Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovės UAB „Verteksas“ direktoriui Evaldui Valčiukui, atstovei advokatei Aivai Dumčaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei UAB „Verteksas“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas pateikė teismui ieškinį (I t., b. l. 4 – 8), kuriuo prašė atnaujinti terminą ieškiniui pateikti, panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-4407, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-14795 (I t., b. l. 92 – 93), kuriuo patenkintas atsakovės prašymas dėl žalos atlyginimo iš ieškovo atsakovei priteisimo (I t., b. l. 33 – 35). Ieškovas nurodė nebuvęs tinkamai informuotas apie Darbo ginčų komisijoje vykusį procesą, todėl neturėjęs galimybės laiku pateikti ieškinį. Ieškinyje akcentuojama, jog Darbo ginčų komisija neanalizavo, ar egzistuoja materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo apgadintos atsakovės prašyme nurodytos transporto priemonės. Atsakovė nesiėmė priemonių, numatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje (atleidimas nuo atsakomybės krovinį vežant atvira priekaba), 30 straipsnio 1 punkte (pretenzijos vežėjui pateikimas per 7 darbo dienas). Iš Darbo ginčų komisijos sprendimo turinio nėra aišku, kokius neteisėtus veiksmus atliko ieškovas. Patenkinus atsakovės reikalavimus ieškovui buvo perkelta su darbdavio komercine veikla susijusi rizika. Teikiant dokumentus Darbo ginčų komisijai buvo suklastoti ieškovo parašai.Ieškovo prašymas dėl termino ieškiniui pateikti atnaujinimo išspręstas 2016 m. vasario 4 d. rezoliucija, kuria terminas atnaujintas ir ieškinys priimtas. Atsiliepimu į ieškinį (I t., b. l. 101 – 102) atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog 2014 m. kovo 25 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis (I t., b. l. 56 – 57), kurios pagrindu ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Šalys pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį (I t., b. l. 57), kuria ieškovas prisiėmė atsakomybę už jam perduotą turtą, buvo supažindintas su vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais (I t., b. l. 58 – 61) ir pareigine instrukcija (I t., b. l. 62 – 63). Pareiginių nuostatų 11, 16, 37 punktuose numatyta pareiga krovinį vežti saugiai, jį saugoti, atlyginti su krovinio sugadinimu susijusią žalą, jeigu nėra įrodyta, kad žala atsirado ne dėl ieškovo kaltės. Šių savo pareigų ieškovas tinkamai neįvykdė. 2014 m. balandžio 1 – 2 d. komandiruotės metu ieškovas autovežiu gabeno transporto priemonę Ford Fiesta maršrutu iš Forbach į Valenton. Užsakovui priimant krovinį buvo pastebėti nubraukti dažai, surašytas defektinis aktas (I t., b. l. 73 – 89) ir užpildytas važtaraštis (I t., b. l. 90), kuriuos pasirašė ieškovas. 2014 m. liepos mėn. atsakovė gavo sąskaitą, kurioje nurodytos 256,62 EUR išlaidos. 2014 m. balandžio 23 d. ieškovas gabeno automobilius iš Vokietijos į Lietuvą ir apgadino du automobilius Mitsubishi L200. Apgadinimai užfiksuoti važtaraštyje, kuris pasirašytas ieškovo (I t., b. l. 43, 48). Dėl šių apgadinimų atsakovė 2014 m. birželio 18 d. gavo 1 526,58 EUR pretenziją. Atsakovė atlygino ieškovo padarytą žalą. Ieškovas su žalos atsiradimu susijusių aplinkybių neginčijo, tiek žalos faktą, tiek ir dydį pripažino 2014 m. balandžio 28 d. pasiaiškinimuose (I t., b. l. 64 – 69), 2014 m. gegužės 19 d. pasirašė susitarimą dėl žalos atlyginimo (I t., b. l. 70), kuriuo atsakovė sutiko sumažinti atlygintinos žalos dydį 30 proc. Manydamas, kad apgadinimai atsirado ne dėl jo kaltės, ieškovas privalėjo tai užfiksuoti priėmimo dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Vadovaujantis DK 245 straipsniu, materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. DK 246 straipsnyje įtvirtintas sąlygų materialinei atsakomybei taikyti sąrašas patvirtina, jog vien teisės pažeidimo ir žalos atsiradimo fakto materialinei atsakomybei taikyti nepakanka, materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik konstatavus egzistuojant šešių savarankiškų sąlygų visumą: 1) teisės pažeidimas; 2) žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Vadovaujantis CPK 12 – 13 straipsniuose įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, CPK 178 straipsnyje apibrėžiama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių tvarka, kiekvienai iš šalių tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo procesinę poziciją. Kartu akcentuotina, jog bylose dėl materialinės atsakomybės taikymo, remiantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, netaikomi darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, susiję su aktyviu teismo vaidmeniu, galimybe teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, išeiti už reiškiamo reikalavimo ribų. Nurodytų aplinkybių visuma lemia teismo pareigą bylą išnagrinėti pagal į ją šalių iniciatyva pateiktus įrodymus. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškinyje aptariamos aplinkybės yra susiję su šalis siejusiais darbo santykiais. Ieškovas pripažino, jog atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytos transporto priemonės buvo apgadintos ieškovui vykdant darbo funkcijas. Tiek į bylą pateikti vežimo dokumentai (I t., b. l. 87 – 90), tiek ir ieškovo pasiaiškinimas darbdaviui (I t., b. l. 68 – 69) patvirtina faktą, jog ieškovas, vykdydamas darbo funkcijas, autovežiu gabeno transporto priemones maršrutu iš Forbach į Valenton, transporto priemonių iškrovimo metu buvo užfiksuotas automobilio Ford Fiesta apgadinimas, ieškovas pripažino apgadinimo faktą. Tokie pat duomenys pateikti ir apie automobilių gabenimą iš Vokietijos į Lietuvą ir dviejų automobilių Mitsubishi L200 apgadinimą (I t., b. l. 42 – 43, 47 – 48, 64 – 67; II t., b. l. 38 – 49). Pabrėžtina, jog ieškovas 2016 m. gegužės 10 d. posėdžio metu patvirtino, kad parašai nurodytuose dokumentuose yra jo, pripažino tiek šių dokumentų sudarymo faktą, tiek ir juose užfiksuotas faktines aplinkybes.Nesutarimas kyla dėl to, ar ieškovas atliko kokį nors neteisėtą veiksmą, taip pat dėl žalos dydžio pagrįstumo bei aplinkybės, ar dėl tokio veiksmo atsakovė patyrė žalą, t. y. ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo veiksmų ir atsakovės patirtos žalos. Vertinant ieškovo veiksmus dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovas tolimųjų reisų vairuotoju dirbo 2014 m. kovo 25 d. darbo sutarties (I t., b. l. 56 – 57) pagrindu. Tą pačią dieną, kai šalys sudarė darbo sutartį, buvo pasirašyta ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis (I t., b. l. 57), kuria ieškovas prisiėmė atsakomybę už jam perduotas materialines vertybes (kokiomis laikytinas vairuotojo vežamas krovinys), įsipareigojo saugoti jas nuo sužalojimo ar sunaikinimo, imtis priemonių bet kokiems nuostoliams išvengti. Ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu patvirtintais vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais (I t., b. l. 58 – 61), kurių 11, 16, 37 punktuose numatyta pareiga krovinį vežti saugiai, jį saugoti, atlyginti su krovinio sugadinimu susijusią žalą, jeigu nėra įrodyta, kad žala atsirado ne dėl ieškovo kaltės, taip pat su pareigine instrukcija (I t., b. l. 62 – 63), kurios 8.1 punkte įtvirtinta pareiga kontroliuoti, kad išvežamos prekės būtų teisingai pakraunamos į autotransporto priemonę. Vertinant šalių pripažintas aplinkybes nurodyto vidinio reglamentavimo kontekste spręstina, jog ieškovas privalėjo saugiai pervežti jam perduotą krovinį ir prisiėmė atsakomybę už tai, kad krovinys nebūtų apgadintas. Byloje nėra ginčo dėl transporto priemonių apgadinimų, taip pat dėl fakto, jog transporto priemonės buvo apgadintos tuo metu, kai jos buvo perduotos ieškovui ir ieškovui buvo perėjusi atsakomybė už krovinio išsaugojimą tokios būklės, kokios kroviniai jam buvo perduoti. Kitaip tariant, neteisėtais veiksmais šiuo atveju pripažintini ne tiesioginiai ieškovo veiksmai sugadinant transporto priemones, bet ieškovo nesugebėjimas transporto priemones išsaugoti neapgadintas. Būtent krovinio apgadinimas tuo metu, kai krovinys perduotas vežėjui, sukelia vežėjo civilinę atsakomybę siuntėjui CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kadangi krovinio vežimo metu vieninteliu procesą kontroliuoti galinčiu subjektu tampa vairuotojas, darbdavys pagrįstai gali reikalauti iš darbuotojo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užkirstas kelias krovinio apgadinimui.Kartu pabrėžtina, jog ieškovas neįvardijo konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo apgadintas automobilis Ford Fiesta, nenurodė automobilio durelių įbrėžimo priežasčių, neteikė jokių argumentų, kurie leistų spręsti, kad įbrėžimų priežastys nebuvo susiję su ieškovo veiksmais (vairavimu, būtinybe užtikrinti tinkamą transporto priemonės pritvirtinimą, saugų pakrovimą ir iškrovimą ir pan.). Atmestinas ieškovo argumentas, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje nurodytas atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, t. y. kad nuo atsakomybės yra atleidžiama, jei buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje. Pabrėžtina, jog šis pagrindas, kaip nurodyta aptariamoje normoje, yra taikomas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja papildoma CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte nurodyta sąlyga, t. y. nuostoliai didesni, nei leidžia normos, ar prarandama krovinio vieta. Kitaip tariant, ieškovas nenuginčijo ir savo kaltės dėl transporto priemonės apgadinimo, neįvardijo aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog už žalos atsiradimą yra atsakingi kiti asmenys. Aiškiai nepagrįstas ir ieškovo argumentas, jog atsakovė pati prisiėmė atsakomybę už atsiradusią žalą, patenkindama pretenzijas, kurios buvo pareikštos praleidus CMR konvencijos 30 straipsnyje įtvirtintą 7 dienų terminą. Pabrėžtina, jog nurodytoje normoje 7 dienų terminas siejamas su vežėjo informavimu apie nustatytus krovinio trūkumus, t. y. akivaizdūs trūkumai turi būti nustatomi perdavimo metu, neakivaizdūs – per 7 dienas. Nagrinėjamu atveju trūkumai buvo užfiksuoti perdavimo metu. Krovinio važtaraštyje (I t., b. l. 90) pats ieškovas transporto priemonės pristatymo dieną (2014 m. balandžio 2 d.) užfiksavo, kad yra šviežiai nubraukti dažai (žodis „šviežiai“ šiuo atveju tik dar kartą patvirtina, jog transporto priemonė ieškovui buvo perduota tvarkinga ir buvo apgadinta tuo metu, kai už ją atsakingas buvo ieškovas). Apgadinimai taip pat aiškiai užfiksuoti ir ieškovo pasirašytoje 2014 m. balandžio 2 d. Transporto priemonės nepataisomo sugadinimo ir žalos ataskaitoje (I t., b. l. 87 – 89). Būtent šių dokumentų supildymas ir vertintinas kaip pretenzijos vežėjui pareiškimas. Ieškovas be pagrindo pretenzijos pareiškimo datą sieja su 2014 m. liepos 10 d. išrašyta sąskaita (I t., b. l. 73 – 74). Pateikdamas dokumentus žalos atlyginimui siuntėjas teinformavo atsakovę apie žalos dydį. Transporto priemonė buvo suremontuota 2014 m. balandžio 14 d. (I t., b. l. 83 – 84), 2014 m. balandžio 22 d. išrašyta sąskaita už remontą (I t., b. l. 85 – 86), 2014 m. birželio 19 d. atliktas įskaitymas (I t., b. l. 79 – 82). 2014 m. liepos 7 d. ir liepos 10 d. dokumentai (I t., b. l. 73 – 78) atskleidžia priešpriešinių reikalavimų užskaitymo faktą. Būdama laiku informuota apie transporto priemonės apgadinimo faktą, atsakovė privalėjo atlyginti žalą. Vertinant transporto priemonių Mitsubishi L200 apgadinimo aplinkybes dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovas pripažino, kad iš Vokietijos į Kauną transporto priemonės buvo pargabentos neapgadintos (tai užfiksuota ir prie bylos 2 tomo pridėtose nuotraukose), kad automobiliai buvo apgadinti juos vežant užsakovui į Vievį (šią aplinkybę ieškovas patvirtino baigiamojoje kalboje). Apgadinimai užfiksuoti važtaraštyje (I t., b. l. 43, 48; II t., b. l. 39, 44) bei nuotraukose (I t., b. l. 44 – 46, 49 – 50; II t., b. l. 40 – 41, 45 – 47). Pabrėžtina, jog ieškovas teikdamas darbdaviui pasiaiškinimus pripažino, jog apgadinimai atsirado dėl nelygios kelio dangos (I t., b. l. 64 – 67). Kaip neįrodytas atmestinas ieškovo argumentas, jog apgadinimai buvo nulemti transporto priemonės, kuria vežti apgadinti automobiliai, hidraulinės sistemos gedimo. Pirma, toks gedimas niekur neužfiksuotas. Priešingai, atsakovė pateikė teismui duomenis apie tinkamą transporto priemonės techninę būklę (II t., b. l. 34 – 37), apie tai, kad transporto priemonė buvo remontuojama po kelionės, buvo tikrinama kuro sistema, o hidraulinės sistemos gedimas neužfiksuotas (II t., b. l. 50). Antra, tarp šalių iškilus ginčui dėl to, ar dėl hidraulinės sistemos gedimo vežamos transporto priemonės galėjo pajudėti taip, kad susiliestų, ieškovo atstovo iniciatyva 2016 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdyje liudytoju buvo apklausiamas kilnojamojo turto vertintojas V. G., kuris aptariamos aplinkybės negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Be to, ieškovo atstovo pateiktas vienos transporto priemones eksploatuojančios įmonės atsakymas į klausimą dėl galimybės transporto priemonėms susiliesti dėl hidraulinės sistemos gedimo (II t., b. l. 62 – 66) yra ydingas turinio prasme, kadangi iš pasirinktos formuluotės nėra aišku, gali priemonės susiliesti, ar negali. 2016 m. rugpjūčio 2 d. posėdžio metu atkreipus į šią aplinkybę ieškovo atstovo dėmesį, jis galimybės teikti patikslintus duomenis atsisakė. Iš kitos pusės, atsakovė pateikė analogiško pobūdžio paaiškinimus (II t., b. l. 59 – 61, 69 – 71), kuriuose nurodoma, kad transporto priemonės viena ašis tvirtina ant stacionarios platformos, o ant hidraulinės sistemos valdomos platformos dalies būna kitos ašies ratai ir vien tik hidraulinės sistemos gedimas negali lemti automobilio judėjimo, nes jį laiko pritvirtinimas diržais ant stacionarios dalies. Iš šių duomenų visumos spręsti, kad transporto priemonių apgadinimus net ir teoriškai galėjo lemti hidraulinės sistemos gedimas, nėra pagrindo. Trečia, ieškovas nepateikė ir jokių jo nurodytą aplinkybę, jog apie gedimą jis informavo atsakovės direktorių, patvirtinančių įrodymų. Ieškovo argumentai, jog gedimą jis pastebėjo dar Vokietijoje, bet jam buvo liepta grįžti į Lietuvą dėl didelių remonto kainų užsienyje, nesuderinami su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog krovinys buvo saugiai pristatytas į Kauną ir apgadintas tik kitą dieną ieškovui vežus krovinį į Vievį. Jeigu gedimas būtų buvęs pastebėtas anksčiau, egzistavo galimybė jį pašalinti Kaune, ieškovas privalėjo apie tai informuoti darbdavį ir atsisakyti vežti krovinį toliau nesaugiomis sąlygomis. Ketvirta, kad hidraulinės sistemos gedimą ieškovas įvardijo kaip gynybinę poziciją byloje, atskleidžia ir faktas, jog ši aplinkybė neminima nei važtaraštyje, nei ieškovo darbdaviui teiktuose pasiaiškinimuose. Tokių argumentų nepateikimas ne tik kelia pagrįstas abejones dėl aptariamos aplinkybės, bet ir užkirto kelią užtikrinti su tuo susijusių įrodymų surinkimą. Gavęs iš darbuotojo informaciją, kad sugadinimus nulėmė transporto priemonės trūkumai, darbdavys būtų privalėjęs šią aplinkybę išsiaiškinti ir surinkti su tuo susijusius įrodymus. Penkta, net ir darant prielaidą, jog būtent netvarkinga autovežio būklė galėjo lemti apgadinimus (kaip minėta, tokių įrodymų byloje nėra), dėmesys atkreiptinas į tai, jog tokiu atveju apdairiai ir rūpestingai besielgiantis vairuotojas, kuris, kaip pats nurodė, suvokė, kad transporto priemonės susilietė dėl kelio nelygumų, privalėtų pasirūpinti, kad tokios aplinkybės būtų užfiksuotos, t. y. užfiksuoti įvykio vietą, transporto priemonių būklę prieš pradedant iškrovimą, galimas transporto priemonės pasislinkimo priežastis. Nei vieno iš šių veiksmų ieškovas neatliko. Transporto priemonės buvo nufotografuotos po iškrovimo, dėl ko net nėra galimybės nustatyti, kurioje vietoje buvę automobiliai susilietė (dėl to šalių pozicijos išsiskyrė), kas taip pat galėtų turėti įtakos vertinant galimas žalos atsiradimo priežastis. Ieškovo argumentas dėl to, jog ir šiuo atveju pretenzija atsakovei buvo pateikta nesavalaikiai, atmestinas vadovaujantis tais pačiais motyvais, kaip ir automobilio Ford Fiesta atveju. Ir automobilių Mitsubishi L200 apgadinimai buvo užfiksuoti priėmimo metu, vėliau apgadinimų pažymose (I t., b. l. 42, 47; II t., b. l. 38, 42, 43, 48) detalizavus žalos dydį atsakovei buvo pateikta 2014 m. birželio 18 d. pretenzija (I t., b. l. 41).Apibendrinant nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog ieškovas neįvykdė jam tekusios pareigos užtikrinti, kad vežamas krovinys nebus apgadintas, nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad žala atsirado dėl kitų asmenų kaltės. Vertinant klausimą dėl žalos atsiradimo ir jos dydžio, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Į bylą pateikti išsamūs ir detalūs dokumentai (I t., b. l. 53 – 55, 73 – 86), kuriuose užfiksuota, kokie remonto darbai buvo atlikti automobiliui Ford Fiesta, kiek šie darbai kainavo, kokia pretenzija buvo pareikšta atsakovei, taip pat priešpriešinių reikalavimų įskaitymas aptariamai sumai. Nurodyti duomenys patvirtina, jog dėl automobilio apgadinimo atsakovė patyrė 256,62 EUR žalą. Dėl šios sumos pagrįstumo ieškovas jokių pretenzijų nereiškė. Į bylą taip pat pateiktos fotografijos (I t., b. l. 44 – 46, 49 – 50), patvirtinančios automobilių Mitsubishi L200 apgadinimus, atsakovei dėl šių apgadinimų pateikta pretenzija 1 526,58 EUR sumai (I t., b. l. 41) ir apgadinimų pažymos (I t., b. l. 42, 47; II t., b. l. 38, 42, 43, 48), iš kurių matyti, kas sudaro žalos sumą. Sutartis bei mokėjimo dokumentas (I t., b. l. 51 – 52) atskleidžia, jog buvo atlikta būtent pretenzijoje nurodyto dydžio išskaita (sutartyje nurodytą pervežimo kainą (1 800 EUR + PVM = 2 178 EUR) padauginus iš dviejų gaunama mokėtina suma (2 178 EUR * 2 = 4 356 EUR arba 15 040,40 Lt), nurodyta tarpusavio apskaitos dokumentuose (I t., b. l. 55); iš šios sumos atėmus 2014 m. rugsėjo 9 d. sumokėtą 9 769,42 Lt sumą (I t., b. l. 52), gaunama 5 270,98 Lt arba 1 526,58 EUR). Ginčydami šios sumos pagrįstumą ieškovas ir jo atstovas akcentavo, jog žalos atlyginimą atsakovė išmokėjo be pagrindo išsamiai, laikydamasi teisės aktų, reglamentuojančių žalos dydžio nustatymo taisykles, reikalavimų, neįvertinusi, ar pretenzijoje nurodyta suma yra reali. Su tokia pozicija nesutiktina dėl kelių priežasčių. Pirma, eksperto pasitelkimas sąmatos sudarymui sukuria papildomas išlaidas, todėl, vienam subjektui įvardijus žalos dydį, o kitam su šio dydžio pagrįstumu sutinkant, žalos atlyginimo išmokėjimas negali būti vertinamas kaip nepagrįstas veiksmas. Tokį elgesį sąlygoja ir verslo logika, nes detalios sąmatos iš užsakovo reikalavimas situacijoje, kai nekyla abejonių dėl žalos atsiradimo ir jos dydžio, gali komplikuoti sutartinius santykius ir turėti neigiamos įtakos tolesniam bendradarbiavimui. Antra, aptariamas ieškovo argumentas įrodinėjimo pareigos paskirstymo aspektu vertintinas kaip prielaida, kuriai pagrįsti ieškovas įrodymų į bylą neteikė. Kitaip tariant, ieškovas iš esmės neginčijo fakto, jog atsakovė patyrė žalą, tekėlė abejones dėl to, ar žalos dydis yra adekvatus. Tačiau tuo pačiu ieškovas neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų abejoti transporto priemonių remonto kainų pagrįstumu. Nors ieškovui buvo išaiškinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, jam atstovavo teisininkas, ieškovas neteikė prašymų išreikalauti ir pats neteikė jokių įrodymų, kurie galėtų kelti abejones apgadinimų pažymose nurodytų sumų pagrįstumu. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog atsakovė žalos dydį ir realumą įrodė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, o ieškovas teiškėlė formalią prielaidą dėl tokio įrodymo pakankamumo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų abejoti rašytinių įrodymų turiniu. Pabrėžtina ir tai, jog į bylą buvo pateiktas ir 2014 m. gegužės 19 d. susitarimas dėl žalos, padarytos apgadinant transporto priemones Mitsubishi L200, atlyginimo (I t., b. l. 71), kuriame užfiksuota žalos suma – 5 270,97 Lt, ir ieškovo įsipareigojimas per vieną mėnesį atlyginti 70 proc. žalos sumos. Tiek ieškinyje, tiek ir viso proceso metu ieškovas nurodinėjo, jog šio dokumento jis nepasirašė, jog jo parašas dokumente yra suklastotas. Vadovaujantis CPK 184 straipsnio 1 dalimi, proceso dalyviui pareiškus apie į bylą pateikto rašytinio dokumento suklastojimą, teismas gali įpareigoti pateikti suklastojimą patvirtinančius įrodymus. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog dokumentas nepripažįstamas įrodymu tik tais atvejais, jeigu padaroma išvada, kad jis suklastotas. Nagrinėjamu atveju ieškovo iniciatyva Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi (I t., b. l. 142 – 143) paskyrus byloje ekspertizę ekspertui užduodant klausimą, ar ieškovas pasirašė 2014 m. gegužės 19 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo, 2016 m. birželio 9 d. ekspertizės aktu (II t., b. l. 8 – 10) buvo konstatuota, jog nustatyti parašo autentiškumo negalima: kadangi tiriamojo parašo raidės labai supaprastintos, dalies sutapimų negalima laikyti esminiais, o kadangi parašai gana variantiški, nustatytų skirtumų negalima vienareikšmiškai įvertinti. Vertinant visus duomenis, susijusius su aptariamu dokumentu, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, davęs priesaiką teikdamas paaiškinimus 2016 m. gegužės 10 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog parašo autentiškumas jam kelia abejonių dėl to, jog parašas yra neįprastai didelis, t. y. ne dėl to, jog jam nežinomas dokumento turinys, bet dėl parašo vizualinio vaizdo. Tačiau ekspertas išvadoje būtent ir konstatavo, kad vertinti parašų autentiškumą sudėtinga ne tik dėl supaprastintų raidžių, bet ir dėl parašų, kuriuos esant jo pripažino ieškovas, skirtingumo. Antra, kaip matyti iš antstolio užfiksuotų duomenų atsakovės kompiuteryje (II t., b. l. 21 – 29), susitarimo tekstas buvo paskutinį kartą koreguotas būtent 2014 m. gegužės 19 d., be to, panašiu laikotarpiu tarp ieškovo ir atsakovės direktoriaus vyko susirašinėjimas programa „Skype“ dėl susitikimo klausimui dėl žalos atlyginimo spręsti (nors tiksli susirašinėjimo data neužfiksuota, susirašinėjimo kopija kompiuteryje išsaugota 2014 m. birželio 6 d.). Kaip patvirtino 2016 m. liepos 12 d. teismo posėdžio metu tiek ieškovas, tiek ir jo iniciatyva liudytoja apklausta buvusi jo draugė V. A., panašiu laiku ieškovas buvo atvykęs pas darbdavį (kaip ir programos „Skype“ susirašinėjime tariamasi dėl antro susitikimo, taip ir ieškovas su liudytoja patvirtino, jog su atsakovės direktoriumi ieškovas antrą kartą vyko susitikti tam, kad būtų išspręsti su darbo santykių pabaiga ir atsiskaitymu susiję klausimai). Trečia, nors ieškovas nurodė, kad susitikimas truko itin trumpai, kilo konfliktas ir ieškovas nesutiko pasirašyti jokių dokumentų, vėliau su atsakovės direktoriumi nebebendravo, į bylą pateiktas būtent 2014 m. gegužės 19 d. įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo (I t., b. l. 72), kuriame yra ieškovo parašas dėl supažindinimo. 2016 m. gegužės 10 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovas patvirtino savo parašo šiame dokumente autentiškumą, o apklausiamas 2016 m. liepos 12 d. teismo posėdyje nebegalėjo paaiškinti dokumento pasirašymo aplinkybių. Nurodytų aplinkybių visuma kaip labiau tikėtiną leidžia vertinti atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ieškovas nurodytą susitarimą pasirašė, taip pripažindamas tiek neteisėto veiksmo faktą, tiek ir žalos dydį. Tokie ieškovo veiksmai galėjo turėti įtakos ir darbdaviui sprendžiant klausimą dėl jam užsakovo pateiktų įrodymų apie žalos dydį pakankamumo. Kaip formalus, negalintis turėti įtakos atsakovės reikalavimų pagrįstumui, vertintinas ieškovo argumentas, jog Darbo ginčų komisija nagrinėdama bylą turėjo ne visus dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. Šis procesinio pobūdžio trūkumas buvo įvertintas bylą nagrinėjant teisme, atsakovei pateikus visų dokumentų vertimus. DK 296 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu teikti ieškinį teismui vertintina kaip reiškianti, jog teismas ne tikrina darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bet išnagrinėja kilusį individualų darbo ginčą iš naujo ir teismo nevaržo bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje atlikti veiksmai ar surinktų įrodymų apimtis. Ieškovo atstovas taip pat nurodė, jog ieškinys negali būti tenkinamas, nes atsakovė nepateikė duomenų apie civilinės atsakomybės draudimą, galimai be pagrindo nesikreipė į draudiką, kad šis atlygintų atsakovės patirtą žalą. Iš vienos pusės, šis argumentas taip pat vertintinas kaip į bylą pateiktais įrodymais nepagrįsta prielaida. Ieškovas neįrodinėjo fakto (pats neteikė įrodymų ir neprašė jų išreikalauti), jog atsakovė gavo draudimo išmoką. Nors atsakovės direktorius 2016 m. liepos 12d. teismo posėdyje ir pripažino, jog civilinė atsakomybė buvo apdrausta, tačiau privalomos išskaitos suma buvo 1 500 EUR ir viršijo žalos už automobilio Ford Fiesta apgadinimus dydį ir buvo panaši kaip ir žala už automobilių Mitsubishi L200 apgadinimus, bei nurodė į draudiką nesikreipęs dėl to, jog išmokos suma būtų buvusi minimali, o išmokos mokėjimas turėtų įtakos vėlesnių draudimo įmokų dydžiui. Ši aplinkybė kartu paneigia ir draudiko suinteresuotumą bylos baigtimi (atsakovės direktorius 2016 m. liepos 12 d. teismo posėdyje aiškiai nurodė ne tik nematantis teisinių galimybių reikšti kokių nors pretenzijų draudikui, bet ir aiškiai nurodė tokių pretenzijų atsisakantis). Iš kitos pusės, neprivalomo (savanoriško) civilinės atsakomybės draudimo atveju draudėjas neturi pareigos kreiptis į draudiką. Kitaip tariant, draudėjas turi teisę rinktis, iš ko – draudiko ar žalą padariusio asmens – reikalauti atlyginti žalą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja visos sąlygos materialinei atsakomybei taikyti.Kartu pabrėžtina, jog, vadovaujantis DK 257 straipsnio 5 dalimi, darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo tyčinių ieškovo veiksmų pobūdžio. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovo atstovas, visiško žalos atlyginimo principo taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų sąžiningas, sukurtų disproporciją tarp šalių teisių ir teisėtų interesų. Vien visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymu negali būti paneigiama darbdavio pareiga sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas būtų kiek įmanoma apsaugotas nuo su darbo pobūdžiu susijusios rizikos. Kartu pabrėžtina, jog darbo santykiai tarp šalių tęsėsi itin trumpai, darbo sutartis sudaryta 2014 m. kovo 25 d., nutraukta 2014 m. gegužės 19 d. (nepraėjus net dviem mėnesiam), ieškovo darbo užmokestis pagal darbo sutartį sudarė vos 1 301 Lt arba 376,80 Eur, t. y. buvo artimas minimaliam, prašomo priteisti žalos atlyginimo suma sudaro beveik 5 mėnesių darbo užmokestį ir daugiau nei dvigubai viršija ieškovui paskaičiuotą darbo užmokestį už visą darbo laikotarpį. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindą mažinti atlygintinos žalos dydį, žalos atlyginimo sumą susiejant su DK 254 straipsnyje įtvirtintu dydžiu. Už transporto priemonės Ford Fiesta apgadinimą priteistina visa 256,62 EUR suma (savarankišku įvykiu padarytos žalos atlyginimas), už transporto priemonių Mitsubishi L200 apgadinimą priteistina suma mažintina iki 1 139,43 EUR ieškovo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (vidutinis darbo užmokestis ieškovo atleidimo iš darbo dieną skaičiuotinas pagal 2014 m. kovo – balandžio mėn. gautą darbo užmokestį; kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų (I t., b. l. 36 – 37), ieškovas nurodytu laikotarpiu dirbo 25 dienas ir gavo 1 561,20 Lt darbo užmokesčio, kas sudaro po 62,45 Lt (1 561,20 Lt / 25) per darbo dieną arba 1 311,41 Lt (62,45 Lt * 21) per mėnesį (taikant Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakyme Nr. A1-693 numatytą 21 darbo dienos per mėnesį dydį; per tris mėnesius susidaro 3 934,23 Lt (1 311,41 Lt * 3) arba 1 139,43 EUR (3 934,23 Lt / 3,4528)). Ši suma yra panaši (šiek tiek didesnė) į užfiksuotąją atsakovės pateiktame 2014 m. gegužės19 d. susitarime. Bendra priteistina suma – 1 396,05 EUR (1 139,43 EUR + 256,62 EUR). Nurodyta išvada pripažintina pagrindu Darbo ginčų komisijos sprendimui pakeisti. Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl turtinio reikalavimo pagrįstumo. Darbuotojui, kuris yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nuginčijus reikalavimo dalį dėl 387,15 EUR (1 783,20 EUR - 1 396,05 EUR), už šią sumą mokėtinas 11,61 EUR (387,15 EUR * 3 proc.) žyminis mokestis priteistinas valstybei iš atsakovės. Kadangi ginčas buvo išnagrinėtas santykiu 22/78 (1 396,05 / 1 783,20 EUR) atsakovės naudai, taikant nurodytą proporciją skirstytinos šalių turėtos išlaidos. Atsakovė pateikė duomenis apie 484 EUR atstovavimo išlaidas (I t., b. l. 118 – 120; II t., b. l. 16 – 20). Pritaikius nurodytą proporciją atsakovei iš ieškovo priteistinas 377,52 EUR atstovavimo išlaidų atlyginimas (484 EUR * 78 proc.). Ieškovo išlaidos atstovavimui – 500 EUR (I t., b. l. 129 – 130), ekspertizei – 171,93 EUR (II t., b. l. 11, 14), viso – 671,93 EUR. Atlygintina šių išlaidų dalis – 147,82 EUR (671,93 EUR * 22 proc.). Vadovaujantis ekonomiškumo principu šias sumas įskaičius tarpusavyje, viso iš ieškovo atsakovei priteistinas 229,70 EUR (377,52 EUR – 147,82 EUR) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.Vadovaujantis nurodyta proporcija iš atsakovės valstybei priteistinas 0,87 EUR (3,94 EUR * 22 proc.) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių teismo išlaidų atlyginimo. Bendra valstybei priteistina suma – 12,48 EUR (11,61 EUR + 0,87 EUR).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-4407, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-14795.

Atsakovei UAB „Verteksas“, juridinio asmens kodas 300530628, iš ieškovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 1 396,05 EUR (tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt šešis eurus 5 ct) žalos atlyginimo, 229,70 EUR (du šimtus dvidešimt devynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės UAB „Verteksas“, juridinio asmens kodas 300530628, valstybei 12,48 EUR (dvylikos eurų 48 ct) žyminio mokesčio ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.