- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-25
- Bylos Nr.
- A-575-2690-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02094-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. 2009 m. rugsėjo 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant privataus kaltinimo skundą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Pareiškėjas V. S. siekė inicijuoti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dėl Vilniaus VGTPT Teisės skyriaus vedėjos L. M. nusikalstamų veiksmų (b. l. 54-57).
Vilniaus VGTPT 2010 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-2215-09 (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti nagrinėti pareiškėjo V. S. 2010 m. rugsėjo 9 d. prašymą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktais bei motyvuodama tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba (b. l. 5-8).
II.
Pareiškėjas V. S. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-4), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-2215-09 kaip nepagristą, įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą patenkinti jo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje, iškeltoje privataus kaltinimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnį (šmeižimas) ir 155 straipsnį (įžeidimas) Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos, pavaduojančios tarnybos direktorę, atžvilgiu, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, 2 000,00 Lt turtinės ir 3 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-2215-09 padavimo terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. padavė prašymą Vilniaus VGTPT skirti jam antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme baudžiamojoje byloje dėl įžeidimo ir tikrovės neatitinkančių faktų. Tačiau Vilniaus VGTPT 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (1.9)-S-2215-09 atsisakė peržiūrėti pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 9 d. prašymą, kuriuo jis kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos, siekdamas, kad būtų paruoštas ir paduotas į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą skundas privataus kaltinimo tvarka. Nurodė, kad antrinės pagalbos teikimas konkrečiu atveju jam buvo būtinas, nes dėl nusikalstamų Vilniaus VGTPT darbuotojų veiksmų, melagingai jį šmeižiant ir sufabrikuojant administracinio teisės pažeidimo bylą, prieš jį atlikti nusikalstami veiksmai, padaryta materialinė ir moralinė žala. Tuo tarpu atsakovo Sprendimas, kuriuo atsisakoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, pagrįstas standartiniais motyvais, melu, teisės aktų manipuliavimu, nepatvirtintas faktais ir argumentais. Akcentavo, kad tokiu būdu Vilniaus VGTPT siekia neleisti pradėti baudžiamosios bylos prieš savo darbuotoją L. M., kuri įvykdė nusikalstamą veiką ir savo tarnybine padėtimi trukdė vykdyti teisingumą. Pažymėjo, kad už Vilniaus VGTPT veiklą ir priimamus sprendimus atsakinga atsakovo vadovė, dėl kurios kaltės nepagrįstai tęsiami teisminiai ginčai, naudojami jo asmens duomenys, siunčiami raštai į baudžiamąsias institucijas. Teigė, kad dėl atsakovo Vilniaus VGTPT nuolatinių, jo teises pažeidžiančių veiksmų, patiria materialinę ir moralinę žalą, kuri nuo 2009 metų sudaro atitinkamai 2 000,00 Lt ir 3 000,00 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 14 d. nutartimi pareiškėjo V. S. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, 2 000,00 Lt turtinės ir 3 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, priėmė, tačiau pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nepatenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus VGTPT 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-2215-09 ir įpareigoti Vilniaus VGTPT patenkinti jo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje, iškeltoje privataus kaltinimo tvarka pagal BK 154 ir 155 straipsnius Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjos, pavaduojančios tarnybos direktorę, atžvilgiu, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 25-26).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-535/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjui buvo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir dalis reikalavimų atmesta, paliko nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus VGTPT, atsiliepime (b. l. 47-50) į pareiškėjo V. S. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 2 000,00 Lt turtinės ir 3 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kuris buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi, nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas reikalaujamą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Vilniaus VGTPT Sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad šio Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jis yra teisėtas ir pagrįstas bei galiojantis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad minėto administracinio akto priėmimas buvo neteisėtas veiksmas, sukėlęs pareiškėjui žalą. Atsakovas nurodė, kad abejotina, jog skunde nurodyti Vilniaus VGTPT veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygose, atimti elementarius buities patogumus, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją. Tai, kad pareiškėjas sistemingai skundžia valstybės valdžios institucijų ir teismų sprendimus, anot atsakovo, įrodo, kad jis tokiu elgesiu siekia bylinėtis su institucijos ir tai jam neturtinės žalos nesukelia. Nagrinėjamu atveju reikalaujama atlyginti neturtinė žala yra formalus ir akivaizdžiai nepagrįstas reikalavimas.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 13 d. sprendimu (b. l. 87-89) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti, jog atsakovo Sprendimas, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui prašomą teisinę pagalbą, iš tikrųjų buvo neteisėtas. Nagrinėjamoje situacijoje nėra faktinio pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus VGTPT neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalis. Anot teismas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad, priėmus sprendimą neteikti antrinės teisinės pagalbos, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis žalą apibūdina kaip turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Tai, kad pareiškėjas turėjo dokumentų vertėjavimo, kopijavimo ir kitų išlaidų, siekdamas pasiruošti bylos nagrinėjimui, teismo nuomone, nelaikytina turtine žala, kadangi nėra tiesioginio priežastinio ryšio (nėra tiesioginiai nuostoliai) su Vilniaus VGTPT sprendimu atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, kad šios išlaidos gali būti vertinamos kaip su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir gali būti prašomos priteisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio nustatyta tvarka.
IV.
Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91-95), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais. Papildomai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir neteisingai konstatavo, kad nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui padarytą žalą, nesilaikė suformuotos teismų praktikos. Teismas buvo tendencingas, neobjektyvus, visas aplinkybes vertino atsakovo naudai. Teismas matė, kad atsakovas sistemingai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 ir 13 straipsnius, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Teismas ignoravo pareigą aktyviai rinkti ir tirti įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištirti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepime (b. l. 89-102) į pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, kad V. S. apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų argumentų, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Apeliantas vadovaujasi teismų praktika, kuri yra visiškai nesusijusi su nagrinėjamos bylos dalyku.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje byloje analizuojama situacija dėl pareiškėjo V. S. patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su tariamai neteisėtais Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais, atlyginimo. Bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, buvimas, ir, nustačius jos buvimą, priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydis.
Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011) yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A17–499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas taip pat nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.
Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar Vilniaus VGTPT, atlikdama pareiškėjo nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad Vilniaus VGTPT 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-2215-09 nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, parengiant privataus kaltinimo skundą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, pareiškėjui siekiant inicijuoti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dėl Vilniaus VGTPT Teisės skyriaus vedėjos L. M. nusikalstamų veiksmų.
Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, minėtas Vilniaus VGTPT 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. (1.9.)-S-2215-09 nėra nuginčytas, todėl negali būti laikomas neteisėtu. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valdžios institucijos akto neteisėtumas deliktinės atsakomybės, t. y. CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme nėra tapatus su administracinio akto (sprendimo) neteisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1591/2010). Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra faktinio pagrindo teigti, jog Vilniaus VGTPT neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai, tačiau teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo poziciją, kad atsakovas Vilniaus VGTPT, priimdamas Sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, buvo suinteresuotas padėti Vilniaus VGTPT Teisės skyriaus vedėjai L. M. išvengti teisinės atsakomybės dėl nusikalstamų veiksmų, t. y. buvo neobjektyvus. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus pripažįsta iš esmės pagrįstais.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos administracinių teismų teritorijas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos. Jų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (VGTPĮ 9 str. 2 d.). Tačiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį, privalo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo uždavinių įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą – 1 str.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą – 1 str.) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi, bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1403/2009).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. S., manydamas, kad jo teisės ir interesai yra pažeidžiami, 2009 m. rugsėjo 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant privataus kaltinimo skundą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Pareiškėjas siekė inicijuoti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dėl Vilniaus VGTPT Teisės skyriaus vedėjos L. M., jo teigimu, nusikalstamų veiksmų. Tokia faktinė situacija byloja, jog buvo prašoma spręsti prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamąja, pareiškėjo teigimu prieš jį naudojusi nusikalstamus veiksmus, būtų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotoja. Akivaizdu, kad Vilniaus VGTPT, nagrinėdama prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, ir priimdama sprendimą negalėjo išlikti visiškai nešališka. Tai kliūtis tiek sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tiek atsisakymui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Konstatuotina, kad tokiu atveju, t. y. kilus interesų konfliktui dėl pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus VGTPT turėjo perduoti V. S. prašymą nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tokį elgesio modelį suponuoja aukščiau paminėti teisės aktai, taikytini Vilniaus VGTPT veikloje. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus VGTPT neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl viena iš viešosios atsakomybės sąlygų yra nustatyta.
Tačiau, kaip minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė padarytos turtinės žalos ir jos dydžio. Jo argumentai, kad turtinę žalą patyrė dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos specialia Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas taip pat siekė neturtinės žalos atlyginimo. Savo patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl Vilniaus VGTPT veiksmų patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą ir pažeminimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir konkrečios bylos faktinę bei teisinę situaciją, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, buvo padarytas pakankamai šiurkštus procedūrinis pažeidimais, tačiau Vilniaus VGTPT Sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas, praleidus administracinio akto apskundimo terminus. Dėl šių priežasčių pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti jam reikalingą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, ginant galimai jo pažeistus interesus. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, įvertinusi, kad pats pareiškėjas laiku nepasinaudojo teise apskųsti Vilniaus VGTPT Sprendimą ir taip savo veiksmais prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, sprendžia, kad 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama moralinė satisfakcija.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl atsakovo Vilniaus VGTPT netinkamo veikimo bei nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies ir priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 500,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti“.
Nutartis neskundžiama.