Lt VSD įmokų. Vadovaujantis 2000 m. rugsėjo 12 d. Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2538 redakcija, 2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 redakcija) Inspekcija pagrįstai už 2005-2006 metus Bendrovei apskaičiavo 164 Lt įmokų į Garantinį fondą bei 62 Lt šių įmokų delspinigius, numatytus MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Dėl pareiškėjo generalinio direktoriaus išvykų 2005 m. sausio 29 d. iki 2005 m. vasario 14 d. (Vokietija, Belgija, Prancūzija) ir 2005 m. liepos 30 d. iki 2005 m. rugpjūčio 6 d. į Ukrainą teismas nurodė, jog, pareiškėjo manymu, šios išvykos laikytinos komandiruotėmis, tačiau mokesčių administratorius apmokestino generalinio direktoriaus sumokėtas kelionių išlaidų sumos kaip pajamas, gautas natūra, kaip tai apibrėžiama GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pareiškėjas neginčija faktų, kad generalinis direktorius buvo išvykęs, taip pat neginčija sumų, kurios buvo išleistos dėl minėtų kelionių, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytu apmokestinimu. Nors 2005 m. sausio 28 d. direktoriaus įsakyme Nr. K-06 ir buvo nurodytas verslo kelionės maršrutas Vokietija - Belgija - Prancūzija - Vokietija, tačiau nustatyta, kad Bendrovė sumokėjo už P. J. kelionę į Dominikos Respubliką (UAB „Delta" turizmo centras 2007 m. kovo 1 d. raštu pateikta informacija). Pagal UAB „Delta“ turizmo centras pateiktą informaciją, be P. J. į kelionę vyko ir jo šeimos nariai žmona ir trys vaikai, Patikrinimo metu P. J. pasas pateiktas nebuvo, nepateikti jokie nakvynės Belgijoje ir Prancūzijoje išlaidas pagrindžiantys dokumentai bei kelionės išlaidas maršrutu iš Vokietijos į Belgiją, iš Belgijos į Prancūziją ir iš Prancūzijos į Vokietiją pagrindžiantys dokumentai. Pagal P. J. pateiktus komandiruotės išlaidų dokumentus Bendrovė 2005 m. rugpjūčio 8 d. sumokėjo 4005,25 Lt už kelionės bilietą ir 202,14 Lt už automobilio nuomą, nakvynės dokumentai nebuvo pateikti. Pagal patikrinimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus Bendrovės su jokiu ūkio subjektu Ukrainoje nesieja jokie verslo reikalai. Pagal UAB „Delta“ turizmo centras 2007 m. kovo 1 d. raštu pateiktą informaciją P. J. 2005 m. liepos 30 d. - 2005 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu su šeima vyko į Krymą. Teismo manymu, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog generalinis direktorius vyko į poilsines keliones, todėl Bendrovės sumokėtos kelionių išlaidų sumos pagrįstai prilygintinos pajamoms, gautoms natūra, kaip tai apibrėžiama GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje ir vadovaujantis GPM įstatymo 6 straipsnio (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2202 redakcija, 2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-329 redakcija) ir 8 straipsnio (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nuostatomis, Bendrovei pagrįstai papildomai apskaičiuota 12799 Lt GPM nuo generalinio direktoriaus gautų pajamų natūra (apmokėtų kelionės išlaidų) bei 1363 Lt GPM nuo generalinio direktoriaus gautų dienpinigių sumos.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nesutinka su patikrinimo akto argumentu, kad 2006 metais Bendrovė turėjo apmokestinti GPM fizinį asmenį, kuris atliko darbus pagal verslo liudijimą. Teismo vertinimu, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas ginčo šioje dalyje nekelia. MGK ginčą šioje dalyje perdavė mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjo teigimu, Patikrinimo akto nuostata, kad Bendrovė negalėjo pirkti prekių iš fizinio asmens, turinčio verslo liudijimą prekybai ir fizinio asmens gautas pajamas apmokestino GPM, nepagrįsta. Vykdant individualią veiklą su verslo liudijimu yra taikomi apribojimai, kurie nustatyti Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“. Išduotas prekybos verslo liudijimas suteikia teisę: 1) verstis prekyba nustatytose vietose; 2) parduoti prekes gyventojams. Tai yra, prekybos verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti prekių įmonei ar kitam juridiniam asmeniui. Kadangi patikrinimo metu Inspekcija nustatė, jog Bendrovė A. C., N. Z. ir A. C. pagal jų išrašytus prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitus apmokėjo už prekes, o minėti asmenys buvo įsigiję verslo liudijimus, kuriuose nurodytas veiklos pavadinimas ir EVRK klasė - „Prekyba prekyvietėse, suteikianti teisę verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja prekyba (įeina į EVRK klases 52.62; 52.63) respublikos miestuose“, teismo vertinimu, patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė negalėjo gyventojams išmokėtų išmokų priskirti pajamoms iš veiklos, kuriai šie įsigijo verslo liudijimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog vadovaudamasi GPM įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis, Inspekcija Bendrovei pagrįstai papildomai apskaičiavo 17 Lt GPM.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nurodė ir tai, jog Bendrovė nesutinka su tuo, kad Patikrinimo aktu mokesčių administratorius fizinio asmens suteiktas paslaugas bei parduotas prekes priskiria prie A klasės pajamų, kai faktiškai pajamos už parduotas grindjuostes priskirtinos prie B klasės pajamų, o grindų atnaujinimas yra priskirtinas prie dailidžių ir stalių dirbinių remonto. Paslaugas Bendrovei atliko V. N., turėjęs verslo liudijimą Nr. V 0190687 „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas* (x) (EVRK klasės 20.30, 20.40, 20.51, 36.15)“, kuris nesuteikė teisės atlikti EVRK 45.43 klasėje klasifikuojamų darbų - grindų (parketo) atnaujinimo darbų, todėl, teismo vertinimu, Bendrovė negalėjo gyventojui išmokėtų išmokų priskirti pajamoms iš veiklos, kuriai šis įsigijo verslo liudijimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad Bendrovė privalėjo V. N. išmokėtas išmokas priskirti A klasės pajamoms.
10. Teismas konstatavo, jog argumentas dėl pareiškėjo samdytai ūkininkei išmokėtų sumų apmokestinimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 69-84 Panevėžio AVMI sprendimo dalis dėl ūkininkei išmokėtų sumų apmokestinimo nebuvo patvirtinta.
11. Teismas akcentavo, jog dėl pareiškėjo deklaruotos dividendų išmokos Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė 2003 m. priskaičiavo 22282 Lt dividendų sumą, iš kurios išskaičiavo 3342 Lt GPM sumą, kurią 2003 m. gruodžio 1 d. pervedė į biudžetą, o likusią 18940 Lt sumą išmokėjo akcininkams. 3342 Lt GPM, išskaičiuotą iš Lietuvos nuolatiniams gyventojams išmokėtų dividendų, Bendrovė deklaravo 2003 m. IV ketvirčio Pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaracijos forma FR0453 50 langelyje bei FR0453B priede, tačiau, pažeisdama 2003-03-06 VMI prie FM viršininko įsakymu Nr. V-65 patvirtintas Taisykles, Bendrovė 3342 Lt GPM nedeklaravo formos FR0453C priede. Dėl šios priežasties nebuvo suformuota 3342 Lt GPM prievolė, todėl ši suma Bendrovės GPM kortelėje buvo laikoma permoka, iš kurios buvo padaryti įskaitymai GPM nuo gyventojų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės pajamų vėlesnių laikotarpių prievolėms padengti. Teismas pabrėžė, jog nenustatyta, kad Inspekcija jau kartą būtų tikrinusi GPM apskaičiavimo teisingumą už 2003 m. mokestinį laikotarpį. Teismas sutiko su tuo, kad Inspekcija patikrinimo metu pagrįstai papildomai priskaičiavo mokėtiną į biudžetą 3342 Lt GPM nuo gyventojų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės pajamų sumą.
12. Dėl papildomai priskaitytų VSD įmokos už dienpinigius už komandiruotėse būtą laiką bei dovanas teismas pasisakė, jog Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. VSD įstatymo Nr. 1-1336 (Žin., 1991, Nr.17-447; 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija, Žin., 2004, Nr.171-6295) 4 straipsnyje nustatyta, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys atlyginimą už darbą. Inspekcija patikrinimo metu nustatė papildomas natūra gautas pajamas (2008 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akto Nr. PAR-74 3 punktas), nuo kurių skaičiuotinos VSD įmokos. Teismo manymu, vadovaujantis minėta VSD įstatymo nuostata bei VSD fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 21 punktu, patvirtintų 2005 m. birželio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (Žin., 2005, Nr.75-2725), nuo Bendrovės fiziniams asmenims išmokėtų pajamų natūra Inspekcija pagrįstai apskaičiavo 14644 Lt VSD įmokų.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akto argumentu, kad Bendrovė 2003 metais pardavė priekabą ir nepagrįstai neskaičiavo PVM. Pagal 2003-07-01 PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 0507132 pareiškėjas pardavė fiziniam asmeniui S. G. priekabą, įsigytą iki 2002 m. liepos 1 d., už 1400 Lt ir neapskaičiavo pardavimo PVM. Pagal PVM įstatymo Nr. IX-751 (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 3 straipsnį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, jeigu prekės ir (arba) paslaugos tiekiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Transporto priemonės, naudotos įmonės veikloje, pagal PVM įstatymą yra laikomos preke. Jeigu parduodamos veikloje naudotos transporto priemonės, PVM skaičiuojamas bendra tvarka ir jokios PVM įstatymo išimtys netaikomos. Teismo manymu, mokesčių administratorius pagrįstai nuo priekabos pardavimo kainos papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 214 Lt PVM.
15. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad verslas visada yra paremtas sveiku protu. Teismas tai vertina kaip abstraktų teiginį, nepagrįstą jokiais teisiniais argumentais. Be to, tai, kad Bendrovės uždirbtas pelnas šiuo atveju yra toks mažas, kad vien dokumentų įforminimas kainuotų nepalyginamai brangiau, nereiškia, kad atlikti sandoriai buvo tinkamai įforminti ir nebuvo padaryti pažeidimai. Tuo tarpu, kaip pažymėjo teismas, kitų argumentų dėl patikrinimo akto 7.3 punkte nustatyto pažeidimo pareiškėjas nepateikė.
16. Dėl sandorių su Estijos firma „Kanstet Ltd“ teismas nurodė, jog pareiškėjas neginčija sudarytų sandorių su šia įmone. Bendrovė nesutinka su PVM įstatymo nuostatų taikymu. Teismo vertinimu, kaip matyti iš patikrinimo akto (40 psl.), mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjas privalėjo apskaičiuoti pardavimo PVM už iš Lietuvos Respublikoje PVM mokėtoju neįregistruoto užsienio asmens šalies teritorijoje įsigytas prekes ir paslaugas: 2004 m. birželio mėn. bei liepos mėn. po 10 130 Lt; taip pat nurodė, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 95 straipsnio 6 dalimi, už užsienio asmens šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas per mokestinį laikotarpį apskaičiuotas pardavimo PVM (2004 m. birželio mėn. bei liepos mėn. po 10 130 Lt) atskaitomas kaip pirkimo PVM ir pareiškėjui papildomai mokėtino pardavimo PVM neapskaičiavo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius atsižvelgė į PVM įstatymo 95 straipsnio 6 dalį, todėl pareiškėjo argumentai dėl sandorių su Estijos firma „Kanstet Ltd“ atmestini kaip nepagrįsti.
17. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akto teiginiu, kad Bendrovė negalėjo turėti PVM atskaitos pagal UAB „Švyturio laikraštis“ 2005 m. rugpjūčio 29 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. PVM mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti pirkimo ar importo PVM sumų už prekes (paslaugas), kurių jis nenaudoja ir nenaudos minėtoje veikloje. 2005 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje ŠL Nr. 00808 nurodytas ūkinės operacijos turinys - „už reklaminius straipsnius“ ir suma apmokėjimui - 10000 Lt, iš jų - 1525,42 Lt PVM. Inspekcija nustatė, kad darbai (paslaugas), kuriems UAB „Švyturio laikraštis“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą nebuvo atlikti. Šio fakto neneigia ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Bendrovė neturėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje išskirtos 1525,42 Lt PVM sumos. Pareiškėjo argumentai dėl avansinio mokėjimo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos taikytinos ne Bendrovės (paslaugų pirkėjos), o UAB „Švyturio laikraštis“ (paslaugų pardavėjos) atžvilgiu.
18. Dėl reprezentacinių sąnaudų, kurios, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl paslaugų, suteiktų Klaipėdos universitetui, įtraukimo į PVM atskaitą, teismas pasisakė, jog pagal PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) PVM mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti pirkimo ar importo PVM sumų už prekes (paslaugas), kurių jis nenaudoja ir nenaudos minėtoje veikloje. AB „Klaipėdos“ viešbutis Bendrovei už apgyvendinimo paslaugą ir salės nuomą išrašė 2005 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą KLV Nr. 0003451 3540 Lt sumai, įskaitant 378,42 Lt PVM. Bendrovė pagal 2005 m. rugsėjo 22 d. reprezentacinių sąnaudų aktą 3161,58 Lt sumą pripažino reprezentacinėmis sąnaudomis, iš jų 75 proc. - 2371,19 Lt apskaitė leidžiamuose atskaitymuose, 75 proc, t. y. 283,82 Lt, pirkimo PVM apskaitė PVM atskaitoje. Remdamasi iš trečiųjų šaltinių surinkta informacija Inspekcija išsiaiškino, kad AB „Klaipėdos“ viešbutis paslaugomis naudojosi ne Bendrovė, o Klaipėdos Universitetas, taigi AB „Klaipėdos“ viešbučio pateikta sąskaita bei šioje sąskaitoje išskirtas PVM nelaikytini Bendrovės reprezentacinėmis sąnaudomis. Kadangi apgyvendinimo paslauga ir salės nuomos paslauga nebuvo skirtos naudoti Bendrovės PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, teismas pripažino, jog Bendrovė pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį ir dėl to mokesčių administratorius pagrįstai už 2005 m. rugsėjo mėnesį papildomai apskaičiavo 283,82 Lt PVM.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigia, kad Klaipėdos universitetas yra paramos gavėjas, tačiau, kaip pabrėžė teismas, norėdama suteikti paramą Klaipėdos Universitetui, Bendrovė privalėjo tai atlikti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas nuostatomis, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atliko minėto įstatymo numatytus reikalavimus.
20. Dėl UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ suteiktos transporto paslaugos ir VšĮ „Vilniaus Rotušė“ salės nuomos paslaugos teismas pasisakė, jog pagal PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatas (2004 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. K-1960) asmuo, įsiregistravęs PVM mokėtoju, įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo (importo) PVM sumas gali traukti į atskaitą tuo atveju, jeigu įsigytos prekės ir paslaugos yra skirtos PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui. Bendrovė apmokėjo UAB „Klaipėdos autobusų parkas" 1683,86 Lt, iš tos sumos 256,86 Lt PVM, už transporto paslaugas (2006-09-21 PVM sąskaita faktūra KAP Nr. 1775) ir VšĮ „Vilniaus Rotušė" 4000 Lt, iš tos sumos 610,17 Lt PVM už salės nuomą (2004- 11-16 PVM sąskaita faktūra LEA Nr, 0072770), t. y. už paslaugas, kurios nepriskirtinos Bendrovės veiklos sąnaudoms. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ vežė iš anksto suformuotą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos darbuotojų grupę reisu Klaipėda-Varėna-Klaipėda į Grybų šventę Varėnos rajone, o VšĮ „Vilniaus Rotušė" nuomojo salę Latvijos ambasados organizuojamam renginiui Latvijos Respublikos Nepriklausomybės dienos minėjimui. Taigi, teismo nuomone, minėtos paslaugos nebuvo skirtos naudoti Bendrovės PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, todėl mokesčių administratorius pagrįstai papildomai apskaičiavo 867,03 Lt PVM (256,86+610,17).
21. Dėl PVM atskaitos pagal notarines PVM sąskaitas-faktūras teismas motyvavo, jog Klaipėdos miesto pirmasis notarų biuras išrašė Bendrovei 2005 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą MS Nr. 0147 3259 Lt, įskaitant 497,14 Lt PVM, 2005 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą MS Nr. 0211 1541 Lt, įskaitant 235,07 Lt PVM, 2005 m. kovo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą MS Nr. 0223 746 Lt, įskaitant 113,80 Lt PVM, 2005 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą MS Nr. 0238 140 Lt, įskaitant 21,36 Lt PVM. PVM sąskaitose faktūrose nurodytas ūkinės operacijos turinys - notarų atlyginimas. Bendrovė minėtose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas pirkimo PVM sumas įtraukė į atitinkamų mėnesių PVM atskaitą. Remiantis Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro pateikta informacija (2007 m. balandžio 17 d. raštas Nr. 1-248 ir 2007 m. balandžio 25 d. raštas Nr. 1-268) ir Bendrovės 2005 m. finansinės atskaitomybės aiškinamuoju raštu, pateiktu Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriui, notarų biuro paslaugos buvo reikalingos ne Bendrovės, bet kitos įmonės - UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ skolinių įsipareigojimų užtikrinimui. Taigi, teismo vertinimu, Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro atlikti notariniai veiksmai ir suteiktos teisinės paslaugos neskirti naudoti Bendrovės PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, todėl mokesčių administratorius pagrįstai papildomai apskaičiavo 867,37 Lt PVM
22. Dėl PVM sumų, išskirtų UAB „Matininkai“ išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose įtraukimo į atskaitą teismas argumentavo, jog Inspekcija, remdamasi UAB Korporacija „Matininkai“ 2007-05-04 raštu Nr. (8.1)-6-3890 pateiktu atsakymu į išsiųstą paklausimą, nustatė, kad UAB Korporacija „Matininkai“ turto vertinimas atliktas įkeičiant turtą banke, tačiau banko paskola suteikta ne Bendrovei, bet kitai įmonei - UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" (patikrinimo akto 7.7.6.2 punktas), arba banko paskolos po atlikto turto įvertinimo iš viso nebuvo paimtos (patikrinimo akto 7.7.6.1, 7.7.6.3 punktai). Teismo nuomone, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju Bendrovė pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dėl to patikrinimo metu pagrįstai papildomai apskaičiavo 4033,21 Lt PVM (1440+305,08+2288,13 Lt).
23. Dėl užuojautos pateikimo mirties atveju darbuotojui ar verslo partneriui laikymo įprastinė veikla ir PVM atskaitos taikymo teismas pasisakė, kad įprastine įmonės veikla laikomos pasikartojančios ūkinės operacijos, susijusios su visa įmonės veikla. Užuojautų atspausdinimas laikraštyje nelaikytinas Bendrovės įprastine veikla, o sumokėtas PVM nėra skirtas naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Mokesčių administratorius pagrįstai papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 60,77 Lt PVM, iš jų 40,25 Lt pagal UAB „Klaipėdos" laikraščio redakcija“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir 20,52 Lt pagal UAB „B. T. leidyba" išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Žemesnės instancijos teismas
25. Dėl reprezentacinių išlaidų, skirtų saldainiams ir sausainiams įsigyti teismas pasisakė, kad Pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reprezentacinės sąnaudos - vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad Bendrovė tikrinimui pateikė 2006 m. rugpjūčio 23 d. reprezentacinių sąnaudų aktą, kuriame nurodyta, kad „2006 m. rugpjūčio 24 d. vyko objekto „Dviračių žiedo Vakarų Lietuvoje plėtojimas“, kuriame darbus atliko mūsų bendrovė, atidarymas. Ta proga svečiai buvo vaišinami.“ Patikrinimo metu nustatyta, kad Dviračių tako pridavimas vyko 2006 m. liepos mėn. ir šį faktą patvirtina trys Dviračių tako pripažinimo tinkamu naudoti aktai, datuoti 2006 m. liepos 11 ir 19 dienomis. Bendrovė 2006 m. liepos mėn. surašė dar aštuonis reprezentacinių sąnaudų aktus, kuriuose nurodė, kad renginys, skirtas Dviračių tako pridavimui, vyko būtent 2006 m. liepos mėn. Teismo nuomone, Bendrovė, surašydama 2006 m. rugpjūčio 23 d. Reprezentacinių sąnaudų aktą ir jame nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, nes maisto produktai, įsigyti pagal UAB „Norfos mažmena“ 2006 m. rugpjūčio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr.KF07-00001754, nebuvo skirti naudoti Bendrovės PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.
26. Argumentą dėl Patikrinimo akto 7.7.11. punkto teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 69-84 Panevėžio AVMI sprendimo dalis dėl Patikrinimo akto 7.7.11. punkto nebuvo patvirtinta.
27. Dėl reprezentacinių sąnaudų susijusių su Dviračio žiedo atidarymu teismas motyvavo, kad 2006 m. liepos 18 d. reprezentacinių sąnaudų akte nurodyta, jog „2006 m. liepos 20 d. vyko objekto Dviračių žiedo Vakarų Lietuvoje plėtojimas“ pridavimas. Kavinėje - viešbutyje „Auska" svečiai buvo vaišinami." Tačiau pats Dviračių tako pridavimo renginys vyko liepos 20 d., nors Reprezentacinių sąnaudų aktas surašytas liepos 18 d. data. Remiantis VĮ poilsio namai „Baltija" 2007-04-03 raštu Nr. 4-67 pateikta informacija, Bendrovės užsakymu 2006 m. liepos 20 d. „Auskos" viešbutyje buvo suruoštas furšetas, kurio metu buvo suteiktos maitinimo paslaugos. Furšetas buvo paruoštas 65 asmenims, o visus valgius ir gėrimus, įskaitant alkoholinius gėrimus, patiekė VĮ poilsio namai „Baltija". Už svečių maitinimą VĮ poilsio namai „Baltija" Bendrovei išrašė 2006-07-23 PVM sąskaitą faktūrą AUS Nr. 100108, kurios iššifravime matyti, kad Bendrovė už alkoholinius gėrimus sumokėjo 1366,31 Lt, įskaitant PVM. Bendrovė nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė iš viso 72,94 Lt pirkimo PVM pagal V. D. SKĮ „Vardą" 2006 m. liepos 18 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą AA Nr. 0038131 (57,71Lt) ir UAB „Petaura" 2006 m. liepos 18 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą PET Nr.1000340 (15,23 Lt), nes, surašydama 2006 m. liepos 18 d. Reprezentacinių sąnaudų aktą, jame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismo manymu, Inspekcija pagrįstai 72,94 Lt pirkimo PVM nepripažino ne dėl to, kad ši atskaita susijusi su įsigytais alkoholiniais gėrimais, o dėl to, kad furšeto metu alkoholiniai gėrimai buvo perkami iš VĮ poilsio namai „Baltija" baro, o ne kaip nurodyta 2006 m. liepos 18 d. Reprezentacinių sąnaudų akte. Kadangi Bendrovė, surašydama 2006 m. liepos 18 d. Reprezentacinių sąnaudų aktą, jame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį.
28. Dėl Patikrinimo akto 7.7.13. punkto teismas nurodė, jog remdamasi iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos gauta informacija, Inspekcija išsiaiškino, kad Bendrovė pagal A. C. IĮ „Inkomsta" išrašytą 2004 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą INK Nr. 0000076 apmokėjo ne už papildomai atliktus darbus, bet atlygino žalą, todėl minėtoje PVM sąskaitoje nurodyti darbai neskirti Bendrovės PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, ir pagrįstai papildomai apskaičiuota 3241 Lt PVM.
Žemesnės instancijos teismas
33. Dėl renginių „Palydėkime senus metus“ ir „Mūsų vasara 2006" sąnaudų priskyrimo reprezentacinėms išlaidoms teismas išaiškino, jog Bendrovė nepateikė dokumentų įrodančių, jog Bendrovė patyrė reprezentacines sąnaudas, kad patirtos išlaidos susijusios su įmonės veikla susijusių ar susietinų konkrečių asmenų naudai. Minėti renginiai buvo suorganizuoti būtent Bendrovės darbuotojams, tai buvo Bendrovės šventė. Tai įrodo patikrinimo akto 7.8.2.1 ir 7.8.2.2. punktuose nustatyti faktai ir juos pagrindžiantys dokumentai. Taigi, teismo manymu, tai, kad renginių sąnaudos patirtos ne konkrečių asmenų, o Bendrovės darbuotojų, naudai, todėl pagrįstai papildomai apskaičiuota 3636,25 Lt (2353,71+1282,54) PVM.
34. Dėl patikrinimo akto 7.14.1 punkto teismas nurodė, jog dėl nustatyto pažeidimo mokesčių administratorius papildomų mokesčių neapskaičiavo, todėl ginčo šiuo atveju nėra.
35. Dėl tarpininkavimo paslaugų iš UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ (toliau – ir UAB „PIVC“) teismas konstatavo, jog UAB „PIVC" su Bendrove 2004 m. rugsėjo 1 d. sudarė Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią UAB „PIVC" įsipareigojo atlygintinai teikti Bendrovei tarpininkavimo paslaugas kontraktų pardavime, įmonės finansinio valdymo, įmonės reklamos ir ryšių su visuomene valdymo, žmogiškųjų resursų valdymo ir kitas su Bendrovės veikla susijusias konsultavimo paslaugas: aprūpinimas reikalinga technika ir įrengimais, užsienio investicijų pritraukimas, o Bendrovė įsipareigojo apmokėti komisinius už suteiktas paslaugas bei kompensuoti turėtas protingas išlaidas, susijusias su šia veikla. Sutartyje aptarta, kad konkretus komisinis mokestis turi būti suderintas abiejų šalių kiekvienu atveju, prieš išrašant sąskaitą faktūrą. Bendrovė sutartimi įsipareigojo apmokėti iki 2 mln. per metus bei nuo kito mėnesio po sutarties pasirašymo mokėti avansinius mokėjimus kiekvieną mėnesį 120000 Lt. Sutarties 4.3. punkte nustatyta, kad UAB „PIVC" kiekvieną mėnesį išrašo PVM sąskaitą faktūrą už konkrečiai suteiktas tarpininkavimo paslaugas, t. y. surastus objektus ir pasirašytus pardavimų kontraktus. Bendrovė buhalterinės apskaitos registruose apskaitė 2004 m. 3, o 2005 m. - 10 UAB „PIVC" išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodytas turinys - „Komisiniai už tarpininkavimo paslaugas pagal 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartį". Bendrovė 2008 m. birželio 7 d. raštu Nr. 33-302 gavo UAB „PIVC" darbuotojų paaiškinimus dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, tačiau darbuotojai nepateikė jokios konkrečios informacijos apie tarpininkavimo paslaugų teikimo aplinkybes UAB „PIVC". Bendrovė patikrinimo metu nepaaiškino, kokiu pagrindu buvo nustatoma konkreti komisinio mokesčio suma, kodėl į kai kurių mėnesių UAB „PIVC" surašytas ataskaitas įjungti ankstesniais mėnesiais surasti objektai, dėl kokių priežasčių kai kurių kontraktų sumos, nurodytos UAB „PIVC" surašytose ataskaitose, neatitinka su Bendrovės pasirašytų kontraktų sumomis, o taip pat atsisakė pateikti bet kokią informaciją dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. UAB „PIVC" su Bendrove sudarytos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Pagal PVM įstatymo 64 straipsnį (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.) nurodyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą. To paties įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog PVM sąskaita faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. Teismo manymu, Inspekcija surinko pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad UAB „PIVC" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos dėl tarpininkavimo paslaugų ieškant užsakovų realiai neįvyko (patikrinimo akto 7.16 punktas, 26 lentelė, 1-2 schemos), UAB „PIVC" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymu buvo siekiama mokestinės naudos tarp susijusių bendrovių. Teismas akcentavo, jog Bendrovė nei patikrinimo metu, nei skundo nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad sandoriai tarp Bendrovės ir UAB „PIVC“ galėjo vykti ir įvyko UAB „PIVC vardu išrašytose sąskaitose nurodytomis aplinkybėmis, nes patikrinimo metu surinkta informacija prieštarauja pateiktų dokumentų turiniui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Bendrovė PVM deklaracijose, pateiktose už 2004 m. spalio-gruodžio mėnesius bei 2005 m. sausio - gegužės, liepos - rugpjūčio, lapkričio - gruodžio mėnesius, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 201258 Lt pirkimo PVM sumą.
36. Dėl patikrinimo akto 7.17. punkto teismas konstatavo, jog PVM įstatymo 90 straipsnio 6 dalyje (2002 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-751) nustatyta, kad tuomet, kai už teikiamas paslaugas bei tiekiamą energiją apmokama Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių biudžetų, Privatizavimo fondo ir Kelių fondo lėšomis (Kelių priežiūros ir plėtros programos), taip pat lengvatinių kreditų, skiriamų iš Bendrojo ir savivaldybių gyvenamiesiems namams ir butams statyti arba pirkti fondų, lėšomis, apskaičiuoto už šias paslaugas arba energiją PVM sumokėjimo terminas atidedamas iki penktos darbo dienos po apmokėjimo už šias paslaugas ar energiją dienos. Bendrovė 2003 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijoje 25929 Lt buvo deklaravusi kaip atidėtą į biudžetą mokėtiną PVM sumą, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybei už darbus išrašytose PVM sąskaitose faktūrose: 2003-12-17 Nr. 0507719 (2742 Lt PVM) ir 2003-12-24 Nr. 0507737 (23187 Lt PVM) apskaičiuota pardavimo PVM suma. Klaipėdos miesto savivaldybė Bendrovei apmokėjo 2004 m. sausio 5 d. -17974 Lt, įskaitant 2742 Lt PVM ir 2004 m. sausio 24 d. - 152000 Lt, įskaitant 23187 Lt PVM. Teismo vertinimu, atsižvelgusi į tai Inspekcija pagrįstai nurodė, kad 25929 Lt PVM suma turėjo būti deklaruota 2004 m. sausio mėnesį. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė 2004 m. sausio mėnesio PVM deklaracijoje nurodė 10835 Lt iš biudžeto grąžintiną PVM sumą, todėl Inspekcija patikrinimo akte pagrįstai papildomai apskaičiavo 15094 Lt PVM.
Žemesnės instancijos teismas
38. Dėl notaro paslaugų ir VĮ „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės" paslaugų įtraukimo į pareiškėjo ilgalaikio materialaus turto vertę (Patikrinimo akto 8.1.1. punktas) teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto įsigijimo kaina - išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus PVM, susijusius su šio turto įsigijimu. Turto įsigijimo kaina jį perkant iš kitų asmenų turi būti nustatoma prie jo pirkimo kainos pridedant visus su pirkimu susijusius mokesčius (muitų, registravimo ir kt), transportavimo, sumontavimo, patikrinimo, instaliavimo bei kitas tiesiogines išlaidas, susijusias su turto įsigijimu. Bendrovė iš UAB „Gelsta" 2003 m. vasario 3 d. įsigijo geležinkelio trasos dalį už 133758 Lt, šį turtą užsipajamavo visa įsigijimo verte, nepridėjusi visų su pirkimu susijusių išlaidų, kaip numatyta Pelno mokesčio įstatyme: į ilgalaikio turto vertę Bendrovė neįtraukė papildomų išlaidų, susijusių su notaro paslaugomis (2003 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra GDC Nr.0275511), nuosavybės teisės į statinį įregistravimu (2003 m. vasario 19 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr.9279824). Bendrovė minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas priskyrė leidžiamiems atskaitymams, nors, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, šias sumas turėjo pridėti prie nekilnojamojo turto - geležinkelio trasos dalies įsigijimo kainos ir nudėvėti per šio turto nusidėvėjimo laikotarpį, neviršijant PMĮ 18 straipsnio 2 dalyje bei 1 priedėlyje nustatytų normų. Bendrovė nusidėvėjimą šiam turtui skaičiavo pagal 10 metų nusidėvėjimo normatyvą, nors turto perdavimo naudoti ūkinėje veikloje akte nurodyta 6 metai, o už 2003 metus nusidėvėjimas skaičiuotas ir į leidžiamuosius atskaitymus įtrauktas už 10 mėnesių, vietoj 9 mėnesių. Nustačiusi aukščiau paminėtus pažeidimus, Inspekcija pagrįstai nustatė leidžiamųjų atskaitymų skirtumus ir nurodė, jog 2003 metais Bendrovė leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 1713,37 Lt per daug, o 2004 - 2005 metais - po 64,75 Lt per mažai. Bendrovė nepagrįstai teigia, jog ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akto surašymo data (2003 m. vasario 28 d.) yra turto perdavimo naudoti ūkinėje veikloje data, nes Bendrovės 2003 m. vasario 28 d. surašytame Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akte Nr. 2 yra numatyta atskira eilutė, kurioje turi būto įrašoma turto perdavimo naudoti ūkinėje veikloje data, t. y. minėtame akte nurodyta, jog geležinkelio trasos dalis perduota naudoti ūkinėje veikloje nuo 2003 m. kovo 3 d.
39. Dėl pareiškėjo įsigytos užkardos vertės teismas nustatė, jog Bendrovė iš UAB „Vakarų Ryterna" 2004-11-22 įsigijo kelio užtvarą „Gard" už 3728,82 Lt, iš jų 250 Lt sumokėta už montavimo darbus, tačiau montavimo darbų Bendrovė neįskaitė į ilgalaikio turto vertę, o juos priskyrė 2004 metų leidžiamiems atskaitymams. Vadovaujantis PMĮ 14 straipsnio 1 dalimi (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. IX-675), 250 Lt sumokėtus už montavimo darbus, Bendrovė turėjo pridėti prie nekilnojamojo turto - kelio užtvaro „Gard" įsigijimo kainos ir nudėvėti per šio turto nusidėvėjimo laikotarpį, nustatytą PMĮ 18 straipsnio 2 dalyje. Teismo nuomone, įvertinusi Bendrovės ilgalaikio turto (užtvaro) apskaitos netikslumus Inspekcija patikrinimo metu teisingai nustatė, kad Bendrovė leidžiamuose atskaitymuose 2004 metais apskaitė 247,40 Lt per daug, o 2005 metais - 30,65 Lt.
40. Dėl nusidėvėjimo laikotarpių (Patikrinimo akto 8.2.1 punktas) teismas pasisakė, jog PMĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ilgalaikio turto grupės bei jo nusidėvėjimo arba amortizacijos maksimalūs normatyvai (metais) nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje. Vienetas pats nusistato (pasirenka) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, ne trumpesnį, negu nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais). Bendrovė neteisingai pasirinko nusidėvėjimo laikotarpį (metais), t. y. trumpesnį, nei numatyta PMĮ 1 priedėlyje. 2004 m. kovo 13 d. už 4850 Lt (iš tos sumos 739,83 Lt PVM) įsigytas automobilis Sharan buvo 1998 m. gamybos, 2004 m. gegužės 14 d. už 8148,61 Lt (iš tos sumos 1243,01 Lt PVM) įsigytas automobilis Rover 400 buvo 1997 m. gamybos ir 2004 m. lapkričio 2 d. už 15700,01 Lt (iš tos sumos 2394,92 Lt PVM) įsigytas automobilis VW Caddy buvo 1998 m. gamybos, t. y., įsigyti automobiliai buvo senesni kaip 5 metai. Teismo vertinimu, kadangi Bendrovė neteisingai pasirinko nusidėvėjimo laikotarpį (metais), Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė 2004 m. apmokestinamąjį pelną padidino 537 Lt, nors turėjo padidinti 624 Lt arba 87 Lt daugiau.
Žemesnės instancijos teismas
42. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad buhalterijos darbuotojų klaidos, žmogiškasis faktorius neturi jokios įtakos mokesčių apskaičiavimo pagrįstumui.
43. Dėl nusidėvėjimo terminų, įsigytiems automobiliams 2002 ir 2003 metais, nustatymo teismas pasisakė, jog PMĮ 18 straipsnio 2 dalyje bei šio įstatymo 1 priedėlyje (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. IX-675) numatyti minimalūs ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai metais. Kiekvienas vienetas (ūkio subjektas) turi teisę pasirinkti konkretų nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpį, tačiau ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams priskirtinos tik faktiškai apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos, kurios neviršija PMĮ 1 priedėlyje numatytų normatyvų. Kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė 2002 - 2005 metais įsigytiems atskiriems ilgalaikio turto vienetams nusistatė trumpesnį nusidėvėjimo laikotarpį (metais), nei nustatytas minimalus terminas PMĮ 1 priedėlyje ir dėl to per didelę nusidėvėjimo sumą priskyrė atitinkamų metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė 2003 metais per daug priskyrė ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams 15284,47 Lt, 2004 metais - 30233,21 Lt ir 2005 metais – 34045,76 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
paskelbti teisės aktai, reglamentuojantys struktūrinių fondų paramą, didžioji dalis informacijos pažodžiui perkelta iš Ūkio ministerijos interneto svetainės. Teismo nuomone, įvertinusi surinktą informaciją Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad UAB „Kabotažas" 2004 m. gruodžio mėn. sąskaitose faktūrose nurodytos 50000 Lt sąnaudos nebuvo būtinos Bendrovės pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti. Bendrovė, pagal UAB „Kabotažas" išrašytas sąskaitas faktūras priskyrusi leidžiamiems atskaitymams 50000 Lt, pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
46. Pareiškėjo teigimu, UAB „Matininkai" PVM sąskaitos-faktūros tiesiogiai yra susijusios su Bendrovės veikla, nes buvo atliekamas turto vertinimas, kuris buvo reikalingas ne tik banko paskoloms, bet ir dėl finansinės atskaitomybės, kur akcininkai sprendė, ar ilgalaikį turtą reikia apskaityti įsigijimo kaina ar rinkos kaina; apskaitos standartai leidžia apskaityti įmonės turtą rinkos verte, o norint ją nustatyti reikėjo turėti nepriklausomų turto vertintojų išvadas. Teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Sąnaudos, susijusios su paskolų garantijų gavimu (pvz., turto vertintojų, notarų), leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tuo atveju, kai šios išlaidos susijusios su vieneto vykdoma veikla ir yra būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Remiantis UAB Korporacija „Matininkai" 2007 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 1-2-42 pateikta informacija, 2005 m. sausio 17 d. PVM sąskaita faktūra KM Nr. 05-60 buvo išrašyta už ilgalaikio materialaus kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nuosavybės teise priklausančio Bendrovei, įvertinimą ir turto įvertinimo ataskaitos Nr. 05-01-111-015 parengimą. Kaip nurodyta minėtoje ilgalaikio materialaus turto įvertinimo ataskaitoje, vertinimo tikslas - rinkos vertės nustatymas Įkeičiant turtą banke, o ne dėl finansinės atskaitomybės, kaip teigiama skunde. Pagal Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro pateiktą informaciją, 2005 m. sausio 27 d. hipotekos lakšte, registro Nr. K1MS-897, 2005 m. sausio 27 d. įkeitimo lakštuose, registro Nr. K1MS-899 ir Nr. K1MS-901, 2005 m. kovo 3 d. hipotekos lakšte, registro Nr. K1MS-2425, 2005 m. kovo 14 d. hipotekos lakšte, registro Nr. K1MS-2737, nurodyta, kad įkeičiamų daiktų vertė nustatyta pagal turto vertės nustatymo pažymą, 2005 m. sausio 17 d. išduotą UAB Korporacija „Matininkai". Minėtais hipotekos ir įkeitimo lakštais užtikrinta 2004 m. gegužės 7 d. kredito sutartis Nr. K200405-0546, kuria UAB Sampo bankas suteikė kreditą UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras" AB „Kruonio hidro akumuliacinės elektrinės statyba" 5899932 paprastosioms vardinėms akcijoms pirkti. Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad UAB Korporacija „Matininkai" Bendrovei suteiktos paslaugos pagal 2005 m. sausio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą KM Nr. 05-60 nesietinos su Bendrovės vykdoma veikla ir šių paslaugų pagrindu patirtos sąnaudos nėra būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, nes paskola suteikta ne Bendrovei, bet UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras". Todėl patikrinimo metu 2005 m. leidžiami atskaitymai pagrįstai sumažinti 1694,92 Lt suma. UAB Korporacija „Matininkai" atliktas turto įvertinimas ir ataskaitos parengimas pagal 2004 m. rugsėjo 13 d. sutartį su Bendrovės vykdoma veikla nesietinas ir šių paslaugų pagrindu patirtos 8000 Lt sąnaudos neskirtos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, nes patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2004 m. rugsėjo-gruodžio mėn. jokių paskolų, dėl ko bankui reikėtų įkeisti turtą, iš bankų negavo. Bendrovės atstovai patikrinimo metu turto įvertinimo tikslo taip pat nepaaiškino. Teismas akcentavo, jog atsižvelgusi į tai, Inspekcija patikrinimo metu pagrįstai 2004 m. leidžiamus atskaitymus sumažino 8000 Lt suma (patikrinimo akto 8.4.8.2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
47. Pasisakydamas dėl Patikrinimo akto 8.4.9. punkto teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad užuojautų atspausdinimo paslaugos nėra susijusios su Bendrovės vykdoma veikla ir yra nebūtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl 2003 m. leidžiami atskaitymai pagrįstai sumažinti 42,20 Lt ir 2005 m. - 54,40 Lt.
48. Dėl dalyvavimo konferencijose, seminaruose ir panašiuose renginiuose išlaidų teismas nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės patirtos sąnaudos už Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose rengtą generalinę asamblėją nesusijusios su Bendrovės vykdoma veikla ir nėra būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl 2004 metų leidžiamieji atskaitymai pagrįstai sumažinti 100 Lt suma.
49. Dėl apgyvendinimo viešbutyje paslaugų teismas akcentavo, kad remdamasi UAB „Jūragis“ pateiktais dokumentais Inspekcija nustatė, kad viešbutyje gyveno V. P., D. B., J. I., t. y. ne Bendrovės darbuotojai (žr. patikrinimo akto 7.7.14. punktą). Bendrovė nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų ar reprezentacinių sąnaudų aktų, įrodančių, kaip patirtos išlaidos už gyvenimą viešbutyje susijusios su įmonės veikla. Teismo vertinimu, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad UAB Viešbutis „Jūragis" išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos ir Bendrovės apmokėtos apgyvendinimo viešbutyje paslaugos nesietinos su Bendrovės vykdoma veikla ir šių paslaugų pagrindu patirtos sąnaudos nėra būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl patikrinimo metu 2003 m. leidžiami atskaitymai pagrįstai sumažinti 853,50 Lt suma.
Žemesnės instancijos teismas
51. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad Patikrinimo akto 8.8.2. punkte neteisingai nurodyta, kad Bendrovės patirta žala mažino apmokestinamą pelną, atmestinas kaip nepagrįstas. UAB „Kietos prekyba" nurodymu A. Č. IĮ „Inkomsta" atliko žalos, kurią padarė Bendrovė atliekant H. Manto gatvės I etapo rekonstrukcijos darbus, atstatymo darbus, už kurių atlikimą ir buvo Bendrovei išrašyta apmokėjimui 2004 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaita faktūra INK Nr. 0000076. Kad tai nebuvo paslaugų, susijusių su Bendrovės atliekamais darbais (kelio tiesimu), pirkimas, o žalos atstatymas, patvirtina ir 2004-06-28 sudarytas UAB „Kietos prekyba", A. Č. IĮ „Inkomsta" ir Bendrovės Trišalio susitarimo aktas, kurio 1 punkte nurodyta, jog buvo atliktas UAB „Kietos prekyba" padarytos žalos, vykdant H. Manto gatvės I etapo rekonstrukcijos darbus, paskaičiavimas. Šiuo susitarimu A. Č. IĮ „Inkomsta" pavesta atlikti darbus, o Bendrovei apmokėti faktines žalos atstatymo išlaidas. Teismas nurodė, jog PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 11 punkte (2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1972 redakcija) nustatyta, kad iš pajamų vieneto negali būti atskaitoma padarytos žalos atlyginimas, patikrinimo metu Bendrovės apmokėta A. Č. IĮ „Inkomsta" 18006 Lt žalos atlyginimo suma pagrįstai priskirta neleidžiamiems atskaitymams.
52. Pareiškėjo argumentą dėl Patikrinimo akto 8.9. punkto teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 69-84 Panevėžio AVMI sprendimo dalis dėl Patikrinimo akto 8.9. punkto nebuvo patvirtinta.
53. Dėl patikrinimo akto 8.10. punkto ir reprezentacinių išlaidų nurašymo akto teismas pasisakė, jog Bendrovė tikrinimui pateikė 2004 m. gruodžio 27 d. Reprezentacinių sąnaudų aktą (toliau – ir Aktas), kuriuo iš UAB „VP Market" pagal 2004-12-23 avansinio apmokėjimo sąskaitą Nr. 04/-1002 nupirktų 388 vnt. po 50 Lt vertės dovanų čekių už 19400 Lt sumą pripažino reprezentacinėmis sąnaudomis, iš jų 75 proc. - 14550 Lt apskaitė leidžiamuose atskaitymuose. Akte nurodyta, kad 2004 m. gruodžio 27 d. Bendrovės organizuotame furšete verslo partneriams pagerbti ir padėkoti už bendradarbiavimą per metus 97 partnerių atstovams įteikta po 200 Lt vertės dovanų čekių, bei nurodyta, kad renginyje dalyvavo 130 svečių ir 20 Bendrovės darbuotojų. Vienareikšmiškai tvirtinti, jog Bendrovė tikrai patyrė reprezentacines išlaidas, negalima, nes iš surašyto Akto turinio neaišku, nei kur vyko pats renginys, nei kokie verslo partnerių atstovai dalyvavo furšete, nei kaip įteikti MAXIMA dovanų čekiai reprezentavo įmonę. Abejonių kelia ir Akte nurodytas dalyvavusių svečių ir svečių, kuriems buvo įteikti dovanų čekiai, santykis. Bendrovė patikrinimo metu taip pat pateikė Reprezentacinių sąnaudų aktus (243-251 priedai), kuriuose nurodė, kad 2005 m. gruodžio 23 d. „Pajūrio" viešbutyje Bendrovės darbuotojams ir verslo partneriams organizavo renginį konferenciją - vakaronę „Palydėkime senus metus". Pagal šiuos aktus Bendrovė 2005 m. leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 18458,21 Lt sąnaudų (patikrinimo akto 22 lentelė). Bendrovė taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, jog Bendrovė patyrė tikrai reprezentacines sąnaudas, kad patirtos išlaidos yra susijusios su įmonės veikla susijusių ar susietinų konkrečių asmenų naudai. Renginys „Palydėkime senus metus" buvo suorganizuotas būtent Bendrovės darbuotojams, tai buvo Bendrovės šventė, renginio sąnaudos patirtos ne konkrečių asmenų, o Bendrovės darbuotojų, naudai. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją, Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog Bendrovės patikrinimo metu pateikti dokumentai nėra pakankami, kad įrodytų, jog Bendrovė tikrai patyrė reprezentacines sąnaudas, kad patirtos išlaidos susijusios su įmonės veikla, skirtos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Taigi, teismo nuomone, Inspekcija patikrinimo metu pagrįstai 2004 metų neleidžiamiems atskaitymams priskyrė 14550 Lt ir 2005 metų neleidžiamiems atskaitymams 18458,21 Lt sumas.
54. Pareiškėjo argumentą dėl draudimo sumų teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 69-84 Panevėžio AVMI sprendimo dalis dėl draudimo sumų nebuvo patvirtinta.
55. Dėl sąnaudų už reklamos paslaugas teismas akcentavo, kad PMĮ 7 straipsnyje (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. IX-675) nustatyta, kad pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą. Vadovaujantis palyginimo principu, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos siejamos su to laikotarpio pajamų uždirbimo sąnaudomis. Skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams tenkančios sąnaudos paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirba pajamų. Pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su per mokestinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis. Sąnaudos, tenkančios skirtingiems mokestiniams laikotarpiams, turi būti paskirstytos tiems laikotarpiams, kuriais jos teiks įmonei ekonominės naudos. Teismo nuomone, atsižvelgusi į tai, Inspekcija patikrinimo metu pagrįstai konstatavo, jog už reklamos paskelbimą kataloge „Visa Lietuva" 2004 patirtos 390 Lt išlaidos priskirtinos ne 2003 metų, o 2004 metų leidžiamiems atskaitymams.
Žemesnės instancijos teismas
56. Dėl Patikrinimo akto 8.20. punkto teismas išaiškino, kad PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. IX-675) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti pagrindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Jeigu apskaitos dokumentas (PVM sąskaita faktūra) neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, jis laikytinas neturinčiu juridinės galios, todėl pagal tokį apskaitos dokumentą išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas. Kai PVM sąskaita faktūra pripažįstama neturinčiu juridinės galios dokumentu, tai ši išvada turi vienodą galią tiek dėl teisės į PVM atskaitą, tiek ir dėl leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) pripažinimo.
Bendrovė pagal UAB „PIVC" išrašytas PVM sąskaitas faktūras už tarpininkavimo paslaugas 2004 metų leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 135000 Lt, 2005 metų leidžiamuose atskaitymuose apskaitė - 983100 Lt. Patikrinimo metu buvo surinkta informacija bei nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu padaryta pagrįsta išvada, kad UAB „PIVC" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos dėl tarpininkavimo paslaugų ieškant užsakovų realiai neįvyko. Teismo nuomone, kadangi UAB „PIVC" išrašytos PVM sąskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios, jose nurodytos išlaidų sumos patikrinimo akte pagrįstai nepriskirtos leidžiamiesiems atskaitymams.
57. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais mokesčių administratorius nesilaikė Taisyklių reikalavimų ir kokias konkrečias normas pažeidė, todėl pareiškėjo skundo 56 punkte nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
58. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad visi mokesčių paskaičiavimai yra pagrįsti teisės normomis. Teismo manymu, pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai mokesčių administratorius pažeidė teisės aktų reikalavimus.
59. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentu, kad delspinigiai apskaičiuoti vadovaujantis teisės normomis. Be to, teismo nuomone, dėl skundo 59 punkte nurodytų aplinkybių šioje byloje ginčo nekyla.
60. Teismas sutiko ir su atsakovo argumentu, jog mažinti paskirtų baudų nėra juridinio pagrindo.
61. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovas 2010 m. vasario 18 d. teismo posėdyje kėlė klausimą dėl 2006 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. (2.9.20)-3-Į-246, dėl kurio atsakovas prašė teismo priimti nutartį, kad ši bylos medžiaga yra nevieša ir teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi prašymą patenkino, paviešinimo.
Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas ir žinojo, jog ginčas dėl šio dokumento jau išspręstas Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 25 d. sprendime (bylos Nr. I-825-552-2007) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2008 m. spalio 14 d. nutartimi (bylos Nr. A575-1409-08), tačiau pakartotinai tiek skunde, tiek teismo posėdžiuose prašė pripažinti mokestinį patikrinimą neteisėtu, nes pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti dokumentas, kuriuo centrinis mokesčių administratorius pavedė Panevėžio AVMI atlikti patikrinimą kito teritorinio mokesčių administratoriaus veiklos teritorijoje. Vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, teismas pabrėžė, jog šioje byloje iš naujo nenagrinės jau nustatytų faktų.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, jog neįsigilindamas į bylos esmę, nedėdamas pastangų išsiaiškinti ir nustatyti visas bylos faktines aplinkybes (ABTĮ 81 straipsnis), apribodamas pareiškėjo teisę teikti byloje įrodymus (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis), neleisdamas pareiškėjui susipažinti su visa bylos medžiaga, t.y. pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą (ABTĮ 51 straipsnis), vadovaudamasis bylos nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės neteisėtą sprendimą, kuris turinio prasme neatitinka jam keliamų reikalavimų (ABTĮ 87 straipsnis).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį „Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.“
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra taip pat konstatavęs: „Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai iš esmės yra identiški argumentams, nurodytiems skundžiamame Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. 69-84 ( t. 1, b. l. 60-93). Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo), o perrašė minėto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo motyvus dėl įrodymų vertinimo ir byloje taikytinų teisės normų taikymo ir aiškinimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, o būtent, joje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad iš naujo nagrinėjant bylą ir tikrinant skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, turi būti laikomasi minėtų reikalavimų, t. y., turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumento pagrįstumo. Pavyzdžiui, turi būti nustatyta tvarka ištirti pareiškėjo argumentai dėl atsakovo atlikto mokestinio patikrinimo teisėtumo, kiek tai susiję su apribojimais atsakovui atlikti pakartotinius mokestinius patikrinimus už tą patį mokestinį laikotarpį dėl to paties mokesčio ir kt..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.