Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27714-433/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui A. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Svarbiausias teismo medicinos eksperto atliekamas vertinimas yra ar asmens sužalojimai galėjo būti padaryti būtent konkretaus eismo įvykio metu. Išvadoje ekspertas nustatė, kad objektyvių sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Tai reiškia, kad ekspertas atsisakė patvirtinti asmens sužalojimo faktą, tokio fakto nenustačius.

Apelianto nuomone, teismas nesivadovavo reikalavimu vertinti įrodymų visetą, nes savo sprendimą grindė tik vienos rūšies įrodymais. Pažymi, jog dokumentuose gydytojai nekonstatavo jokių objektyvių požymių, tik užrašė tai, ką nurodė pacientas, o teismas šiuos duomenis vertino kaip nenuginčijamus. Apelianto nuomone, teismas neturėjo pagrindo nevertinti visų įrodymų, įskaitant turinčių didesnę įrodomąją galią, kurie nenuginčyti. Teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudyti VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertę Z. M., kuri vertino I. P. medicininius dokumentus. Ji būtų atsakiusi į klausimą ar I. P. buvo sužalotas ir dėl to galėjo būti nedarbingas. Teismas, neturėdamas specialių žinių, sprendė, kad I. P. subjektyvūs nusiskundimai reiškia, kad jis buvo sužalotas.

Mano, jog gydytojai netinkamai kvalifikavo paciento būklę, o Sodros specialistai neturėjo pripažinti išduotų nedarbingumo pažymėjimų pagrįstais, nes paviršinį sužalojimą galima diagnozuoti tik jeigu yra nubrozdinimai, hematomos ar kiti panašūs sužalojimai galvos srityje. Šiuo atveju tokių požymių neužfiksuota. I. P. teigė, kad jam skauda galvą, bet jokio sužalojimo neužfiksuota, todėl ieškovo atstovai nesigilino į šį atvejį. Tokia situacija neatitinkam teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teismas nevertino to fakto, kad A. A. nėra nubaustas nei baudžiamąja, nei administracine tvarka dėl asmens sužalojimo eismo įvykio metu, taigi nėra nustatyta, kad A. A. sužalojo I. P..

Pagal TPVCAPD įstatymo 15 str. 6 d. nustatyta, kad atsakingas draudikas, vadovaujasi įstaigų ar įmonių, turinčių teisę nustatyti sveikatos sužalojimo mastą išvadomis. Vadinasi teismo medicinos ekspertų išvadoje nustačius, jog asmuo buvo sužalotas eismo įvykio metu ir nustačius sveikatos sutrikdymo laipsnį, galima remtis kitais asmens sveikatos būklę įvertinančiais medicininiais dokumentais, t.y. medicininėmis kortelėmis, elektroniniais nedarbingumo pažymėjimais. Teismas neatsižvelgė į šią įstatymo normą.

Nesutinka su apelianto argumentais, kad byloje esantys elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai surašyti remiantis tik asmens, neturinčio medicininio išsilavinimo nuomone. Nedarbingumo pažymėjimus laikinai nedarbingiems asmenims išduoda tik aukštąjį medicininį išsilavinimą bei LR Sveikatos ministerijos išduotas medicinos praktikos licencijas turintys gydytojai. VSDFV Alytaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus specialistė 2012-10-22 I. P. medicininių dokumentų patikrinimo pažymoje Nr. (9.45) L27-348 konstatavo, kad I. P. nedarbingumo pažymėjimai išduoti pagrįstai, nepažeidžiant Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių reikalavimų. Nors gydytojas, išdavęs nukentėjusiajam nedarbingumo pažymėjimus, elektroniniame nedarbingumo pažymėjime nurodė diagnozės TLK-10-AM kodą S00.00 „Galvos plaukuotos dalies paviršiaus sužalojimas“, tačiau tai nekeičia esmės, kad šis galvos sumušimas yra traumos, bet ne ligos, pasekmė. Atsakovas remiasi policijos pareigūnų informacija (2012-10-23 Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pažyma Nr. 20-10-S-10757), kurioje teigiama, kad eismo įvykio metu I. P. nesužalotas, tačiau tame pačiame rašte nurodyta, kad automobilio Peugeot 206 keleivis I. P. iš karto po įvykio pristatytas į gydymo įstaigą. Tas faktas leidžia daryti išvadą, jog I. P. laikinojo nedarbingumo priežastis – 2012-05-31 įvykusio autoįvykio pasekmė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Byloje nustatyta, jog 2012 m. gegužės 31 d. susidūrus trečiojo asmens A. A. vairuojamas automobiliui „M. B. A 140“ ir automobiliui „Peugeot 206“, po autoįvykio į gydymo įstaigą buvo pristatytas keleivis I. P.. Už kelių eismo taisyklių pažeidimą trečiasis asmuo A. A. nubaustas administracine tvarka. Trečiojo asmens transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Iš Mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos 2012-07-04 Pažymos apie traumos sunkumą Nr. G-(1.27)-681 matyti, jog kad I. P., pristatytam į LSMUK skubios pagalbos skyrių 2012-05-31 buvo diagnozuotas galvos sumušimas, trauma nepriskiriama prie sunkių. 2012-08-07 surašytas Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo aktas Nr. 1. Dėl įvykio metu patirto sužalojimo I. P. buvo laikinai nedarbingas nuo 2012-06-01 iki 2012-06-08 (b. l. 6-7). Už šį laikotarpį jam priskaičiuota 233,70 Lt. ligos pašalpa.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ignoravo didesnę įrodomąją galią turinčius dokumentus – ekspertizės išvadą, kurioje objektyvių I. P. sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinama, todėl, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2012-08-27 specialisto išvados Nr. G 2218/12(02), šioje išvadoje iš tiesų konstatuota, kad I. P. medicininiuose dokumentuose kūne objektyvių sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (b.l.9).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal teismo nutartį paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 str. 2 d., 216 str.). Tuo atveju, kai ekspertizė – faktų tyrimo procesas yra atliekamas asmenų, kurie teismo nėra paskirti byloje ekspertais, surašyta eksperto išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada, o priskirtina kitai įrodinėjimo priemonei – rašytiniam įrodymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Taigi minėta specialisto išvada šioje civilinėje byloje laikytina paprastu rašytiniu įrodymu, vertintinu bendra tvarka visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.

Apelianto teigimu, išvadoje ekspertas nustatė, kad objektyvių sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas, o tai reiškia, kad ekspertas atsisakė patvirtinti asmens sužalojimo faktą, tokio fakto nenustačius. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis apelianto išvadomis. Pirma, VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertės išvadoje nėra nurodyta, jog nagrinėjamu atveju autoįvykio metu nebuvo sutrikdyta sveikata, ekspertė šiuo atveju nevertino tik I. P. sveikatos sutrikdymo masto. Antra, VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertė Z. M. neapžiūrėjo nukentėjusiojo, tyrė tik pateiktus dokumentus (kaip nurodyta specialisto išvadoje – tirti 3 medicininiai dokumentai) (b.l.9), kita vertus, gydytojas, išdavęs nukentėjusiajam I. P. elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, apžiūrėjo nukentėjusįjį betarpiškai. Be to, sutiktina su ieškovo argumentu, kad Nedarbingumo pažymėjimus laikinai nedarbingiems asmenims išduoda tik aukštąjį medicininį išsilavinimą bei LR Sveikatos ministerijos išduotas medicinos praktikos licencijas turintys gydytojai, todėl netikėti gydytojo, išdavusio nukentėjusiajam elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, išvada, kad nukentėjusysis I. P. eismo įvykio metu patyrė sužalojimą ir dėl to buvo nedarbingas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo. Be to, byloje taip pat yra pateikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės „Kauno klinikos“ 2012-04-04 pažyma apie I. P. traumos sunkumą, kurioje nurodyta, jog 2012-05-31 I. P. atgabenus į LSMUK skubios pagalbos skyrių, nustatyta diagnozė – galvos sumušimas (b.l.13), taigi diagnozė buvo nustatyta betarpiškai apžiūrėjus I. P. tą pačią dieną, nepraėjus valandai po autoįvykio, todėl šiuo atveju laikytina objektyviausia. Kad automobilio Peugeot 206 keleivis I. P. po įvykio pristatytas į gydymo įstaigą patvirtina ir 2012-10-23 Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pažyma Nr. 20-10-S-1075 (b.l.11). Dėl šių priežasčių atmestinas ir apelianto argumentas dėl teismo neva nepagrįsto atsisakymo iškviesti liudyti VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertę Z. M., nes kaip minėta, ši ekspertė vertino tik pateiktus medicininius dokumentus, bet paties nukentėjusiojo neapžiūrėjo, todėl byloje buvo surinkta pakakami įrodymų ir apklausti ekspertę teismo posėdyje nebuvo tikslinga.

Dėl jau aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su kitais apelianto argumentais, kad elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti tik remiantis subjektyviais I. P. paaiškinimais.

Nors gydytojas, išdavęs nukentėjusiajam nedarbingumo pažymėjimus, elektroniniame nedarbingumo pažymėjime nurodė diagnozės TLK-10-AM kodą S00.00 „Galvos plaukuotos dalies paviršiaus sužalojimas“, tačiau diagnozės pavadinimo tikslumas nepaneigia fakto, kad šis galvos sumušimas yra traumos, bet ne ligos, pasekmė. Kad sužalojimas buvo, minėta, patvirtina byloje esantys įrodymai (LSMUK „Kauno klinikos“ 2012-04-04 pažyma, 2012-10-23 Kauno apskrities VPK KPV Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pažyma); be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nedarbingumo pažymėjimų išdavimo I. P. metu nuo 2012-06-01 iki 2012-06-08 I. P. sirgo kokia nors kita liga, galėjusia įtakoti jo nedarbingumą (CPK 178 str.).

Pasak apelianto, pagal TPVCAPD įstatymo 15 str. 6 d. nustatyta, kad atsakingas draudikas, vadovaujasi įstaigų ar įmonių, turinčių teisę nustatyti sveikatos sužalojimo mastą išvadomis, ir tik teismo medicinos ekspertui išvadoje nustačius, jog asmuo buvo sužalotas eismo įvykio metu ir nustačius sveikatos sutrikdymo laipsnį, galima remtis kitais asmens sveikatos būklę įvertinančiais medicininiais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog eismo įvykio metu I. P. buvo sužalotas, nors ir sveikatos sužalojimo mastas jam nebuvo nustatytas, ir priešingai nei teigia apeliantas, TPVCAPD įstatymo 15 str. 6 d. nėra nustatyta, jog draudikui kitais asmens sveikatos būklę įvertinančiais medicininiais dokumentais galima remtis tik teismo medicinos ekspertui išvadoje nustačius, jog asmuo buvo sužalotas eismo įvykio metu ir nustačius sveikatos sutrikdymo laipsnį. Sveikatos priežiūros įstaigos, išduodančios nedarbingumo pažymėjimus, yra kompetentingos konstatuoti asmenų sveikatos sužalojimus, todėl į jų pateiktas išvadas (diagnozes), jei jos nenuginčytos (o šiuo atveju apeliantas neįrodė, jog išvados nepagrįstos), nėra pagrindo neatsižvelgti ir jų nevertinti kartu su visais turimais dokumentais, įskaitant ekspertų išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t.y. ignoravo didesnę įrodomąją galią turinčius dokumentus – teismo ekspertizės išvadą, kurioje objektyvių I. P. sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinama, nes kaip minėta, specialisto išvada šioje civilinėje byloje laikytina paprastu rašytiniu įrodymu, vertintinu bendra tvarka visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neignoravo 2012-08-27 specialisto išvados, atvirkščiai, vertino šią specialisto išvadą kitų įrodymų kontekste.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2012-08-27 specialisto išvadoje Nr. G 2218/12(02) konstatuota, kad I. P. medicininiuose dokumentuose kūne objektyvių sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas, nereiškia, kad I. P. minėto eismo įvykio metu nebuvo sužalotas. Šioje byloje nėra sprendžiama ar pagrįstai A. A. nebuvo nubaustas nei baudžiamąja, nei administracine tvarka dėl asmens sužalojimo eismo įvykio metu, todėl šios aplinkybės neturi jokio sąsajumo su nagrinėjama civiline byla dėl žalos priteisimo, kuri atsirado dėl laikinojo nedarbingumo fakto buvimo, kurio pasėkoje asmeniui sumokėta ligos pašalpa.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas vadovaudamasis CPK 178 str. nuostatomis tinkamai įgyvendino jam tenkančią įrodinėjimo naštą, pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas, buvimą, o atsakovas, nepaneigė ieškovo pateiktų į bylą įrodymų.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendžia:

Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.