Kauno apygardos teismo nutartis

2009-09-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-437-138-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-29
Bylos Nr.
1A-437-138-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arvydas Stankus (pirm.), Kęstutis Dargužis, Regina Cemnolonskienė, Jonas Furmanavičius
Nuteistasis
G. Z.
Advokatai
Alvidas Tamulionis
Kategorijos
Pranešėjas A. Stankus Byla Nr.1A-437-138/2009Teisėja S. Vilutienė Proceso numeris:63-1-00187-08
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Jono Furmanavičiaus,

sekretoriaujant Simonai Janulaitienei,dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui,gynėjui advokatui Alvidui Tamulioniui,nuteistajam G. Z. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2009-06-23 apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-06-03 nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Teisėjų kolegija išnagrinėjo apeliacinį skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Z. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. kovo 29 d. apie 19 val. 30 min., miške, esančiame Nemaitonių k., Nemaitonių sen., Kaišiadorių r., medžiotojų būrelio „Švenčius“ medžioklės plotuose, medžioklės metu dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles: iššaudamas vieną šūvį iš medžioklinio lygiavamzdžio 12x70 kalibro šautuvo IJ 27 C06403, užtaisyto SCHONEBECK-12 šoviniu, kuriame buvo 7mm dydžio 16 šratų, į neatpažintą taikinį, kuris buvo neaiškus dėl prietemos ir buvo nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu, šitaip pažeisdamas M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių 67 punkto reikalavimą įsitikinti, kad šūvis nebus pavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvūnams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams, 74.8 punkto draudimą šaudyti, kai dėl rūko, pūgos, gausaus sniego ar lietaus, prietemos, akinančios saulės ir kitų veiksnių taikinys yra neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu, 74.9 punkto draudimą šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys, dėl nusikalstamo nerūpestingumo mirtinai sužalojo šūvio kryptimi buvusį A. J. , jam padarydamas aklą šautinę šratinę dešinio žasto žaizdą ir kiaurinį šautinį šratinį kairio žasto sužalojimą bei septynis šautinius šratinius kiauryminius krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimus su kairio plaučio, plonžarnių ir kepenų pažeidimais, nuo kurių A. J. mirė.

Šalies argumentai

Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-06-03 nuosprendį – pripažinti G. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; nuosprendžio dalį, kurioje iš kaltinimo G. Z. eliminuotas M. L. Respublikoje taisyklių 60.8 punkto, nurodančio draudimą medžioti neblaiviems (0,4 promilės ir daugiau) ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pažeidimas, panaikinti ir pripažinti jį kaltu ir dėl šios kaltinimo dalies; nuosprendžio dalį dėl G. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi – panaikinti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria kaltinamajam paskirta 3 m. laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas, pritaikius BK 75 str., atidėtas, bei paskirti kaltinamajam G. Z. 5 metus laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant atviros kolonijos sąlygomis; kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Skunde nurodama, jog apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Skunde nurodoma, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nurodė, kad iš kaltinimo eliminuojamas M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių 60.8 punkto pažeidimas, draudžiantis medžioti neblaiviems (0,4 promilės ir daugiau) ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, motyvuojant tuo, jog ši kaltinimo dalis neįrodyta, nes nepakanka patikimų šaltinių kaltinimui pagrįsti. Tuo pačiu remiantis nenustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad kaltinamasis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantės nuomone, tokia teismo išvada nėra paremta baudžiamosios bylos medžiaga, nes ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų duomenų visuma pagrindžia kaltinime nurodytą aplinkybę, jog įvykio metu G. Z. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nukentėjusiųjų K. J. ir E. J. parodymu, G. Z. įvykio metu buvo išgėręs. Teismas nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad paminėtų nukentėjusiųjų parodymais jis nesivadovauja dėl nenuoseklumo, tačiau nenurodė, kodėl jie yra nenuoseklūs. Apeliantė nurodo, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame padarytos išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismo pareiga išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti, ir tik tada, kai nepavyksta to padaryti, abejones aiškinti kaltinamoj naudai. Teismas šioje byloje nesiėmė jokių priemonių iškilusioms abejonėms dėl kaltinamojo apsvaigimo įvykio metu pašalinti. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie nurodė, kad prieš medžioklę nebuvo vartojami alkoholiniai gėrimai, kurie vertintini kritiškai ne tik todėl, kad po medžioklės G. Z. buvo nustatytas girtumas, bet ir dėl to, jog mirtinai sužaloto A. J. lavono kraujyje ir šlapime rastas alkoholio kiekis, atitinkantis vidutinį girtumo laipsnį. Dėl to teismo išvada, kad nėra nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog kaltinamasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra pagrįsta, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas. Be to, tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo ją išaiškinti – kas laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis nuo pat pradžių prisipažino dėl jam inkriminuojamos veikos iš dalies. Be to, apklausiamas kaltinamasis ne tik nepripažino atsakomybę sunkinančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio, bet ir prašė nukentėjusiųjų niekam nepasakoti apie jo girtumą, nepaaiškino paties šūvio aplinkybių, tik pripažino, jog jo paleistas šūvis mirtinai sužalojo A. J. . Dėl to kaltinamojo duotų parodymų analizė neduoda pagrindo teigti, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ar dėl jos gailisi, todėl nuosprendžio dalis dėl lengvinančios aplinkybės – visiško prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimosi dėl jos, keistina.

Skunde prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria kaltinamajam paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas. Skirdamas bausmę teismas nurodė, jog anksčiau kaltinamasis nėra padaręs nusikalstamų veikų, kaip asmenybė visuomenėje vertinamas teigiamai, turi šeimą, nukentėjusiųjų atsiprašė ir su jais susitaikė, atlygino jiems žalą ir tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, dėl ko bausmės vykdymą jam atidėjo. Teismas nepakankamai įvertino neatstatomas ir nepataisomas pasekmes, kilusias dėl kaltinamojo padaryto nusikaltimo, neatsižvelgė į kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo metu, po nusikaltimo padarymo. Šioje byloje matyti, jog iš karto po nusikaltimo kaltinamasis ėmėsi visų priemonių, kad tik išvengtų atsakomybę sunkiančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio nustatymo jo veikoje. Toks jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo paneigia bet kokią išvadą apie jo gailėjimąsi dėl pačios nusikalstamos veikos padarymo. Kaltinamasis savo padarytos veikos kritiškai nevertina, padaręs nusikalstamą veiką , tinkamų išvadų nepadarė, iš jo elgesio negalima daryti išvados, kad jis pasiruošęs taisytis, todėl teismo sprendimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo laikytinas nepagrįstu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo advokatas prašė skundą atmesti, prokuroras prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320str.3d.). Esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti G. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skunde prašoma nuosprendžio dalį, kurioje iš kaltinimo G. Z. eliminuotas M. L. Respublikoje taisyklių 60.8 punkto, nurodančio draudimą medžioti neblaiviems (0,4 promilės ir daugiau) ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pažeidimas, panaikinti ir pripažinti jį kaltu ir dėl šios kaltinimo dalies. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nustatyta, jog G. Z. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl to jo veiksmai įvertinti pagal LR BK 132 str. 3 d. Specialių elgesio saugumo taisyklių – M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimas pasireiškė jose nustatytų reikalavimų ir draudimų nepaisymu: kaltinamasis medžioklės metu šovė į neatpažintą taikinį (74.9 punkto pažeidimas), jo aiškiai nematydamas ir neatpažinęs dėl prietemos (74.8 punkto pažeidimas), neįsitikinęs, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu (67 punkto pažeidimas). Dėl kaltinamojo G. Z. paleisto šūvio buvo mirtinai sužalotas šūvio kryptimi buvęs A. J. . Kaltinamojo neatsargumas pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma, nes jis nenumatė, kad dėl jo paleisto šūvio gali žūti kitas žmogus, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, kadangi jis buvo susipažinęs su medžioklės taisyklių reikalavimais, žinojo, kad šautuvo paleistas šūvis gali būti mirtinai pavojingas žmogui, medžiojo atviroje vietovėje. G. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, jog jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nenustatyta. Kaltinime buvo nurodyta, kad kaltinamasis G. Z. pažeidė ir M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių 60.8 punktą, draudžiantį medžioti neblaiviems (0,4 promilės ir daugiau) ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Teismas nusprendė, kad ši kaltinimo dalis neįrodyta, nes nepakanka patikimų įrodymų šiam kaltinimui pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas teisingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. Z. visose apklausose neigė, kad prieš įvykį buvo vartojęs alkoholinių gėrimų ir kad įvykio metu buvo neblaivus, apsvaigęs nuo alkoholio. Tai, jog prieš medžioklę nebuvo vartojami alkoholiniai gėrimai paliudijo ir kartu su G. Z. vykę medžioti liudytojai A. K. , G. B. , A. G. , R. P. , J. P. , P. K. , L. N. , D. S. . Tai, kad pristačius kaltinamąjį į policijos komisariatą, jam buvo nustatytas 0,99 promilių girtumas, patikimai nepatvirtina ir neįrodo, jog jis įvykio metu buvo neblaivus. Todėl grįsti kaltinimo, jog įvykio metu G. Z. buvo neblaivus remiantis vien tik šia aplinkybe, nėra pagrindo. Pats kaltinamasis parodė, kad iškart po įvykio, blogai pasijutus, jis iš butelio, kurį jam padavė A. G. , išgėrė kažkokio skysčio. Ši kaltinamojo versija teisme liko nepaneigta. Tai, jog pristačius kaltinamąjį į policijos komisariatą ir patikrinus jo girtumą alkotesteriu buvo nustatytas 0,99 promilių girtumas, nėra pakankamas įrodymas daryti kategoriškai išvadai, jog įvykio metu kaltinamasis G. Z. buvo neblaivus. Alkoholio promilių kiekis kraujuje – 0,99 promilės – nėra ta aplinkybė, jog būtų galima paneigti versiją, kad alkoholis buvo gertas iškart po įvykio. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovautis vien tik nukentėjusiojo K. J. parodymais, jog į įvykio vietą, kur gulėjo nušautas jo tėvas, atvykęs R. Z. su savimi atsinešė alkotesterį, kuriuo patikrinęs G. Z. girtumą nustatė, kad jis parodė 1,6 ar 1,9 promilės girtumą, po to, siekdamas sumažinti alkoholio koncentraciją kraujuje, kaltinamasis gėrė vandenį iš pelkės bei mineralinį vandenį, kad tai sukeltų vėmimą ir tokiu būdu būtų pašalinta dalis išgerto alkoholio iš kraujo, ir kad G. Z. jokio alkoholio po įvykio negėrė, siekiant inkriminuoti G. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, negalima. Teismas nuosprendyje nurodė, jog K. J. ir E. J. parodymais, kuomet ji parodė, kad G. Z. atvykęs į jų namus, prašė nieko nepasakoti apie jo girtumą, nes įvykio metu jis buvo išgėręs, nesivadovauja dėl parodymų nenuoseklumo. Nurodė, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei ikiteisminio tyrimo metu jų duotiems parodymams, jog išnaudotos visos galimybės aplinkybei dėl kaltinamojo neblaivumo įvykio metu nustatyti ir abejonių nepavyko pašalinti. Visas abejones teismas vertino kaltinamojo naudai, todėl iš kaltinimo išjungta dalis dėl M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių 60.8 punkto pažeidimo. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apylinkės teismo sprendimas yra teisingas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus (BPK 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (BPK 301 str. 2 d.). Nenuginčijamų įrodymų, jog įvykio metu G. Z. buvo neblaivus, byloje pateikta nėra. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes.

Skunde nurodoma, jog teismas nesiėmė jokių priemonių iškilusioms abejonėms pašalinti, teismas, turėdamas pareigą atlikti išsamų ir nešališką įrodymų tyrimą, turėjo galimybę ir pareigą pakviesti į posėdį specialistą ir pašalinti kilusias abejones dėl to, kiek asmuo turi išgerti alkoholio, kad po kelių valandų alkotesterio parodymai būtų 0,99 promilių, ar remiantis objektyviais duomenimis galima patvirtinti kaltinamojo versiją, kad alkoholį gėrė po įvykio, tačiau teismas to nepadarė. Kaltinamajame akte buvo teigiama, jog kaltinamasis G. Z. pažeidė M. L. Respublikos teritorijoje taisyklių 60.8 punktą, draudžiantį medžioti neblaiviems (0,4 promilės ir daugiau) ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Teismo nuosprendyje ši kaltinimo dalis neįrodyta, nes nepakanka įrodymų kaltinimui pagrįsti. Byloje esančia specialisto 2008-04-11 išvada Nr. T-A 2512/08(01) nustatyta, kad G. Z. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 2, b. l. 88). Byloje esančia specialisto 2008-04-02 išvada Nr. T-A 1166/08(02) nustatyta, kad G. Z. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 2, b. l. 91). Prokurorės skunde nurodytas argumentas, jog teismas turėjo galimybę ir pareigą pakviesti į posėdį specialistą ir pašalinti kilusias abejones dėl to, ar remiantis objektyviais duomenimis galima būtų patvirtinti kaltinamojo versiją, kad alkoholio jis gėrė po įvykio, tačiau to nepadarė, nuneigiamas tuo, jog teismui specialisto išvados abejonių nekėlė, dėl to teismas padarė išvadą, jog kaltinamojo G. Z. apsvaigimas įvykio metu nenustatytas. Tą aplinkybę, jog G. Z. įvykio metu nebuvo vartojęs alkoholio, be paties kaltinamojo parodymų, jog jis įvykio metu negėrė, patvirtino kartu su kaltinamuoju vykę medžioti liudytojai A. K. , G. B. , A. G. , R. P. , J. P. , P. K. , L. N. , D. S. .

Skunde prašoma panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Teismas atsižvelgė į tai, jog nuo pat įvykio G. Z. nuoširdžiai ir išsamiai nurodė ir paaiškino visas aplinkybes, prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo ją išaiškinti – ir tai pagrįstai laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Prokurorės nuomone, toks teismo teiginys prieštarauja tiek nusistovėjusiai teismų praktikai, baudžiamojo kodekso normoms, tiek ir baudžiamosios bylos medžiagai. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai padeda teismui teisingai išnagrinėti bylą. Nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl dalies byloje surinktų įrodymų. O šioje byloje apklausiamas kaltinamasis ne tik nepripažino atsakomybę sunkiančios aplinkybės – apsvaigimo alkoholiu, bet prašė nukentėjusiųjų niekam nepasakoti apie jo girtumą. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog šioje byloje neprisipažinimas vartojus alkoholį iki įvykio ir pats apsvaigimas įvykio metu negali būti vertinamas kaip lengvinančios atsakomybę aplinkybės paneigimas. Pagal LR BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką padariusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi, todėl kaltinamojo G. Z. prisipažinimas nesilaikius specialių elgesio saugumo taisyklių ir neatsargiai dėl to atėmus gyvybę kitam žmogui pagrįstai laikomas atitinkančiu baudžiamojo įstatymo reikalavimus prisipažinimu. Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis G. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė nuoseklius parodymus. Nustačius ir tai, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi, teismas teisingai nustatė jo veikoje šią lengvinančią atsakomybę aplinkybę. Taip pat nustatyta ir antra lengvinanti aplinkybė, kad kaltinamasis savo noru atlygino nukentėjusiesiems padarytą materialinę ir moralinę žalą. Sunkinančių kaltinamojo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Darytina išvada, jog teismas skyrė bausmę G. Z. , atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teisingai.

Prokurorė nurodo, jog G. Z. nepaaiškino paties šūvio aplinkybių, jos nebuvo nustatytos ir kita bylos medžiaga, dėl ko apklausiamas keitė parodymus kiekvienoje apklausoje ir nurodė 3 skirtingas savo pozicijas lemtingo šūvio metu. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, iškart po įvykio G. Z. pasijuto blogai, jis buvo šoko būsenoje, atvykusi greitoji medicinos pagalba jam suleido vaistų (t.3, b. l. 80), dėl ko akivaizdu, kad jis paties šūvio aplinkybių paaiškinti negalėjo. Teisiamasis neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo ar gintis nuo visų įmanomų versijų, kaltinime nurodytas aplinkybes turi įrodyti prokuroras. Tai nustato BPK 44 str. 6 d. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Skunde prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria kaltinamajam paskirta 3 m. laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas, pritaikius BK 75 str., atidėtas. Prokurorė nurodo, jog toks teismo sprendimas nepagrįstas. Teismas nepakankamai įvertino neatstatomas ir nepataisomas pasekmes, kilusias dėl kaltinamojo padaryto nusikaltimo, neatsižvelgė į kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo metu, po nusikaltimo padarymo. Teismas nepakankamai įvertino neatstatomas ir nepataisomas pasekmes, kilusias dėl kaltinamojo padaryto nusikaltimo, neatsižvelgė į kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo metu, po nusikaltimo padarymo. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai taikė G. Z. bausmės vykdymo atidėjimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad anksčiau kaltinamasis nėra padaręs nusikalstamų veikų, kaip asmenybė visuomenėje vertinamas teigiamai, turi šeimą, nukentėjusiųjų atsiprašė ir su jais susitaikė, atlygino jiems padarytą žalą. Nors teismas nustatė ir LR BK 38 str. nurodytus pagrindus kaltinamojo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, tačiau, vadovaudamasis teisingumo principu, nusprendė, kad kaltinamasis G. Z. negali būti atleistas nubaudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukiama, nes padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkias ir nepataisomas, neatstatomas pasekmes.

Tačiau teismas teisingai nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir bausmės vykdymą G. Z. atidėjo. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Kolegijos nuomone, teismas teisingai nusprendė taikyti bausmės vykdymo atidėjimą G. Z. , tokia poveikio priemone bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tokiu būdu jis bus pakankamai nubaustas, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, bei bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kolegija konstatuoja, jog visos BK 75 str. numatytos sąlygos, būtinos bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, yra. Apeliantė nurodo, jog teismas atsižvelgė į G. Z. asmenybę, tačiau neįvertino jo elgesio prieš nusikaltimą, jo metu ir po nusikaltimo padarymo. Skundo argumentas, jog iš karto po nusikaltimo jis ėmėsi visų veiksmų, kad tik išvengtų atsakomybę sunkiančios aplinkybės –apsvaigimo nuo alkoholio nustatymo jo veikoje, ir toks jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo paneigia bet kokią išvadą apie jo gailėjimąsi dėl savo veiksmų, yra nepagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai, jog G. Z. nusikalstamos veikos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, lieka neįrodyta.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą pareikšto kaltinimo ribose, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo G. Z. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl tariamai netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo, pagrįstai vadovautasi objektyviais apkaltinančiais įrodymais.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Arvydas StankusTeisėjai Regina CemnolonskienėKęstutis Dargužis