Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Violeta Balčiūnienė Baudž. byla Nr. 1A-206-174/2011 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00351-2010-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 2.1.15.; 2.4.6.3.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2011 m. kovo 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-12-21 nuosprendžio, kuriuo E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista iš E. L. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1 085,19 Lt.

Priteista iš E. L. nukentėjusiajai K. I. E. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra jis 2010-03-09, apie 11.00 val., būdamas UAB „Regseda“, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, administracinio pastato koridoriuje, tyčia kumščiu sudavė K. I. E. vieną kartą į pilvo dešinės pusės viršutinį aukštą, tuo padarydamas pilvo dešinės pusės viršutinio aukšto sumušimą su hematomos susidarymu pokepeniniame tarpe, tai nukentėjusiajai K. I. E. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis nurodo, jog apie jo veiksmus suduodant smūgį nukentėjusiajai byloje liudija pačios nukentėjusiosios, liudytojos D. V. K. parodymai. Nukentėjusioji K. I. E. savo 2010-03-10, 2010-03-23 pareiškimuose ir 2010-03-16 paaiškinime (b. l. 1–4) nurodė, jog jai buvo suduotas smūgis į pilvą, dėl to neteko sąmonės, susmuko. 2010-03-25 apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad po suduoto smūgio jai aptemo sąmonė ir ji visiškai nepamena, kas konkrečiai nutiko tą dieną, visus įvykius ji atpasakoja iš D. V. K. žodžių. 2010-11-29 apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji teigė prisimenanti visas įvykio aplinkybes ir nurodė, kad 2010-03-09 po darbuotojų žodinio konflikto Marketingo skyriuje ji išėjo į koridorių, kur kaltinamasis viena ranka prispaudė ją prie sienos, o kita ranka sudavė smūgį į pilvą, skausmai pilve atsirado vėliau, susmukusi nebuvo, po suduoto smūgio buvo įėjusi į raštinę.

Liudytoja D. V. K. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 25–27) nurodė, kad po darbuotojų konflikto Marketingo skyriuje K. I. E. išėjo į koridorių, ji, išėjusi į koridorių iš paskos, maždaug 10 metrų atstumu pamatė, kaip kaltinamasis viena ranka prispaudė nukentėjusiąją prie sienos, o dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvą. Teismo posėdžio metu liudytoja D. V. K. parodė, kad išėjusi į koridorių matė, kaip kaltinamasis viena ranka prispaudė nukentėjusiąją prie sienos, o kitą ranką laikė iškėlęs, tai yra suduodant smūgį į pilvą nematė. Greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta dėl didelio nukentėjusiosios kraujospūdžio, o apie skausmus pilve K. I. E. užsiminė tą pačią dieną, ją parvežant iš ligoninės. Nuteistasis teigia, jog paminėtos aplinkybėms kelia abejonių, ar jis kaire ranka prirėmęs nukentėjusiąją prie sienos, tai yra būdamas priešais ją, galėjo suduoti dešine ranka smūgį į nukentėjusiosios dešinįjį šoną ir ar iš tiesų buvo suduotas smūgis. Apelianto teigimu, nukentėjusioji ir liudytoja D. V. K. apkaltino jį nepagrįstai, tokiu būdu siekdamos atkeršyti jo sutuoktinei A. L. dėl kilusio konflikto Marketingo skyriuje.

Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (b. 1. 43) matyti, kad iškvietimo priežastis – aukštas kraujospūdis (AKS). 2010-06-29 specialisto išvados Nr. G 881/10 (03) (b. 1. 20) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad 2010-03-09 13.17 val. K. I. E. į Klaipėdos apskrities ligoninę atvežta po konflikto, sutriko atmintis, pakilo AKS, diagnozė: II-o laipsnio arterinės hipertenzijos pablogėjimas, stebima iki 17.30 val., gydoma dėl padidėjusio kraujospūdžio ir nustačius diagnozę – hipertoninė liga IT stadija, krizė – išleidžiama į namus.

2010-03-10 12.20 val., tai yra praėjus vienai parai po įvykio, K. I. E. stacionarizuota į Klaipėdos universitetinės ligoninės Insultų skyrių, nurodyta diagnozė – ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas galvos smegenyse. Tik 2010-03-12 nukentėjusioji pradėjo skųstis pilvo skausmais epigastriume, atlikus vidaus organų ultragarsinį tyrimą: matoma pašalinta tulžies pūslė, pohepatiniame tarpe tarp kepenų ir inksto 6x1,5 cm dydžio krešulys. Išvada: pokepeninio tarpo hematoma. Tęsiamas skirtas gydymas ir 2010-03-18 po pakartotinio vidaus organų ultragarsinio tyrimo nustatomi besirezorbuojančios hematomos požymiai. 2010-03-20 būklė pagerėjo, bet išlieka nesisteminis galvos svaigimas ir išrašoma tolimesniam ambulatoriniam gydymui dėl padidėjusio kraujospūdžio.

Specialistas, remdamasis pateiktais medicininių dokumentų bei ekspertui nurodomų teisėsaugos nustatytų K. I. E. traumos patyrimo aplinkybių duomenimis, pateikė išvadą kad K. I. E. nustatytas pilvo dešinės pusės viršutinio aukšto sumušimas su hematomos susidarymu pokepeniniame tarpe. Nurodytas sužalojimas galėjo atsirasti paveikus pilvą kietu buku daiktu 2010-03-09 pirmoje paros pusėje. K. I. E. sveikata sutrikdyta buvo ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui – jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 35–36).

Nuteistojo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tiriama, ar nukentėjusioji negalėjo susižeisti kitomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2010-03-09 11 val. iki 2010-03-12, kai ji pradėjo skųstis pilvo skausmais, juolab, kad K. I. E. buvo praradusi sąmonę, susmuko, išleista iš ligoninės parą laiko iki stacionarizavimo buvo darbe ir namie.

Teismo posėdyje vyresnysis teismo ekspertas R. P. Pečkus patvirtino, kad išvada buvo padaryta remiantis medicinos dokumentais ir ikiteisminio tyrimo nustatytomis aplinkybėmis, bei paaiškino, kad pokepeninė hematoma galėjo susidaryti suduodant pakankami stiprų smūgį, tačiau dokumentuose nebuvo įrašyta apie paviršinę hematomą, kuri susidaro daugeliu atvejų. Taip pat nurodė, kad nukentėjusioji buvo gydoma dėl senos ligos, o ne pokepeninės hematomos, hematoma praeina savaime. Dėl šių aplinkybių kyla abejonių, kodėl dėl suduoto stipraus smūgio nukentėjusiajai nebuvo pastebėta paviršinė hematoma smūgio sudavimo vietoje, juolab, kad pati nukentėjusioji yra gana apkūnaus kūno sudėjimo, tai leidžia daryti prielaidą apie smūgio nebuvimą.

Be to, iš specialisto išvados ir eksperto parodymų teisme kyla abejonių, ar gydymo trukmė (daugiau nei 10 dienų) atitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdį, nes iš paminėtų medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusioji iš esmės buvo gydoma stacionare ir ambulatoriškai dėl arterinės hipertenzijos pablogėjimo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 12 punkte nurodyta, jog kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę. Minėtų taisyklių 13 punktas numato, kad kūno sužalojimo ar susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo masto įvertinimui neturi daryti įtakos ankstesnių ligų paūmėjimas, medicinos pagalbos teikimo trūkumai.

Dėl paminėtų abejonių buvo prašoma išreikalauti K. I. E. ligos istorijos išrašus už 5 metus ir skirti kompleksinę teismo medicinos ekspertizę, paskiriant ją atlikti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutui, nes tik atlikus kompleksinę teismo medicinos ekspertizę būtų galima tiksliau nustatyti nukentėjusiosios sužalojimo pobūdį ir sunkumo laipsnį. Apelianto teigimu, esant minėtoms abejonėms, atsižvelgiant į tai, kad jis kaltės nepripažino, darytina išvada, jog baudžiamojoje byloje nėra įrodyta jo kaltė nenuginčijamais įrodymais, todėl turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio

Nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, tai yra be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Byloje įrodyta ir nepaneigta aplinkybė, jog K. I. E. 2010-03-09, apie 11 val., UAB „Regseda“ pastato koridoriuje, pasitikdama ateinančius jį – E. L. – ir jo sutuoktinę A. L., stovėjo koridoriaus viduryje, įrėmusi rankas į klubus, tokiu būdu užstodama praėjimą, bei keikė juos necenzūriniais žodžiais, išvadino vagimis, chuliganais. Tokie nukentėjusiosios veiksmai turėtų būti įvertinti provokuojančiais. Dėl šios aplinkybės ir vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas paskyrė per didelį laisvės apribojimo terminą – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Be to, teismas, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalimi, nustatė du įpareigojimus: 1) per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Nuteistasis E. L. teigia, jog teismo nustatytas įpareigojimas per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų yra nesuderinamas su jo pagrindiniu darbu AB „Smeltė“, nes darbo grafikas yra pamaininis, 7 darbo dienos, todėl apeliantas prašo šį įpareigojimą panaikinti.

Be to, nuteistojo teigimu, teismas be pagrindo priteisė iš jo K. I. E. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos dydis yra siejamas su pasekmėmis, žalą padariusio asmens kalte, jo turtine padėtimi bei turtinės žalos dydžiu. Teismas nustatė, kad jis – E. L. – padarė nesunkų nusikaltimą, dėl to nukentėjusiajai konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs neigiamų pasekmių – jai sukeltas fizinis skausmas, susidarė hematoma. Teismas taip pat atsižvelgė į eksperto R. P. Pečkaus teisme duotus paaiškinimus, jog hematoma yra savaime praeinantis nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris absorbuojasi per ilgiau kaip 10 dienų, kad patirta trauma negalėjo turėti įtakos nukentėjusiosios ankstesnėms ligoms. Dėl paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad turtinė žala nebuvo padaryta, apelianto nuomone, teismas priteisė aiškiai per didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą – 5 000 Lt – nukentėjusiajai.

Nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo E. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 328 straipsnio 4 punktas.

Dėl E. L. kaltės nesunkiai sutrikdžius K. I. E. sveikatą

Apeliacinio skundo argumentas, kad E. L. neįvykdė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus įvertino teisingai ir pagrįstai E. L. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiosios nesužalojo, teismo sprendime motyvuotai, remiantis ištirtais įrodymais, atmesta, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo veiką dėl nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl E. L. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nors nuteistasis E. L. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, jo kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Apelianto skundo argumentai, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo E. L. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje nukentėjusiosios K. I. E., liudytojų parodymais, specialisto išvada Nr. G841/10 (03), specialisto paaiškinimais bei kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad E. L. tyčia kumščiu suduodamas nukentėjusiajai, padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atlikus išsamią įrodymų analizę, pirmosios instancijos teismui, skirtingai negu nurodoma apelianto skunde, nebuvo jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios K. I. E., liudytojos V. D. K. ir kitų liudytojų parodymais, kurie patvirtina nuteistojo E. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nesunkiai sutrikdžius K. I. E. sveikatą, ir remtis nuteistojo parodymais, kurių nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nukentėjusiosios K. I. E. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra vienodi ir nuoseklūs, netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, nes jie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, juos patvirtina liudytojos D. V. K. bei kitų liudytojų parodymai, specialisto išvada, kiti byloje aptarti įrodymai.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji K. I. E. parodė, kad 2010-03-09 darbovietėje vyko rytinis darbų aptarimas. A. L. elgėsi labai nervingai, ji pastarąją ramino, tačiau ši, pasakiusi, kad sukiš akinius jai į akis, išėjo iš kabineto. Ji taip pat kartu su V. D. K. išėjo iš kabineto. Pamatė A. L. einančią su savo vyru E. L. . A. L. savo vyrui E. L. parodė į ją, tada šis pripuolė prie jos, prirėmė prie sienos ir trenkė kumščiu į šoną. Nuo smūgio ji prarado sąmonę ir buvo išvežta į ligoninę, kur ją laikė gana ilgai, davė vaistų. Vėliau ji grįžo į darbą, jos vyras atvažiavo ją parsivežti į namus. Namuose vyras pastebėjo, kad ji prastai jautėsi, todėl nuvežė pas gydytoją, kuris po apžiūros pasakė, kad jai reikia gultis į ligoninę, tačiau ji atsisakė dėl darbo – reikėjo perduoti sandėlį. Jai labai skaudėjo dešinį šoną, perdavusi sandėlį, ji nuvyko į ligoninę, kur jai buvo nustatyta hematoma. Po įvykio buvo praradusi atmintį, vėliau atmintis sugrįžo, dabar įvykį pamena gerai. Nors nukentėjusioji teigė, kad po E. L. suduoto smūgio ji tam kartui buvo praradusi atmintį, tačiau, priešingai, nei teigia apeliantas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji aiškiai patvirtino aplinkybę, jog smūgį jai sudavė E. L.. Tai yra 2010-03-25 apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu K. I. E. nurodė: „...Pamenu tik tiek, kad vyriškis sudavė man į pilvą. ... Nuo suduoto smūgio aš susmukau, man aptemo sąmonė ir kas toliau vyko nepamenu.“ (t. 1, b,. l. 9–10). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji parodė: „ ...A. L. ėjo su savo vyru ir ji parodė į mane, o jos vyras trenkė kumščiu į šoną – aš nebežinau, kas toliau buvo, bet man iškvietė greitąją pagalbą ir išvežė į ligoninę.“ (t. 1, b. l. 179), „ ...kaltinamasis ėjo priešais mane ir jis man trenkė“ (t. 1, b. l. 180). Pacituoti nukentėjusiosios parodymai, priešingai apelianto teiginiams, patvirtina teismo nustatytą aplinkybę, jog būtent E. L. pastarajai sudavė smūgį į pilvą.

Aplinkybė dėl E. L. suduoto smūgio K. I. E. patvirtinta ir nuosekliais liudytojos V. D. K. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad ji matė, kaip iš Marketingo skyriaus kabineto į koridorių supykusi išbėgo A. L., po to pamatė ją einančią koridoriumi su savo vyru E. L., pastarajam ji rankos mostu parodė į K. I. E., tada pamatė, kaip E. L. sudavė smūgį nukentėjusiajai, bei girdėjo jį sakant „kas sekanti?“ Tuo metu A. L. nesustodama ėjo link savo kabineto, todėl ji galėjo nematyti, kaip E. L. sudavė smūgį nukentėjusiajai K. I. E.. Ji pradėjo šauktis pagalbos, o K. I. E. atsirėmė į ją ir pradėjo smukti. Vėliau buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba, ir K. I. E. buvo išvežta į ligoninę. Ji pas K. I. E. į ligoninę nuvyko maždaug po valandos. Joms kartu grįžtant į darbą, pastaroji sakė, jog skauda šoną. Liudytojos D. V. K. parodymai yra nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, jie teismui nekelia abejonių.

Taigi smūgio sudavimo nukentėjusiajai K. I. E. faktą nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos V. D. K. parodymai, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

Nors kaip liudytoja apklausta A. L. parodė, kad jos vyras E. L. nesudavė nukentėjusiajai, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kritiškai esant neginčijamai nustatytai aplinkybei, jog E. L. ėjo paskui A. L., kuri nesustodama nuėjo į savo kabinetą, tai patvirtina tiek pačios A. L., tiek liudytojos V. D. K. parodymai, todėl, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. L. negalėjo matyti E. L. veiksmų prieš K. I. E.. Taigi nukentėjusiosios ir liudytojos V. D. K. parodymai įrodo, kad būtent E. L. sudavė smūgį nukentėjusiajai į pilvą, ir niekas kitas šio nusikaltimo negalėjo padaryti. Duomenų apie tai, kad tiek iki konflikto, tiek įvykio metu, tiek vėliau K. I. E. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis, priešingai nei tvirtina apeliantas, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų, tiek tiesiogiai mačiusios įvykio aplinkybes V. D. K., tiek ir netiesiogiai dalyvavusių, parodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Nukentėjusioji K. I. E., liudytoja D. V. K. tiesiogiai dalyvavo įvykio metu, liudytojai Č. V., O. P., A. B., R. Č., kurie tiesiogiai nedalyvavo įvykio metu, tačiau patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes.

Liudytojas Č. V. teisme paaiškino, jog pas jį atėjusi D. V. K. pasakė, kad E. L. sumušė K. I. E., pastaroji nenorėjo, jog būtų kviečiama policija, tačiau buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Po įvykio K. I. E. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, nėjo į darbą.

Liudytoja O. P. apklausiama teisme parodė, kad 2010-03-09 ji išgirdo, kaip kažkas šaukia, jog reikia kviesti policiją, matė, kaip A. L. su savo vyru išėjo iš darbo. K. I. E. buvo pasidarę bloga, todėl buvo iškviesta policija. Apie tai, jog K. I. E. buvo sumušta, jai pasakė D. V. K..

Kaip liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta A. B. parodė girdėjusi, kad 2010-03-09 darbovietėje buvo konfliktas, tą dieną pas ją atbėgusi A. L. šaukė, kad išdaužys visiems snukius, vėliau padavė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Į jos kabinetą taip pat buvo atėjusi K. I. E., prašė pagalbos, sakė, kad A. L. vyras ją muša, tačiau nenorėjo, kad būtų kviečiama policija. Ji matė A. L. su savo vyru išeinant iš darbo.

Liudytoja R. Č. parodė, kad 2010-03-09 įmonėje įvyko konfliktas. Ant laiptų ji sutiko A. L., pastaroji jai pasakė, jog sveikina, nes galės būti buhaltere. Vėliau girdėjo, kad K. I. E. muša, išėjusi iš kabineto matė A. L. vyrą, pastarasis pasakė „gal dar kam nors?“.

Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, abejoti bei netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visuma nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Pažymėtina, kad liudytojai nuteistojo nepažinojo, jų parodymai nuo pat tyrimo pradžios yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti kaip nepatikimais, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi, kurie, priešingai nei tvirtina nuteistasis E. L., paneigia pastarojo teiginius apie tai, jog nukentėjusioji K. I. E. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku. Šį apelianto skundo argumentą, kaip minėta, paneigia ne tik nukentėjusiosios ir tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos V. D. K. parodymai, kurie patvirtina, kad būtent E. L. sudavė smūgį ranka K. I. E. į pilvą, bet ir kitų liudytojų, kurie nors tiesiogiai nematė E. L. veiksmų suduodant smūgį nukentėjusiajai, tačiau jie matė, kad K. I. E. pasidarė bloga, ji buvo išvežta į ligoninę. Tai patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, ir specialisto paaiškinimai teisme.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G841/10 (03) matyti, kad K. I. E. nustatytas pilvo dešinės pusės viršutinio aukšto sumušimas su hematomos susidarymu pokepeniniame tarpe. Nurodytas sužalojimas galėjo atsirasti paveikus šią pilvo vietą kietu buku daiktu 2010-03-09 pirmoje paros pusėje. K. I. E. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui – jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliantas nepagrįstai aplinkybę, kad nukentėjusiajai nebuvo pastebėta paviršinė hematoma, vertina kaip prielaidą išvadai, jog pastarajai nebuvo suduotas smūgis, padaryti. Tai paneigia ne tik anksčiau aptarti įrodymai, patvirtinantys E. L. veiksmus suduodant smūgį nukentėjusiajai, specialisto išvada Nr. G841/10 (03), kurioje konstatuota, kad sumušimas buvo padarytas kietu buku daiktu, 2010-03-09 pirmoje dienos pusėje, bet ir specialisto teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai, jog K. I. E. pokepeninė hematoma susidarė tik sudavus pakankamai stiprų smūgį į pilvą, nuo ankstesnių ligų ar buvusių operacijų ji susidaryti negalėjo. Be to, ekspertas paaiškino, jog šiuo atveju duomenys dėl paviršinės hematomos medicininiuose dokumentuose neužfiksuoti, nes K. I. E. vėliau kreipėsi į gydytojus, nurodydama, kad jai skauda šoną, prieš tai ji nesiskundė, tik vėliau buvo diagnozuotas sveikatos pablogėjimas, tada ir buvo ištirta.

Nuteistasis be pagrindo abejoja specialisto išvada, ar K. I. E. gydymo trukmė – daugiau nei 10 dienų – atitinka nustatyto kūno sužalojimo pobūdį. Byloje yra eksperto R. P. Pečkaus paaiškinimai, kad K. I. E. sveikatos sutrikdymas ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jos 2010-03-09 patirta pilvo trauma. Be to, ekspertas nurodė, kad hematoma absorbuojasi ilgiau nei per 10 dienų ir priklauso nesunkaus sveikatos sutrikdymui. Abejoti specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto R. P. Pečkaus kompetencija teismas neturi pagrindo. Esant šiems duomenims nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju pagrindo skirti kompleksinę teismo medicinos ekspertizę nėra.

Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog būtent nuo E. L. suduoto smūgio nukentėjusioji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Aptarti duomenys neduoda pagrindo abejoti, kad neteisėti nuteistojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajai kilusiomis pasekmėmis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį E. L. išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus. Įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl E. L. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtino E. L. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Įvertinusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo E. L. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiosios sveikatą.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, tai yra be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Pažymėtina, kad nors apeliantas ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, kadangi ši keikė jį ir jo žmoną, užstojo praėjimą koridoriumi. Tačiau išskyrus nuteistojo ir kaip liudytojos apklaustos jo žmonos A. L., kurią bendrovės direktorius Č. V. bei kiti kaip liudytojai apklausti bendrovės darbuotojai apibūdino kaip nepastovios nuotaikos, konfliktišką, parodymus, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, anksčiau paminėti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai patvirtina, jog įvykio dieną būtent nuteistojo E. L. žmona A. L., pateikusi darbdaviui prašymą dėl atleidimo iš darbo, pasikvietė savo vyrą E. L. padėti išsinešti iš darbo kabineto asmeninius daiktus, elgėsi labai nervingai, konfliktavo su kolegomis, sakė išdaužys visiems snukius, nukentėjusiajai pasakė, jog sukiš akinius jai į akis. Nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai patvirtina, jog būtent tuo metu, kai A. L. savo vyrui E. L. ranka parodė į K. I. E., pastarasis trenkė šiai į pilvą, vėliau pasakė „gal dar kam nors?“. Šie duomenys patvirtina, jog E. L. veiksmams greičiau įtakos turėjo A. L. elgesys. Tuo tarpu duomenų apie nukentėjusiosios netinkamą ar provokuojantį elgesį byloje nėra. Aptartų duomenų visuma, objektyviai vertinant bylos aplinkybių visumą, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo išvadai, jog nukentėjusiosios elgesys turėjo įtakos įvykio aplinkybėms. Šį apeliacinio skundo argumentą kolegija vertina kaip nuteistojo siekimą palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistajam E. L. paskirta bausmė teisinga, atitinka BK 41, 54 straipsnio nuostatas. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstomos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nustatydamas E. L. bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas įvertino tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), tačiau yra tyčinio pobūdžio, nukreiptas prieš vieną esminių įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog E. L. anksčiau neteistas, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai – kaip pareigingas, drausmingas ir nekonfliktiškas darbuotojas. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. L. paskyrus švelniausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, kurio trukmę švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tačiau kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo patenkino Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą 1 085,19 Lt sumos civilinį ieškinį, kurį sudaro 10 lovadienių skaičius. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji ligoninėje buvo gydoma ne dėl pokepeninės hematomos, o dėl arterinės hipertenzijos pablogėjimo, tai nesusiję su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Tai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas R. P. Pečkus, nurodydamas, kad K. I. E. į ligoninę paguldė dėl insulto, galbūt patologijų, bet tai įvyko ne dėl spaudimo. Nemano, kad K. I. E. patirta trauma turėjo įtakos ankstesnėms ligoms. Nemano, kad galėjo atsirasti pasekmių, galėjo būti tik paūmėjimas. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose išvardyti vaistai buvo naudojami dėl K. I. E. senos ligos, o ne pokepeninei hematomai gydyti. Hematoma praeina savaime, absorbuojasi ilgiau nei per 10 dienų, vaistai skiriami tam, kad ji greičiau praeitų. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas be pagrindo Valstybinei ligonių kasai iš nuteistojo E. L. priteisė 1 085,19 Lt K. I. E. gydymo išlaidų. Atitinkamai naikintina nuosprendžio dalis dėl nuteistojo įpareigojimo per vienerius metus atlyginti Valstybinei ligonių kasai priteistą turtinę žalą.

Kolegija iš dalies sutinka ir su nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentu, jog teismo nustatytas įpareigojimas per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų yra nesuderinamas su jo pagrindiniu darbu AB (duomenys neskelbtini). Kolegija nemato pagrindo panaikinti šį E. L. teismo skirtą įpareigojimą vien dėl to, kad jis dirba, jo darbo grafikas AB (duomenys neskelbtini) yra pamaininis, 7 darbo dienos. Tačiau atsižvelgiant į nuteistojo darbo pobūdį (duomenys neskelbtini) bei įvertindama jo galimybes suderinti šį teismo įpareigojimą su E. L. darbu (duomenys neskelbtini), kolegija mano, kad teismas nustatė per didelį – 100 valandų – terminą per vienerius metus neatlygintinai išdirbti globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, todėl terminas mažintinas.

Apeliantas nesutinka ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Šis nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentas dėl per didelės neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Nukentėjusioji K. I. E. prašė priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nurodydama, kad dėl sužeidimo ji patyrė fizinį skausmą, nemalonius išgyvenimus, nepatogumus, be to, sužalojimai dar nepašalinti ir jai kelią nerimą būsimos pasekmės. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė K. I. E. 5 000 Lt. Nors savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo apylinkės teismas argumentavo nuosprendyje, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apylinkės teismo nustatytu civilinio ieškinio dydžiu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi būti atsižvelgiama tiek į jį didinančias, tiek ir į jį mažinančias aplinkybes, kad būtų pasiekta kiek įmanoma adekvatesnė nukentėjusiųjų patirtiems dvasiniams išgyvenimams, kartu ir fiziniam skausmui, kompensacija. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog E. L. padarė nesunkų nusikaltimą, dėl to nukentėjusiajai konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs neigiamų pasekmių – jai sukeltas fizinis skausmas, susidarė hematoma. Teismas taip pat atsižvelgė į eksperto R. P. Pečkaus teisme duotus paaiškinimus, jog hematoma yra savaime praeinantis nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris absorbuojasi per ilgiau kaip 10 dienų, kad patirta trauma negalėjo turėti įtakos nukentėjusiosios ankstesnėms ligoms. Nagrinėjamu atveju, vertinant nusikalstama veika pažeistų vertybių (sveikata, kūno neliečiamumas ir vientisumas) pobūdį, nuteistojo neteisėtus veiksmus, konstatuotina, jog vis dėlto pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, atsižvelgdamas ir į šioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, būtent neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktorius, kurie, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra ne mažiau svarbūs šiuo atveju – į eksperto R. P. Pečkaus teisme duotus paaiškinimus, jog hematoma yra savaime praeinantis nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris absorbuojasi per ilgiau kaip 10 dienų, kad patirta trauma negalėjo turėti įtakos nukentėjusiosios ankstesnėms ligoms, taip pat į tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, – priteisė aiškiai per didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą nukentėjusiajai. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajai K. I. E. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis yra aiškiai per didelis. Teisėjų kolegija, įvertinusi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgdama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, mano, kad teisinga piniginė kompensacija nukentėjusiajai už patirtą skriaudą bus pasiekta neturtinės žalos dydį sumažinus iki 1 000 Lt.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-12-21 nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria patenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1 085,19 Lt civilinis ieškinys dėl K. I. E. gydymo išlaidų priteisimo iš E. L., ir Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. L. paskirtas įpareigojimas per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Nustatyti, kad E. L. įpareigotinas per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 40 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš nuteistojo E. L. priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai K. I. E..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.