- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-23
- Bylos Nr.
- ATP-183-349/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-01742-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Arnoldas Šukaitis
- Pažeidėjas
- D. C.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Danutė Švitinienė Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-183-349/2011
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2011 m. rugpjūčio 23 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. C. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarimu D. C. nubausta pagal ATPK 127 str. 2 d. 120 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., galutinė subendrinta nuobauda D. C. paskirta 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. D. C. nubausta už tai, kad 2011 m. birželio 13 d. apie 13.35 val. gatvių sankryžoje, vairuodama automobilį „F. M. Weekend“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) persirikiuodama ir keisdama važiavimo kryptį, nepraleido ta pačia kryptimi važiavusio kito automobilio ir kliudė jį, iš įvykio vietos pasišalino. Taip D. C. pažeidė KET 109 p. ir 231 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. C. prašo teismo nutarimą pakeisti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jai pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukti, nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.) bei panaikinti ATPK 33 str. taikymą. Skunde nurodo kad ji iš tikrųjų 2011-06-13 apie 13.35 val. vairavo jos vardu registruotą automobilį „F. M. Weekend”. Važiuodama gatve ir privažiavusi Aukštaičių–J. B. gatvių sankryžą pamatė, kad priekyje, Aukštaičių gatvės pirmoje eismo juostoje, kuria ji važiavo, stovi automobiliai, sudarydami jai kliūtį važiuoti toliau, todėl, baigdama pravažiuoti minėtą sankryžą, ji įjungė automobilio kairės pusės posūkio signalą, ketindama persirikiuoti į Aukštaičių gatvės antrą eismo juostą. Pažiūrėjusi per savo automobilio šoninius bei galinio vaizdo veidrodėlius, matė, kad paskui ją nė viena eismo juosta transporto priemonės nevažiuoja. Įsitikinusi, kad yra saugu persirikiuoti iš pirmos eismo juostos į antrą, ji pradėjo šį manevrą. Kai iš pirmos eismo juostos jau buvo beveik persirikiavusi į antrą, išgirdo stabdomo automobilio garsą. Per veidrodėlius pamatė savo automobilio gale juodos spalvos „Audi“ markės automobilį, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, vairavo A. L.. Ji iš karto sustabdė vairuojamą automobilį. Pažiūrėjusi pro automobilio kairės pusės veidrodėlį, po to pro atidarytą vairuotojo durelių langą ji matė, kad „Audi“ automobilio dešinės pusės priekinė dalis yra ties jos automobilio kairės pusės galine dalimi nedideliu atstumu. Ji nepastebėjo jokių automobilių apgadinimų. Prieš tai ji nepajuto jokio smūgio, atsitrenkimo, negirdėjo jokių garsų, iš ko būtų galėjusi suprasti, kad tarp jos ir A. L. vairuojamų automobilių buvo koks nors kontaktas. Be to, jai sustojus ir žiūrint pro langą, A. L. jai neparodė jokių ženklų, iš kurių ji būtų galėjusi suprasti, kad jo automobilis atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį ir buvo apgadintas, ir neišlipo iš automobilio. Taigi nebuvo jokių aplinkybių, iš kurių ji būtų galėjusi suprasti, kad kilo eismo įvykis. Ji pro langą pasakė „Audi“ automobilio vairuotojui A. L., kad jis galėtų lėčiau ir atidžiau važinėti, po ko nuvažiavo į namus adresu. Maždaug po dviejų valandų, būdama namuose, pro langą pamatė aplink jos automobilį vaikštančius policijos pareigūnus. Ji išėjo į kiemą ir, atsakydama į policijos pareigūnų klausimus, patvirtino, kad tai jai priklausantis automobilis ir kad tą dieną ji jį vairavo. Tada policijos pareigūnai parodė ant jos automobilio kairės pusės užpakalinio sparno bei bamperio esančius juodos spalvos dryžius, kurie lengvai nusivalė patrynus juos pirštu ir kurių atsiradimo aplinkybių ji tuo metu policijos pareigūnams negalėjo paaiškinti. Susipažinusi su administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, ji suprato, kad minėti juodos spalvos dryžiai ant jos automobilio kairės pusės galinio sparno ir bamperio galėjo būti padaryti įvykio metu A. L. vairuojamam automobiliui prisiglaudus plastmasinėmis ar guminėmis dalimis prie jos automobilio. Ji neneigia, kad formaliai ji pažeidė KET 109 p. reikalavimus, t. y. kad persirikiuodama iš Aukštaičių g. pirmos eismo juostos į antrą nedavė kelio ta pačia kryptimi važiavusiam A. L. vairuojamam automobiliui ir šiais savo veiksmais padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą.
Ji nuoširdžiai gailisi padariusi šį pažeidimą, tačiau, jos įsitikinimu, eismo įvykis kilo ne vien dėl jos veiksmų. Jai darant persirikiavimo manevrą, A. L. vairuojamas automobilis priartėjo prie jos automobilio neįtikėtinai greitai, kas jai duoda pagrindą manyti, jog jis važiavo didesniu nei leistinas 50 km/h greičiu. Be to, administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad A. L. vairavo automobilį neatidžiai, nesilaikydamas KET reikalavimų, nes jis iš viso nematė priekyje važiuojančio jos automobilio, kažkodėl važiavo antra eismo juosta, nors pagal KET vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių.
Byloje neatlikti jokie tyrimo veiksmai, kuriais būtų nustatyti automobilio „Audi 80“ padarytų apgadinimų pobūdis ir mechanizmas, byloje esančios eismo įvykio vietos apžiūros schemos duomenys visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, joje neužfiksuotas automobilio „Audi 80“ stabdymo kelias ir nėra jokių A. L. parodymus patvirtinančių įrodymų, kad eismo įvykio metu buvo užlenktas jo vairuoto automobilio veidrodėlis, nukrito rato gaubtas. Teismas, priimdamas 2011-07-13 nutarimą, besąlygiškai rėmėsi subjektyviais nukentėjusiojo A. L. parodymais ir padarė išvadą, kad ji suprato ir pajuto, jog jos vairuojamas automobilis kliudė A. L. automobilį.
Ji pripažįsta, kad juodos spalvos dryžiai ant jos automobilio galėjo atsirasti A. L. vairuojamam automobiliui dešinės pusės priekine dalimi prisiglaudus prie jos vairuojamo automobilio kairės pusės galinės dalies, tačiau faktinė aplinkybė, kad jos automobiliui nebuvo padaryta jokių įlenkimų, net nebuvo nubraukti dažai, rodo, kad automobilių kontaktas buvo labai švelnus, ir kartu patvirtina jos parodymus, kad nebuvo jokio smūgio, atsitrenkimo, iš kurio ji būtų galėjusi pajusti, kad į jos vairuojamą automobilį atsitrenkė kitas automobilis. Savo automobilį ji sustabdė ne todėl, kad jautė smūgį, o todėl, kad išgirdo stabdomo automobilio garsą ir prie pat savo automobilio galinės dalies pamatė kitą automobilį, bei norėdama įsitikinti, kad nekilo eismo įvykis. Tuomet ji tikrai nepastebėjo jokių automobilių apgadinimų ir buvo įsitikinusi, jog A. L., stabdydamas automobilį, išvengė eismo įvykio ir jokia žala nebuvo padaryta. Ji iš įvykio vietos išvažiavo tik todėl, kad sąžiningai suklydo, t. y. nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala. Pažymi ir tai, kad ji neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes įvykio dieną jos automobilis buvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl už jos veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą yra atsakinga draudimo bendrovė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuras nesutinka dėl nutarimo administracinėje byloje pakeitimo. Mano, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, todėl nutarimo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantė D. C. pripažinta kalta dėl ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo.
ATPK 127 str. 2 d. numato atsakomybę už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio pažeidimo objektyviąją pusę sudaro KET pažeidimas ir padaryta žala nurodytam straipsnio dispozicijoje turtui bei priežastinis ryšis tarp KET pažeidimo ir kilusios žalos. KET 4 p. nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Vykdydami KET 9 p. eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Šie reikalavimai suponuoja tokį vairuotojo elgesį, kuris užtikrintų šių taisyklių reikalavimų vykdymą. KET 109 p. nurodo, jog persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi.
Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. C. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., t. y. važiuodamas pirma eismo juosta ir persirikiuodama į antrą eismo juostą, nepraleido antra eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio A. L. vairuojamo automobilio, jį kliudė ir apgadino. Nors D. C. skunde nurodo, jog ji nekeitė važiavimo krypties, tačiau pati pripažino, jog persirikiuodama iš pirmos eismo juostos į antrą girdėjo stabdomo automobilio garsą, t. y. ji pripažįsta, kad apgadinimai ant automobilių padaryti tuo metu, kai ji persirikiavo iš vienos eismo juostos į kitą. D. C. pripažįsta pažeidusi KET 109 p. reikalavimus, tačiau skunde keliama abejonė, jog A. L. galėjo važiuoti didesniu nei leidžiama greičiu bei buvo neatidus. Visgi automobilių susidūrimo mechanizmas rodo, jog D. C. veiksmai – kelio nedavimas gretima eismo juosta važiavusiam automobiliui turėjo tiesioginį priežastinį ryšį kilusiomis pasekmėmis – A. L. vairuojamo automobilio apgadinimui. Byloje nėra jokių duomenų, kad KET būtų pažeidęs A. L., kas galėjo turėti įtakos įvykiui kilti. Visa tai rodo, jog D. C. pagal ATPK 127 str. 2 d. nubausta pagrįstai.
ATPK 130 str. 1 d. numatyta atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. KET 231 punkte be kitų vairuotojų ar eismo dalyvių pareigų, įvykus eismo įvykiui, nurodyta pareiga nedelsiant sustoti, nesukeliant papildomo pavojaus eismui, pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus.
Suformuotoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1-1715/2007, N444-1026/2011). Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje yra išaiškinamos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jos visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bei įvertinamos (ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d.).
Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad D. C. skundo teiginiai dėl automobilių kontakto nepajutimo nepagrįsti. Iš automobilių apgadinimų nuotraukų (8–11 b. l.) matyti, kad abiejų automobilių apgadinimai yra gana ryškūs. A. L. savo rašytiniame paaiškinime (13 b. l.) bei bylos nagrinėjimo teisme metu (20 b. l.) nurodė, jog automobilio „Fiat“ vairuotoja turėjo jausti susidūrimą. D. C. nurodo, jog A. L. jai neparodė jokių ženklų, iš kurių ji galėjo suprasti, kad automobiliai susidūrė. Pirmosios instancijos teismui ji nurodė, jog po automobilio sustabdymo pradėjusi važiuoti, pažiūrėjo pro galinio matymo veidrodėlį ir kito automobilio nebematė. Tai neatitinka bylos aplinkybių, nes A. L. po susidūrimo savo vairuojamo automobilio iš įvykio vietos nepatraukė iki atvykstant policijos pareigūnams, iš automobilio išlipo. Byloje surinktų įrodymų visuma aiškiai rodo, jog D. C. negalėjo nepajusti automobilių kontakto, suvokė padariusi eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai. Jos aiškinimas, kad ji nepajuto automobilių susidūrimo, pagrįstai įvertintas kritiškai.
Įvertinęs paminėtas aplinkybes skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog D. C. veika pagal ATPK 130 str. 1 d. kvalifikuota pagrįstai.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos, vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. C. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.