Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-04 nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su M. K., gimusia (duomenys neskelbtini), gyvenančia (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Iš A. V. nukentėjusiajai M. K. priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 6 p., nukentėjusiosios M. K. įstatyminės atstovės M. M. išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. V. nukentėjusiosios M. K. įstatyminės atstovės M. M. naudai 800 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteista už tai, kad ji 2011-06-13 apie 16 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme viešai, girdint kitiems asmenims, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo M. K., tai yra M. K. kieme vedžiojant šuniuką, A. V. jai pasakė: „dink iš čia valkata, kekše“, vadino mažametį vaiką „debile“, „durne“, „idiote“.

A. V., remdamasi liudytojos R. U. parodymais, teigia, kad M. K. yra nuteikta prieš ją. Apeliantės nuomone, nukentėjusiajai yra įteigta jos mamos M. M. ir jos močiutės D. M. neapykanta ir dirbtinė baimė jos (apeliantės) atžvilgiu ir tai, kad ji M. atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą.

A. V. mano, kad teismas nepilnai išnagrinėjo visas aplinkybes, o priimdamas nuosprendį, rėmėsi vienašališkais liudytojų parodymais ir tik medicininiais dokumentais, kas galėjo įtakoti neteisingo nuosprendžio šioje byloje priėmimą. Apeliantės nuomone, liko pilnai neišaiškinta labai svarbi aplinkybė, ar nukentėjusioji M. K. po byloje nagrinėjamo įvykio, dėl kurio ji (apeliantė) yra nuteista, iš tikrųjų nevalingai šlapinasi. A. V. mano, kad ši aplinkybė nulėmė nepalankų teismo nuosprendį jos atžvilgiu. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė teigė, kad M. nevalingai apsišlapina ir vaikų lopšelyje-darželyje „(duomenys neskelbtini)“, kurį ji lanko, todėl apeliantė prašo į apeliacinio teismo posėdį liudytoju iškviesti (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio - darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), atstovą.

Apeliaciniame skunde nuteistoji A. V. pažymi, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog mergaitė yra nervinga, jaučia įtampą aplinkoje. Apeliantė nurodo, kad nukentėjusioji mažametė gyvena neramioje aplinkoje, jos šeimoje vyksta nuolatinis triukšmas, lankosi svetimi asmenys ne tik dienos metu, bet ir naktimis, todėl, jos nuomone, mergaitė jaučia įtampą savo artimoje aplinkoje. A. V. yra įsitikinusi, kad gyvendama kitame bute, negali sudaryti įtampos mažametei mergaitei.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios A. V. gynėjas advokatas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios M. K. atstovė pagal įstatymą prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. V. pripažino kalta viešai žodžiu užgauliai pažeminus mažametę ir nuteisė ją pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad A. V. 2011-06-13, apie 16 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kieme viešai, girdint kitiems asmenims, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo M. K.. Pati A. V. apeliaciniu skundu neigia įvykdžiusi jai skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtindama, kad nukentėjusioji M. K. yra nuteikta prieš ją, jos mamos M. M. ir jos močiutės D. M. jai (nukentėjusiajai) yra įteigta neapykanta ir dirbtinė baimė jos (apeliantės) atžvilgiu, taip pat tai, kad ji (apeliantė) nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apeliantės skundo argumentus.

Byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios M. K. įstatyminės atstovės M. M., liudytojų E. Ž., I. S., D. M., A. I., D. A., R. U. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga sudaro vieningą nuteistosios A. V. kaltę įrodančią medžiagą. Nukentėjusiosios M. K. įstatyminė atstovė M. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (57, 58 b. l.), kad ji su draugais kieme gėrė kavą ir rūkė, o jos dukra 30 m atstumu nuo A. V. langų vedžiojo šuniuką, kuomet A. V., išlindusi pro langą, jos dukrą garsiai iškoneveikė. Vaikui buvo pasakyta „debile, idiote, kekše, lauk iš čia“, vaikas tuo metu sustingo ir atbėgo išsigandęs, verkiantis. Liudytojas E. Ž. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (58, 59 b. l.), kad vasarą jis sėdėjo ant suolelio su M. ir I. ir rūkė, o M. vedžiojo šunelį. Kaimynė A. V., atsidariusi langą, pradėjo keiktis, koliotis, nes mergaitė buvo jos kiemo pusėje, po jos langais. Mergaitę A. V. išvadino „kekše, idiote, dink iš mano kiemo“, mergaitė sustingo, verkė, atbėgo pas M. Liudytoja I. S. pirmosios instancijos teisme parodė (59 b. l.), kad 2011-06-13 apie 16 val. ji su M. ir E. sėdėjo ant suolelio, kai išgirdo, kad kažkas pradėjo rėkti, šaukti necenzūrinius žodžius „valkata, kekšė, durnė, debilė“ ir verkianti mergaitė atbėgo pas mamą. Prieš tai mergaitė prie namo bėgiojo su šuniuku, ji (liudytoja) suprato, kad A. V. tai nepatiko. A. V. buvo prie lango. Liudytoja D. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (59 b. l.), kad ji 2011-06-13 buvo kieme ir ravėjo darželio gėles, kuomet išgirdo triukšmą, žodžius „kur eini valkata, padla, kekše“ ir pamatė verkiančią anūkėlę, bėgančią mamai į glėbį. Jos dukra nuėjo link A. V. langų, o A. V. buvo išgėrusi ir šaukė per langą. Liudytoja A. I. pirmosios instancijos teisme parodė (76 b. l.), kad ji dirba Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste, birželio mėnesį į jų skyrių kreipėsi M. M. dėl kaimynės elgesio jos vaiko atžvilgiu. Liudytoja D. A. pirmosios instancijos teisme parodė (107 b. l.), kad būdama namie išgirdo, kaip A. V. šaukė ant vaiko, mergaitė kieme verkė. Konkrečiai, kokie žodžiai buvo išsakyti M. atžvilgiu, pasakyti negali, tačiau tai buvo keiksmažodžiai. Liudytoja R. U. pirmosios instancijos teisme parodė (113 b. l.), kad M. M. atvedė apžiūrai mergaitę, skundėsi dėl mergaitės būklės, nes ji tapo baiminga, jautri, nakties metu, o kartais ir dieną prisišlapina. Mergaitė jai (liudytojai) pasakojo, minėjo negražius žodžius, kuriuos jai išsakė moteris. Ji (liudytoja) iš mergaitės pasakojimo suprato, kad konfliktas kilo kieme ir mergaitė išgirdo kritiką savo atžvilgiu, tai jai sukėlė didelius išgyvenimus, vaikas jaučiasi nesaugus.

Be šių išdėstytų nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir liudytojų parodymų nuteistosios A. V. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga: 2011-06-30 M. M. prašymas dėl dukros psichologinio smurto, adresuotas (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjui, kuriame nurodyta, kad 2011-06-13 16.00 val. A. V. necenzūriniais žodžiais iškoneveikė jos dukrą M. K. (4, 5 b. l.); M. M. protokolas – pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2011-06-13 apie 16.00 val. A. V. apšaukė jos dukrą „debile, durne, idiote, padla, kekše“ ir kt. žodžiais (6, 7 b. l.); VĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikos epikrizė iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2012-01-11 iki 2012-01-19, kurioje nurodyta, kad M. K. diagnozuotas emocijų sutrikimas, šlapimo nelaikymas, mergaitė jautri, nervinga (63 b. l.); 2012-03-01 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad M. K. buvo išgąsdinta kaimynės. Nuo tada nenulaiko šlapimo, visko bijo, prastai miega, dirgli, jautri, nervinga. Jai diagnozuotas emocijų sutrikimas (64 b. l.); asmens sveikatos istorija, kurioje nurodyta, kad po išgąsdinimo mergaitė ėmė šlapintis į lovą naktį (69 b. l.); 2012-03-15 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad M. K. po patirtos psichinės traumos, kai buvo išgąsdinta kaimynės, tapo nerimastinga, baiminga, veide išryškėjo tikai, dienomis ir naktimis nelaiko šlapimo, pradėjo bijoti viena miegoti, bijojo viena išeiti į kiemą (79 b. l.); 2012-04-12 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad M. K. nustatytas stresas, psichologinė įtampa, jaučia baimę, nevalingai šlapinasi (93 b. l.); 2012-04-05 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad M. K. diagnozuotas potrauminio streso sindromas, fobijos, tikai, šlapimo nelaikymas (94 b. l.).

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. V. kaltės viešai išsakius įžeidžiančius žodžius M. K. atžvilgiu ir taip ją paniekinus ir pažeminus ir remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistosios A. V. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantė. Nuteistosios A. V. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad M. K. yra nuteikta prieš ją, jai yra įteigta jos mamos M. M. ir jos močiutės D. M. neapykanta ir dirbtinė baimė jos (apeliantės) atžvilgiu ir tai, kad ji nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, kad nukentėjusioji mažametė gyvena neramioje aplinkoje, jos šeimoje vyksta nuolatinis triukšmas, lankosi svetimi asmenys ne tik dienos metu, bet ir naktimis, todėl mergaitė ir jaučia įtampą, teisėjų kolegija laiko jos gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios M. K. įstatyminės atstovės ar liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti A. V., todėl netikėti šiais nukentėjusiosios M. K. įstatyminės atstovės ir liudytojų nuosekliais ir tapačiais parodymais teismas neturi pagrindo. Nedideli netikslumai, esantys liudytojų parodymuose, nevertintini kaip esminiai nesutapimai ar prieštaravimai.

A. V. mano, kad teismas pilnai neišsiaiškino labai svarbios aplinkybės, ar nukentėjusioji M. K. po byloje nagrinėjamo įvykio, dėl kurio ji yra nuteista, iš tikrųjų nevalingai šlapinasi. Apeliantė mano, kad ši aplinkybė nulėmė nepalankų teismo nuosprendį jos atžvilgiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, jog M. K., po to, kai ją išgąsdino kaimynė, diagnozuotas emocijų sutrikimas, šlapimo nelaikymas, mergaitė jautri, nervinga, jaučia įtampą (63, 64, 69, 79, 93, 94 b. l.). Todėl liudytoju apklausti (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio - darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovą, kaip paršo apeliantė, nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, ar nukentėjusioji po byloje nagrinėjamo įvykio pradėjo nevalingai šlapintis, be kitų byloje esančių įrodymų nei patvirtina, nei paneigia, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., todėl teigti, kad ši aplinkybė nulėmė nepalankų teismo nuosprendį nuteistosios atžvilgiu, nėra pagrindo. Net ir patikėjus A. V. iškelta versija, jog nukentėjusioji M. K. iš viso nevalingai nesišlapina, tai nepatvirtina, kad A. V. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina A. V. kaltę padarius skundžiamu nuosprendžiu jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Skirdamas nuteistajai A. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (veikdama tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta mažamečiui, į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į apeliantės asmenybę (neteista, vienerių metų laikotarpyje nebausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai, nedirbanti) ir paskyrė vieną iš švelniausių Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą, jo trukmę nustatant artimą įstatymo numatytam tokios bausmės vidurkiui (Lietuvos Respublikos BK 48 str.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajai A. V. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmę, apeliantė nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistosios A. V. apeliacinį skundą.