Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno teritorinės muitinės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei ieškovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį ieškinio ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-812-230/2008 pagal ieškovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“ ieškinį atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Paulijanas“ dėl laidavimo draudimo sutarties bei muitinės pretenzijos pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nutartyje nurodė, jog tuo atveju, jei būtų priimtas ieškovui palankus sprendimas, jam būtų panaikinta prievolė mokėti 496 735 Lt sumą, todėl Kauno teritorinės muitinės vykdomos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo nestabdymas gali sukliudyti būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl iki bus išspręstas klausimas dėl ginčijamos sutarties bei muitinės pretenzijos teisėtumo ir pagrįstumo, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat nurodė, jog prievolės suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui gali kilti sunkios finansinės pasekmės – įvykdžius prievolės išieškojimą ir nesant galimybės ieškovui žalą išieškoti iš BUAB ,,Paulijanas“, ieškovas gali būti pripažintas nemokiu. Tokiu atveju nebūtų užtikrinta ieškovo teisių ir teisėtų interesų apsauga.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio. Šios teisės realizavimo tvarką numato atitinkami įstatymai.

Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK normos nustato, kad tuo atveju, kai ieškinys tam tikram konkrečiam teismui neteismingas, toks teismas turi atsisakyti jį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu yra tiksliai nustatyti, ar nebus pažeistos teismingumo taisyklės. Tačiau kokiame teisme – bendrosios ar administracinės kompetencijos – turi būti nagrinėjama byla sprendžiama ne remiantis teismingumo institutu, o bylų priskirtinumo taisyklėmis. Priskirtinumo taisyklės yra imperatyvaus pobūdžio, todėl ginčo šalys neturi pasirinkimo teisės, į kurį teismą kreiptis. Šalys privalo kreiptis į tą teismą, kuriam byla yra priskirtina pagal minėtas taisykles. Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Taigi bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę prigimtį ir pobūdį. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos priskirtinumo klausimą, visų pirma turi vadovautis ginčo dalyku ir ginčo subjektų teisine padėtimi. Bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamos bylos išvardintos CPK 22 straipsnyje. Administracinių teismų kompetenciją ir bylų nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ), kurio 3 straipsnyje numatyta, kad šis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti (ABTĮ 2, 3, 15 str.). Nagrinėjamu atveju reiškiami du savarankiški reikalavimai ­– pirmasis, kuriuo prašoma pripažinti neteisėta Kauno teritorinės muitinės pretenziją, antrasis, kuriuo ginčijama draudimo laidavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo laiduoti už atsakovą UAB ,,Paulijanas“ Lietuvos muitinei už tinkamą atsakovo įsipareigojimų, susijusių su mokesčių už importuojamas prekes sumokėjimu. 2006 m. gegužės 26 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimu Nr. 6KM19/38-308 atsakovui už laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2004 m. sausio 30 d. į Lietuvos teritoriją importuotas prekes buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, kuriuos laidavimo sutarties pagrindu Kauno teritorinė muitinė 2008 m. vasario 6 d. pareikšdama pretenziją Nr. 1000009598 pareikalavo sumokėti laiduotoją. Taigi pagal savo pobūdį reikalavimas dėl muitinės pretenzijos priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o reikalavimas dėl laidavimo sutarties – bendrosios kompetencijos teismams. Apelianto argumentas, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikoma CPK 26 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir individualaus pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumo klausimą, atmestinas, kadangi šioje byloje pareikštam administracinio teisinio pobūdžio ginčui nagrinėti yra nustatyta speciali ikiteisminė nagrinėjimo procedūra, kuri yra teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlyga (ABTĮ 22 str. 3 d.). Muitinės įstatymo 89 straipsnyje nustatyta, kad skundai dėl teritorinių muitinių sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami Muitinės departamentui, o pastarojo sprendimai ir jų nepriėmimas skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar teismui. Tai reiškia, kad Muitinės įstatymas nustato ikiteisminę tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarką, kurios ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl pripažinimo neteisėta Kauno teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6 d. pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų ir mokesčių sumokėjimo“, nesilaikė. Ieškovas pateikdamas ieškinį nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, jog išankstine ginčo sprendimo tvarka būtų pasinaudojęs, todėl neįgijo teisės kreiptis į teismą dėl reikalavimo, susijusio su mokestine nepriemoka.

Nors Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje yra numatytas 1 mėnesio terminas muitinės sprendimams apskųsti, tačiau remiantis to paties įstatymo 91 straipsniu, Muitinės departamentas suinteresuoto asmens prašymu gali jį atnaujinti, kas rodo, jog ieškovas dar gali pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.

Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 34 punkto pagrindu Mokestinių ginčų komisija gali nuspręsti skundo ar jo dalies mokestiniame ginče nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies mokestiniame ginče nagrinėjimas sustabdomas, iki Komisija sužino, kad minėtoji įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą. Taigi ieškovas, kreipdamasis į Mokestinių ginčų komisiją, kaip ikiteisminę tokio pobūdžio ginčų sprendimo instituciją, turi teisę prašyti, kad būtų sustabdytas skundo dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką nagrinėjimas, iki bendrosios kompetencijos teisme bus išnagrinėtas draudimo laidavimo sutarties galiojimo klausimas. Atitinkamai, tame procese ieškovas gali kelti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – mokestinės nepriemokos vykdymo sustabdymo – taikymo.

Dėl poreikio šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija išaiškina, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas pripažinti laidavimo draudimo sutartį negaliojančia dėl apgaulės, yra pripažinimo ieškinys, kurį patenkinus jis realizuojasi savaime, todėl neegzistuoja jokia rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštu reikalavimu. Nagrinėjamu atveju, laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikštu reikalavimu dėl draudimo laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl jų taikymas tokioje situacijoje neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties (CPK 144 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti dalį ieškinio dėl pripažinimo neteisėta Kauno teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6 d. pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų ir mokesčių sumokėjimo“, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.