Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui N. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. V. ir L. J. dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl ieškinio senaties termino

9. Šioje civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas. Pažymėtina, kad, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016).

10. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, tačiau skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Lietuvos Respublikos civilnio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis nustato bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilnio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko ieškinio senatį tik tuo atveju, kai prašo ginčo šalis.

12. Nustatyta, kad tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2020 m. kovo 5 d. gavus Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos prašymą dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyta, kad į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ribas patenka kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, o tyrimui reikalauti duomenys ir dokumentų kopijos gauti 2020 m. kovo 31 d., papildomi duomenys gauti 2020 m. balandžio 10 d. Todėl sutiktina, kad ieškinys teismui pateiktas nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Teismas taip pat pritaria ieškovei, kad ieškinio pateikimas jau praėjus daugiau nei dešimties metų terminui nuo administracinio akto priėmimo lėmė objektyvios nuo ieškovės nepriklausančios aplinkybės, nes apie ginčijamą administracinį aktą bei jo neteisėtumą nebuvo pranešta laiku. Sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, dėl ginčijamų sandorių, sudarytų 2006 m., visų pirma pažymėtina, kad šių sandorių ginčijimas iš esmės yra išvestinis reikalavimas, t. y. sandorių nuginčijimo pagrindas yra administracinio akto neteisėtumas ir panaikinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovės neprašo taikyti ieškinio senaties.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje konstatuota, kad tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl teisės privatizuoti valstybinę žemę susiję ir su viešojo intereso gynimu, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, – ir siekti teisingumo bei teisėtumo, kad vieno savininko sąskaita nebūtų pažeisti kito savininko teisėti lūkesčiai ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2013).

14. Teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju ieškiniu siekiama pripažinti valstybinės reikšmės kelio užimamos žemės perėjimą privačion nuosavybėn neteisėtu, sprendžia, kad bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams netaikytinas, nes kitaip būtų pažeidžiamas įsakmus valstybinės reikšmės kelio užimamos žemės priskyrimas išimtinėn valstybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio prasme. Šiuo atveju ieškovės reiškiami reikalavimai yra susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, todėl šių vertybių svarba neabejotinai nusveria teisinio stabilumo siekį. Be to, kaip minėta, atsakovės neprašo taikyti ieškinio senaties.

Dėl administracinio akto dalies ir sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

16. Įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai, kaip sandorių atveju, tačiau teismų praktikoje imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos pasekmės, kaip yra niekinių sandorių atveju.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ginčo administracinio akto priėmimo metu ir ginčo sandorių sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams, o Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos draudė privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybės kelius. Tai reiškia, kad valstybinės reikšmės kelių žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia. Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatos yra imperatyvios.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos. Tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo dalykas, o jei tokie sandoriai sudaryti, jie yra niekiniai ir negaliojantys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).

19. Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-2413 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Šiaulių rajone“ atsakovei I. V. buvo leista pirkti 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 4 d. sutarties Nr. P91/06-1603, patvirtintos 2006 m. spalio 4 d. Šiaulių rajono 1-ojo biuro notarės N. M., notarinio registro Nr. 10443, ir 2006 m. spalio 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 1603 pagrindu atsakovė I. V. įgijo nuosavybės teisę į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o 2006 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties, patvirtintos 2006 m. spalio 9 d. Šiaulių rajono notarės N. M., notarinio registro Nr. 10609, pagrindu atsakovė I. V. perleido nuosavybės teises į šį žemės sklypą L. J..

20. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550 patvirtintas Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašas, į kurį įtrauktas kelias Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąraše, patvirtinime Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“, kelias Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas kaip valstybinės reikšmės rajoninis kelias, o jo pavadinimas nuo 2005 m. kovo 20 d. pakeistas į (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad kelias Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso IV kategorijai. Kelio juosta – žemės juosta, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja kelių juostų plotį, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad valstybinės reikšmės IV kategorijos kelių juostos minimalus plotis yra 19 metrų. Toks pat teisinis reglamentavimas dėl kelio juostos pločio galiojo ir ginčijamo administracinio akto priėmimo metu.

21. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kodėl už žemėtvarkos procedūras atsakinga institucija suformuodama ginčo žemės sklypą ir perleisdama jį privačion nuosavybėn, neįvertino, kad su žemės sklypu besiribojančio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) kelio juostos plotis turi būti 19 m ir kodėl į ginčo žemės sklypą pateko 0,0072 ha ploto valstybinės reikšmės kelio juostos užimama dalis. Todėl akivaizdu, kad į ginčo žemės sklypą negalėjo būti įtraukta 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir atitinkamai ji negalėjo būti perleista privačion nuosavybėn.

22. Teismo vertinimu, valstybė, veikdama per Šiaulių apskrities viršininką, kurio teisių perėmėja yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, privalėjo užtikrinti tokį ginčo žemės sklypo ribų bei ploto atsakovei I. V. nustatymą bei jo perleidimą atsakovės I. V. nuosavybėn, kurie nepažeistų imperatyvaus draudimo, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio užimama žemė, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, iš valstybės nuosavybės nepereitų kitų subjektų nuosavybėn. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, valstybė to nepadarė ir pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas. Todėl ginčo administracinio akto dalis, kurios pagrindu atsakovei I. V. leista nuosavybės teise įgyti 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimamą žemės dalį, patenkančią į ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikintina, o ginčo 2006 m. spalio 4 d. sutarties Nr. P91/06-1603, patvirtintos 2006 m. spalio 4 d. Šiaulių rajono 1-ojo biuro notarės N. M., notarinio registro Nr. 10443, 2006 m. spalio 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 1603, dalys, kurių pagrindu atsakovė I. V. nuosavybės teise įgijo 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimamą žemės dalį, patenkančią į ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoms.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, spręstina, jog po ginčo administracinio akto priėmimo ir ginčo sandorio sudarymo 2006 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties, patvirtintos 2006 m. spalio 9 d. Šiaulių rajono notarės N. M., notarinio registro Nr. 10609, dalis dėl 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimamos žemės dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovei L. J. taip pat yra niekinė, todėl taip pat pripažintina negaliojančia.

Dėl restitucijos taikymo

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucijos taisykles nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007).

25. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis neteisėtai įgytas turtas, panaikinus administracinį aktą dėl jo neteisėtumo ir pripažinus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, be išlygų grąžinamas valstybės nuosavybėn. Šiuo atveju atsakovės I. V., kuriai nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atsirado ginčo administracinio akto ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nuosavybės teisės buvo perleistos atsakovei L. J..

26. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 81-101). Teismo vertinimu valstybinės reikšmės kelių kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinis statusas lemia nurodytus restitucijos taikymo ypatumus ir šioje byloje.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje buvo ginčijami administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, vėlesni šio turto perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija, valstybė buvo įpareigota paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 93-109). Skaičiuojant kompensacijos dydžio klausimą atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016 nurodytus kriterijus. Todėl kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną.

28. Ieškinys teisme gautas 2020 m. gegužės 11 d. ir jame nurodyta, kad viso ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nuo 2020 m. sausio 1 d. yra 2 110,00 Eur. Todėl taikytina restitucija ir Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintina natūra 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimama žemės dalis, patenkanti į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei L. J. priteistina 48,08 Eur (2 110,00 Eur x 0,0072 ha / 0,3160 ha).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje pažymėta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, todėl tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurios interesais pareikštas prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinys, iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Be to, pagal pareikštą ieškinį iš esmės atsakinga pagrindinė atsakovė – valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, todėl remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų paskirstyti tarp kitų atsakovų (fizinių asmenų) ir jas priteisti valstybės naudai. Laikytina, kad pagal nagrinėjamu atveju susidariusią situaciją atsakovių procesinis elgesys byloje buvo tinkamas, o bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė objektyvios aplinkybės. Todėl žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė buvo atleista, bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš atsakovių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 ir 284 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. V-2413 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Šiaulių rajone“ priedo eilutės Nr. 31 dalį, kuria atsakovei I. V. leista parduoti 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, patenkančią į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. spalio 4 d. sutarties Nr. P91/06-1603, patvirtintos 2006 m. spalio 4 d. Šiaulių rajono 1-ojo biuro notarės N. M., notarinio registro Nr. 10443, dalį, kuria atsakovei I. V. parduota 0,0072 ha ploto valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, patenkanti į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. spalio 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 1603 dalį, kuria atsakovei I. V. perduota 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, patenkanti į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties, patvirtintos 2006 m. spalio 9 d. Šiaulių rajono notarės N. M., notarinio registro Nr. 10609, dalį, kuria atsakovė I. V. perleido nuosavybės teises atsakovei L. J. į 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patenkantį į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0072 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, patenkančią į 0,3160 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, atsakovei L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 48,08 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus 8 ct).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.