Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neatitinka CPK nuostatų, aukštesnių teismų formuojamos praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šios kategorijos bylose, todėl naikintina. Teismas vienašališkai išsprendė bylą, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus pagrįstus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Vadovaujantis CPK 144 straipsniu laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas privalo vadovautis teisingumo ir protingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą, įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, turi taikyti mažiausiai atsakovo veiklą ar interesus varžančias priemones arba, nesant pagrindo, turi iš viso atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones akivaizdžiai savanaudiškais tikslais, pažeidžiant atsakovo teises.Pareiga pagrįsti aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, tenka prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusiai ieškovei (CPK 178 str.). Tačiau ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba dėl neveikimo grėstų reali grėsmė ieškovės interesams ar dėl kažkokių kitų aplinkybių galimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei tapo žinoma, jog atsakovas galimai ketina perleisti nuosavybės teisę į jam pagal 2009 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį nuosavybės tei­se registruotą nekilnojamąjį turtą, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir apribojo atsakovo galimybę šį turtą perleisti, kadangi atsakovui tai padarius, ieškinio tenkinimo atveju ieškovės reikalavimų įgyvendinimas taptų neįmanomas.Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovės prašo­mos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvyk­dymo užtikrinimui, dar nereiškia, kad teismas mano, jog jis byloje ir priims būtent ieškovei palankų teismo sprendimą.Visiškai nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad teismo nutartis priimta neįsigilinus į bylos medžiagą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes atsakovui. Priešingai, kaip matyti iš pradinio ieškovės pra­šymo, buvo prašoma areštuoti atitinkamą atsakovo turto dalį, dėl kurios vyksta ginčas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, tačiau teismas, įvertinęs būtinas laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo vykdymui už­tikrinti ir atsižvelgęs į atsakovo teises ir interesus, padarė išvadą, kad užteks tiesiog padaryti įrašą viešame registre, užuot areštuojant atsakovo turtą. Taigi, teismas atsižvelgė į abiejų šalių interesus.Sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi analizuoti visos bylos iš esmės ir vertinti palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo galimybę. Sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, teismas tiesiog privalo analizuoti, ar tuo atveju, jeigu būtų priimtas byloje ieškovei palankus teismo sprendimas, ieškovės nurodomos aplinkybės galėtų apsunkinti tokio sprendimo vykdymą ar padaryti jį neįmanoma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašo teismo pripažinti 2002 m. balandžio 5 d. tarp A. B. ir A. B. sudarytą ginčo turto dovanojimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2009 m. rugsėjo 12 d. tarp A. B. ir V. B. sudarytą to paties ginčo turto dovanojimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinti negaliojančia bei taikyti restituciją. Ieškovė K. P. pretenduoja į nekilnojamąjį turtą kaip A. B. įpėdinė ir teigia, kad 2009-09-12 dovanojimo sutartis sudaryta pažeidžiant nuosavybės teises, nors jos ir nebuvo išviešintos nustatyta tvarka, be to, mirusioji A. B. ketino padalyti turimą turtą dviem sūnums ir, mirus vienam iš sūnų, jo dukros pagrįstai tikėjosi paveldėti tėvo dalį, dovanotoja galėjo nesuvokti sudaromų sandorių padarinių. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės vadovaujasi aplinkybe, kad teismas prima facie neįvertino ieškinio pagrįstumo, t.y. kad atsakovui pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti. Kaip minėta, tuo atveju, jei ieškovė tikėtinai nepagrindžia pareikšto ieškinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti taikomos. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Ieškovė nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Be to, kaip matyti iš teismų sistemos Liteko, pirmosios instancijos teismas šioje byloje jau yra priėmęs teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Nors šis sprendimas neįsiteisėjęs, nes atsakovas yra padavęs apeliacinį skundą, tačiau tokio sprendimo priėmimo faktas neabejotinai sudaro pagrindą daryti preliminarią išvadą, jog ieškovės reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra tikėtinai pagrįsti. Todėl šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ketintų perleisti nekilnojamąjį turtą, dėl kurio vyksta ginčas, ar kitaip siektų apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, yra nukreiptos siekiant užtikrinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, susijusios su pareikštais reikalavimais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų, o jų netaikius galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.