Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Gražinos Davidonienės ir Ramūno Mitkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-396-748/2007 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovams A. M. ir L. S. dėl pažeistų teisių atstatymo (tretysis asmuo Kauno apskrities viršininko administracija).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nenagrinėjo dalies ieškovės argumentų ir nurodė, kad reikalavimas dėl užtvarų pašalinimo nebuvo pareikštas. Priešingai teismo sprendimui, ieškovė vienu iš argumentų nurodė, kad kelio užtvaros pašalintinos ne tik dėl to, kad jos trukdo naudotis keliu, tačiau ir todėl, kad jos pastatytos be leidimų. Todėl tai laikytina esminiu CPK pažeidimu ir teismo sprendimas neatitinka 270 str. nuostatų. Neteisinga teismo išvada, kad ginčas kilo dėl to, kad neleidžiama įvažiuoti sunkiasvoriams automobiliams. Ginčas kilo dėl to, kad tiek ieškovė, tiek kiti pastatų naudotojai negali privažiuoti su transporto priemonėmis.

2.Teismas netinkamai taikė ir aiškino servitutus reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino administracinį aktą- Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakymą Nr.02-04-3008 ir jo priedus, kuriais nustatyti servitutai, dėl ko priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.

CK 4.111 str. 1 d. nustatyta, kad servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad, nustatant servitutą, nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, servitutų suteikiamų teisių apimtis yra neapibrėžta ir neaiški. Teismo nuomone , kliūčių naudotis keliu ir patekti į ieškovei priklausančius pastatus einant pėsčiomis nėra , todėl ieškovės teisės nėra pažeistos. Daugiau nei akivaizdu, jog teismas byloje esančių rodymų netyrė, jų neanalizavo, o teismo sprendimą grindė tik savo samprotavimais ir išvedžiojimais. Priešingai teismo sprendimui, byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizė patvirtina, kad ieškovei yra nustatytas kelio servitutas -teisė važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą Nr.26-1 svetimų statinių naudotojams, ir per žemės sklypus Nr.76- ir Nr.26-3 iki žemės sklypo Nr.26-1. Pažymėtina, kad Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakymu Nr.02-04-3008 buvo nustatyti šie servitutai: 1793 kv.m. ploto kelio servitutą (tarnaujantis daiktas), suteikiantis teisę naudotis keliu svetimų statinių naudotojams sklype (duomenys neskelbtini); 1640 kv.m ploto kelio servitutą (viešpataujantis daiktas), suteikiantis teisę naudotis keliu per sklypus Nr.76 ir Nr. 26-3; 309 kv.m ploto servitutą (tarnaujantis daiktas), suteikiantis teisę svetimų statinių naudotojams naudoti ir prižiūrėti sklype (duomenys neskelbtini) jiems priklausančius statinius. Nustatant žemės servitutus administraciniu aktu, servitutai ir jų apimtis žymima žemės sklypo plane. Tačiau teismas visiškai neanalizavo ir nevertino žemės sklypo plano, kuris 2005-07-27 buvo sudarytas G.Balevičiaus individualios įmonės ir pasirašytas žemės savininkų -atsakovų. Minėtame žemės sklypo plane registruotame 2006 04 26 VĮ „Registrų centras" Kauno filiale taip pat yra nurodyti servitutai ir nustatytas servituto turinys: kelio servitutas- teisė važiuoti transporto priemonėms (tarnaujantis daiktas) per žemės sklypą Nr. 26-1 svetimų statinių naudotojams, bei teisė važiuoti transporto priemonėms (viešpataujantis daiktas) per žemės sklypus Nr.76 ir Nr. 26-3 iki žemės sklypo Nr. 26-1, servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti stovintį statinį žemės sklype. Todėl teismo argumentai, kad nustatant servitutą ir nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, yra absoliučiai nepagrįstas.

CK 4.117 str. yra numatyta, kad kelio servitutas gali būti nustatomas takui, antžeminėms transporto priemonėms skirtam keliui ir takui galvijams varyti. Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nesustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku (LR CK 4.119 str.). Transporto priemonė vadovaujantis Kelių eismo taisyklėmis yra įrenginys skirtas žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, ši sąvoka taip pat apima traktorius ir savaeiges mašinas. Todėl netgi ir paneigiant teismo nurodytą argumentą, pagal šią man suteiktą servituto teisę sunkieji krovininiai automobiliai taip pat gali važinėti šiuo keliu. Dėl išdėstyto, teismo sprendime nurodyti argumentai, kad ieškovei nėra nustatyti jokie naudojimosi keliu būdai ar apribojimai yra visiškai nepagrįsti. Teismas ne tik netyrė pateiktų įrodymų, bet dar ir visiškai netinkamai taikė LR CK 4.112 str. 2 d. Nors ir nustatyti servitutai, tačiau ieškovė šiuo metu neturi galimybės keliu su transporto priemone privažiuoti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, nes atsakovai užtvėrė visus įvažiavimus, ir tai pažeidžia ieškovės interesus bei teisę tinkamai naudotis nuosavybės teise priklausančiais pastatais.

3.Teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-321/2005. Ši nutartis neturi nieko bendro su šia byla, kadangi nėra susijusi su dėl servituto suteiktų pažeistų teisių atstatymu, ir joje buvo nagrinėjamos visiškai kitos faktinės aplinkybės (dėl servituto žemės sklypui nustatymo ir žemės nuomos mokesčio nustatymo bei dėl žemės nuomos sutarčių pripažinimo neterminuotomis ir žemės nuomos mokesčio priteisimo.

4.Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalėjo vadovautis teisingumo, sąžiningumo kriterijais CK1.5str. Teismas gynė išimtinai tik atsakovus, vadovavosi tik jų duotais parodymais. Teismas visiškai netyrė ieškovės pateiktų įrodymų ir nesivadovavo ieškovės duotais paaiškinimais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 4.111 str. 1 d. nustato, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos turinio matyti, kad servitutu suteikiama ribota naudojimosi svetimu daiktu teisė, kuri savo apimtimi skiriasi nuo nuosavybės teisės ir visais atvejais yra mažesnė už savininko teises, tačiau tarnaujančio daikto savininkas ar valdytojas negali trukdyti servituto turėtojui įgyvendinti servituto suteikiamas teises.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakymo Nr.02-04-3008, kuriame yra įtvirtinti ginčo sklypo kelio servitutai, turinį. Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakyme Nr.02-04-3008 nėra nurodyta, kokios konkrečios teisės suteikiamos kelio servituto turėtojui, dėl to ieškovei nėra nustatyti jokie naudojimosi keliu būdai ar apribojimai. 2006-12-14 Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašo (b.l.6-10) 6.1, 6.2 punktuose pažymėta, kad ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus(duomenys neskelbtini), yra nustatytas 1640 km.m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis keliu per sklypus Nr.76 ir Nr.26-3, ir 1793 kv.m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis keliu svetimų statinių naudotojams sklype. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą, kadangi Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakyme Nr.02-04-3008, nustatančiame kelio servitutą ginčo sklype, nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, dėl to servitutų suteikiamų teisių apimtis yra neapibrėžta ir neaiški, o esant tokiai situacijai, kai kyla abejonių dėl servituto turinio ir nėra galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 str. 2 d.). Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, 2005-01-24 atsakovai pagal paveldėjimo teisės liudijimą Nr.2-569 (Žemės tvarkymo bylos l.13-15) įgijo 9,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovų prašymu, G.Balevičiaus individuali įmonė atliko minėto žemės sklypo geodezinius matavimus ir nustatė, kad žemės sklypas sumažėjo 0,5712 ha. Kadangi aplinkiniai sklypai jau buvo suformuoti ir šio žemės ploto skirtumo atsakovai negalėjo atgauti, buvo būtina patvirtinti naujus paveldėto sklypo kadastro duomenis. 2006-02-14 atsakovai kreipėsi į Kaišiadorių rajono Žemėtvarkos skyrių su prašymu patikslinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis. LR Vyriausybės 2002-04-15 d. nutarimo Nr.534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 50 p. nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakitimų fiksavimas – veiksmai, kuriais nustatomi įrašyto į nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pasikeitimai ir atnaujinama nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Tai reiškia, kad atsakovai siekė patikslinti jiems priklausančio žemės sklypo ribas bei taip patikslinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. 2005-02-01 Pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre pažymėta (Žemės tvarkymo bylos l.8-10), kad žemės sklype, unikalus (duomenys neskelbtini)yra nustatytas kelio servitutas važiuoti keliu per sklypą Nr.26-3. Taigi, pradinėje nekilnojamojo turto registro pažymoje aiškiai įtvirtintas ginčo sklypo kelio servituto turinys – važiuoti per sklypą. Tapačią išvadą teismas daro ir vertindamas 2005-08-02 atsakovų pasirašytą Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą (Žemės tvarkymo bylos l.4), kurį savo parašais patvirtino atsakovai, kad minėtame žemės sklype yra nustatytas kelio servitutas, kurio turinys – teisė važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypus Nr.76 ir Nr.26-3 iki žemės sklypo Nr.26-1. Toks pats kelio servituto turinys yra įtvirtintas ir G.Balevičiaus individualios įmonės parengtame ginčo žemės sklypo plane. Pastebėtina, kad kelio servitutas važiuoti keliu per sklypą yra nurodytas ir 2005-01-24 notaro patvirtintame atsakovų paveldėjimo teisės liudijime. Taigi, kolegija daro išvadą, kad Kauno apskrities viršininko 2006-03-17 įsakyme Nr.02-04-3008 nustatyti kelio servitutai bei naujų atsakovų žemės sklypo ribų patvirtinimas nereiškia, kad buvo pakeistas ankstesnis nustatytas kelio servitutų turinys. Šiuo aktu buvo patvirtintos naujos ginčo sklypo ribos, tuo tarpu kelio servitutų turinys nebuvo keičiamas. Tai, kad minėtame įsakyme nėra konkrečiai įvardintas kelio servitutų turinys, nereiškia, kad jis visai nėra apibrėžtas, servituto turinys buvo tiksliai apibrėžtas dokumentuose, kuriais remiantis šis įsakymas buvo priimtas. Pažymėtina, kad atsakovai neginčijo 2005-08-02 Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto, kurį yra patvirtinę savo parašais, kuriame yra numatyti kelio servitutai važiuoti per sklypą.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, kadangi ieškovė nuosavybės teisės į žemės sklypą neturi, servitutu jai yra suteikta teisė naudotis keliu, ši teisė visais atvejais yra mažesnė už savininko teises. Kolegija pažymi, kad servituto nustatymas iš esmės neatima iš daikto savininko nuosavybės teisės, o tik ją suvaržo, nes suteikia teisę naudotis daiktu ir kitam asmeniui – servituto turėtojui. Pažymėtina, kad nuosavybė yra socialinis institutas ir ji negali tarnauti vien savininko interesams, ignoruojant kitų savininkų teisėtus interesus. Jeigu vieno asmens nuosavybės teisė yra kliūtis kitiems asmenims naudotis savo nuosavybės teise, tai viešasis interesas reikalauja, kad tokio savininko teisė būtų protingai ribojama. Servituto institutas leidžia užtikrinti protingą kelių skirtingų daiktų savininkų interesų pusiausvyrą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas iš servituto teisinių santykių kylančius klausimus. Taigi, kolegijos nuomone, atsakovų veiksmai, pastatant užtvaras ant kelio, kuriuo ieškovė turi teisę naudotis, neleidžiant pravažiuoti automobiliu, neatitinka „protingo ribojimo“ sąvokos. Pažymėtina, kad atsakovai, manydami, kad ieškovė pažeidžia jų kaip žemės sklypo savininkų teises, netinkamai naudojasi tarnaujančiuoju daiktu, turi teisę kitais CK nustatytais būdais ginti savo pažeistas teises.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 330 str., 329 str. 1 d.), todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.), priteisiant ieškovei iš atsakovų jos sumokėtą 215 Lt žyminį mokestį už ieškinį ir už apeliacinį skundą bei pašto išlaidas valstybei (CPK 93 str. 1 ir 4 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nuspre ndžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai.

Atstatyti ieškovės D. V. pažeistas teises į nuosavybę; įpareigoti atsakovus A. M. ir L. S. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti kelio užtvaras, esančias ant kelio, kuriam 2006-03-17 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr.02-04-3008 nustatyti servitutai. Atsakovams neįvykdžius įpareigojimo per nustatytą laiką, pripažinti ieškovei D. V. teisę atlikti šiuos veiksmus pačiai ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas.

Priteisti ieškovei D. V., a/k (duomenys neskelbtini) po 107,5 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų L. S., a/k (duomenys neskelbtini) ir A. M., a/k (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovų L. S., a/k (duomenys neskelbtini) ir A. M., a/k (duomenys neskelbtini) po 28,25 Lt pašto išlaidų valstybei.