- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- PK-2001-654/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Alenas Piesliakas
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas, susipažinęs su J. P. A. M. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-06-10 Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas J. P. A. M. skundas, kuriame jis nurodė, kad K. A. jį šmeižė ir įžeidė 2015-04-03 išsiųsdamas elektroninį laišką K. K., kuriame nurodė, kad:
1. pareiškėjas „dirba neprofesionaliai ir neatsakingai“, niekada „nesilaikė susitarimų“ su kaltinamuoju, jam „visuomet terūpėjo jų nauda“, jam „terūpi turėti dar vieną pajamų šaltinį, kurį galėtų išnaudoti kiek įmanoma daugiau“, pareiškėjas kaltinamąjį „šantažuoja ir reikalauja iš jo pinigų“;
2. pareiškėjas, teikdamas paslaugas kaltinamajam „visuomet bandė apeiti įstatymus, siūlydamas nelegalius būdus tvarkyti reikalus“, „aiškino, kad nuolat moka „algas“ valstybės tarnautojams ir gali greitai, „po stalu“, sutvarkyti bet kokį reikalą“, todėl pareiškėjas turi būti „nubaustas už savo veiklą“, kaltinamasis tikisi, kad pareiškėjui „valdžia neleis toliau pažeidinėti įstatymus ir kenkti investoriams“, pareiškėjas „mėgsta girtis, kad nuolat pažeidžia įstatymus“, „savo veikla gadina šios valstybės įvaizdį“;
3. pareiškėjas jam „labai dažnai siūlė nelegalius projektus“, tokius, kaip „Žanas“, „nuolat perka žemes ir bando jam įrodyti, kad gavo jas <...> per nelegalias savivaldybės atrankas“, „akivaizdu, kad Žanui nelabai rūpi Lietuva“;
4. J. P. A. M. „savo vairuotojo pažymėjimą gavo nelegaliai, paprašęs savo pažįstamo apmokėti paslaugas, be jokio vairavimo egzamino“;
5. J. P. A. M. apgavo kaltinamąjį: „pradžioje pasakė, kad už adresą jam reikės mokėti vos 100 litų, o vėliau atsiuntė jam sąskaitą, kurioje ši paslauga įvertinta 800 eurų“;
6. Kaltinamasis „susisiekė su LR ambasada Ankaroje <...> paaiškino jiems viską ir paprašė jų jam atstovauti, kad jis „praneš visiems, kas vienaip ar kitaip su jumis susijęs, įskaitant teisininką Naderį ir kitus žmones, su kuriais bendradarbiaujate, kas vyksta ir ką jūs padarėte“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas griežtai nesutinka su išdėstytais kaltinamojo melagingais teiginiais, jaučiasi užgauliai įžeistas, be to, apšmeižtas, todėl prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir patraukti K. A. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.
Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas įvairiose jo vietos nurodė, kokias nusikalstamas veikas, jo manymu, galimai padarė K. A.. Pirmame skundo puslapyje nurodyta, kad „K. A. padarė jam inkriminuojamas pagal LR BK 154 str. (šmeižimas), 155 str. (įžeidimas) nusikalstamas veikas, pateikė rašytinį, užgauliai įžeidžiantį bei šmeižiantį ir žeminantį pareiškimą“. Skundo 2 lape nurodyta, kad pareiškėjas jaučiasi užgauliai įžeistas, be to, apšmeižtas, kaltinamojo veiksmai yra akivaizdžiai tyčiniai, be to, atitinka LR BK 155 str. 1 d., 155 str. 2 d. požymius. Skundo rezoliucinėje dalyje prašoma pradėti baudžiamąjį procesą pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.
Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kad skunde ar pareiškime, be kitų aplinkybių, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės. Pagal savo reikalavimus turiniui ir reikšmę baudžiamajame procese, skundas, paduotas privataus kaltinimo tvarka, yra panašios reikšmės kaip ir kaltinamasis aktas, todėl skundas turi būti surašytas labai tiksliai nurodant, kokie veiksmai buvo atlikti ir kokius pasirinktos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos požymius jie atitinka. Į kiekvieną sudėties požymį reikia įdėti labai konkrečią prasmę, konkrečius veiksmus, kad visiems bylos dalyviams būtų aišku, kokios bylos nagrinėjimo ribos.
Šalies argumentai
Nagrinėjamas skundas neatitinka BPK 412 str. 2 d. reikalavimų. Skundo 1 lapo pabaigoje yra nurodyti žodžiai ir frazės, kurias pareiškėjas laiko nusikalstamomis. Skunde pareiškėjas prašo pradėti baudžiamąjį procesą pagal du BK straipsnius – BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, ir kitose skundo dalyse yra nurodyta, kad, pareiškėjo nuomone, atsakomybėn trauktino asmens veiksmai atitinka šių BK straipsnių sudėtis. Šių dviejų nusikalstamų veikų sudėtys, nors ir yra viename BK skirsnyje, turi skirtingus sudėties požymius. Nors skunde pareiškėjas ir prašo pradėti procesą pagal du BK straipsnius, tačiau skunde visą dėmesį sutelkė ties BK 154 str. 1 d. sudėties požymiai, visiškai nepaminėjęs, kuo pasireiškė prašomo patraukti atsakomybėn asmens veiksmai pagal jo skunde nurodomą BK 155 str., taigi skunde visai nėra nurodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 2 d., kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės. Todėl teismas daro išvadą, kad skundu prašoma pradėti privataus kaltinimo baudžiamąjį procesą prieš K. A. tik pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Ši nusikalstama veika yra baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos CK 2.24 str., kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d., teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 str. 1 d. – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.
Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).
Įvertinęs skunde nurodytus teiginius, pareiškėjo įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir jų galimą paskleidimo mastą, teismas mano, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Be to, pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str. nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atžvilgiu abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktiką daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti dėl kriminalinės bausmės paskyrimo.
Svarbu ir tai, kad tiek tarp teisininkų, tiek visuomenėje diskutuojama dėl poreikio siaurinti Lietuvos Respublikos BK 154 str. taikymo galimybes, netgi buvo įstatymo projektas, siūlantis dekriminalizuoti baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą, paliekant tik galimybę civilinės teisės priemonėmis ginti garbę ir orumą.
Svarbu ir tai, kad skunde pareiškėjas nurodo apie jo įmonės dalykinei reputacijai padarytą žalą, tačiau juridinio asmens dalykinė reputacija nėra BK XXII skyriaus saugoma vertybė.
Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais K. A. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ str. teismas
nutarė:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo J. P. A. M. 2015-06-02 pareiškimą, nes jo pareiškime nurodytais K. A. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.
Ši nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti apskųsta Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.