Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. birželio 23 d. Raseinių rajono apylinkės teismo ir 2010 m. liepos 16 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas bausmių, atliktų pagal 2010 m. birželio 23 d. Raseinių rajono apylinkės teismo ir 2010 m. liepos 16 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžius, laikas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. a p. p., 66 str., laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2009-06-10 iki 2009-07-11 ir nuo 2010-04-08 iki 2010-09-07 išbūtas laikas, kiek jie vienas kito nedubliuoja.

Civilinis ieškinys tenkintas ir iš T. B. priteista O. N. 1050 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteista už tai, kad 2009-06-01 apie 18 val. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, prisistačiusi socialine darbuotoja ir nukentėjusiajai O. N. įleidus į butą, apgaule įsibrovusi į patalpą – O. N. priklausantį butą, pagrobė svetimą, O. N. priklausantį, turtą – 1050 Lt.

Be to, nuteistoji tvirtina, kad birželio 2 d. ją I. N. vežė prasitęsti nedarbingumo pažymos, kartu važiavo sūnus R., duktė D., anūkas D. ir P. B., grįžtant užsuko į (duomenys neskelbtini) kaimo kioskelį, kur E. K. skolon davė maisto produktų ir apie tai užsirašė sąsiuvinyje, nes ji neturėjo pinigų, tačiau E. K. buvo apklaustas vėlai ir apie tai neatsiminė, o sąsiuvinį išmetė, nes skola buvo grąžinta laiku.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios T. B. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl T. B. kaltės. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad apeliantė, įsibraudama į patalpą, pagrobė svetimą turtą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Nuteistoji skundu ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ir kritikuodama pirmosios instancijos teismo nuosprendį teigia, kad apylinkės teismas neįvertino jos parodymų, nesirėmė liudytojų G. Z., P. B., D. B., I. N. parodymais, gauta pažyma iš V. G. TŪB (duomenys neskelbtini) gydytojų centro. Dėl tokių apeliantės argumentų pažymėtina, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apeliantės, liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas tiek dėl nukentėjusiosios O. N., tiek dėl T. B. parodymų. Todėl nuteistosios teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, yra niekuo nepagrįsti.

Apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, iš esmės yra tokie, kokius nuteistoji deklaravo teisiamajame posėdyje, teigdama, kad įvykio dieną ji išvis nei Šiauliuose, nei pas nukentėjusiąją nebuvo, pastarosios turto nepagrobė (t. 2, b. l. 59), ir tai, apeliantės teigimu, patvirtina liudytojų G. Z., P. B., D. B., I. N. parodymai, V. G. TŪB (duomenys neskelbtini) gydytojų centro pažyma. T. B., neigdama savo kaltę, apeliuoja į tai, kad nebuvo reaguojama į jos prašymus nustatyti aplinkybes, apklausti liudytojus ir atlikti kitus proceso veiksmus, kurie, pasak nuteistosios, būtų patvirtinę jos parodymus. Apeliantės teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatė jos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietos įvykio dieną, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pati T. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, neįvardijo telefono abonentų numerių, kuriais naudojosi 2009-06-01 (t. 1, b. l. 51), vadinasi, nebuvo ką tikrinti pagal jos pateiktus duomenis. Byloje esantys duomenys rodo, kad iš esmės buvo tenkinti visi T. B. prašymai. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugpjūčio 24 d. prokurorės nutarimu buvo pavesta papildyti ikiteisminį tyrimą apklausiant E. K., D. B., suvedant į akistatą apeliantę ir nukentėjusiąją, tačiau pastaroji atsisakė dalyvauti akistatoje (t. 1, b. l. 135; 138; 139-140; 141). Teisminio bylos nagrinėjimo metu T. B. prašymu (t. 2, b. l. 59) apylinkės teismas 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi įpareigojo prokurorą iš telekomunikacijų operatoriaus gauti informaciją apie nuteistosios naudojamo mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą 2009-06-01 ir ryšių duomenis (t. 2, b. l. 36), tačiau minėtų duomenų gauti nepavyko, nes elektroninių ryšių paslaugų tiekėjas saugo juos ne ilgiau kaip 6 mėnesius (t. 2, b. l. 1). Taip pat apeliantės prašymu teisiamajame posėdyje liudytojais buvo apklausti tyrėja G. Z. (t. 2, b. l. 60), V. M. bei I. N. (t. 2, b. l. 92-93).

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad T. B. teiginiai dėl, jos nuomone, neišsamaus, kryptingo bylos tyrimo ir įrodymų vertinimo yra visiškai nepagrįsti. Tai, kad byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs nuteistajai, neigiančiai savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, negali būti pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neišsamiai, nevisapusiškai – pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Jokie byloje surinkti įrodymai, tarp jų tie, kuriuos apeliaciniame skunde įvardija nuteistoji, nepatvirtina T. B. keliamos versijos, kad įvykio dieną ji visą laiką buvo savo namuose (duomenys neskelbtini) kaime. Liudytoja G. Z. patvirtino, kad įvykio dieną (2009-06-01) T. B. jai skambino ir pranešė, kad tą dieną į Šiaulius atvykti negalės (t. 2, b. l. 60), tačiau tai nepaneigia to, kad apeliantė į Šiaulius atvykusi nebuvo. Liudytojas I. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme negalėjo nurodyti, ar 2009 m. birželio 1-2 d. vežė T. B. į Šiaulius (t. 1, b. l. 31-32; t. 2, b. l. 92-93), o liudytoja apklausta V. M. taip pat negalėjo prisiminti, ar 2009-06-01 išvis dar gyveno namuose pas nuteistąją (t. 2, b. l. 93). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas E. K. (t. 1, b. l. 138) nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių – tai yra negalėjo pasakyti, ar 2009-06-02 davė T. B. skolon maisto produktų, ar ne. Taigi, minėti liudytojai nei patvirtino, nei paneigė nuteistosios keliamų versijų. Pažymos iš V. G. TŪB (duomenys neskelbtini) gydytojų centro patvirtina tik tai, kad apeliantei 2009-04-21 buvo atlikta kelio sąnario operacija ir 2009-06-02 T. B. lankėsi pas gydytoją V. G. dėl nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo (t. 1, b. l. 39; 43), ir nepaneigia fakto, kad T. B. į Šiaulius buvo atvykusi 2009-06-02. Tiesa, buvęs nuteistosios vyras liudytojas P. B. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 60) teigė, kad T. B. 2009-06-01 buvo namuose, tačiau nėra pagrindo šių parodymų vertinti, kaip teisingų. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad P. B. gyvena kartu su apeliante, todėl pastarojo parodymai dėl subjektyvių ar objektyvių veiksnių gali būti neobjektyvūs, o be to, jo parodymai neatitinka byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių.

Pasak nuteistosios, jos nekaltumas būtų įrodytas, jei nuo piniginės, iš kurios buvo pagrobti pinigai, būtų paimti pirštų pėdsakai. Byloje nėra duomenų, kad nuo pateiktos piniginės (t. 1, b. l. 24-27) būtų paimti pirštų pėdsakai ir atliktas jų tyrimas, tačiau tai savaime nei paneigia, nei patvirtina – turėjo T. B. kontaktą su O. N. daiktais ar ne. Faktą, jog T. B. 2009-06-01, visgi, buvo Šiauliuose ir lankėsi pas O. N. namuose, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios, liudytojo T. R. parodymai, kurie kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą nuteistosios kaltę įrodančią medžiagą.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji O. N. nuosekliai tvirtino, kad jos bute apsilankiusią ir pinigus pagrobusią moterį įsidėmėjo gerai ir ją atpažinti galėtų (t. 1, b. l. 8-9). Nukentėjusioji du sykius – pirmą kartą iš pateiktų fotonuotraukų (t. 1, b. l. 12-15), o antrą kartą asmens parodymo atpažinti metu (t. 1, b. l. 21-23), atpažino T. B. kaip asmenį, kuris 2009-06-01 atėjo pas ją į namus, prisistatė socialine darbuotoja ir iš piniginės pagrobė 1050 Lt. Nors nuteistoji neigia, kada nors buvusi namuose pas O. N., kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, nes juos patvirtina liudytoju apklaustas O. N. kaimynas T. R. (t. 2, b. l. 59), kuris matė T. B. 2009 m. birželio mėn. išeinančią iš nukentėjusiosios buto. O. N., apklausiama įvykio dieną (2009-06-01), nurodė, kad į namus atėjusi moteris skundėsi skaudančia koja (t. 1, b. l. 8-9). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji patvirtino, kad į butą atėjusi moteris sunkiai vaikščiojo (t. 2, b. l. 59). Taigi, O. N. jau ikiteisminio tyrimo pradžioje įvardijo aplinkybę, kurią vėliau aiškiai patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai ir net pati T. B., deklaruodama apie atliktą kojos sąnario operaciją, lankymąsi pas gydytojus ir pan. Esant tokiomis aplinkybėms kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais.

Kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti nukentėjusiosios, liudytojų G. Z., T. R. parodymais, byloje nėra, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl T. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. B., tikslu patekti į nukentėjusiosios butą, prisistatydama socialine darbuotoja – tai yra tuo, kuo iš tikrųjų nėra, apgavo O. N. ir pastaroji įsileido nuteistąją į savo butą. Taigi, apeliantė į nukentėjusiosios butą pateko panaudodama neteisėtas priemones, o tai atitinka BK 178 str. 2 d. numatyto objektyvaus požymio – įsibrovimo – turinį ir patvirtina tai, jog T. B., grobdama nukentėjusiosios pinigus (1050 Lt), suvokė, kad į butą pateko neteisėtai, grobdama svetimą turtą numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad apeliantės veikoje yra nustatyti visi būtini BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistosios skunde ginčijamos aplinkybės apie jos išsilavinimą, darbo santykius nei jos kaltei, nei baudžiamosios atsakomybės apimčiai jokios reikšmės neturi. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai nurodė, jog ji yra profesinio išsilavinimo, nedirbanti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pati T. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 48) ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 58), deklaravo būtent apie tokį savo išsilavinimą, o kitų duomenų apie jos išsilavinimą byloje nėra. Todėl teismas neturėjo pagrindo nurodyti kitaip. Iš Lietuvos darbo biržos duomenų yra aišku, kad T. B. ieško darbo (t. 1, b. l. 114), o neįgaliojo pažymėjimas (t. 2, b. l. 110) patvirtina, kad nuteistajai nustatytas dalinis darbingumas. Tačiau visi šie duomenys nėra pagrindas konstatuoti skundžiamame nuosprendyje, jog apeliantė yra dirbanti.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl T. B. kaltės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios T. B. apeliacinį skundą atmesti.