Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir I. B.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 21–25), prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013-09-19 sprendimą Nr. 44.1-48-45; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013-12-23 sprendimą Nr. 68-190; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2014-03-31 sprendimą Nr. S-65(7-14/2014).

Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, kadangi atliko patikrinimą laikotarpio, kuris yra draudžiamas įstatymu.

Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius turėjo teisę pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo normas reikalauti pagrįsti pajamų šaltinius tik 2010 ir penkerių praėjusių metų.

Pareiškėjo teigimu, jo mokestinė bazė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo nustatyta neteisėtai. Kiekvienais patikrinimo akte nurodytais metais buvo nustatoma šeimos statomo namo vertė pagal deklaracijoje nurodytą vertę, tačiau tai yra klaidinga, kadangi deklaracijose leista laisvai traktuoti turto vertę, todėl ši vertė negali būti laikoma pajamų šaltinio pagrindu skaičiuojant gyventojų pajamų mokestį pagal patirtų išlaidų principą.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 43–50).

Paaiškina, kad patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo 2003–2006 metų pajamų apmokestinimo. Buvo atliktas 2007–2011 metų patikrinimas, tačiau siekiant objektyviai nustatyti minėtu laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas buvo analizuojamos pareiškėjo gautos pajamos bei patirtos išlaidos 2003–2006 metais.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011).

Nurodo, kad Vienkartinio turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius, o remiantis MAĮ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika mokesčių administratorius gali prašyti pagrįsti daugiau nei einamųjų ir penkerių praėjusių metų pajamų šaltinius, tačiau apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį gali tik einamųjų ir praėjusių penkerių metų.

Teigia, kad, pildydamas deklaracijas, pareiškėjas pats taip įvertino turtą ir taip pat nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kiek pinigų ir kokiais laikotarpiais jis išleido namo statybai, todėl, pasak centrinio mokesčių administratoriaus, nėra pagrindo vertinti namo statybos išlaidų kitaip, nei deklaracijose nurodė pats pareiškėjas.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, kuriais grindžia savo nesutikimus, kurie objektyviai paneigtų patikrinimo metu nustatytus rezultatus, o apsiribojo įrodymais nepagrįstais teiginiais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Skundas atmetamas.

Ginčo dalykas – MGK 2014-03-31 sprendimo Nr. S-65(7-14/2014), taip pat VMI 2013-12-23 sprendimo Nr. 68-190 ir Šiaulių AVMI 2013-09-19 sprendimo Nr. 44.1-48-45 teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčas byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei surinktų įrodymų visumą, konstatavo pareiškėjo mokestinius pažeidimus ir dėl to apskaičiavo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Byloje remiantis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, MGK byla Nr. 6.11-04(7-14/2014), kitais rašytiniais įrodymais nustatyta:

Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31 bei 2009 metų privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo bei sumokėjimo patikrinimą ir surašė 2013-07-24 patikrinimo aktą Nr. 35-85 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo šeimos išlaidos 2007–2011 metais viršijo pajamas 540 249,15 Lt, dėl šių pažeidimų jam buvo papildomai apskaičiuota 54 112 Lt GPM, 24 008 Lt šio mokesčio delspinigių ir skirta 5 390 Lt GPM bauda, taip pat apskaičiuota 1 413 Lt PSDL, 521 Lt šių įmokų delspinigiai ir skirta 141 Lt bauda už 2009 metus (MGK byla, b. l. 31–42). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2013-09-19 sprendimu Nr. 44.1-48-45 (MGK byla, b. l. 21–30). Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2013-09-19 sprendimą Nr. 44.1-48-45 apskundė VMI (MGK byla, b. l. 15–17). VMI 2013-12-23 priėmė sprendimą Nr. 68-190, kuriuo patvirtino Šiaulių AVMI 2013-07-24 patikrinimo aktą Nr. 35-85 (MGK byla, b. l. 7–13). Pareiškėjas dėl VMI 2013-12-23 sprendimo Nr. 68-190 pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 1–4). MGK 2014-03-31 sprendimu Nr. S-65(7-14/2014) pareiškėjo skundą atmetė (MGK byla, b. l. 184–193).

Teismas pažymi, kad VMI 2013-12-23 sprendime Nr. 68-190 konstatavo, kad pareiškėjo šeimos faktinės išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (2007–2011 m.) 540 249 Lt viršijo pajamas, todėl patikrinimo akte konstatuota, jog mokesčių mokėtojai gavo 540 249 Lt, t. y., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.87 str. 1 d. ir 3.88 str. 2 d., kiekvienas iš sutuoktinių – po 270 124 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestinamųjų pajamų. Pareiškėjo sutuoktinė ir trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje taip pat pateikė skundą teismui dėl apskaičiuotų mokesčių. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-04-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3911-561/2015 skundą atmetė, LITEKO duomenimis, šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Dėl Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje 2003-12-31 deklaruotų 120 000 Lt piniginių lėšų

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-690-556/2015, įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiškai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien remiantis netiesioginiais įrodymais (pvz., įrodymai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti atliekamas įrašius neteisingus duomenis ne tik į mokesčio deklaraciją, bet ir į kitokį dokumentą. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, įvertinimas neturėtų būti siejamas vien ir tik su neteisingais duomenimis mokesčio deklaracijoje. Prieštaringi, nepatikimi duomenys gali būti nustatyti iš visumos dokumentų, gautų tiek iš mokesčių mokėtojo, tiek surinktų paties mokesčių administratoriaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-348/2009).

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1420-12). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę: vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė, ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos; kitu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus, apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-925/2004).

Teismas šioje dalyje pažymi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikdamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios nuolatiniam Lietuvos gyventojui prievolę deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 dieną turėtą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, įpareigojančios gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, reiškia, kad gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius šiuo atveju reiškia, kad pateikiami įrodymai turi patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautos būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-33-12; 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3513-11).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šių lėšų. Pareiškėjas 2005-04-22 pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaravo 120 000 Lt. Šiam pajamų šaltiniui pagrįsti jis pateikė savo motinos 2013-02-20 paaiškinimą, kad ji matė ir žino, kaip 2004 m. pabaigoje ar 2005 m. pradžioje jos vyras sūnui padovanojo 100 000 Lt santaupų (MGK byla, b. l. 78). Teismo nuomone, kaip nurodyta anksčiau, vien atskirų formalių įrodymų (kaip šiuo atveju pareiškėjo motinos paaiškinimas) pajamų gavimo nepagrindžia. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kadangi siekiant pripažinti tam tikrų pajamų gavimą, reikalinga įrodyti, kad mokesčių mokėtojas gavo realias pajamas. Įrodinėjimo naštą pagrįsti lėšų realumą turi deklaruojantis asmuo, o ne mokesčių administratorius.

Teismas taip pat pažymi, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius prašė pagrįsti deklaruotų lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiuoti ir išieškoti mokesčius, todėl mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies. Tai išaiškinta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011).

Dėl statybos ir statybai priskirtų išlaidų apskaičiavimo

Pareiškėjas nesutinka su teritorinio mokesčių administratoriaus išvada patikrinimo akte, kad 2007–2011 m. jo šeima patyrė tokio dydžio gyvenamojo namo statybos išlaidas: 2007 m. – 85 000 Lt, 2008 m. – 4 000 Lt, 2009 m. – 4 000 Lt, 2010 m. – 6 000 Lt, 2011 m. – 101 000 Lt, t. y. gyvenamojo namo statybai iš viso patirta 200 000 Lt statybos išlaidų. Pareiškėjas neginčija, kad namo statybos išlaidos buvo patirtos 2007–2011 metais, tačiau nesutinka su jų dydžiu, nurodo, kad pildydamas deklaracijas deklaravo turėto nekilnojamojo turto vertę, o ne statybos išlaidas. Pareiškėjas 2011 metų metinėje turto deklaracijoje deklaravo 200 000 Lt vertės nebaigtą statybą, kuri neatitinka VĮ Registrų centro 2013-02-18 rašte Nr. (8.4.3)G-212 pateiktos rinkos vertės, kuri apskaičiuota atliekant kadastrinius matavimus, vadovaujantis Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu, atsižvelgiant į pastato paskirtį, kiekybinius bei kokybinius parametrus (MGK byla, b. l. 178).

Iš VMI viršininko 2004-02-09 įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Metinės turto deklaracijos taisyklės) nuostatų, reglamentuojančių FR0001T priedo pildymą, matyti, kad T4 laukelyje „Turto vertė (Lt)“ turi būti nurodoma šiame skyriuje deklaruojamo nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto vertė (kiekvieno daikto atskirai): įsigijimo (faktinė) kaina (28.1 p.); ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje buvusi tikroji rinkos kaina, kurios sąvoka išaiškinta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 punkte. Tikroji rinkos kaina nurodoma tuo atveju, kai nėra turto įsigijimo kainos arba kai gyventojas mano, jog turto įsigijimo kaina gerokai skiriasi nuo turto rinkos vertės (28.2 p.); paties gyventojo nuožiūra įvertinta nebaigta statyba. Ataskaitinių metų gruodžio 31 dieną turėto turto vertė nurodoma pagal patirtas išlaidas arba nurodoma tikroji rinkos kaina (28.3). Atsižvelgiant į šias nuostatas, sutiktina su Komisijos išvada, kad deklaruota nebaigtos statybos vertė nebūtinai gali būti vertinama kaip įsigijimo išlaidos. Teismas sutinka su Komisijos įvertinimu, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nenurodė, kokia verte jis turto deklaracijose deklaravo nebaigtos statybos vertę, tuo labiau kad mokestinio tyrimo metu pareiškėjas teikė patikslintas metines turto deklaracijas, kuriose sumažino deklaruotos nebaigtos statybos vertę. Kadangi pareiškėjas pats 2011 metų metinėje turto deklaracijoje deklaravo 200 000 Lt vertės nebaigtą statybą, kuri neatitinka rinkos vertės, nustatytos masinio vertinimu būdu, todėl sutiktina su Komisijos vertinimu, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad deklaravimas buvo atliktas remiantis rinkos kainos kriterijumi.

Nekilnojamojo turto kadastro specialistai pagal savo skaičiavimus nustatė, kad namo statybos kaštai siekia 389 000 Lt, o tai yra 2 kartus daugiau, nei deklaravo pareiškėjas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas jokių paaiškinimų dėl namo statybos išlaidų nepateikė, todėl vertinti, kad pastato vertė nuo 2007 iki 2011 m. pakilo nuo 85 000 Lt iki 200 000 Lt, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratorius, kiek tai susiję su ginčo pajamų dydžio nustatymu, įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.).

Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13).

Nagrinėjamu atveju teismui nėra pagrindo daryti kitokią, nei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, išvadą dėl apskaičiuotų statybos išlaidų.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013-09-19 sprendime Nr. 44.1-48-45 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Taip pat atmestini ir skundo reikalavimai panaikinti VMI 2013-12-23 sprendimą Nr. 68-190 ir Mokestinių ginčų komisijos 2014-03-31 sprendimą Nr. S-65(7-14/2014).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. B. skundą atmesti.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.