- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-07
- Bylos Nr.
- 1S-110-1035/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00569-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Kaltinamasis
- Č. S.
- Advokatai
- Lina Alksnienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo Č. S. gynėjos advokatės Linos Alksnienės skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutarties, kuria kaltinamajam Č. S. pratęstas kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu terminas 2 (dviem) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-407-1123/2022, kurioje Č. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje (2 veikos).
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Č. S. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas 2 (du) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios D. Ž. ir nesiartinti arčiau nei 100 (vieno šimto) m atstumu. Č. S. įpareigotas šios kardomosios priemonės taikymo laikotarpiu bet kokia forma nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, taip pat nesilankyti nukentėjusiosios D. Ž. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Jam leidžiama bendrauti su nepilnamečiu sūnumi D. S., tačiau susitikimai negali vykti D. Ž. gyvenamojoje vietoje. Č. S. bendravimo su vaiku tvarką įpareigotas derinti su Valstybės vaiko teisų apsaugos teritoriniu padaliniu.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi šios kardomosios priemonės terminas pratęstas iki 2022 m. sausio 15 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. nutartimi – iki 2022 m. kovo 15 d., o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartimi – iki 2022 m. gegužės 15 d.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
Skundu Č. S. gynėja advokatė L. Alksnienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nesutiktina, kad kaltinamasis, gyvendamas namuose ir turėdamas galimybę bendrauti su nukentėjusiąja, trukdys teismo procesui. Č. S. 6 (šešis) mėnesius sąžiningai laikėsi visų jam paskirtų apribojimų, ikiteisminis tyrimas užbaigtas, teisme jau buvo išklausytos Č. S. ir nukentėjusiosios pozicijos, liko apklausti tik liudytojus. Teismas nedetalizavo, kokį neleistiną poveikį D. Ž. galėtų daryti kaltinamasis. Šiuo metu nagrinėjama civilinė byla, kurios proceso šalys – kaltinamasis ir nukentėjusioji, byla sustabdyta iki tol, kol bus išnagrinėta ši baudžiamojo byla, todėl kaltinamasis negali daryti jokio poveikio proceso eigai.
1.2. Teismas vertino tik nukentėjusiosios būseną, kad ji negali jaustis saugi, tačiau neįvertino, jog kaltinamojo negalėjimas gyventi būste, kurio dalis jam priklauso, pažeidžia jo, kaip savininko, teises. Be to, jis neturi galimybių nuomotis kitą būstą, gyvena pas sesę. Aplinkybė, kad nukentėjusioji jaučiasi nesaugi, pagrįsta tik Č. S. pareikštais kaltinimais, o dabartinė situacija nevertinama.
1.3. Kaltinamasis negali bendrauti ir palaikyti santykių su vaiku, o nukentėjusioji vaiką auklėja netinkamai, vaikas dažnai paliekamas naktį vienas namuose. Vaikas išgyvena dėl to, kad tėvas negali gyventi namuose. Panaikinus skundžiamą nutartį, kaltinamasis galėtų gyventi savo būsto dalyje ir tuo pačiu bendrauti su vaiku. Nors Č. S. turi teisę bendrauti su vaiku, tačiau neturi galimybės visapusiškai dalyvauti jo auklėjime. Visų konfliktų iniciatorė – D. Ž., ji linkusi šmeižti kaltinamąjį, siekia jį bet kokiomis priemonėmis iškeldinti iš namų. Praeityje Č. S. nėra teistas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra linkęs smurtauti.
Nukentėjusioji D. Ž. 2022 m. balandžio 6 d. el. paštu pateikė atsiliepimą į skundą, tačiau jį atsisakytina priimti, kadangi atsiliepimas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 440 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą ir neprašoma šį terminą atnaujinti.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Skundas netenkinamas.
Teismas, vertindamas, ar kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu paskyrimas (pratęsimas) būtinas, įgyvendinant BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus – užtikrinti įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, atsižvelgia į BPK 121 straipsnio 4 dalyje numatytus kardomosios priemonės skyrimo reikalavimus.
BPK 121 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės, sprendžiant dėl kardomosios priemonės. Šio straipsnio 5 dalis numato, kad kardomoji priemonė taip pat gali būti skiriama kaltinamajam ir nuteistajam.
BPK 132¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, jeigu pagrįstai manoma, kad jis bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Skiriant įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įtariamasis taip pat gali būti įpareigojamas bet kokia forma nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ir kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys.
Svarstant kardomosios priemonės pratęsimo klausimą asmens kaltės klausimas nesprendžiamas, taip pat nevertinamos kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, nes visi šie klausimai gali būti išspręsti tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjus bylą. Todėl aukštesnysis teismas išsamiau neanalizuoja Č. S. gynėjos skundo teiginių, kad nukentėjusioji siekia apšmeižti Č. S., inicijuoja konfliktus. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pateiktoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad Č. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte. Šiame kontekste pažymėtina, kad pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas kardomosios priemonės parinkimo (pratęsimo) klausimą, privalo atsižvelgti ne tik į inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, kaltinamojo asmenybę, jam gresiančią bausmę ir kitas aplinkybes (BPK 121 straipsnio 4 dalis), bet ir laikytis proporcingumo principo (BPK 11 straipsnis). Šio principo laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas, tai yra, ar tikslai, kurių siekiant buvo nuspręsta taikyti tą suvaržymo priemonę, negali būti pasiekti ir taikant švelnesnes priemones, ar rezultatas bus pakankamai reikšmingas palyginus su suvaržymais, kuriuos turės patirti asmuo, ar kardomosios priemonės griežtumas nepranoks gresiančios bausmės, kas neatitiktų teisingumo principo. Nagrinėjamu atveju Č. S. yra kaltinamas padaręs dvi tyčines veikas, viena iš jų – smurtinio pobūdžio, kita susijusi su sistemingu nukentėjusiosios bauginimu, veikos priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Sutinkama, kad anksčiau kaltinamasis nėra teistas, kriminalinės praeities neturi, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra linkęs smurtauti ir kilusias problemas spręsti vien fizinės jėgos naudojimu. Kita vertus, negali būti ignoruojamas faktas, kad nežymus sveikatos sutrikdymas galimai buvo padarytas artimos aplinkos asmeniui, t. y. buvusiai sugyventinei ir vaiko motinai D. Ž., kuri taip pat galimai buvo sistemingai bauginama.
Byloje nėra ginčo, kad kaltinamasis Č. S. per visą kardomosios priemonės jam taikymo laikotarpį jokių šios procesinės poveikio priemonės sąlygų nepažeidė (priešingu atveju būtų svarstomas griežtesnės kardomosios priemonės parinkimo klausimas). Pavyzdingas kaltinamojo elgesys patvirtina, kad parinktoji procesinė prievartos priemonė užtikrina ja siekiamų tikslų įgyvendinimą, todėl jos taikymas tebėra aktualus. Vykstantis baudžiamasis procesas ir civilinės bylos nagrinėjimas tarp tų pačių asmenų rodo, kad santykiai tarp kaltinamojo Č. S. ir nukentėjusiosios D. Ž. yra įtempti, dirglūs, konfliktiški, nulemti įvairių ginčų sąlygų bei reikalavimų vienas kito atžvilgiu, todėl teismo pareiga yra apsaugoti šiuo atveju pagal bylos medžiagą silpnesnės šalies – nukentėjusiosios teises ir interesus, sukurti jai kiek įmanoma saugesnes sąlygas baudžiamojo proceso metu. Šių tikslų galima pasiekti tik apribojus kaltinamojo kontaktą su nukentėjusiąja, kuri jo akivaizdoje jaučiasi nesaugi, įbauginta dėl prieš ją galimai padarytų veikų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas ir toliau tęsti kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir neieškoti ryšių su ja, taikymą, siekiant D. Ž. saugumo.
Skunde nurodoma, kad Č. S. pratęsus kardomosios priemonės taikymo laikotarpį buvo pažeista jo teisė bendrauti su savo vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Šiuo aspektu aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad bet kurios kardomosios priemonės taikymas yra neatsiejamai susijęs su patiriamais nepatogumais ir suvaržymais. Nors kaltinamasis yra įpareigotas nesiartinti prie nukentėjusiosios bei jos gyvenamosios vietos, kur taip pat gyvena ir jų nepilnametis vaikas, arčiau nei 100 (vieno šimto) m atstumu, taip pat neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, tačiau Č. S. nėra draudžiama bendrauti su vaiku (tartis dėl susitikimo su juo) tarpininkaujant vaiko teisų apsaugos institucijos specialistams. Be to, bylos medžiagoje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad D. Ž. draustų vaikui bendrauti su tėvu kitais būdais (telefonu, el. paštu, vaizdo priemonėmis ir pan.).
Taikoma kardomoji priemonė yra adekvati galimai padarytoms nusikalstamoms veikoms ir baudžiamojo proceso siekiamų tikslų įgyvendinimui. Skunde išdėstyti kaltinamojo gynėjos argumentai negali būti vertinami kaip išimtinai prioritetiniai, nusveriantys viešąjį interesą ir sąlygojantys Č. S. taikomos kardomosios priemonės panaikinimą. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad tolesnis kardomosios priemonės taikymas Č. S. yra pagrįstas ir proporcingas. Pagrindo keisti ar naikinti žemesnės instancijos teismo priimtą nutartį nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
kaltinamojo Č. S. gynėjos advokatės Linos Alksnienės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.