Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo: R. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas; T. S. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistojo T. S. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad būdamas B. S. individualios įmonės (toliau tekste – IĮ) direktoriumi, dėl sunkios įmonės ekonominės padėties ir nemokumo, akivaizdžiai gresiant bankrotui, kai įmonės veiklos efektas nepadengė šios veikos sąnaudų ir negalėjo sukurti savo skolų padengimo, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų nesivadovaudamas C. K. (toliau tekste – CK) 6.923 straipsnio 3 punktu, kuriame nurodyta, kad „trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo)“ patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus, kuriam pagal įstatymus nustatytas vėlesnis mokėjimų eiliškumas ir dėl ko padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent:

jis, būdamas B. S. IĮ, kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi (nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19 laikotarpyje) įmonės buveinėje - (duomenys neskelbtini) ir kitose nenustatytose vietose, žinodamas apie įmonės sunkią ekonominę padėtį (2008-01-01 iki 2008-05-31 patirti nuostoliai iš pagrindinės veiklos 442 508 Lt) ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant bankrotui, t. y. 2008-05-31 esant einamojo įmonės likvidumo koeficientui - 0,84, o 2008-06-30 - 0,55 (reikalaujamas 1), kas rodė, kad įmonės rizika padidėjusi ir finansinė padėtis pavojinga, pagal dokumentus 2008-05-30 B.S. įmonės kritinio likvidumo koeficientui būnant - 0,6, o atmetus neteisingai ilgalaikes paskolas, įtrauktas į 2008 m. trumpalaikio turto sąskaitas, kurių grąžinimas ne 2008 m., o tik 2009m. - 0,19, atitinkamai 2008-06-30 - 0,35, o atmetus neteisingai ilgalaikes paskolas, įtrauktas į 2008 m. trumpalaikio turto sąskaitas, kurių grąžinimas ne 2008 m., o tik 2009 m. - 0,02, kas yra ženkliai mažiau nei reikalaujamas kritinio likvidumo koeficientas - 1, užtikrinantis įmonės finansinę pusiausvyrą ir rodantis, kad įmonė negali grąžinti visas per metus mokėtinas sumas bei žinodamas, kad 2008-05-30 B. S. įmonė skolinga UAB (duomenys neskelbtini) – 98 844,55 Lt, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste – Panevėžio AVMI) skolinga 34 982,63 Lt, 2008-05-30 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) grąžino 710902,55 Lt įmonės savininkui B. S. ankščiau įmokėtų savininko lėšų, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad 2008-06-30 B. S. įmonė skolinga UAB (duomenys neskelbtini) 44 205,85 Lt, Panevėžio AVMI skolinga – 34 996,88 Lt, 2008-06-30 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 1 116 500 Lt palūkanų įmonės savininkui B. S., po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad B. S. įmonė 2008-12-12 skolinga UAB (duomenys neskelbtini) 1 568 065,30 Lt, Panevėžio AVMI skolinga 30 330,12 Lt, 2008-12-12 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 200,66 Lt palūkanų įmonės savininkui, 2008-12-23 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 244,93 Lt palūkanų įmonės savininkui, taip jis patenkino tik įmonės savininko B. S. reikalavimus, tuo likusiems individualios B. S. įmonės kreditoriams: Panevėžio AVMI padarė 60 762,40 Lt turtinę žalą ir UAB (duomenys neskelbtini) padarė 690 039 Lt turtinę žalą.

R. S. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad būdamas B. S. IĮ, kodas (duomenys neskelbtini) komercijos direktoriumi, pagal B. S. įmonės 2007-02-12 nuostatų 5.1. punktą, privalėdamas įgyvendinti įmonės pagrindinį tikslą - veiklos įplaukų gavimą, turėdamas teisę veikti B. S. įmonės vardu bei atlikti ūkinės, finansines operacijas su jam patikėtomis bendrovės lėšomis ir turtu, 2006-02-08 – 2007-10-20 laikotarpyje, Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytose vietose ir laiku, vykdydamas automobilių pardavimą, suklastojo oficialius dokumentus - automobilių pirkimo pardavimo pažymas – sąskaitas dėl B. S. įmonei priklausančių automobilių pardavimo, juose įrašydamas žinomai neteisingus duomenis, kad už parduodamus automobilius gaunamos mažesnės pajamos, nei realiai buvo gaunamos iš asmenų, tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus ir pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, B. S. įmonės turtą - pinigus – 49 662,60 Lt bei žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą, būtent:

2006-02-08 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t. y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Citroen XM V. D. už 3 200 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 4000 Lt, kurių dalies – 800 Lt į įmonės kasą neįnešė ir tokiu būdu pasisavino svetimą, B. S. įmonės turtą - pinigus 800 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2006-03-06 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Citroen Xantia A. V. už 7 250 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 7 500 Lt, kurių dalies – 250 Lt į įmonės kasą neįnešė tokiu būdu pasisavino svetimą, B. S. įmonės turtą - pinigus 250 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2006-06-13 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Ford F. Š. L. už 9 400 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 20 000 Lt, kurių dalies – 10 600 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą, B. S. įmonės turtą - pinigus 10 600 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2006-06-16 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t. y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Audi A6 D. L. už 12 500 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 24169,60 Lt, kurių dalies – 11 669,60 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 11 669,60 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2006-08-24 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį MB 250 J. S. už 6 000 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 11394 Lt, kurių dalies – 5394 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 5 394 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-03-27 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Volvo V40 J. B. už 4 900 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 6000 Lt, kurių dalies – 1 100 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 1100 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-06-19 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį R. M. Scenic R. J. už 14 300 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 14 857 Lt, kurių dalies – 547 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 547 Lt sumoje ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą, 2007-06-30 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą- pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį VW Golf A. K. už 5300 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 8500 Lt, kurių dalies – 3200 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą- pinigus 3200 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-08-28 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Toyota Corolla S. R. už 21200 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 21500 Lt, kurių dalies – 300 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 300 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-09-05 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Ford Mondeo R. P. už 3 300 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 7 500 Lt, kurių dalies – 4 200 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą- pinigus 4 200 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-09-18 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą-pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį Citroen Xsara Picasso Ž. V. už 7 400 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 14 502 Lt, kurių dalies – 7 102 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 7 102 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-09-28 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą- pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį VW Passat Z. P. už 8 400 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 9 700 Lt, kurių dalies – 1 300 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 1300 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.2007-10-20 įrašė žinomai neteisingus duomenis į oficialų dokumentą, t.y. suklastojo tikrą dokumentą - pažymą sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad B. S. įmonė pardavė automobilį R. V. (ankstesnė pavardė – V.) R. M. Scenic už 5 300 Lt, nors realiai už šį automobilį gavo 8 500 Lt, kurių dalies – 3 200 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 3 200 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinęs savo parašu panaudojo, įtraukdamas į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą.

Tokiu būdu, suklastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas įmonės buhalterinėje apskaitoje, pasisavino didelės vertės svetimą, B. S. įmonės turtą – pinigus – 49 662,60 Lt.

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžiu R. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. S. sudarinėdavo automobilių pirkimo – pardavimo sutarčių dokumentus, į juos įrašydamas mažesnes pinigų sumas nei sumokėdavo pirkėjai, ar kad tokie veiksmai būdavo atliekami jo nurodymu, taip pat nėra įrodymų, kad sandorius sudarinėję įmonės vadybininkai R. S. būtų perdavę iš automobilių pirkėjų gautus pinigus, kuriais R. S. galėdavo disponuoti, pasisavindamas sumų skirtumus. Taip pat nėra įrodymų, kad R. S. panaudojo suklastotą dokumentą. Nagrinėjamu laikotarpiu B. S. individualios įmonės vadovu – direktoriumi buvo T. S., kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą. T. S. patvirtino kartu su įmonės buhaltere tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą. Byloje nėra įrodymų, kad R. S. suklastotas automobilių pirkimo – pardavimo pažymas – sąskaitas įtraukė į B. S. individualios įmonės buhalterinę apskaitą.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. S. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį - 40 MGL (5 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies l ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, paskirti R. S. baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 ir 5 dalimis, išieškoti bei konfiskuoti iš R. S. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą - 45 662,60 Lt valstybei.

Apelianto teigimu, R. S. dėl jam patikėto svetimo turto pasisavinimo, dokumentų suklastojimo ir panaudojimo išteisintas nepagrįstai, teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.

Apelianto nuomone, R. S., būdamas bendrovės komercijos direktoriumi ir atsakingu už naudotų automobilių pardavimą, žinojo, jog automobiliai realiai parduodami už didesnę kainą nei nurodyta pardavimo sutartyse, tačiau tokius tikrovės neatitinkančius duomenis sąmoningai patvirtino, pasirašė pinigų priėmimo kvituose bei pateikė bendrovės direktoriui, kad šis juos įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą.

Liudytojų, automobilių pirkėjų, parodymais neginčijamai nustatyta, kad automobilių pardavimo sutartyse, patvirtintose R. S. parašu ir spaudu, yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie parduodamų automobilių kainą. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, pirkę automobilius iš B. S. įmonės, parodė, jog dokumentų ir pinigų perdavimas vykdavo B. S. įmonės patalpose. Tai, kad liudytojai neatpažino R. S., kaip asmens, kuris pildė dokumentus ar paėmė pinigus, neturėtų menkinti jų įrodomosios vertės. Sandoriai įvyko 2006 - 2007 m., t. y. prieš daugiau nei 6 metus, pats R. S. galėjo ir nebendrauti su pirkėjais, todėl jie jo galėjo ir neįsidėmėti. Tačiau visi liudytojai patvirtino, jog jie sumokėjo didesnę pinigų dalį negu buvo surašyta apskaitos dokumentuose ir kad rašant dokumentus, patalpose būdavo daugiau žmonių, todėl jie galėjo ir nesuprasti, kuris yra įmonės atstovas.

Teismas neatsižvelgė, netyrė ir nevertino prie bylos kaip daiktinių įrodymų pridėtų B. S. įmonės pinigų priėmimo kvitų, iš kurių matyti, kad iš 8 pirkėjų: A. K., J. B., R. J., S. R., R. P., Z.V., Z. P., J. S. buvo paimti grynieji pinigai, kurie užpildyti rankraštiniu įrašu, patvirtinti B. S. įmonės spaudu bei įrašais, kad „pinigus gavau, R. S.“, yra R. S. parašas bei jo asmeninis spaudas. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, paneigia R. S. paaiškinimus, jog jis ,,nusprendė, kad siekiant saugumo ir praktiškumo, ant visų dokumentų, pagal kuriuos perkami ar parduodami automobiliai, bus tik jo parašai, nes direktoriaus T. S. parašas yra paprastas, o jo sudėtingas, todėl jį padirbinėti yra sunkiau. Tuo tikslu jis ant tuščių dokumentų blankų parašė savo pavardę ir pasirašė keliose vietose, pasirašydamas už vadovą ir finansininką bei uždedamas įmonės spaudą“. R. S. negalėjo pasirašyti anksčiau negu buvo užpildomi pinigų priėmimo kvitai, nes jie pildomi tik surašius pažymas - sąskaitas. Be to, teismas neatkreipė dėmesio, kad pažymose - sąskaitose pirmiau yra surašytas tekstas, o tik po to R. S. parašas, nes jo parašas yra ant teksto raidžių. Šios aplinkybės teismas netyrė. Apelianto manymu, apeliacinės instancijos teismas privalo ištirti pažymas - sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus, nes jie paneigia R. S. teiginius, kad jis nežinojo apie vykdomus sandorius.

Apie R. S. vaidmenį parduodant automobilius parodė liudytojai Z. M. ir S. M.. Šie liudytojai teisme parodė, jog jie pildė grynųjų pinigų priėmimo kvitus ir pirkimo - pardavimo sutartis, bei patvirtino, kad automobilių pardavimą derindavo su R. S., o ne su direktoriumi T. S.. Liudytojų Z. ir S. M. parodymai atitiko ikiteisminio tyrimo metu apklaustų įmonės vadybininkų R. B. ir D. A. pirminius parodymus. Liudytojas R. B. parodė, kad automobilių pardavimo kainą suderindavo su R. S. ar T. S.. Visus pinigus gautus už parduotus automobilius atiduodavo R. S.. Liudytojas D. A. parodė, kad pardavimo kainą suderindavo dažniausiai su R. S.. Jis pirkimo - pardavimo dokumentų, pinigų priėmimo kvitų niekada neturėjo ir jų nepildė. Pinigus gautus už parduotus automobilius atiduodavo R. S.. Tačiau teismas vadovavosi liudytojų D. A. ir R. B. parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu, kuriuose šie nurodė visus pardavimo klausimus derinę tik su direktoriumi T. S., o ne su R. S.. Teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl nesivadovauja pirminiais šių liudytojų parodymais, nesiaiškino jų pakeitimo aplinkybių, neatsižvelgė, kad liudytojai dirbo šioje įmonėje, kartu pardavinėjo naudotus automobilius, todėl iš dalies suinteresuoti bylos baigtimi ir liudijo R. S. naudai, perkeldami kaltę T. S., kuriam kaltinimai dėl dokumentų klastojimo ir pinigų pasisavinimo nepateikti.

Įvertinus visų liudytojų parodymus visumoje ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, darytina išvada, kad R. S. žinojo, kad automobilių pirkimo - pardavimo sutartyse yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau juos sąmoningai patvirtino ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus – pažymas – sąskaitas ir tokius suklastotus apskaitos dokumentus panaudojo, pateikdamas įmonės direktoriui, ir taip suklastoti dokumentai buvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali nusikaltimo sudėtis, todėl nusikaltimas - tikrų dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas - laikomas baigtu R. S. savo parašu ir spaudu patvirtinus suklastotus tikrus dokumentus bei tokius dokumentus paleidus į teisinę apyvartą - perdavus juos įmonės direktoriui, kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą.

R. S. gautus už parduodamus automobilius iš pirkėjų grynus pinigus neapskaitė dokumentais, neįnešė į įmonės kasą, nepateikė jų panaudojimą pateisinančius apskaitos dokumentus ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą B. S. įmonės turtą - pinigus, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Kaltinime R. S. tikslintina aplinkybė ir mažintina pasisavinta pinigų suma dėl liudytojos Š. L. nupirkto automobilio vertės, o tuo pačiu ir visa pasisavinto turto bendra suma, atsižvelgiant į jos parodymus, duotus teisme, jog už automobilį ,,Ford Focus“ sumokėjo ne 20 000 Lt, o 16 000 Lt, nes tokiai sumai ji buvo gavusi paskolą iš banko. Todėl kaltinime R. S. dėl Š. L. 2006-06-13 parduoto automobilio tikslinta aplinkybė nurodant, kad B. S. įmonė realiai už šį automobilį gavo 16 000 Lt, kurių dalies - 6 600 Lt į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdų pasisavino svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 6 600 Lt ir šį žinomai suklastotą dokumentą, patvirtinęs savo parašu, panaudojo, taip bendrai pasisavino didelės vertės svetimą B. S. įmonės turtą - pinigus 45 662,60 Lt. R. S. veikė tiesiogine tyčia, jis siekė žalingų padarinių, suprasdamas, kad įmonė neteks turto ir to norėjo.

Skiriant R. S. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgtina į tai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkaus ir sunkaus nusikaltimo. Jo kaltę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. R. S. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, dirbantis. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę negu baudžiamajame įstatyme numatyta bausmę, nenustatyta ir išimtinių aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamasis įstatymas už sunkaus nusikaltimo padarymą numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl R. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje civilinio ieškinio nėra, R. S. įmonėje nebedirba, įmonei iškelta bankroto byla, bausmės tikslai galėtų būtų pasiekti skiriant R. S. žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. R. S. taikytinos BK 72 straipsnio nuostatos, išieškant iš jo konfiskuotino turto už 45 662,60 Lt valstybės naudai.

Nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį jo nuteisimo dalyje ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies normas, nes tinkamai neišnagrinėjo, neišanalizavo ir neištyrė byloje esančių įrodymų, neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nepalygino tarpusavyje, nesusiejo į vieningą loginę visumą ir nepašalino prieštaravimų. Teismas nepagrįstai atmetė jo, liudytojų N. T. ir V. K. parodymus, nesivadovavo N. T. pateikta 2012-11-14 ataskaita, kuri yra aktuali, nes joje analizuojama 2012-09-14 Specialisto išvada ,,Dėl B. S. įmonės ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-5/88, neištyrė ir neįvertino prie bylos prijungtų dokumentų: 2012-11-09 UAB (duomenys neskelbtini) rašto Nr. SL-SR/12-7918; 2008-02-19 Turto arešto akto Nr. 08- 28-1754; 2008-06-04 susitarimo dėl dalinio Sutarties pakeitimo; Įmokų grafiko Nr. LT066237; 2008-01-01 - 2009-02-23 B. S. IĮ sąskaitos išrašo; 2012-10-08 ataskaitos apie faktinius pastebėjimus.

Apeliantas teigia, kad neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje esantiems duomenims teismo išvada, kad 2008-05-31 išmokant B. S. 710 902,55 Lt (toliau – 1 epizodas) B. S. įmonės būklė buvo sunki, įmonė buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Tokia teismo išvada padaryta remiantis 2012-09-14 Specialistės išvadomis ,,Dėl B. S. įmonės ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-5/88 (toliau - 2012-09-14 Specialistės išvada), kurios duomenys yra netikslūs, be to, išvadoje nurodyta, jog 2008-05-31 B. S. įmonė buvo moki. Tai, kad įmonė buvo moki, specialistė patvirtino 2012-10-09 apklausos metu, šią aplinkybę patvirtino ir auditorė N. T.. Specialistė N. Š. 2012-10-09 apklausos metu pripažino, jog ji savavališkai koregavo įmonės apskaitos duomenis, todėl jos išvados duomenys yra netikslūs. Ji koregavo įmonės apskaitos duomenis, remdamasi iš VMI ir UAB (duomenys neskelbtini) gauta informacija, visiškai jos netiriant ir netikrinant. 2008-05-31 datai buvo padidinti įmonės įsipareigojimai 133 827,18 Lt suma, o įmonės turtas sumažintas 262 076,91 Lt suma. Byloje yra dokumentai: 2012-11-09 UAB (duomenys neskelbtini) raštas Nr. SL-SR/12-7918; 2008-02-19 Turto arešto aktas Nr. 08-28-1754; 2008-01-01 - 2009-02-23 B. S. IĮ sąskaitos išrašas; 2012-10-08 ataskaita apie faktinius pastebėjimus, kurie patvirtina, kad koregavimai buvo padaryti nepagrįstai, remiantis neteisinga VMI ir UAB (duomenys neskelbtini) informacija, kadangi 2008-05-31 dienai B. S. įmonė nebuvo skolinga nei lizingui, nei VMI. Atvirkščiai VMI skola įmonei tą dieną siekė net 262 076,91 Lt. 2012-10-09 apklausos metu specialistė N. Š. nurodė, kad 2011-11-11 specialisto išvadoje 12 priedo 3 lape yra tikslūs duomenys, o 2012-09-14 Specialisto išvadoje netikslūs, nurodant, kad paskola turi būti grąžinta 2009-09-30, kadangi ji per klaidą pakoregavo ilgalaikio ir trumpalaikio turto dydžius, o būtent 2008-05-31 datai trumpalaikio turto dydis buvo sumažintas, o ilgalaikio turto atitinkamai padidintas UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) suteiktų paskolų suma - 2 420 000 Lt. 2012-09-14 Specialisto išvadoje N. Š. neįvertino tikrosios B. S. įmonės turto vertės. Byloje esantys duomenys - turto vertintojų 2012-10-08 ataskaita patvirtina, jog realiai įmonės turto vertė buvo ženkliai didesnė nei nurodoma jos balanse. Ataskaitoje auditorė N. T. patvirtino, jog 2012-09-14 Specialistės išvadoje yra padaryta visa eilė pažeidimų bei netikslumų, todėl jos išvadomis remtis negalima. 2012-10-09 apklausos metu specialistė N. Š. pripažino, kad įmonės būklę labai pablogino 2008 m. birželio mėnesį grąžinta paskola (duomenys neskelbtini) ir skola pagal išperkamosios nuomos sutartį. Specialistė turėjo omenyje UAB (duomenys neskelbtini) atliktus mokėjimus 2008-06-25; 2008-06-27 ir 2008-06-30, kurių metu buvo padaryti 5 pavedimai ir sumokėta 1 236 876,38 Lt. Šie mokėjimai atlikti po 2008-05-31, todėl jie negalėjo įtakoti blogą įmonės būklę 1-ojo epizodo metu. Taip pat specialistė N. Š. patvirtino, kad bankroto grėsmė įmonei nebuvo akivaizdi, jos atsiradimą galėjo lemti tam tikri papildomi veiksmai. Tačiau teismas paminėtų aplinkybių neįvertino ir į jas neatsižvelgė, nors visos jos aiškiai nurodo, jog 2012-09-14 Specialisto išvadoje dėl nepagrįstų specialistės veiksmų buvo iškraipyti įmonės apskaitos duomenys, dėl ko apskaičiuoti koeficientai bei rodikliai negali būti laikomi teisingais ir tiksliais. Teismas negalėjo vadovauti tokiais duomenimis, tačiau jais besąlygiškai vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir klaidingai nurodė, kad neva 2012-09-14 Specialisto išvada buvo specialistės N. Š. patvirtinta apklausos metu. Be to, apeliantas pastebi, kad 2012-09-14 Specialisto išvadoje nėra atsakymo ar 2008-05-31 B. S. įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu buvo neigiamas, išvadoje kalbama tik apie trumpalaikio turto aktyvą ir pasyvą ir vadovaujamasi akivaizdžiai neteisingais turto dydžiais, klaidingai pakoreguotais įmonės apskaitoje.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad 1-ojo epizodo metu B. S. įmonė turėjo 2 kreditorius - VMI ir UAB (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad 2008-05-30 jokios skolos UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo, tai patvirtina lizingo dokumentai ir B. S. įmonės sąskaitos išrašas. 2012-11-09 raštu Nr. SL-SR/12-7918 Lizingas paaiškino, iš ko susidarė tariamas įmonės įsiskolinimas 2008-05-31 dienai. Patikrinus prie šio rašto pridėtas PVM sąskaitas - faktūras ir įmonės sąskaitos išrašą (301 pozicija, 25 1.) nustatyta, jog dalis, UAB (duomenys neskelbtini) teigimu neapmokėtų sąskaitų buvo apmokėta dar 2008-05-29 (ID: (duomenys neskelbtini)), o dėl kitų sąskaitų buvo pasirašytas 2008-06-04 susitarimas ir mokėjimas pagal jas buvo perkeltas. Nors susitarimas buvo pasirašytas jau po 2008-05-31, tačiau jau tą dieną vyko derybos su UAB (duomenys neskelbtini) ir jis žinojo, kad mokėjimas bus atidėtas. Todėl 2008-05-31 pradelstų mokėjimų Lizingui nebuvo, jis, atsiskaitydamas su B. S., UAB (duomenys neskelbtini) interesų nepažeidė ir šiuo mokėjimu jokios žalos nepadarė. Atsiskaitymo su (duomenys neskelbtini) eiliškumas pagal CK 6.923 straipsnio nuostatas buvo analogiškas kaip ir B. S., abu jie buvo 4 eilės kreditoriai. Šis eiliškumas pažeistas nebuvo. Su UAB (duomenys neskelbtini) buvo atsiskaitoma, laikotarpiu nuo 2008-06-25 iki 2008-07-16 buvo išmokėta apie 1 800 000 Lt. Apelianto teigimu, Lizingui būtų buvę mokama ir toliau, tačiau tam sutrukdė 2008-07-17 VMI uždėtas sąskaitos areštas, kuris paralyžiavo visą įmonės veiklą. Be to, Lizingo, kaip kreditoriaus, padėtis buvo ženkliai geresnė nei B. S., kadangi jo reikalavimai buvo užtikrinti nekilnojamojo turto įkeitimu. 2008-05-31 B. S. įmonė nebuvo skolinga ir VMI, tai patvirtina teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai. Nuo 2007-10-11 vyko įmonės mokestinis patikrinimas, kuris baigėsi tik 2009-02-19 patikrinimo akto surašymu. Patikrinimo aktą gavo jau ne jis, o įmonės bankroto administratorius V. K.. Būtent jis inicijavo mokestinį ginčą, kuris tęsėsi iki 2011-02-18. Pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės buvo žinomos, nes pats teismas nuosprendyje nurodė, jog tariamą skolą patvirtina teismų ir VMI sprendimai, priimti 2009-02-27; 2009-04-14 ir 2010-02-18, t. y. praėjus metams po 1 - ojo epizodo. 2008-05-31 jis nežinojo ir negalėjo žinoti, apie tai, jog po tiek laiko jo vadovaujamai įmonei bus priskaičiuoti mokesčiai. 2008-05-31 įmonė nebuvo skolinga VMI, tuo tarpu VMI įsiskolinimas įmonei (grąžintina PVM permoka) sudarė apie 270 000 Lt. Šias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ir bankroto administratorius V. K., tačiau jo parodymai buvo nepagrįstai atmesti ir neįvertinti, nors juos patvirtina tiek 2008-02-19 Turto arešto aktas Nr. 08-28-17540, tiek vėliau priimamų sprendimų chronologija. Dėl to, kas išdėstyta, apeliantas teigia, kad teismo išvada, kad 2008-05-31 dienai B. S. įmonė turėjo 2 kreditorius, kuriems įstatymai nustatė ankstesnį mokėjimų eiliškumą, yra nepagrįsta. Jis, vykdydamas įmonės savininko sprendimą ir dengdamas pradelstą įsiskolinimą B. S., jokios žalos UAB (duomenys neskelbtini) nepadarė. Pradelstų įsiskolinimų lizingui tuo momentu nebuvo, o po 2008-05-31 UAB (duomenys neskelbtini) buvo išmokėta apie 1800 000 Lt suma, dengiant dar nepradelstus įsiskolinimus. Todėl jis savo veiksmais žalos UAB (duomenys neskelbtini) nepadarė ir jo veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio - padarinių.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad 2008-06-30 B. S. išmokant 1116 500 Lt (toliau – 2 epizodas) B. S. įmonė buvo nemoki, jos ekonominė būklė buvo sunki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Visi byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2008-06-30 B. S. įmonė buvo moki (2012-09-14 Specialistės išvada, specialistės paaiškinimai, auditorės N. T. parodymai), tačiau teismas šiuos duomenis akivaizdžiai ignoravo. 2012-09-14 Specialistės išvadoje nurodyti turto dydžiai ir jų pagrindu apskaičiuoti koeficientai neatitinka tikrovės, nes specialistė N. Š. savavališkai koregavo įmonės apskaitos duomenis ir neįvertino tikrosios B. S. įmonės turto vertės 2008-06-30 datai. Byloje esančios turto vertintojų ataskaitos (2012-10-08 Ataskaitos apie faktinius pastebėjimus priedai), patvirtina, jog realiai įmonės turto vertė buvo ženkliai didesnė nei nurodoma jos balanse; 2012-10-08 Ataskaitoje apie faktinius pastebėjimus auditorė N. T. patvirtino, jog 2012-09-14 Specialistės išvadoje yra padaryta visa eilė pažeidimų bei netikslumų, todėl jos išvadomis remtis negalima. Be to, pati specialistė 2012-10-09 patvirtino, kad bankroto grėsmė nebuvo akivaizdi, jos atsiradimą galėjo lemti tam tikri papildomi veiksmai. Šių aplinkybių teismas neįvertino.

Nepagrįsta teismo išvada, kad 2 - ojo epizodo metu B. S. įmonė turėjo 2 kreditorius - VMI bei UAB (duomenys neskelbtini) ir kad atsiskaitymo su jais eiliškumas buvo ankstesnis nei su B. S.. Tokia teismo išvada buvo padaryta neįvertinus visų byloje esančių duomenų, o tik 2011-09-12 UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą Nr. SL-SR-14993; 2011-09-15 VMI pranešimą Nr. (23.4-08)-R-8544, visiškai neatsižvelgus į tai, jog juose nurodyta informacija yra paneigta jo ir V. K. paaiškinimais bei kitų dokumentų duomenimis. Apeliantas pripažįsta, kad 2008-06-30 buvo 44 205,85 Lt pradelstas įsiskolinimas UAB (duomenys neskelbtini), tačiau jis buvo padengtas sekančią darbo dieną - 2008-07-02. Šį faktą patvirtina tiek jo parodymai, tiek įmonės sąskaitos išrašas. Be to, padengęs pradelstą įsiskolinimą, jis ir toliau atsiskaitinėjo su Lizingu, dengdamas nepradelstą įsiskolinimą. 2008-07-02 - 2008-07-16 dienomis UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryti 5 pavedimai ir sumokėta 574 150,86 Lt, tai rodo, kad Lizingo interesai nebuvo pažeisti.

B. S. įmonė 2008-06-30 nebuvo skolinga VMI, todėl VMI nebuvo B. S. įmonės kreditoriumi. Tuo metu VMI buvo skolinga įmonei 270 087 Lt. Niekas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad praėjus 8 mėnesiams įmonei bus priskaičiuotas mokėtinas PVM, tuo tarpu teisė į grąžintina PVM permoką bus užginčyta. 2 - ojo epizodo metu buvo žinomi tik du įmonės kreditoriai - B. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) ir jie abu buvo 4 eilės kreditoriai. Jis, vykdydamas įmonės savininko sprendimą, dengdamas pradelstą įsiskolinimą B. S., nepažeidė UAB (duomenys neskelbtini) interesų ir atsiskaitymo su kreditoriais eilės. Atlikęs mokėjimą B. S., jis jokios žalos UAB (duomenys neskelbtini) nepadarė. Pradelstas įsiskolinimas UAB (duomenys neskelbtini) buvo padengtas 2008-07-02, taigi pavėluota tik viena darbo diena, o po 2008-06-30 UAB (duomenys neskelbtini) buvo išmokėta 574 150,86 Lt suma, dengiant dar nepradelstus įsiskolinimus. Mokėjimai buvo daromi iki 2008-07-16 (tą dieną pervesta 500 001,27 Lt), t. y. iki pat B. S. įmonės sąskaitos arešto 2008-07-17.

Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2008-12-12 B. S. išmokant 200,66 Lt (toliau - 3 epizodas) ir 2008-12-23 B. S. išmokant 244.93 Lt (toliau - 4 epizodas) B. S. įmonė buvo nemoki, jos ekonominė būklė buvo sunki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas. 2012-09-14 Specialisto išvadoje nurodyta, jog tyrimui nebuvo pateikti duomenys apie įmonės turtą ir įsipareigojimus toms datoms, todėl specialistė neturi galimybės ir negali įvertinti įmonės finansinę būklę tomis datomis. Jokių kitų įrodymų patvirtinančių šį faktą byloje nėra. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 3 ir 4 epizodų metu B. S. įmonė turėjo 2 kreditorius - VMI bei UAB (duomenys neskelbtini) ir kad atsiskaitymo su jais eiliškumas buvo ankstesnis nei su B. S.. Tokia teismo išvada padaryta neįvertinus visų byloje esančių duomenų, o tik išimtinai minėtų juridinių asmenų pateiktus raštus (2011-09-12 UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą Nr. SL-SR-14993; 2011-09-15 VMI pranešimą Nr. (23.4-08)-R-8544), visiškai neatsižvelgiant į tai, jog juose nurodyta informacija yra paneigta jo ir V. K. paaiškinimais ir kitų dokumentų duomenimis. 2011-09-12 UAB (duomenys neskelbtini) pranešime Nr. SL-SR-14993 nurodė, kad 2008-10-03 B. S. įmonei buvo išsiųstas pranešimas dėl vienašališko sutarčių nutraukimo. Sutarčių nutraukimo metu įsiskolinimas pagal pateiktas ir neapmokėtas sąskaitas buvo 1 568 065,30 Lt. 2009-01-15 UAB (duomenys neskelbtini) susigrąžino B. S. įmonės naudotą turtą. Turto išpirkimo įmokas pridėjusi prie likusios neišpirktos turto vertės, B. S. įmonės debitorinis įsiskolinimas sumažėjo iki 690 039 Lt. Kadangi byloje nėra tokią informaciją paneigiančių duomenų, tikėtina, jog ji atitinka tikrovę. B. S. įmonė nei 2008-12-12, nei 2008-12-23 dienai nebuvo skolinga VMI, tuo tarpu VMI skola įmonei sudarė apie 270 000 Lt. Niekas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad praėjus 2 mėnesiams įmonei bus priskaičiuotas mokėtinas PVM, tuo tarpu teisė į grąžintina PVM permoką bus užginčyta. Tuo metu buvo žinomi tik du įmonės kreditoriai - B. S. ir UAB (duomenys neskelbtini), kurie buvo pačios eilės kreditoriai. Su UAB (duomenys neskelbtini) buvo atsiskaitoma tol, kol VMI neareštavo įmonės sąskaitos. Be to, 2008 m. gruodį padaryti du nedideli mokėjimai B. S. - 200,66 Lt ir 244,93 Lt neturėjo jokios įtakos UAB (duomenys neskelbtini) padėčiai, todėl šio kreditoriaus interesai pažeisti nebuvo. Kreditoriui UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo padaryta didesnė negu 150 MGL žala, todėl nėra būtinojo skolininko nesąžiningumo sudėties požymio - pasekmių. Kadangi nebuvo įrodytas nei vienas iš objektyviųjų sudėties požymių, nėra ir subjektyviojo požymio - kaltės.

Remiantis išdėstytu apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto manymu, teismas turėjo atmesti civilinį ieškinį kaip nepagrįstą, kadangi jis buvo grindžiamas aplinkybėmis, neturinčiomis nieko bendro su jam inkriminuota nusikalstama veika - skolininko nesąžiningumu. VMI atstovas A. V. teisme pripažino, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui ir prašė palikti jį nenagrinėtu. Tačiau teismas nuosprendyje konstatavo, kad tik dalis ieškinio pareikšta ne tam asmeniui, todėl ieškinį perdavė nagrinėti civiline tvarka. Apelianto manymu, tokia teismo išvada neatitinka faktinės situacijos, prieštarauja formuojamai teismų praktikai ir logikai. Iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, jog visa ieškinio suma buvo siejama su nusikalstama veika, susijusia su automobilių pardavimu, t. y. veika, inkriminuota kitam asmeniui, todėl teismas be įstatyminio pagrindo VMI pripažino teisę į ieškinio patenkinimą.

Išteisintasis R. S. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo palikti nepakeistą. Išteisintasis nurodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde liudytojų Z. ir S. M. parodymai interpretuojami akivaizdžiai iškreipiant jų turinį, o kiti įrodymai – dokumentai –nepatvirtina fakto, neva R. S. žinojo apie tai, kad automobiliai galimai parduodami už brangesnę, negu dokumentuose nurodyta, kainą ir pasisavino tą kainų skirtumą. Išteisintasis nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir teiginiais, kad R. S. negalėjo pasirašyti anksčiau negu buvo užpildyti pinigų priėmimo kvitai, nes jie pildomi tik surašius pažymas – sąskaitas. Tokia apelianto išvada neparemta jokiais įrodymais ir, priešingai, paneigta liudytojų S. ir Z. M. parodymais. Išteisintasis mano esąs pagrįstai išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, be to, jis ir negali būti nuteistas už minėto nusikaltimo padarymą dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino (BK 95 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė netenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundo ir nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti. Apeliantas nuteistasis T. S. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą. Išteisintasis R. S. prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Nuteistojo ir išteisintojo gynėja prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir tenkinti nuteistojo T. S. apeliacinį skundą.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo T. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentų

R. S. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, už tai, kad būdamas B. S. IĮ komercijos direktoriumi, 2006-02-08 – 2007-10-20 laikotarpyje, Lietuvos Respublikoje vykdydamas automobilių pardavimą, suklastojo trylika tikrų dokumentų: automobilių pirkimo - pardavimo pažymų - sąskaitų dėl B. S. IĮ priklausančių automobilių pardavimo, juose įrašydamas žinomai neteisingus duomenis, kad už parduodamus automobilius gaunamos mažesnės pajamos nei faktiškai buvo gaunamos iš pirkėjų, ir šias suklastotas pažymas - sąskaitas panaudojo, įtraukdamas į B. S. IĮ buhalterinę apskaitą, bei neteisėtai pasisavino jam patikėtą B. S. IĮ priklausantį turtą - pinigus - 49 662,6 Lt.

Pirmosios instancijos teismas R. S. dėl tokių kaltinimų išteisino, konstatavęs, kad neįrodytas jo dalyvavimas nusikalstamų veikų padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teismo nuosprendį dėl R. S. išteisinimo apskundė apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė neteisingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Prokuroras skunde pateikia savą byloje surinktų įrodymų vertinimo versiją, remiantis kuria prašo skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl R. S. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. S. pripažinti kaltu ir nubausti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė netenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundo, tačiau apeliacinio skundo neatšaukė. Prokurorui neatšaukus paduoto apeliacinio skundo, teisėjų kolegija skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tikrina atsižvelgdama į prokuroro paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Kaip minėta, apeliaciniame skunde prokuroras prašo R. S. pripažinti kaltu ir nubausti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Prokuroras, nesutikdamas su teismo išvadomis ir prašydamas priimti R. S. apkaltinamąjį nuosprendį, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai patikėjo R. S. parodymais, netinkamai įvertino liudytojų, pirkusių automobilius iš B. S. įmonės parodymus, liudytojų Z. ir S. M. bei pirminius liudytojų R. B. ir D. A. parodymus, neištyrė ir neįvertino daiktinių įrodymų - B. S. įmonės pinigų priėmimo kvitų, ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl R. S. nedalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių, tarp jų ir prokuroro, išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas tiesiogiai ir išsamiai apklausė kaltinamuosius Rolandą ir T. S., liudytojus, pirkusius automobilius iš B. S. įmonės; muitininkų tarpininkus Z. M. ir S. M.; 2006 – 2008 m. laikotarpiu B. S. IĮ vadybininkais dirbusius R. B. ir D. A.; ištyrė liudytojų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolus, pažymas – sąskaitas, specialisto išvadas ir kitus rašytinius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus ir patikrintus įrodymus, pateikė jų išsamią vertinimo analizę, remiantis kuria padarė motyvuotą išvadą, kad teisminio nagrinėjimo metu gauti įrodymai R. S. pareikštų kaltinimų dėl pinigų pasisavinimo ir dokumentų klastojimo bei jų panaudojimo nepatvirtina. Teismas nustatė, kad R. S. iš anksto pasirašinėjo ant tuščių blankų su įmonės antspaudu, į kuriuos kiti asmenys įrašydavo įvykusios automobilio pirkimo – pardavimo sutarties duomenis, tačiau konstatavo, kad toks dokumento suklastojimo būdas R. S. neinkriminuotas. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Nagrinėjamoje byloje 2009-11-27 specialisto išvada dėl B. S. įmonės ūkinės finansinės veikos Nr. 5-5/78 nustatyta, kad B. S. įmonės savininkas yra B. S., įmonės direktoriumi nuo 2007-02-19 iki 2009-02-09 buvo paskirtas T. S.. B. S. laikotarpiu nuo 2006-01-01 – 2007-02-09 ir T. S. laikotarpiu nuo 2007-02-19 iki 2009-02-09 vadovaujantis 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimais, buvo atsakingi už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą. 2006-02-08 – 2007-10-20 laikotarpyje B. S. IĮ, prekiaudama naudotais automobiliais, turėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų, viso 49 662, 60 Lt. Tokia neapskaitytų pajamų suma susidarė B. S. IĮ pardavus automobilius brangiau nei nurodyta automobilių pardavimo dokumentuose. Tyrimo metu palyginus liudytojų nurodytas automobilių pirkimo kainas su buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis pajamomis buvo nustatyta, kad 13 atvejų įmonės 2006-2007 metų buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaityta 49 662,60 Lt gautų įplaukų (2 t. 3-21 b. l.).

Apklausus liudytojus, 2006-02-08 – 2007-10-20 laikotarpyje pirkusius automobilius iš B. S. įmonės: S. R., V. D., Š. L., A. V., D. L., J. B., R. P., Z. P., R. J., A. K., J. S., Ž. V., R. V. (buvusią V.) buvo nustatyta, kad šie liudytojai už įsigytus automobilius mokėjo didesnę kainą nei nurodyta B. S. IĮ išrašytose pažymose – sąskaitose. Byloje esančios B. S. įmonės išrašytos ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku pripažintos pažymos – sąskaitos patvirtintos B. S. įmonės anspaudu ir R. S. parašais (5 t., 172, 175, 178, 181, 193 b. l.; 6 t. 1, 13, 25, 28, 40, 43, 46, 49 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme R. S. parodė, kad jis su automobilių prekyba nieko bendro neturėjo, tai buvo jo brolio T. S. biznis. R. S. neneigia pasirašęs kaltinime nurodytose sąskaitose - pažymose, tačiau kategoriškai neigia jas pildęs, bendravęs su jose nurodytais automobilių pirkėjais ir gavęs iš jų pinigus už automobilius bei juos pasisavinęs. R. S. teismui paaiškino, kad 2004-2005 m. pasitaikė nemažai B. S. įmonės dokumentų klastojimo atvejų (buvo padirbinėjami parašai, antspaudai, įrašomos kitos pinigų sumos), dėl kurių turėdavo aiškintis Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Po keleto tokių atvejų, direktorius T. S., pasitaręs su įmonės savininku B. S., nusprendė, kad ant visų dokumentų, susijusių su automobiliais, dėl saugumo ir praktiškumo bus tik jo, t. y. R. S., parašas, nes jo parašą suklastoti buvo sudėtingiausia. Todėl ant visų 13 sąskaitų - pažymų yra jo parašai. Tačiau jis asmeniškai nei viename iš trylikos sandorių nedalyvavo, informacijos į sąskaitas neįrašinėjo ir pinigų negavo. Automobilio ir jo pirkėjo duomenis į sąskaitas – pažymas įrašydavo asmenys, su kuriais įmonė buvo sudariusi sutartis ir kurie teikė paslaugas dėl dokumentų įforminimo. Jis pasirašinėdavo ir įmonės antspaudu tvirtindavo tuščius įmonės firminius blankus. Direktoriaus nurodymu ant visų automobilinių dokumentų buvo tik jo parašai. Jis pasirašydavo ir už vadovą, ir už finansininką, nes toks buvo direktoriaus nurodymas. Vadybininkai, dirbę įmonėje, su juo automobilių pirkimo ir pardavimų klausimų nederino. Buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė buhalterė. Jis įmonės buhalterei niekada nėra perdavęs jokių dokumentų. Užpildytos pažymos - sąskaitos pas jį negrįždavo, jas gaudavo direktorius T. S.. Kaip pažymos – sąskaitos buvo įtraukiamos į buhalterinę apskaitą, jam nežinoma (12 t. 38-40 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis R. S., kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigė, kad jis sandoriuose dėl automobilių pirkimo – pardavimo nedalyvavo ir pinigų už parduotus automobilius negavo (12 t. 131 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu detaliai ištyrė liudytojų, pirkusių automobilius iš B. S. įmonės: S. R., V. D., Š. L., A. V., D. L., J. B., R. P., Z. P., R. J., A. K., J. S., Ž. V., R. V. (buvusios V.) parodymus, duotus atskirais baudžiamojo proceso etapais, juos sugretino tarpusavyje, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykio aplinkybės sutampa, kokie prieštaravimai ir juos šalino. Teismas, išsamiai išanalizavęs šių liudytojų parodymus ir įvertinęs juos atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad nei vienas iš B. S. įmonės automobilius pirkusių liudytojų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtino, kad automobilių pirkimo – pardavimo sandoriuose dalyvavo ir automobilių pardavimo dokumentus pildė ar pinigus paėmė R. S.. Šią aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir prokuroras, nurodydamas, kad liudytojai, pirkę automobilius iš B. S. įmonės, neatpažino R. S. kaip asmens, kuris pildė dokumentus ar paėmė pinigus.

Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai, muitinės tarpininkais dirbę Z. M. ir S. M. parodė, kad R. S. automobilių pirkimo – pardavimo sandoriuose tiesiogiai nedalyvavo. B. S. įmonės tuščius dokumentus: sąskaitas – pažymas, pinigų priėmimo kvitus jiems palikdavo R. S., juose būdavo įmonės atstovo parašas ir įmonės antspaudas. Jie kompiuteryje turėjo B. S. įmonės automobilio pardavimo blanko šabloną, todėl įvykus sandoriui jį užpildydavo. Pas juos automobilių pirkėjus atvesdavo ir sandorio kainą pasakydavo B. S. įmonės vadybininkai, jie pagal vadybininkų pateiktus duomenis užpildydavo dokumentus: sąskaitas – pažymas, pinigų priėmimo kvitus. Jie iš automobilių pirkėjų pinigų niekada neėmė. R. S. atiduodavo tik dokumentus (12 t. 17-18 b. l.). Taigi liudytojai Z. M. ir S. M. patvirtino išteisintojo R. S. parodymus apie tuščių, jo parašu ir įmonės antspaudų patvirtintų B. S. IĮ dokumentų jiems pateikimo, ir svarbią bylai aplinkybę, kad duomenis apie automobilio pirkėją, automobilio kainą į tuščius blankus įrašydavo ne R. S., o jie patys pagal pirkėjo ir įmonės vadybininkų pateiktą informaciją.

Apeliacinės instancijos teisme, prokuroro prašymu, apklausti B. S. IĮ 2006 – 2008 m. laikotarpiu dirbę vadybininkai R. B. ir D. A. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie R. S. vaidmenį automobilių pardavime ir patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus savo parodymus, kad su R. S. automobilių pirkimo – pardavimo klausimais nebendravo, visus klausimus, susijusius su automobilių pirkimu – pardavimu, derino išimtinai tik su direktoriumi T. S..

Liudytojas R. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis 2007-2008 m. laikotarpyje dirbo B. S. IĮ vadybininku, į jo darbo funkcijas įėjo automobilių pirkimas Prancūzijoje ir jų pardavimas. Jis automobilius pirko įmonės vardu, dėl automobilių pirkimo – pardavimo kainų tardavosi su direktoriumi T. S.. Apygardos teisme jo parodymai apie tai, kad jis kainą derindavo su direktoriumi T. S. yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, kad kainas derindavo ne tik su T. S., bet ir su R. S., yra neteisingai. Jis ikiteisminio tyrimo metu pasirašė apklausos protokolą, patvirtindamas jo teisingumą, neįsigilinęs į jame parašytą tekstą, jo įdėmiai neperskaitęs. Teisingi yra jo parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, nes duodamas parodymus teisme jis gerai prisiminė visas įvykio aplinkybes. Automobilių pardavimo kainas jis derindavo su direktoriumi T. S.. Susitarus su pirkėju dėl automobilio pirkimo, pirkėjas palikdavo jam rankpinigius arba visą sumą. Jeigu pirkėjas duodavo visą pinigų sumą, jis pirkėjui duodavo technikinį pasą ir raktelius iš karto ir pirkėjas eidavo forminti dokumentus. Jei pirkėjas duodavo tik rankpinigius, tai šis iš pradžių jis eidavo forminti dokumentus, o po to jam paskambindavo iš 16-tos aikštelės, pasakydavo, kad dokumentai suforminti, ir tada klientas sumokėdavo visą sumą ir jis jam atiduodavo automobilį. Jis jokių dokumentų, sąskaitų neišrašinėdavo ir nepasirašinėdavo, jo darbas buvo stovėti prie tralo ir pardavinėti automobilius, paimti pinigus, o dokumentai buvo forminami 16-toje aikštelėje. Iš pirkėjų gavęs pinigus jis jokių jų gavimą patvirtinančių dokumentų neturėdavo. Jis atsiskaitydavo su direktoriumi T. S.. Automobiliai buvo pardavinėjami tokia kaina, kokia buvo nustatyta. Nebūdavo tokių atvejų, kad jis parduodavo automobilius brangiau, negu buvo nustatęs kainą direktorius. Dėl kainos jis tardavosi tik su T. S., o ne su R. S.. Pinigus ir sąskaitas jis nuveždavo direktoriui ir atiduodavo, su direktoriumi susiskaičiuodavo pinigus. Automobilio kaina būdavo tokia, kokia būdavo užrašyta sąskaitoje. Jis apie parduodamo automobilio kainą informuodavo direktorių, o po to direktorius arba jis pats kainą pasakydavo sąskaitą išrašančiam asmeniui ir šis įrašydavo ją į sąskaitą. Jeigu direktorius tuo metu, kai jis su klientu derindavome kainą, neatsiliepdavo, tai jis pats eidavo arba skambindavo į 16-tą aikštelę. Automobilių pardavimo kaina prieš kiekvieną prekybą turguje būdavo suderinta su direktoriumi. Jeigu klientas nusiderėdavo kainą, tai jis paskambindavo direktoriui T. S., jei šis neatsiliepdavo, tuomet jam bandydavo prisiskambinti vėliau. Šiuo metu jis nepamena, ar T. S. neatsiliepus, skambindavo R. S., nes nuo įvykio praėjo daug metų. Sąskaitose būdavo parašyta tokia kaina, kokią jis pasakydavo ir kokią pinigų sumą gaudavo. Jis matydavo sąskaitas, nes jas veždavo direktoriui. Jam sąskaitas sudėdavo į voką žmogus dirbęs 16-oje aikštelėje, jas veždavo kartais tą pačią dieną, kartais po savaitės, priklausomai nuo jo užimtumo pardavinėjant automobilius, būdavo, kad ir direktorius atvažiuodavo į turgų (12 t. 154-157 b. l.).

Liudytojas D. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2006-2007 m. dirbo B. S. įmonėje vadybininku, į jo pareigas įėjo automobilių pirkimas - pardavimas. Automobilių pirkimo - pardavimo kainą derindavo tik su direktoriumi T. S., jis pats nieko nespręsdavo ir su kitais asmenimis automobilių pardavimo kainų nederino. Jis su R. S. automobilių kainų nederino. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis nesakė, kad kainas derino ir su T. S., ir su R. S., tokius jo parodymus, be jo žinios, užrašė tyrėjas. Jis pasirašė tyrėjo surašytus parodymus, jų neperskaitęs, nes su savimi neturėjo akinių, blogai matė, be to, pasitikėjo tyrėju. Teisme jis pasakė visą tiesą. Teisme duoti jo parodymai yra teisingi, todėl prašo jais vadovautis. Liudytojas teigia, kad automobilių kaina būdavo surašyta kainoraščiuose, ant kiekvienos mašinos būdavo uždėtas lipdukas su kaina, o jeigu ant kurios nors mašinos nebūdavo kainos, tai klientas ateidavo ir paklausdavo. Su klientais vykdavo derybos dėl kainos. Sprendimus dėl galutinės kainos priimdavo direktorius. Klientui pasiūlius mažesnę kainą jis skambindavo direktoriui, o šis nuspręsdavo, ar parduoti už kliento pasiūlytą kainą. Susitarus su klientu dėl automobilio kainos, klientas sumokėdavo jam pinigus ir eidavo forminti mašinos dokumentų. Jeigu klientas iš karto sumokėdavo visus pinigus, jis klientui atiduodavo automobilio dokumentus ir automobilį, ir šis eidavo forminti dokumentų pas muitininkų tarpininkus. Jis, turėdamas laiko, klientą palydėdavo iki muitininkų tarpininkų, kurie formindavo dokumentus, arba parodydavo kur eiti. Muitinės tarpininkai formindavo dokumentus. Sąskaitose būdavo nurodyta tokia suma, kurią jam sumokėdavo pirkėjas, kitaip nebūdavo. Jis pasakydavo muitinės tarpininkams parduodamo automobilio kainą. Paėmęs pinigus iš klientų, jei klientas pageidaudavo, jis paimtą pinigų sumą užrašydavo ant lapuko. Jis blankų, kuriuose buvo fiksuojamas pinigų paėmimas, pats nepildė ir nėra matęs, kad Kauno turguje kokius dokumentus būtų pildęs T. S. arba R. S.. Jis R. S. turguje nėra matęs (12 t. 158-160 b. l.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir palyginusi liudytojų R. B. ir D. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, bei įvertinusi juos kitų bylos įrodymų kontekste (sugretinusi juos su liudytojų automobilių pirkėjų, muitinės tarpininkų, pildžiusių dokumentus, kaltinamųjų parodymais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais), daro išvadą, kad šių liudytojų parodymai dėl R. S. vaidmens automobilių pirkimo – pardavimo biznyje nėra nuoseklūs ir nekintantys, todėl jais teismas vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino daiktinių įrodymų - B. S. įmonės pinigų priėmimo kvitų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro minimais – pinigų priėmimo kvitais R. S. pateiktas kaltinimas negrindžiamas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras ištirti pinigų priėmimo kvitus neprašė, jų tirti neprašė ir apeliacinės instancijos teisme dalyvavusi prokurorė. Teisėjų kolegija savo iniciatyva tirti pinigų priėmimo kvitus pagrindo nenustatė, nes prokuroro nurodomi dokumentai R. S. pateikto kaltinimo kontekste nėra reikšmingi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktų ir teisme iširtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. pareikšti kaltinimai dėl pinigų pasisavinimo ir tikrų dokumentų klastojimo bei jų panaudojimo nepasitvirtino, yra pagrįsta ir teisinga.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. R. S. kategoriškai neigia dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Byloje įrodymų, kurie paneigtų R. S. parodymus ir neginčijamai patvirtintų jam pateiktus kaltinimus dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir panaudojimo bei svetimo turto – pinigų - pasisavino, nėra, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. teisėtai ir pagrįstai išteisintas. Naikinti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl R. S. išteisinimo, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo T. S. apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžiu T. S. nuteistas už skolininko nesąžiningumą (BK 208 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas nuteistasis T. S. teigia, kad jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas prašo skundžiamo teismo nuosprendžio dalį jo nuteisimo dalyje panaikinti ir jį išteisinti.

Apelianto prašymas tenkintinas. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis dėl T. S. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo T. S. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, todėl padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Panevėžio AVMI 2009-03-10 pranešimą dėl B. S. įmonės veikos, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (1 t. 1-4, 5 b.l.). T. S. 2011-11-23 buvo pareikštas įtarimas, o 2012-01-06 kaltinimas dėl skolininko nesąžiningumo, pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Teismo 2012-02-10 nutartimi baudžiamoji byla, kurioje T. S. kaltinamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktų įrodymų visumą, pripažino, kad T. S., būdamas B. S. IĮ direktoriumi, nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19 laikotarpyje, esant sunkiai įmonės ekonominei padėčiai ir nemokumui, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, žinodamas, kad įmonė yra skolinga kitiems kreditoriams: Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) ir neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus - B. S. reikalavimą, jam per keturis kartus: 2008-05-30, 2008-06-30, 2008-12-12 ir 2008-12-23 išmokėjo 1 827 848,14 Lt, tuo likusiems įmonės kreditoriams: Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) padarė turtinę žalą: Panevėžio AVMI - 607 62,40 Lt ir UAB (duomenys neskelbtini) – 690 039 Lt. Tokius T. S. veiksmus teismas įvertino kaip nusikalstamus ir kvalifikavo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį sudarančio požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Taigi nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl T. S. kaltumo padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje, numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – reiškiasi vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinaisiais objektyviaisiais požymiais yra dvi aplinkybės: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad turtinę žalą turi patirti ne mažiau kaip du kreditoriai, kitaip veika neturi nusikaltimo sudėties. Taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšis tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento (materialioji sudėtis). Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis – tik įmonės vadovai ar įgaliotieji atstovai. Subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, jog dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalą, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti.

Pirmosios instancijos teisme T. S. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nepripažino. Jis parodė, kad jam inkriminuotu laikotarpiu jo vadovaujama B. S. įmonė turėjo du kreditorius: B. S. ir UAB (duomenys neskelbtini). Kitų kreditorių įmonė neturėjo. 2008 m. gegužės 30 d. ir birželio 30 d. įmonė buvo moki, dirbo įprastai, įmonė darė pavedimus ne tik B. S., bet ir UAB (duomenys neskelbtini), tai patvirtina banko išrašai. Atsiskaitymai su kreditoriais vyko iki įmonės sąskaitos arešto dienos. Kreditorius (duomenys neskelbtini) nurodė 2008 m. gegužės 30 dienai pradelstų mokėjimų sumą - 98 000 Lt ir pridėjo 8 sąskaitas, iš kurių 4 sąskaitos buvo apmokėtos, o dėl kitų keturių buvo sudaryti mokėjimo grafikai. Todėl 2008 m. gegužės 30 dienai įmonė (duomenys neskelbtini) skolinga nebuvo. 2008-06-30 (duomenys neskelbtini) nurodytas 44 000 Lt įsiskolinimas buvo padengtas 2008-07-02, vėlesnis skolos padengimas įvyko dėl buhalterės kaltės, nes ji 2008-06-30 (penktadienį) nespėjo padaryti pavedimo, todėl jį padarė pirmadienį – 2008-07-02. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2008-06-25 iki 2008-06-30 buvo sumokėta 1 236 876,38 Lt, nuo 2008-07-02 iki 2008-07-16 sumokėta dar 574 150,86 Lt. Įmokos buvo mokamos iki tol, kol VMI neareštavo įmonės sąskaitos. Tiek B. S., tiek UAB (duomenys neskelbtini) buvo daromos eilinės įmokos. Kreditoriaus (duomenys neskelbtini) padėtis buvo geriausia, nes jam įkeisto nekilnojamo turto vertė viršijo įmonės skolas. Pradelstų įsiskolinimų nei 2008-05-30, nei 2008-06-30 įmonė neturėjo. 2008-12-12 ir 2008-12-23 įmonės savininkui B. S. buvo išmokėta apie 400 Lt, tačiau tai kitiems atsiskaitymams įtakos neturėjo. 2008-05-30 ir 2008-06-30 jam nebuvo žinoma, kad įmonė yra skolinga mokesčių inspekcijai. Jam buvo žinoma, kad nuo 2007 metų vyko įmonės mokestinis patikrinimas ir kad VMI buvo skolinga įmonei beveik 300 000 Lt grąžintino PVM. Apie tai, kad įmonė skolinga VMI jis sužinojo iš bankroto administratoriaus, po to kai buvo surašytas įmonės mokestinio patikrinimo aktas (12 t. 40-43 b. l.).

Analogiškas aplinkybes nuteistasis T. S. nurodo ir savo apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo T. S. teiginiai dėl jo įmonės ekonominės padėties ir mokumo jam inkriminuotu laikotarpiu, priežastinio ryšio tarp vieno kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ir kitiems kreditoriams padarytos turtinės žalos bei jam žinomų kreditorių skaičiaus byloje, surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepaneigti.

Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, sprendžia, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių T. S. pareikštą kaltinimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyti būtini BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai - sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, priežastinis ryšis tarp pasirinkto kreditoriaus – B. S. reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams – Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) bei subjektyvusis požymis – tyčia.

Kaip minėta, būtinaisiais objektyviaisiais BK 208 straipsnio 1 dalies požymiais yra dvi aplinkybės: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - Įmonių bankroto įstatymas) 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sunki ekonominė padėtis gali būti paaiškinta kaip padėtis, kai įmonė dar nepraranda mokumo, tačiau ekonominiai jos veiklos rodikliai rodo, kad bankrotas neišvengiamas arba labai tikėtinas. Aplinkybę - neturėjimą galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus - suponuoja sunki įmonės būklė ir nemokumas.

Nagrinėjamoje byloje B. S. įmonės mokumas ir ekonominė padėtis buvo nustatinėjami konkrečioms datoms: 2008-05-31, 2008-06-30, 2008-12-01, 2008-12-23. Pirmosios instancijos teismas, remiantis 2012-09-14 specialisto išvada ir ją atlikusios specialistės N. Š. teisme duotais paaiškinimais, konstatavo, kad B. S. įmonės finansinė padėtis nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19 buvo sunki, įmonė buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi 2012-09-14 specialistės išvadą ir apeliacinės instancijos teisme išklausiusi specialistės N. Š. paaiškinimus, B. S. įmonės sąskaitos išrašą laikotarpiu 2008-01-01 – 2009-02-23 ir kitus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl B. S. įmonės sunkios ekonominės padėties ir nemokumo prieštarauja bylos medžiagai.

Iš 2012-09-14 specialisto išvados matyti, kad specialistei buvo užduoti du klausimai: 1) Ar 2008-05-31, 2008-06-30, 2008-12-01, 2008-12-23 B. S. įmonė buvo nemoki pagal Įmonių bankroto įstatymą; 2) Ar B. S. įmonės finansinė būklė buvo sunki 2008-05-31 ir 2008-06-30 ir kokią įtaką finansinei veiklai turėjo pradelsti įsipareigojimai.

Specialistė išvadoje atsakė į abu jai pateiktus klausimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir rėmėsi tik specialistės išvada dėl B. S. įmonės finansinės būklės ir visiškai nepasisakė dėl B. S. įmonės mokumo įvertinimo pagal Įmonių bankroto įstatymą. Šiuo klausimu specialisto išvadoje nurodoma, kad B. S. įmonės galimai pradelstos skolos 2008-05-31 buvo 1 532 329 Lt ir tai sudarė 24,63 % visos įmonės turto (6 221 841 Lt) sumos, atitinkamai 2008-06-30 galimai pradelstos skolos buvo 668 210 Lt ir sudarė 16 % visos įmonės turto (4 178 293 Lt) sumos. Tyrimo metu nustatyti pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės įmonės turto, todėl įmonės nemokumo būsenos, kaip tai apibrėžiama Įmonių bankroto įstatyme, nebuvo. Specialistei tyrimui nebuvo pateikti duomenys apie įmonės turtą ir įsipareigojimus 2008-12-01 ir 2008-12-23, todėl specialistė neturėjo galimybės įvertinti ir nevertino įmonės mokumo nurodytomis datomis. Specialistė, atsakydama į klausimą dėl B. S. įmonės finansinės būklės 2008-05-31 ir 2008-06-30, rėmėsi santykiniais finansinės būklės rodikliais (einamuoju likvidumo, kritinio likvidumo, įsiskolinimo, ilgalaikio įsiskolinimo, trumpalaikio įsiskolinimo koeficientais). Apskaičiavusi minėtus įmonės rodiklius, specialistė konstatavo, kad B. S. įmonė laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-05-31 dirbo nuostolingai, įmonė negalėjo padengti visų sąnaudų, todėl įmonė nebegalėjo laiku grąžinti visų skolų. B. S. įmonės 2008-05-31 mokėtinos skolos viršijo 1 188 968 Lt, 2008-06-30 mokėtinos skolos viršijo turtą 1 148 772 Lt, tyrimo metu apskaičiuotas įsiskolinimo koeficientas buvo aukštas, o tai rodo, kad įmonės veikla ir turto įsigijimas buvo finansuojamas skolintomis lėšomis, o ne prieaugiu iš pelno ar savininko įnašais. Tyrimo metu apskaičiuoti kiti santykiniai rodikliai rodo, kad įmonės finansinė būklė buvo sunki, nes įmonė dirbo nuostolingai ir įmonės įsipareigojimai buvo didesni už visą turtą, įmonės aktyvų nepakanka trumpalaikėms skolos, padengti, įmonė neturėjo galimybių laiku grąžinti visas skolas. Pagal tyrimo metu gautą informaciją B. S. įmonės galimai pradelsti įsiskolinimai 2008-05-31 buvo 24,63 % visos įmonės turto sumos, atitinkamai 2008-06-30 sudarė 16 % visos įmonės turto sumos, tačiau kaip rodo apskaičiuoti santykiniai rodikliai įmonė buvo ties bankroto riba (11 t., 7-19 b. l.).

Taigi vertinant specialisto išvadą pagal specialistės apskaičiuotus santykinius rodiklius B. S. įmonės finansinė būklė 2008-05-31 ir 2008-06-30 buvo sunki, įmonė buvo ties bankroto riba, o vertinat įmonės mokumą pagal Įmonių bankroto įstatymą - įmonė nebuvo nemoki.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta pateikusi specialisto išvadą pateikusi specialistė N. Š. patvirtino savo išvadą dėl B. S. įmonės mokumo 2008-05-31 ir 2008-06-30, nurodydama, kad šiuo laikotarpiu B. S. įmonė buvo moki. 2008 m. gegužės mėnesį pradelsti įmonės įsipareigojimai siekė 24,63 % turto, o tų pačių metų birželio mėnesį - 16 % turto, iš tokių rodiklių galima teigti, kad įmonės finansinė būklė pagerėjo. Analogiškas aplinkybes specialistė nurodė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindama, kad bankroto grėsmė vertinama pagal Įmonių bankroto įstatyme nurodytą pradelstų mokėjimų rodiklį (12 t. 34 b. l.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad specialistė apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog savo išvadoje tyrė B. S. įmonės įsiskolinimus konkrečioms datoms, t. y. 2008-05-31 ir 2008-06-30, ir į tai, kad 2008-07-02 B. S. įmonė padengė 2008-06-30 dienai turėtą įsiskolinimą UAB (duomenys neskelbtini) (44 219,35 Lt) atsižvelgta nebuvo. Kad toks įsiskolinimas UAB (duomenys neskelbtini) buvo likviduotas patvirtina B. S. įmonės sąskaitos išrašas (11 t. 73-102 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo T. S. parodymus, 2012-09-14 specialisto išvadą bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus specialistės paaiškinimus, B. S. įmonės 2008-01-01 - 2009-02-23 sąskaitos išrašą, daro išvadą, kad nors 2008-05-31 ir 2008-06-30 B. S. įmonės veiklos finansiniai rodikliai rodė sunkią įmonės finansinę padėtį, tačiau įmonė nemoki nebuvo, pradelstų įmonės įsipareigojimų rodikliai gerėjo, todėl 2008-05-31 ir 2008-06-30 akivaizdžios bankroto grėsmės nebuvo. B. S. įmonės mokumas/nemokumas, o taip pat ir veiklos finansiniai rodikliai 2008-12-01 ir 2008-12-23 byloje nenustatyti, nes specialistei nebuvo pateikti tam reikalingi duomenys.

Teisėjų kolegijai nenustačius, kad 2008-05-31 ir 2008-06-30 B. S. įmonės ekonominė padėtis buvo sunki ar įmonė buvo nemoki, kad jai akivaizdžiai grėstų bankrotas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad B. S. įmonė neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Taigi aptariamu atveju nenustatyti būtini objektyvieji BK 208 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai: sunki įmonės ekonominė padėtis ar nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Kaip minėta, inkriminuojant BK 208 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje priežastinis ryšys tarp pasirinkto kreditoriaus – B. S. reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams – Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) nenustatytas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. S. per keturis kartus tenkindamas vieno kreditoriaus - B. S. reikalavimus padarė turtinę žalą likusiems kreditoriams: Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini), tokiu būdu:

- 2008-05-30 grąžindamas 710 902,55 Lt B. S. – padarė 98 844,55 Lt dydžio turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) ir 34 982,63 Lt turtinę žalą Panevėžio AVMI;

- 2008-06-30 sumokėdamas 1 116 500 Lt palūkanų B. S. – padarė 44 205,85 Lt dydžio turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) ir 34 996,88 Lt turinę žalą Panevėžio AVMI;

- 2008-12-12 sumokėdamas 200,66 Lt palūkanų B. S. padarė 1 568 065,30 Lt turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) ir 30 330,12 Lt turtinę žalą Panevėžio AVMI;

- apie 2008-12-23 padarytą turinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) ir Panevėžio AVMI, sumokant 244,93 Lt palūkanų B. S., nuosprendyje iš viso nenurodoma.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. S. nusikalstamą veiką kaip tęstinę, padarė išvadą, kad T. S., patenkindamas tik vieno pasirinkto kreditoriaus - įmonės savininko B. S. reikalavimus, jam išmokėdamas 1 827 848, 14 Lt, padarė didelę turtinę žalą likusiems kreditoriams: Panevėžio AVMI padarė 60 762,40 Lt ir UAB (duomenys neskelbtini) 690 039 Lt.

Iš tokios teismo išvados seka, kad 2008-05-31, 2008-06-30, 2008-12-01, 2008-12-23 T. S. padaryti mokėjimai B. S. buvo susumuoti ir nustatyta bendra, jam išmokėta suma - 1 827 848, 14 Lt, tačiau kreditoriams Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) padaryta turtinė žala buvo paskaičiuota ne kaip 2008-05-31, 2008-06-30, 2008-12-01, 2008-12-23 T. S. veiksmais, tenkinant vieno pasirinkto kreditoriaus reikalavimus, padarytos turtinės žalos suminis dydis, o pagal šių kreditorių pareikštus kreditorinius reikalavimus civilinėje byloje, t. y. pagal Panevėžio apygardos teismo 2009-04-24 nutartimi patvirtintus bankrutuojančios B. S. įmonės kreditorių reikalavimus, tarp kurių yra ir Panevėžio AVMI su 60 762, 40 Lt kreditoriniu reikalavimu bei UAB (duomenys neskelbtini) su 690 039 Lt kreditoriniu reikalavimu (1 t. 169 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, toks turtinės žalos kreditoriams: Panevėžio AVMI ir UAB (duomenys neskelbtini) nustatymas nėra priežastiniame ryšyje su T. S. atliktais 2008-05-31, 2008-06-30, 2008-12-01, 2008-12-23 veiksmais, tenkinant vieno pasirinkto kreditoriaus - B. S. reikalavimus. Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad 2008-12-12 teismo nustatyta T. S. veiksmais padaryta 1 568 065,30 Lt dydžio turtinė žala UAB (duomenys neskelbtini) atsirado ne dėl sumokėtų 200,66 Lt palūkanų B. S., o dėl to, kad 2008-10-03 (duomenys neskelbtini) vienašališkai nutraukė sutartis, o 2008-06-30 nurodyta UAB (duomenys neskelbtini) padaryta žala - 44 219, 35 Lt, buvo likviduota 2008-07-02 (11 t. 73-102 b. l.).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas ir kitas būtinas BK 208 straipsnio 1 dalies sudėties objektyvusis požymis - priežastinis ryšis tarp vieno pasirinkto kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. S., atlikdamas jam inkriminuotus BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad sąmoningai patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus, numatė, jog dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalą, ir to norėjo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta.

Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad jam inkriminuotu laikotarpiu, nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19, B. S. įmonė veikė įprastai ir turėjo du kreditorius: B. S. ir UAB (duomenys neskelbtini), apie valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą įmonei jis nežinojo, apie tai sužinojo iš bankroto administratoriaus po baigto įmonės mokestinio patikrinimo. Tokie apelianto teiginiai byloje nepaneigti.

Byloje nėra duomenų, kad iki 2009-02-27, kai buvo pateiktas Panevėžio AVMI patikrinimo aktas Nr. PAR-36, Panevėžio AVMI būtų reiškusi B. S. įmonei kokį nors kreditorinį reikalavimą. B. S. įmonės skola Panevėžio AVMI, laikotarpiu nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19, buvo nustatyta pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau tekste – VMI prie LR FM) 2011-09-15 atsakymą Nr. (23.4-08)-R-8544 į FNTT Panevėžio apygardos valdybos 2011-09-07 raštą Nr. 25-5/21-1825 (7 t. 15, 16 b. l.). Minėtame VMI prie LR FM atsakyme nurodoma, kad B. S. įmonė valstybės biudžetui ir pinigų fondams buvo skolinga: 2008-05-30 – 34 982,63 Lt, 2008-06-30 – 34 996,88 Lt, 2008-12-01 – 60 330,12 Lt, 2008-12-31 – 60 333,32 Lt. Nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną (2009-02-19) įmonės mokestinė nepriemoka buvo 60 762,40 Lt. Mokestinė nepriemoka nustatyta pagal įmonės pateiktas 2008 metų mokesčių deklaracijas (7 t. 16 b. l.). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad VMI prie LR FM apie rašte nurodomas skolas Panevėžio AVMI būtų informavusi B.S. įmonę ir kad T. S., būdamas įmonės direktoriumi, apie tokias skolas būtų žinojęs. Liudytojas V. K. teisme parodė, kad iki patikrinimo akto pateikimo VMI nebuvo B. S. kreditoriumi, priešingai, bankroto proceso pradžioje VMI turėjo 270 000 Lt debitorinį įsiskolinimą įmonei dėl PVM permokos grąžinimo (12 t. 47-49 b. l.). Iš byloje esančio 2008-02-14 Panevėžio AVMI rašto Nr. (33)-121 matyti, kad 2008-02-14 B. S. įmonė turėjo 296 548 Lt PVM permoką (11 t. 51 b. l.), kuri vykstant įmonės mokestiniam patikrinimui (nuo 2007-10-11 iki 2009-02-27) 2008-02-19 buvo areštuota (11 t. 52-53 b. l.). Iš 2009-02-27 mokestinio B. S. įmonės patikrinimo akto Nr. PAR-36 matyti, kad patikrinimas pradėtas 2007-10-11, baigtas 2009-02-27, šio patikrinimo metu B. S. įmonei papildomai priskaičiuota mokėti į biudžetą 305 474 Lt ir 21 905 Lt delspinigių, viso 327 379 Lt (1 t. 14-31 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė N. Š. paaiškino, kad ji yra susipažinusi su šiuo patikrinimo aktu ir savo išvadoje juo rėmėsi. Pagal šį patikrinimo aktą įmonės įsiskolinimai VMI neturėjo būti apskaityti. Už laikotarpį nuo 2008-05-31 iki 2008-06-30 įmonės įsiskolinimas turėjo būti apskaitytas po 2009-02-27, t. y. po to kai buvo baigtas įmonės mokestinis patikrinimas. Specialistė taip pat patvirtino, kad VMI buvo skolinga B. S. įmonei virš 262 000 Lt grąžintino PVM (12 t. 129-131 b. l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad T. S. laikotarpiu nuo 2008-05-30 iki 2009-02-19 žinojo apie Panevėžio AVMI kreditorinį reikalavimą B. S. įmonei. Nenustačius, kad T. S. žinojo apie VMI kreditorinį reikalavimą, nėra pagrindo teigti, kad jis suprato darantis jam žalą ir to norėjęs. Tokiu atveju nenustatytas ir subjektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – tyčia. Byloje nenustačius dviejų nuo T. S. veiksmų, tenkinant vieno pasirinkto kreditoriaus reikalavimus, nukentėjusių kreditorių, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes T. S. veiksmai negali būti vertinami kaip skolininko nesąžiningumas, pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad T. S. veiksmuose nėra skolininko nesąžiningumo požymių, civilinio ieškovo Panevėžio AVMI baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį dėl T. S. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti T. S. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.