Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo T. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovui T. V. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija byloje – Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė įstatymo nustatytu terminu nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: neįgaliojo pažymėjimas (b.l. 102), pažyma apie darbo užmokestį (b.l. 103).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo T. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšti reikalavimai - nustatyti atsakovo T. V. tėvystę jos nepilnametėms dukroms ir priteisti iš atsakovo išlaikymą šioms mergaitėms ir yra ginčas, kilęs iš šeimos teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.148, 3.192 straipsniais, remdamasis atliktos ekspertizės išvadomis ir kitais į bylą pateiktais įrodymais, ieškovės ieškinį patenkino visiškai – nustatė tėvystę ir priteisė išlaikymą. Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdamas, jog ekspertizė, kuria rėmėsi teismas, jam kelia pagrįstų abejonių dėl pačios ieškovės elgesio, bendraujant ne tik su juo, bet ir su kitais vyrais tuo pačiu metu, o priteisto išlaikymo dydis yra per didelis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei jo turtinės padėties. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CK 3.148 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę-biologinę ekspertizę tėvystei nustatyti. Atliktos ekspertizės išvada yra kategoriška - atsakovas T. V. yra abiejų ieškovės dukterų K. ir K. A. tėvas su 99,9999 procentų tikimybe (b.l. 27-37). Atsakovas dar pirmosios instancijos 2010 m. spalio 5 d. teismo posėdyje išreiškė abejones dėl ekspertizės išvadų pagrįstumo, teigdamas, kad ekspertizės išvados gali būti klaidingos. Tokias abejones atsakovas nurodo ir apeliaciniame skunde, teigdamas, jog ieškovė intymiai bendravo ne tik su juo, bet ir su kitais vyrais, dėl to jis abejoja tuo, kad yra ieškovės dukterų tėvas. Tačiau apeliantas, reikšdamas abejones dėl ekspertizės išvadų pagrįstumo, nepateikia jokių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą abejoti šiomis išvadomis. Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovui dėl tėvystės jos nepilnametėms dukroms nustatymo, neturėjo jokių abejonių, kad atsakovas yra jos dvynukių tėvas, ką patvirtino ir ekspertizės išvados. Be to pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovą ieškovės dukterų tėvu, rėmėsi ne tik ekspertizės išvadomis, bet ir kitais įrodymais – šalių paaiškinimais, atsakovo pripažinimu, jog turėjo lytinių santykių su ieškove (CPK 186 str.). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad ekspertizės aktas pagrįstai ir teisingai įvertintas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį- oficialiuosius įrodymus – CPK 197 str. 2 d.) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tas pats pasakytina ir apie eksperto išvados įvertinimą (CPK 218 str.), tačiau ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju eksperto išvada, surašyta teismo paskirtų ekspertais asmenų ir savo turiniu atitinka CPK 216 straipsnio reikalavimus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ekspertizės išvados, tiek ir kiti įrodymai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog atsakovas T. V. yra nepilnamečių K.s ir K. A. tėvas. Priešingai išvadai padaryti apeliantas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas norėjo pirmosios instancijos teismo prašyti pakartotinės ekspertizės, tačiau tokio prašymo negalėjo pareikšti, nes nedalyvavo teismo posėdyje, neparemti įrodymais. Atsakovas tokį prašymą galėjo pateikti teismui raštu, jei dėl svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau tokio prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė. Skirti pakartotinę ekspertizę apeliacinėje instancijoje taip pat nėra pagrindo, kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti jau atliktos ekspertizės išvadų pagrįstumu. Tuo tarpu pagal įstatymą (CPK 219 str. 2 d.) teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams tik tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų. Nagrinėjamu atveju tokias aplinkybes konstatuoti teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Kita dalis apelianto skundo argumentų yra susijusi su priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžiu – apeliantas prašo pirmosios instancijos teismo priteistą 300 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis išmokomis kiekvienam vaikui sumažinti iki 150 Lt dydžio kasmėnesinės išmokos kiekvienam vaikui. Tokį prašymą apeliantas grindžia sunkia savo turtine padėtimi, kitų išlaikytinių išlaikymu bei geresne ieškovės turtine padėtimi. Teisėjų kolegija su apelianto skundo argumentais šioje dalyje nesutinka.

Pagal Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalį nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Taip pat ir nacionaliniame įstatyme – CK 3.192 straipsnio 2 dalyje – nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-176/2005; 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-506/2008 ir kt.). Taigi, nustatydamas priteisiamo išlaikymo dydį, teismas atsižvelgia į tėvo (motinos) darbo užmokestį, turimas santaupas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Be to, sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, turi būti atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t.y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, tai toks vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2004; 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-506/2008 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį, būtinų vaikams išlaikyti lėšų dydį, vadovaudamasis CK 6.461 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra taisykle, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri teismo sprendimo priėmimo dieną buvo 800 Lt, bei kitomis CK normomis (3.155-3.156, 3.131, 3.163, 3.192 str.), iš atsakovo nepilnamečių vaikų K. A. ir K. A. išlaikymui priteisė po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog tokio dydžio išlaikymo vaikams teikti negali, nes teismas netinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį, kadangi neatsižvelgė, jog atsakovas neturi jokio turto, turi tik negrąžintą kreditą bankui bei skolas pagal vykdomuosius dokumentus, gauna minimalią algą, be to turi dar du nepilnamečius vaikus iš ankstesnės santuokos, kuriem pagal abipusį susitarimą su buvusia sutuoktine kas mėnesį privalo teikti išlaikymą kiekvienam vaikui po 150 Lt.

CK 3.192 straipsnis įpareigoja teismus, nustatant nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį, atsižvelgti į jų tėvų turtinę padėtį, ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgė. Teismas nustatė, kad ieškovės šeimą sudaro dukra G. A., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus V. L., gim. (duomenys neskelbtini), dukra K. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukra K. A., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 10); ieškovė 2009 metais gavo 481 Lt išmoką vaikui (b.l. 9); ieškovė 2010 metais išmoka vaikui sumažėjo iki 299 Lt ir 2010 metų rugsėjo mėnesį buvo išmokėta 156 Lt parama mokinio reikmenims įsigyti (b.l. 57); ieškovė nuo 2010-06-16 pagal terminuotą darbo sutartį dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini) “ darbininke ir jos vidutinis atlyginimas yra 1218 Lt (b.l. 56); ieškovė įregistruoto nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje neturi (b.l. 61); ieškovės vardu yra registruota transporto priemonė Peugeot 106 (b.l. 62); ieškovė santaupų banko sąskaitose neturi (b.l. 65-70). Teismas taip pat nustatė, jog atsakovas neturi registruoto nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje (b.l. 61); jis yra transporto priemonės VW Passat naudotojas (b.l. 62); antstolis vykdo tris vykdomuosius dokumentus, kur iš atsakovo yra išieškoma 430,79 Lt UAB ,,Varėnos vandenys“ naudai, 543 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų UAB ,,Varkoma“ naudai, 450 Lt valstybės naudai pagal Varėnos rajono PK 2010-05-19 išduotą vykdomąjį dokumentą (b.l. 63); atsakovui 2006-02-11 suteiktas 40000 Lt kreditas, skola bankui 2010-10-11 buvo 16747,58 Lt (b.l. 64); atsakovo banko sąskaitose lėšų nėra (b.l. 65-70); atsakovas nuo 2010-10-20 dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini) “, šioje įmonėje jis dirbo nuo 2009-08-06 iki 2010-03-09, vėliau dirbo AB (duomenys neskelbtini) nuo 2010-06-15 iki 2010-07-31 ir nuo 201008-02 iki 2010-08-11 (b.l. 77-85); Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-10-01 sprendimu buvo nutraukta santuoka tarp T. V. ir S. V. jų bendru sutarimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šiuo sprendimu iš atsakovo priteista trijų vaikų išlaikymui po 150 Lt kiekvienam (b.l. 72-74); Varėnos rajono apylinkės teismo 2009-12-15 sprendimu nuginčyta T. V. tėvystė vaikui V. V. (b.l. 75-76). Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abiejų tėvų turtinė padėtis yra panaši. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pilnai pritaria.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas negali prašyti sumažinti teiktino išlaikymo dydį, remdamasis aplinkybe, jog jis moka skolas pagal vykdomuosius raštus ir turi negrąžintą kreditą bankui. Sąžiningo bei rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja nedelsiant imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pakankamas pajamas vaikams išlaikyti. Nors atsakovas apeliacinės instancijos teismui ir pateikė įrodymus, jog yra iš dalies darbingas, tačiau šiuo metu atsakovas dirba. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis yra nepajėgus susirasti geriau apmokamą darbą ir teikti reikiamą išlaikymą savo vaikams. Atsakovas, apeliacinį skundą grįsdamas sunkia materialine padėtimi, taip pat nurodo, kad jis privalo teikti išlaikymą kitiems savo dviems nepilnamečiams vaikams iš ankstesnės santuokos. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad jis nepajėgus teikti po 300 Lt išlaikymą nepilnametėms dukroms K. ir K. Tėvai yra atsakingi už vaikų aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaikų vertybių (pažiūrų) sistemai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais, tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Taigi tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais. Atsakovas pats pasirinko savo gyvenimo būdą, todėl jo teiginys, kad neturi pakankamai lėšų išlaikyti nepilnamečius vaikus, neatleidžia visiškai nuo šios pareigos vykdymo.

Atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo lygybės principu, nes ieškovės vieno vaiko išlaikymui priteisė tokio dydžio pinigų sumą, kokią atsakovas moka savo dviems vaikams iš ankstesnės santuokos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog išlaikymo dydis kiekvienam vaikui priklauso nuo individualių jo poreikių ir kito tėvo galimybių teikti išlaikymą. Kadangi atsakovas kitoje byloje su ieškove S. V. susitarė dėl mažesnio 150 Lt išlaikymo, tikėtina, jog tokių pajamų tiems vaikams išlaikyti pakanka. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė, jog Karinos ir K. A. išlaikymui reikia po 600 Lt per mėnesį kiekvienai, ir ši suma, teismo vertinimu, yra reali. Pažymėtina, jog apeliantas ir neginčija šių vaikų poreikių dydžio.

CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu minimali mėnesio alga yra 800 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimas Nr.1368). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į abiejų šalių turtinę padėtį, iš atsakovo priteisė netgi mažesnį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nei numato minėta CK nuostata – t.y. po 300 Lt kiekvienam vaikui. Tokiu būdu teismas teisingai įvertino ir ieškovės turtinę padėtį, palikdamas jai suteikti didesniąją vaikų išlaikymui reikalingų lėšų dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio išlaikymas gali patenkinti tik pačius būtiniausius vaikų poreikius, o mažesnis išlaikymo dydis tam būtų nepakankamas ir šių poreikių neužtikrintų, dėl to jo mažinti dar labiau nėra pagrindo ir tai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu pakeisti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo T. V. priteistina 8,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 8,40 Lt (aštuonis litus ir 40 centų) pašto išlaidų.