Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams;

- pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (plėšimas dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje 1996 m. vasario 7 d.) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (plėšimas 1996 m. vasario 7 d.) – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;

- pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (plėšimas dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje 1996 m. kovo 4 d.) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (plėšimas 1996 m. kovo 4 d.) – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;

- pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (plėšimas dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje 1996 m. balandžio 11 d.) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (plėšimas 1996 m. balandžio 11 d.) – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metamas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš E. B. solidariai su Vilniaus apygardos teismo 1998 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu nuteistais asmenimis: J. R. S. C., A. M., A. D. priteista nukentėjusiesiems D. B. 140 Lt, A. D. 8, 814 Lt, A. R. 124 000 Lt, M. F. 726,76 Lt, Baltarusijos – Vokietijos įmonei „XXXX“ 100 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš E. B. priteista 6 079, 48 Lt ekstradicijos išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. rudenį, vadovaujant J. R. S. C., kartu su A. M., A. D., R. J., A. D. susivienijo į šaunamaisiais ginklais ginkluotą nusikalstamą susivienijimą ir dalyvavo šio susivienijimo vykdomuose nusikaltimuose.

Taip pat, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami kartu su nusikalstamo susivienijimo „XXXXX“ nariais J. R. S. C., A. M., A. D., R. J. įvykdė didelės vertės svetimo turto plėšimą: XXXX m. vasario X d., apie XX val. XX min., automobiliu „XXX “, valst. Nr. XXX XXX, E. B. su nusikalstamo susivienijimo nariais atvyko prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir grasindami šaunamuoju ginklu – užpuolė nukentėjusįjį D. B. sėdintį automobilyje „XXXX“, valst. Nr. XXX XXX. E. B., J. R. S. C., A. M., R. J. įsėdo į nukentėjusiojo automobilį „XXX XXX“, valst. Nr. XXX XXX, ir nuvežę nukentėjusįjį D. B. į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko lifte. Pagrobtą automobilį „XXXX“, valst. Nr. XXX XXX, paslėpė garaže, esančio garažų kooperatyve „XXXX“, sekcija XX, boksas Nr. XX, Vilniuje. Tokiu būdu E. B. kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais bendrai užvaldė didelės vertės svetimą turtą: A. D. priklausantį automobilį „XXXX“, valst. Nr. XXX XX, kurio vertė 40 000 Lt ir automobilyje buvusius daiktus, t. y. juodą skrybėlę su kaspinu, kurio vertė 60 Lt, fotoaparatą „Pentaks“, kurio vertė 2 400 Lt, spalvotą fotojuostą, kurios vertė 24 Lt, rankinę, kurios vertė 560 Lt, piniginę, kurios vertė 120 Lt ir joje buvusius 4 000 Lt, medinį staliuką, kurio vertė 1 000 Lt, užrašų knygutę, kurios vertė 20 Lt, automobilio raktų ryšulį su signalizacijos pultu ir įrengta signalizacija, kurios vertė 1 200 Lt, 5 vnt. audiokasečių, kurių vertė 50 Lt, kompiuterinį žaidimą „Sega“, kurio vertė 300 Lt, magnetolą „Audi“, kurios vertė 300 Lt, taip padarydami nukentėjusiajai 50 034 Lt turtinę žalą. Be to, užvaldė nukentėjusiajam D. B. priklausančią piniginę, kurios vertė 40 Lt ir joje buvusius 100 Lt, padarydami nukentėjusiajam 140 Lt turtinę žalą.

Taip pat, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami kartu su nusikalstamo susivienijimo „XXXXXX“ nariais J. R. S. C., A. M., A. D., R. J. ir A. D. įvykdė didelės vertės svetimo turto plėšimą: XXXX m. kovo X d., apie XX val. XX min., automobiliais „XXXX“, valst. Nr. XXX XXX bei „XXX-XX“, valst. Nr. XXX XXX E. B. su nusikalstamo susivienijimo nariais atvyko į (duomenys neskelbtini) sankryžą ir pamatė (duomenys neskelbtini) priešais namą Nr. X, Vilniuje, stovintį automobilį „XXXXXX“, valst. Nr. XXX XXX, kuriame sėdėjo nukentėjusysis L. J. E. B. kartu su J. R. S. C., A. D., R. J. ir A. D., grasindami šaunamuoju ginklu panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, įsėdo į L. J. automobilį „XXXXX“, valst. Nr. XXX XXX, ir nuvežę nukentėjusįjį prie (duomenys neskelbtini) esančio viešbučio „XXXXX“, Vilniuje, jį išmetė iš automobilio. Pagrobtą automobilį „XXXXX“, valst. Nr. XXX XXX, paslėpė liudytojos G. J. garaže, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. XXX, Vilniuje. Tokiu būdu E. B. kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais bendrai užvaldė A. R. priklausantį automobilį „XXXXX“, valst. Nr. XXX XXX, kurio vertė 120 000 Lt ir automobilyje buvusią magnetolą „Clarion“, kurios vertė 4 000 Lt, padarydami A. R. 124 000 Lt turtinę žalą. Be to, užvaldė nukentėjusiajam L. J. priklausančią piniginę, kurios vertė 30 Lt.

Taip pat, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vykdydamas J. R. S. C. nurodymą, iš anksto susitarę ir veikdami kartu su nusikalstamo susivienijimo „XXXXX“ nariais A. M., A. D. ir A. D. įvykdė didelės vertės svetimo turto plėšimą: XXXX m. balandžio XX d., apie XX val. XX min., važinėdami automobiliu „XXXX“, valst. Nr.XXX XXX, E. B. su nusikalstamo susivienijimo nariais pastebėjo netoli „XXXXX“ alaus gamyklos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilį „XXXXXX“, valst. Nr. X XX-XX, kuriame sėdėjo nukentėjusysis M. F. (M. F.). E. B. kartu su A. D. ir A. M., grasindami šaunamuoju ginklu panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, įsėdo į M. F. automobilį „XXXXXX“, valst. Nr. X XX-XX, o važiuodami pakeliui nukentėjusįjį išmetė. Pagrobtą automobilį „XXXXXX“, valst. Nr. X XX-XX, paslėpė liudytojos G. J. garaže, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tokiu būdu E. B. kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo nariais bendrai užvaldė Baltarusijos – Vokietijos įmonei „XXXX“ priklausantį automobilį „XXXXXX“, valst. Nr. X XX-XX, kurio vertė 100 000 Lt, bei automobilyje buvusius nukentėjusiojo M. F. asmeninius daiktus, t. y. sportinį krepšį, kurio vertė 60 Lt (15 JAV dolerių), sportinį kostiumą „Adidas“, kurio vertė 400 Lt (100 JAV dolerių), vaistus „Herbalife“, kurių vertė 1 520 Lt (250 JAV dolerių), lagaminą, kurio vertė 20 Lt (5 JAV dolerių), marškinius ir sportines kelnes, kurių vertė 60 Lt (15 JAV dolerių), skutimosi priemones, kurių vertė 40 Lt (10 JAV dolerių), piniginę, kurios vertė 20 Lt (5 JAV dolerių) ir joje buvusius 100 JAV dolerių (400 Lt), 50 Lt ir 400 000 Baltarusijos rublių (136,76 Lt).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo E. B. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. B. kaltė padarius BK 249 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo nuteistasis neginčija savo kaltės, tačiau skundas susijęs su byloje esančių įrodymų leistinumu ir pirmosios instancijos teismo atlikto jų vertinimu, nurodoma eilė BPK normų pažeidimų, susijusių su įrodymų rinkimu, tyrimu, ginčija byloje esančių įrodymų patikimumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas ir nurodo skunde BPK nuostatų reikalavimų pažeidimus, tačiau nenurodo pažeidimo esmės, o kalba apie tai tik deklaratyviai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistojo skunde pateiktus teiginius dėl, anot apelianto, padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei priimant nuosprendį, pažymi, kad BPK 44 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, jog jo bylą teismas išnagrinėtų teisingai, o to pačio straipsnio 7 dalyje – teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Šių bei kitų kaltinamojo teisių įgyvendinimą garantuojančios normos, kurios savo ruožtu įprasmina tiesioginio bei žodinio bylos nagrinėjimo teisme principą, įtvirtintos BPK 242 straipsnio 1 bei 2 dalyse. Šio principo įgyvendinimas susijęs su pirmosios instancijos teismui nustatyta pareiga tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, kai teisiamajame posėdyje apklausiami liudytojai (nukentėjusieji) parodymus duoda žodžiu. Kitokios tvarkos, t. y. perskaityti liudytojų (nukentėjusiojo) duotus parodymus, leidžiama tik išimtiniais įstatymo nustatytais atvejais (BPK 276, 291 straipsniai). BPK 276 straipsnis iš esmės išskiria dvi teisme nedalyvaujančių, bet ikiteisminio tyrimo metu liudytojų (nukentėjusiųjų) duotų parodymų perskaitymo galimybes. Viena jų – tai atvejis, kai liudytojas (nukentėjusysis) teisiamajame posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių, bet buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo arba ankščiau teisme. Todėl pažymima, kad esant šioms ir kitoms teismo pripažintomis svarbiomis (BPK 37 straipsnio 2 dalis) liudytojo (nukentėjusiojo) neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastims (pvz., išvykęs į užsienį, nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos ir kt.), jo duoti parodymai gali būti pripažįstami įrodymais (BPK 20 straipsnis) net ir neužtikrinus pirmiau paminėtų kaltinamojo teisių.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas E. B. bylą ėmėsi priemonių apklausti kitus kaltinamuosius (šiuo metu nuteistuosius), nukentėjusiuosius ir liudytojus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismui nepavyko apklausti liudytojo A. M., nukentėjusiųjų D. B., L. J., M. F. (t. 5, b. l. 40, 89). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų, kurie negali būti apklausti teisiamajame posėdyje, parodymų perskaitymą įrodymų tyrimo teisme metu reglamentuoja BPK 276 straipsnis. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus. Pagal formuojamą teismų praktiką asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, perskaitęs ir pagarsinęs kitoje byloje nuteistų R. J. (t. 4, b. l. 215-225), A. D. (A. D.) (t. 4, b. l. 226-229), liudytojo A. M. (t. 2, b. l. 111-116), A. S. (A. S.) (t. 1, b. l. 123, t. 4, b. l. 18) bei nukentėjusiųjų D. B. (t. 1, b. l. 67-71, 78), L. J. (t. 1, b. l. 98-101, t. 4, b. l. 14-15, 210-262), M. F. (t. 1, b. l. 148-151) parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai jais rėmėsi, nes jie atitiko įrodymams keliamus liečiamumo, leistinumo, patikimumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių iškviesti ir apklausti šiuos apelianto nurodytus asmenis, atidėdavo teismo posėdžius, siekdamas užtikrinti nurodytų asmenų apklausą teisme, tačiau to padaryti nepavyko, nes liudytojas A. M. išvykęs gyventi į užsienį (t. 5, b. l. 51) ir jo gyvenamoji vieta nežinoma, o nukentėjusieji D. B., L. J., M. F. neatsiima teismo šaukimų (t. 5, b. l. 7, 23, 30, 31, 33 ). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuos asmenis iškviesti į teismą nėra galimybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad remiasi teisiamajame posėdyje pagarsintais asmenų parodymais, nes jų iškviesti į teisiamąjį posėdį nepavyko, kadangi jų buvimo vietos nežinomos dėl to, kad jie išvykę į užsienį ar pakeitę gyvenamąją vietą.

Apeliacinio proceso metu teismas taip pat ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekiant iškviesti ir apklausti apelianto nurodytus asmenis, t. y. liudytojus A. M., A. S., nukentėjusiuosius D. B., L. J. bei M. F. Atkreipiamas dėmesys, kad buvo kreiptasi į teritorinius policijos komisariatus prašant tarpininkauti ir imtis visų įmanomų priemonių nustatyti jų buvimo vietas ir užtikrinti šių asmenų dalyvavimą teismo posėdyje, taip pat buvo išsiųsti pranešimai į Baltarusijos Respubliką ieškant nukentėjusiojo M. F., kuris nuolat gyvena kitos valstybės teritorijoje. Tačiau šios priemonės buvo nerezultatyvios. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad neapklausęs šių asmenų, pirmosios instancijos teismas pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą ir teisingą procesą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad liudytojų A. M., A. S., nukentėjusiųjų D. B., L. J. ir M. F. parodymai duoti XXXX metais ikiteisminio tyrimo metu nebuvo vieninteliai apelianto nuteisimo pagrindai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio bei kitos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo apklaustas apeliantas, pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kaip liudytojas buvo apklaustas A. J. (t. 5, b. l. 13) bei nukentėjusieji A. D. (t. 5, b. l. 11), A. R. (t. 5, b. l. 38), pagarsinti nuteistųjų A. D. (mirė 2007 m. gruodžio 20 d.), R. J. (mirė 2007 m. kovo 10 d.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, taip pat kiti dokumentai, turintys reikšmės bylai (pranešimai, įvykio vietos apžiūros protokolas, asmenų parodymo atpažinti protokolai, daiktinių apžiūros protokolas, nutarimai, pažymos, akistatos protokolai, duomenys gauti vykdant telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolę (t. 5, b. l. 90-91)), medžiaga dėl nuteistojo paieškos, Vilniaus apygardos teismo 1998 m. balandžio 27 d. nuosprendis, Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. rugsėjo 16 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 2 d. nutartys (t. 5, b. l. 39). Taigi pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius nuteistąjį tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas neteisingai supranta bei skunde aiškina BPK 301 straipsnio 2 dalies normą. Šiame straipsnyje įtvirtintas draudimas pagrįsti teismo išvadas nuosprendyje vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Liudytojai ar nukentėjusieji, kuriems taikomas anonimiškumas, tai tokie proceso dalyviai, kurių anketiniai duomenys yra įslaptinti. Šioje byloje nukentėjusiesiems bei liudytojams nebuvo taikomas anonimiškumas. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytų argumentų pakanka konstatuoti, kad E. B. baudžiamojoje byloje įrodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas visus įrodymus išsamiai vertino visoje apimtyje, juos lygino tarpusavyje ir faktinėmis aplinkybėmis. Pažymima, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o tai, kad įrodymai įvertinami ne taip, kaip norėtų nuteistasis, nėra teismo šališkumą rodanti aplinkybė. Pagal BPK 20 straipsnį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai įvertinami bendra tvarka, išvados daromos vertinant jų visumą. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad vadovaujantis BPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, viename procese surinkta informacija gali būti panaudota kaip įrodymas ir kitame procese.

E. B. skundo teiginiai, kad išskiriant baudžiamąją bylą Nr. 10-1-272-97 į atskirą procesą dėl jo nusikalstamų veikų padarymo buvo padaryti BPK reikalavimų pažeidimai, taip pat nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad E. B. pasislėpė nuo teisėsaugos pareigūnų (t. 4, b. l. 62-65). Vilniaus miesto tardymo valdybos vyr. tardytojas V. L. 1997 m. balandžio 2 d. nutarimu iš baudžiamosios bylos Nr. 17-I-965-96 išskyrė į atskirą procesą baudžiamąją bylą Nr. 10-1-272-97 dėl dviejų nenustatytų asmenų ir E. B. padarytų nusikalstamų veiksmų (t. 1, b. l. 1-2). Tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai visiškai atitiko 1961 m. BPK 149, 218 straipsniuose numatytus reikalavimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo metu priimtas toks sprendimas neprieštarauja 2002 m. BPK 234 straipsnio 4 dalies ir 254 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog kai byloje yra keli kaltinamieji, bylą galima išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų bei nagrinėti dėl kitų kaltinamųjų, jeigu atskiras nagrinėjamas nekenkia nagrinėjimo teisme išsamumui. Vilniaus miesto tardymo valdybos 1997 m. balandžio 2 d. nutarime konstatuota, jog E. B. pasislėpė nuo teisėsaugos institucijų, byla sudėtinga bei didelės apimties, todėl dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų ji buvo išskirta į atskirą procesą. Akivaizdu, kad šiuo atveju E. B. baudžiamosios bylos išskyrimas į atskirą bylą užtikrino greitesnį procesą ir leido toliau nagrinėti bylą. Priešingu atveju visos bylos nagrinėjimą būtų tekę atidėti neribotam laikui, kol būtų surastas pasislėpęs E. B.

Apeliantas skunde deklaratyviai teigia, kad 1997 m. sausio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo užtikrintos įstatymo garantuojamos teisės, taip buvo pažeistos 1961 m. BPK 74 straipsnio, 163 straipsnio nuostatos, todėl teigti, kad jis (nuteistasis) slapstėsi nėra jokio pagrindo.

Apeliacinis teismas nurodo, kad pagal 2002 m. BPK 21 straipsnį įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtariamą. Įtariamasis, be kitų baudžiamojo proceso įstatymų jam garantuojamų teisių, turi teisę žinoti, kuo jis įtariamas ir nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos turėti gynėją (2002 m. BPK 10, 21, 44 straipsniai). 1961 m. BPK 52 ir 59 straipsniai numatė analogiškas įtariamojo ir kaltinamojo teises. Pranešimas apie įtarimą yra procesinis dokumentas, kuriuo pranešama asmeniui, dėl kokios nusikalstamos veikos jis yra įtariamas ir išvardijamos įtariamojo teisės. Pagal 2002 m. BPK 187 straipsnį pranešimas apie įtarimą turi būti pasirašytinai įteiktas įtariamajam prieš pirmąją jo apklausą. Prieš kitas apklausas naujas pranešimas apie įtarimą turi būti įteiktas tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys. Ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ir byla nagrinėjama teisme laikantis procesinių veiksmų atlikimo metu galiojančio BPK normų reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad pradėjus baudžiamąjį procesą dėl inkriminuotų nusikaltimų E. B. pasislėpė nuo teisėsaugos pareigūnų. Vilniaus miesto tardymo valdybos 1997 m. sausio 20 d. nutarimu E. B. buvo patrauktas kaltinamuoju jam nedalyvaujant (t. 4, b. l. 66). Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1997 m. sausio 23 d. nutarime nurodyta, kad E. B. slapstosi, todėl jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 4, b. l. 62-65) ir paskelbta jo paieška (t. 4, b. l. 62). 2008 m. gegužės 9 d. Interpolo Rusijos federacijos nacionalinis biuras pranešime nurodė, kad 2008 m. gegužės 8 d. Rusijos Federacijoje sulaikytas ieškomas E. B. (t. 4, b. l. 76). 2009 m. sausio 30 d. E. B. iš Rusijos Federacijos buvo pargabentas į Lietuvos Respubliką. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2009 m. sausio 31 d. E. B. įtariamojo teisės, numatytos 2002 m. BPK 21 straipsnyje buvo išaiškintos, pranešimas apie įtarimą įteiktas tą pačią dieną, jis buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui (t. 4, b. l. 106-112). Apeliacinio proceso metu apklaustas E. B. parodė, kad nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų nesislapstė, o 1996 m. Rusijos Federacijos ambasadoje gavo tranzitinę vizą ir išvyko į Uzbekistaną, nes dėl skolų su juo norėjo susidoroti. Tačiau iš Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje 2001 m. kovo 25 d. rašto Nr. 531 matyti, kad duomenų apie vizos išdavimą E. B. duomenų nėra. Iš prokuroro pateiktos papildomos medžiagos apeliacinio proceso metu matyti, kad E. B. 1997 m. buvo ieškomas Lietuvoje, tačiau nuteistojo buvimo (ar tikroji gyvenamoji) vieta nebuvo nustatyta, apie nuteistojo buvimo vietą nežinojo ir artimiausi giminės. Nors, kaip teigia E. B., jis dėl grasinimų buvo priverstas išvažiuoti iš Lietuvos, nes jam grėsė pavojus gyvybei, tačiau į teisėsaugos institucijas dėl to nesikreipė. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo teiginiai dėl grėsmės jo gyvybei ar sveikatai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmetami. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. B. slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų, o kai buvo sulaikytas, jam buvo užtikrintos visos baudžiamojo proceso garantuojamos teisės. 2000 m. BK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, E. B. taikyti 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies arba 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra jokio pagrindo.

Apeliacinio proceso metu E. B. akcentavo tai, kad jis nebuvo aktyvus nusikalstamo susivienijimo „XXXXXX“ narys, net nežinojo, kad jis dalyvauja jo (susivienijimo) nusikalstamoje veikloje. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai niekuo nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1995 m. J. R. S. C., R. J. , A. M., A. D. ir E. B. iš anksto susitarę bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus, sukūrė nusikalstamą susivienijimą, kuriam vadovavo J. R. S. C. Šis susivienijimas buvo įkurtas neribotam laikui, jis turėjo šaunamuosius ginklus (pistoletą „Astra“ ir savadarbį pistoletą), kurie priklausė gaujos vadeivai J. R. S. C., jie buvo naudojami darant visus nusikaltimus. Iš nuteistojo A. D. parodymų matyti, kad vieną pistoletą turėjo būtent E. B. Tarp gaujos narių buvo pastovūs ryšiai, o dalis nusikalstamu būdu gauti pinigai buvo atidedami bendriems reikalams. J. R. S. C. nusikaltimų darymo detalės aptardavo iš anksto, kiekvienam gaujos nariui vaidmenis paskirstydavo iš anksto, gaujos narius griežtai kontroliavo, už nepaklusnumą bausdavo. Iš nuteistųjų R. J. ir A. D. parodymų matyti, kad E. B., veikdamas kartu su J. R. S. C., R. J., A. M., A. D., skirtingomis grupėmis, panaudodami ginklą ir fizinį smurtą, užpuldavo nukentėjusiuosius automobiliuose, juos nuveždavo į kitą vietą arba išmesdavo iš automobilio, po to pagrobdavo transporto priemonę ir jame buvusius daiktus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. B. buvo aktyvus nusikalstamo susivienijimo narys, taip pat aktyviais veiksmais dalyvavo nukentėjusiųjų D. B., L. J., M. F. plėšimuose. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad E. B. vaidmuo nusikalstamo susivienijimo veikloje buvo antraeilis (pasyvus). Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad E. B. dalyvavo nusikalstamame susivienijime „XXXX“ ir jo daromuose nusikaltimuose veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama E. B. kaltė. Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes bei kvalifikuodamas veikas, tai pat skirdamas bausmę baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo argumentų dėl jo veikos kvalifikacijos ir bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką, ar dėl subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.