Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, nevedęs, (duomenys neskelbtini) moksleivis, nedirbantis, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, 150 straipsnio 4 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis L. V. 2017 m., laikotarpiu nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tualete, panaudojęs fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – mažametį brolį R. R., gimusį (duomenys neskelbtini), ir pasinaudojęs jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jo valią tenkino su juo savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. sugriebęs nukentėjusįjį R. R. rankomis ir įsitempęs jį į tualeto patalpas, prievarta numovė jam kelnes ir kišo savo lytinį organą nukentėjusiajam į analinę angą.

Kaltinamasis L. V. kaltės nepripažino, teisiamajame posėdyje parodymus duoti atsisakė. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir prašė šiais jo parodymais vadovautis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis taip pat neigė savo kaltę, tvirtino, kad brolio R. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis seksualiai neprievartavo.

Mažametis nukentėjusysis R. R. (jo parodymai teisiamajame posėdyje perskaityti) parodė, kad įvykis buvo prieš 2017 m. rugsėjo 1 d., vasarą, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio tualete. Brolis L. jį įsitempė į tualetą, numovė kelnes, pats atsisėdo ant klozeto, sugriebęs jį abiem rankom tempėsi ant savęs ir kišo savo lytinį organą jam į užpakalį. Broliui sakė, kad nenori. L. sakė, kad jei kam papasakos apie tai, ką jis su juo darė tualete, tai tada jį sumuš. Brolis tuo metu vilkėjo treningais, buvo be triusikų, iki pusės apsirengęs. Jo lytinis organas buvo didelis ir kietas, broliui nepavyko įkišti, jam truputį skaudėjo prie užpakalio skylės. Kai L. nepavyko, jis apsimovė kelnes ir išbėgo į savo kambarį. Be šio karto, brolis dar vieną kartą lindo prie jo lytinio organo kaime, kai miegojo ant čiužinio ir jis ant čiužinio. Kad lenda prie jo, pajuto, nes pajuto kaip jo ranka per koją slydo prie jo lytinio organo. Visa tai buvo 2017 m. liepos mėn. Brolis jo lytinį organą lietė per triusikus, glostė, kai jis pajuto. Motina apie L. elgesį tualete žinojo, nes jai apie tai pasakė sesė A. pakalbėjusi su direktore ir su juo. Pats mamai nepasisakė, nes bijojo gauti diržo (1 t., 38 – 40 b. l.).

Liudytojas D. G. parodė, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būnant svetainėje prie televizoriaus, atėjo buvęs auklėtinis E. B. (E. B.) ir ėmė kalbėti, kad (duomenys neskelbtini) auklėtinis R. R. buvo seksualiai išnaudotas savo brolio. Perklausęs apie tai E., sužinojo, kad visi tai žino, kad apie tai jis galėtų paklausti E. Š. Kadangi jis yra auklėtojas, į tai negalėjo nereaguoti. Paklausė apie kalbas E. Š., šis patvirtino, kad pats R. taip kalba. Pasak E. Š., R. prie (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje, skirtoje važinėti riedlentėmis, yra sakęs, kad „aš – pydaras, nes mane L. padarė“. Tą pačią dieną į kabinetą pasikvietė R. R., klausė, kaip čia kas buvo. Jis pasipasakojo, kad L. jį buvo įsitempęs į dušą, prie jo lindo. Konkrečiau įvykio aplinkybių jis nebeklausinėjo. Informaciją perdavė psichologei E. V. Apibūdindamas L. V., jis parodė, kad L. yra darbštus, draugiškas, neagresyvus, tarp jo ir R. broliški santykiai ir dabar jie bendrauja. R. R. yra tinginiukas, tingi eiti į mokyklą, nėra piktas vaikas, netgi darbštus, ieškantis dėmesio, mamos. Pažįsta abu brolius, todėl nemano, kad R. brolį šmeižtų, kad taip pats sugalvotų jį kaltinti ir meluotų.

Liudytoja E. V. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) psichologe. L. V. penkis metus buvo jos pacientas. 2018 m. kovo mėnesį ryte jai D. G. papasakojo, kad iš vakaro į centrą buvo atėjęs L. V., kuris tuo metu centre jau nebegyveno. Jo brolis R. R. išsigando, kad L. jį gali sumušti. D. G. pasakojo, kad R. sakė, jog L. prie jo lindo. Iš pradžių R. R. viską neigė, tačiau ji prisiminė E. B., buvusį auklėtinį, kuris taip pat centre šūkavo, kad L. R. padarė per šikną. Paklausė, apie ką čia E. kalba, tada R. pasakė, kad jis papasakojo draugui E. Š., kuris visiems išplepėjo. Ji R. R. paklausė, ar taip buvo, kad L. lytinis organas buvo jo kūne, šis patvirtino, kad taip. Apie įvykį ji pranešė padalinio vadovei A. Z., informavo administraciją. R. R. pasakojo, kad brolis jį seksualiai prievartavo 2017 m. pavasarį, sakė, kad L. jį įsitempė į tualetą. Ji patikėjo R., nes vaikams atskleisti seksualinės prievartos faktą nėra lengva. Sužinojusi apie įvykį, ji rado paaiškinimą, kodėl į blogąją pusę pasikeitė R. elgesys – jis labai suaktyvėjo, tapo labai savotišku, atžagariu. Apibūdindama R. R., liudytoja parodė, kad jis turi labai sunkią traumuojančią patirtį, daug metų gyveno šeimoje, kurioje buvo daug smurto, emocinės prievartos, reikėjo naktį jam iš namų bėgti, gyveno su labai agresyviu tėvu. L. V. pateko į centrą, kai jo atsisakė globėjai. Jam šis įvykis buvo labai skausmingas, tačiau priežasties, kodėl taip įvyko, ji nežino. L. daug išgyvenęs, daug patyręs, dabar atsistojęs gyventi, turintis jėgos gyventi, pasitikintis žmonėmis, mokosi, kabinasi į gyvenimą, turintis draugų, užmezgęs gerus santykius su auklėtoja, siekia atrasti savo šeimą, kurios poreikis jam labai didelis.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2018 m. kovo 14 d. apžiūrėjus R. R. jokių sužalojimų jo išoriniuose lytiniuose organuose, išangės srityje, burnoje nėra. Apžiūros metu rasti daugybiniai seni randai kaktoje, abiejų dilbių srityse, dešiniajame kelyje bei po vieną odos randą abiejose šlaunyse (1 t., 50 – 51 b. l.).

Gimimo liudijimo kopija patvirtina, kad R. R. gimė (duomenys neskelbtini) (1 t., 59 b. l.).

Globos namų „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodoma, kad psichodiagnostinio tyrimo metu R. R. savo šeimos paveiksle nepavaizduoja savęs ir brolio L. Tikėtina, kad tai yra susiję su jo paties išgyventais trauminiais poveikiais šeimoje, atsiskyrimu nuo šeimos. Tai, kad jis eliminuoja L., leidžia manyti, jog jo ir kaltinamojo santykiai pakankamai įtempti. Klausiamas apie įvykį, nukentėjusysis R. R. nurodė, kad kai jam buvo 12 metų, vasarą, einant į tualetą, brolis L. jį pačiupo už rankos ir nusitempė į mergaičių tualetą, ten nusimovė kelnes, atsisėdo ant klozeto, liepė nusimauti kelnes ir jam atsisėsti ant jo. R. atsisakius, L. pagrasino, kad jeigu nesisės, jam bus blogai, tačiau jis ir toliau nesutiko. Dalijasi, kad L. „pimpeliukas“ šiam nusimovus kelnes buvo didelis ir kietas. Klausiamas, ar buvo daugiau tokių situacijų su broliu, jis tai paneigė. R. R. papasakojo, kad pasipasakojus globos namuose apie įvykį, jam palengvėjo, nes buvo gana sunku viską laikyti tik sau. Išryškėjo ir galimi potrauminio sutrikimo, kurį sukėlė galimai patirta seksualinė prievarta požymiai : po įvykio jis ėmė vengti brolio bijodamas, kad nepasikartotų įvykis, kad nebūtų kitų pasekmių, kuriomis jam buvo grasinama; pats pripažino, kad atsiradęs užsisklendimas ir kiti pokyčiai susiję su įvykiu. Šie požymiai ir reakcijos yra adekvačios jo psichoseksualinės raidos etapui, jos rodo galimai patirtą seksualinę prievartą (1 t., 67 – 70 b. l.).

Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad :

1. Objektyvių duomenų, jog R. R. galimai nusikalstamos veikos padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nėra. Šiuo metu jam nustatyti sutrikimai : kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) bei lengvas protinis atsilikimas (F70.0);

2. Įvykių metu, atsižvelgiant į jo amžių, pažintinių gebėjimų, socialinės nuovokos ir žinių lygį, emocinę būseną įvykio metu ir situacijos aplinkybes, R. R. galėjo teisingai suvokti, o praėjus keliems mėnesiams nuo įvykių iki apklausos prisiminti pagrindines faktines aplinkybes, tačiau galėjo netiksliai prisiminti įvykių laiką, kitas smulkias detales;

3. Įvykio metu R. R. galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti reikšmės. Įvykių metu savo fizinių ir protinių galimybių ribose jis priešinosi L. V. veiksmams, tačiau dėl įvykių reikšmės nesupratimo, o taip pat dėl brolio grasinimų fiziniu smurtu, dėl baimės patirti fizinę bausmę iš tėvų, dėl baimės patirti bendraamžių atstūmimą bei dėl savo asmenybės ypatumų po įvykių nesikreipė pagalbos;

4. R. R. nenustatytas padidintas fantazavimas ar padidintas įtaigumas, kurie trukdytų jam duoti teisingus parodymus. Tačiau dėl pažintinių sunkumų jo parodymai gali būti ne visai tikslūs. Nežiūrint į tai, jis gali teisingai suvokti, įsiminti ir vėliau prisiminti pagrindines faktines aplinkybes (išskyrus laiką);

5. Tyrimo metu jam konstatuotas sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), kilusios sąsajoje su kaltinamojo veiksmais, trikdančios jo kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją, ir vertinamos kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 120 – 128 b. l.).

2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. kovo 6 d. informaciniai pranešimai „Dėl galimai patirtos seksualinės prievartos“ patvirtina, kad D. G. apie R. R. seksualinį prievartavimą sužinojo 2018 m. kovo 4 d. (1 t., 175 – 176 b. l.).

Dėl BK 150 straipsnio 4 dalies

Kaltinamasis L. V. tiek tyrimo metu, tiek teisme neigė seksualiai prievartavęs savo mažametį brolį R. R.. Tačiau, byloje yra ir tiesioginių, ir netiesioginių įrodymų, kurie leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog kaltinamasis šią veiką padarė. Visų pirma, vertinant byloje esančius mažamečio R. R. parodymus ir kitus duomenis apie seksualinį prievartavimą, pažymėtina, jog seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti ir absoliutinami – jie turi būti vertinami bylos visų įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294/2017).

Šioje byloje mažametis nukentėjusysis R. R. davė labai konkrečius ir pakankamai tikslius parodymus apie brolio L. V. veiksmus prieš jį 2017 m. vasarą. Jis parodė, kad L. panaudojo prieš jį fizinį smurtą : jėga jį įsitempė į tualetą, numovė kelnes, sugriebė jį abiem rankom ir tempėsi ant savęs, kišo savo lytinį organą jam į užpakalį. Be to, kaltinamasis mažametį brolį prigrasino niekam nepasakoti, kas įvyko tualete. R. R. labai konkrečiai nurodė, kad brolis jam kišo savo lytinį organą jam į užpakalį, ir jam dėl to skaudėjo. Tai jis pasipasakojo ne tik to paties (duomenys neskelbtini) globotiniui E. Š., tačiau ir apie šį įvykį sužinojusiems D. G. ir psichologei E. V.. Pažymėtina, kad nukentėjusysis tokius parodymus davė iš esmės nuo pat pradžių, jie buvo vienodi ir aiškūs. Jie patvirtinti netiesioginiais byloje esančiais įrodymais. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo R. R. parodymų patikimumą svarbios ir psichologinius tyrimus atlikusių, jo parodymus bei byloje surinktus duomenis įvertinusių specialistų nuomonė bei jų išvados. O specialistai nustatė, kad nukentėjusysis galėjo teisingai suvokti ir prisiminti pagrindines įvykio faktines aplinkybes. Jam nebuvo nenustatytas padidintas fantazavimas ar padidintas įtaigumas, kurie trukdytų jam duoti teisingus parodymus. Tokiu būdu, abejoti mažamečio R. R. parodymais pagrindo nėra.

Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. (duomenys neskelbtini) R. R. suėjo 13 metų, todėl jis įvykio metu buvo dar mažametis, nes mažamečiu laikomas asmuo, neturintis 14 metų amžiaus. L. V. tai neabejotinai žinojo, nes nukentėjusysis yra jo brolis. Todėl, L. V. analiniu būdu seksualiai prievartavo mažametį savo brolį, panaudojęs fizinį smurtą ir pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Tokia jo veika atitinka BK 150 straipsnio 4 dalį.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų

Kaltinamasis L. V. kaltinamas ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas mažametį savo šeimos narį – brolį R. R., gimusį (duomenys neskelbtini), buvusį bejėgiškos būklės dėl mažametystės, sutrikdė jo psichinę sveikatą – savo veiksmais sukeldamas jam kitas reakcijas į stiprų stresą, ir padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis L. V. neigė seksualiai prievartavęs savo brolį, o kartu ir sutrikdęs jo psichinę sveikatą.

Jau minėtame teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad po įvykio nukentėjusiojo R. R. tyrimo metu jam buvo nustatytas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F 43.8), kilęs sąsajoje su kaltinamojo veiksmais, trikdantis jo kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją, ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 120 – 128 b. l.).

Tačiau, BK 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 metų, o to paties straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – 14 metų. BK 138 straipsnis nėra įtrauktas į BK 13 straipsnio 2 dalį (skirtingai nuo BK 150 straipsnyje numatyto nusikaltimo, už kurį baudžiamoji atsakomybė numatyta nuo 14 metų amžiaus). Tai reiškia, kad už BK 138 straipsnyje numatytą veiką atsako asmuo, kuris jos padarymo metu buvo sulaukęs 16 metų amžiaus.

Kaltinamasis L. V. gimė (duomenys neskelbtini), todėl 16 metų jam suėjo (duomenys neskelbtini). Kaltinime jam nurodyta, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytą nusikaltimą jis padarė laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Teisiamajame posėdyje ištyrus byloje surinktus įrodymus galima tvirtai teigti, kad įvykis dėl R. R. seksualinės prievartos paaiškėjo 2018 m. kovo 4 d. Pagal paties nukentėjusiojo, liudytojų D. G. ir E. V. parodymus, nukentėjusysis R. R. kaltinamojo L. V. seksualiai prievartaujamas buvo prieš pusmetį, vasarą, iki rugsėjo 1 d. – tai reikštų, kad 2017 m. vasarą, kaip ir nurodyta kaltinime. Tikslesnio šios veikos padarymo laiko nustatyti nėra galimybės. Pasak ekspertų, psichinis R. R. sutrikimas, kvalifikuotas kaip nesunkus jo sveikatos sutrikdymas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su L. V. atliktais seksualinės prievartos veiksmais, t. y. abi šios veikos turėjo būti padarytos tuo pačiu metu. Esant tokiems bylos duomenims, lieka abejonė, kad L. V. mažametį brolį seksualiai prievartauti galėjo ir iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., t. y. iki L. V. sulaukiant 16 metų amžiaus. Tokiu atveju jis nebūtų laikomas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Baudžiamojoje teisėje galioja principas „in dubio pro reo“, kuris reiškia, kad abejonės, kurių negalima pašalinti byloje surinktais įrodymais, aiškinamos kaltinamojo naudai. Apibendrinus išdėstytą, daroma išvada, jog byloje surinktais įrodymais liko nepašalinta abejonė, kad L. V. savo mažamečio brolio R. R. psichinę sveikatą sutrikdė iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., t. y. iki kol jis sulaukė 16 metų amžiaus, nuo kada jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus. Ši abejonė pagal minėtą principą turi būti aiškinama kaltinamojo naudai – laikoma, kad šią veiką jis padarė nesulaukęs 16 metų amžiaus, nuo kurio jis už šią veiką galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl kaltinamajam L. V. baudžiamoji byla dėl šios nusikalstamos veikos nutraukiama nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą nutraukti baudžiamąjį procesą (BPK 254 straipsnio 4 dalis).

Kadangi L. V. dėl kitos veikos (dėl BK 150 straipsnio 4 dalies) pripažįstamas kaltu, baudžiamasis procesas dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, nutraukiamas tuo pačiu nuosprendžiu, o ne nutartimi.

Mažamečio nukentėjusiojo R. R. atstovas pareiškė 1000 Eur civilinį ieškinį jo atstovaujamojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šis ieškinys pilnai tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.

Dėl kaltinamojo L. V. nusikalstamų veiksmų – dėl panaudotos seksualinės prievartos – nukentėjusysis R. R. neabejotinai patyrė neturtinę žalą, kurios pasekmės yra tiek emocinio, tiek dvasinio pobūdžio. Nukentėjusįjį ištyrę ekspertai nustatė, kad patirta vyresnio brolio seksualinė prievarta buvo vienas iš skaudžiausių jo gyvenimo įvykių, po kurio sekė baimė ir gėda, kad apie įvykį nesužinotų aplinkiniai. Ekspertizės akte pažymėta, kad iš karto po šio įvykio nukentėjusiajam išryškėjo reakcijos į stresą : nerimas, baimė, gėda, miego sunkumai. Visa tai sudaro neturtinės žalos turinį. Nė kiek neabejotina, kad vaikystėje (paauglystėje) patirtos seksualinės prievartos padarinius nukentėjusysis gali jausti ir ateityje. Tokio pobūdžio psichologinė trauma daro neigiamą įtaką asmens psichologiniam, socialiniam vystymuisi, trukdo normaliam asmenybės formavimuisi.

Nustatant neturtinės žalos dydį, vadovaujamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors L. V. negali būti pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, tačiau įvertinant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į tai, kad R. R. dėl kaltinamojo prievartos susiformavo laikinas psichikos sutrikimas, kuris lėmė nesunkų jo psichinės sveikatos sutrikdymą. Nors pats kaltinamasis veikos padarymo metu buvo ir šiuo metu yra dar nepilnametis, šiuo metu mokosi, niekur nedirba, didesnių savarankiškų pajamų neturi, tačiau, įvertinus jo padarytos veikos aplinkybes, veikos pavojingumą ir pasekmes, nukentėjusiojo interesais pareikštas civilinis ieškinys jo patirtai neturtinei žalai atlyginti tenkinamas visiškai. 1000 Eur suma yra teisinga jo patirtai žalai kompensuoti. Civilinis ieškinys priteisiamas iš kaltinamojo L. V., o jam neturint turto ar kitokių pajamų – iš jo globėjo – (duomenys neskelbtini) (iki L. V. pilnametystės).

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgiama į jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kilusias pasekmes, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes ir kitus bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 straipsniuose.

Kaltinamojo L. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Kaltinamasis nepilnametis, pakaltinamas. Jis padarė tyčinį, baigtą, labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 13 metų. Jis nusikalto prieš savo jaunesnį brolį, su kuriuo gyveno tame pačiame centre ir kuriuo turėjo rūpintis. L. V. teisiamas pirmą kartą, byloje nėra jokių duomenų, kad jam anksčiau buvo pradėti kokie nors ikiteisminiai tyrimai – taigi, su teisėsaugos institucijomis jis susidūrė iš esmės pirmą kartą. L. V. patyręs sunkią vaikystę – kilęs iš asocialios šeimos; tėvų teisės auginti ir auklėti vaikus apribotos; dar (duomenys neskelbtini) m. jam buvo nustatyta nuolatinė globa ne su tėvais; nuo (duomenys neskelbtini) m. jis gyvena globos namuose. Nežiūrint į tai, jis charakterizuojamas pakankamai gerai, charakteristikose akcentuojama, kad ypač elgesys teigiama linkme pasikeitė paskutiniu metu. Teisiamajame posėdyje apklausti (duomenys neskelbtini) darbuotojai ir specialistai L. V. vienareikšmiai apibūdino teigiamai, nurodė, kad jis pakankamai taktiškas, rūpestingas, stengiasi dirbti, įgyti specialybę. Visi jie patvirtino, kad jam netikslinga skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus šiuos duomenis, jis pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamas laisvės atėmimo bausme, skiriant ją arčiau minimalios, kadangi tai vienintelė sankcijoje numatyta bausmė. Atsižvelgiama į tai, kad už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą nepilnamečiui gali būti skiriamas terminuotas laisvės atėmimas, kurio minimumas tokiu atveju prilygsta pusei sankcijoje numatytos minimalios bausmės (BK 91 str. 3 d.). Pagal BK 90 str. 5 d., laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų.

Kadangi L. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu, jis anksčiau neteistas, iš esmės charakterizuojamas gerai, šiais bei aukščiau nurodytais motyvais yra pagrindas pripažinti, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidedamas maksimaliam įstatyme numatytam terminui, nes jis padarė labai sunkų nusikaltimą. Atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jam skiriamos BK 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės.

Proceso išlaidų, daiktinių įrodymų bei kitų bylai reikšmingų daiktų nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 4 dalimi, 297 – 303 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

L. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, šios bausmės vykdymą jam atidėti 3 (trejiems) metams, skiriant jam šias auklėjamojo poveikio priemones :

1) 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, atliekant juos per 1 metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį;

2) elgesio apribojimą 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 iki 6 val. ir tęsti mokslą bei uždraudžiant be šią priemonę kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kardomosios priemonės iki įsiteisės šis nuosprendis jam neskirti.

Baudžiamąjį procesą L. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, nutraukti, nes šios veikos padarymo metu jis nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Priteisti iš L. V., o jam neturint turto ir pajamų – iš (duomenys neskelbtini) (iki L. V. pilnametystės) 1000 (vieną tūkstantį) Eur R. R. jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.