Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui A. J. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

1. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teismas nenustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei būtinybės. Teismas nepagrįstai nustatė tėvo gyvenimą skyrium ir areštavo namų valdą, butą. Pabrėžia, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos bylos šalys gyveno kartu kaip viena šeima. Visą laiką atsakovas išlaikė šeimą, iš savo lėšų pirko maisto produktus, drabužius, lavinimo priemones, mokėjo už namų valdos išlaikymą, darė buto remontą. Ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad ateityje atsakovas nemokės išlaikymo. Priešingai, prašydama kiekvienam vaikui priteisti 400 Lt viršijantį išlaikymą, ieškovė yra įsitikinusi, kad tokią sumą atsakovas galės mokėti. Mano, kad ieškovė ieškinyje nepagrindė prašomo priteisti išlaikymo dydžio, nenurodė jos pačios vaikams skiriamos sumos dydžio. Remiantis teismų praktika net ir žymiai mažesnis nei prašomas priteisti išlaikymas periodinėmis išlaidomis ikimokyklinio amžiaus ir pradinę mokyklą lankantiems vaikams yra pakankamas. Darytina išvada, kad kiekvieno vaiko poreikiai yra 500 Lt, todėl kiekvienas tėvas turėtų teikti 250 Lt išlaikymą. Pažymi, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje Nr. 2-217-959/2014 (nutrauktoje 2014 m. kovo 18 d. nutartimi), buvo iš atsakovo kiekvienam vaikui priteisęs 250 Lt laikinąjį išlaikymą. Ieškovė faktines aplinkybes abiejuose ieškiniuose nurodė tas pačias.

2. Atkreipia teismo dėmesį, kad atsakovas 2014-07-03 pirkimo-pardavimo sutartimi perleido V. S. namų valdą, kurią teismas areštavo skundžiama nutartimi. Taigi, teismas areštavo atsakovui nuosavybės teise nebepriklausantį turtą. V. S. yra sąžiningas įgijėjas, jis nėra šio proceso dalyvis, jam jokie ieškinio reikalavimai nepareikšti. Šioje byloje jo vardu registruotam turtui areštas uždėtas neteisėtai ir nepagrįstai.

1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra pagrįstas prioritetinės vaikų teisių ir apsaugos principu. Teismo taikytos priemonės būtinos vaikų interesams užtikrinti.

2. Laikinojo išlaikymo vaikams priteisimas būtinas, nes lėšos vaikų išlaikymui reikalingos ir atsakovas, būdamas vaikų tėvu, privalo jas teikti, nėra jokios garantijos, kad nesant priteisto laikinojo išlaikymo, atsakovas teiks vaikams išlaikymą gera valia. Teismo priteistas išlaikymo dydis visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teismų praktiką, kad vaiko išlaikymui skiriamos lėšos negali būti mažesnės nei 1 minimali mėnesio alga, kuri šiuo metu yra 1.000,00 Lt. Atsakovas yra sveikas ir darbingas, todėl turi rasti galimybę teikti tokio dydžio laikinąjį išlaikymą vaikams. Atsakovo teiginiai apie jo indėlį į šeimos išlaikymą pernelyg sureikšminti, atsakovas neturi nuolatinio darbo ir nuolatinių pajamų. Ieškovės gaunamas darbo užmokestis įrodo, kad ji didele dalimi prisideda prie vaikų išlaikymo.

3. Pažymi, kad prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikams turtu, abiem vaikams po 1/2 dalį sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teisiškai registruotos atsakovo vardu, ieškovė siekė užtikrinti vaikams įprastą nuolatinę gyvenamąją vietą. Šią sodybą šalys pirko gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, tačiau, šalims nesant susituokus, ieškovei pasitikint, buvo įregistruota atsakovo vardu. Kaip atsakovas sugebėjo 2014 m. liepos 3 d. sudaryti šios sodybos pirkimo-pardavimo sutartį, kai 2014 m. birželio 30 d. nutartimi buvo nuspręsta taikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešajame registre apie nuosavybės teisių perleidimą, ir nutartis 2014 m. liepos 1 d. buvo gauta Centrinėje hipotekos įstaigoje, turėtų atsakyti Šiaulių apylinkės prokuratūroje pagal ieškovės pareiškimą dėl areštuoto turto perleidimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kuri yra ieškovės ir nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, atsakovas 2014 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido savo motinos ilgamečiam draugui V. S.. Šis sandoris yra fiktyvus, sudarytas tik dėl akių, sodyboje toliau gyvena atsakovas, čia yra likę ieškovės ir vaikų daiktai, rūbai, batai ir kt., kurių ji negali pasiimti. Atsakovo veiksmai yra akivaizdžiai nesąžiningi, vaikų interesams prieštaraujantys, galimai nusikalstami.

4. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą iki ieškinio padavimo, tai pasikartojo ir po ieškinio padavimo, teismas pagrįstai nustatė laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, pagrįstai atsakovą įpareigojo gyventi skyrium nuo ieškovės ir vaikų. Pažymi, kad dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų ieškovė su vaikas šiuo metu priversta apsistoti pas giminaičius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, 3 str. 1 d. numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 144–148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas.

Pažymėtina, kad CK 3.65 str. yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, įrašo viešajame registre taikymo vieno iš tėvų turto atžvilgiu nustatymas yra tik laikinosios apsaugos priemonės, skirtos apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Šiuos teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Dėl to, atskirojo skundo argumentai, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teismas nenustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, nepagrįstai nustatė tėvo gyvenimą skyrium ir areštavo namų valdą, butą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovas smurtavo prieš ieškovę, nors tyrimas ir buvo nutrauktas šalims susitaikius, yra tikimybė, kad atsakovo elgesys gali kartotis, o tai neigiamai įtakotų vaikų gerovę. Teismas neturi galimybės ištirti atsakovo dabartinį elgesį, kadangi tai yra bylos nagrinėjimas iš esmės. Pažymėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pritarė ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada (16 b.l.). Pažymėtina, kad vaikai yra maži, jie patys dar negali pasirinkti su kuriuo iš tėvų nori gyventi, o iš byloje esančių duomenų, vaikų interesus labiausiai atitinka gyvenamosios vietos nustatytas su ieškove, numatant, kad atsakovas turi gyventi atskirai nuo vaikų.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol bus išnagrinėta byla (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Pažymėtina, kad abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas, privalo teikti vaikams išlaikymą, o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas. Teismas spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi preliminariai nuspręsti dėl laikino išlaikymo dydžio, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų bylos nagrinėjimo metu būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Orientaciniu kriterijumi nustatant priteistino laikino išlaikymo dydį gali būti nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, tačiau šis kriterijus privalo būti taikomas tik tuomet, jei tai leidžia nepilnamečio vaiko tėvų turtinė padėtis ir to reikia vaiko poreikiams užtikrinti. Apeliantas nurodo, kad ieškovė ieškinyje nepagrindė prašomo priteisti išlaikymo dydžio, nenurodė jos pačios vaikams skiriamos sumos dydžio, darė išvadą, kad kiekvieno vaiko poreikiai yra 500 Lt, todėl kiekvienas tėvas turėtų teikti 250 Lt išlaikymą, pažymi, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje Nr. 2-217-959/2014 (nutrauktoje 2014 m. kovo 18 d. nutartimi), buvo iš atsakovo kiekvienam vaikui priteisęs 250 Lt laikinąjį išlaikymą, ieškovė faktines aplinkybes abiejuose ieškiniuose nurodė tas pačias. Teismas nesutinka su apelianto argumentais, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neįrodinėja, kad jam būtų per sunku mokėti pirmosios instancijos teismo priteistą laikiną išlaikymą (po 446,15 Lt vienam ir 462,16 Lt kitam vaikui per mėnesį), apeliantas nepagrįstai vaiko mėnesiui būtiną sumą įvardija 500 Lt. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2011) laikomasi pozicijos, kad vaikui vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (1000 Lt), todėl atskirojo skundo argumentai dėl 500 Lt sumos yra atmestini. Teismas vertina, kad atsakovas neįrodė, kad jam priteista laikino išlaikymo vaikams suma yra per didelė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė išlaikymo dydį pagal vaikų poreikius.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, sudarė 2014-07-03 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleido V. S. namų valdą, kurią teismas areštavo skundžiama nutartimi. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, apeliantas turėjo žinoti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą jo turtui, todėl atskirojo skundo argumentas, kad V. S. vardu registruotam turtui areštas uždėtas neteisėtai, yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu šeimos bylose, atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.