- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-626-397-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-1-00725
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
- Advokatai
- Kęstutis Petkevičius
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-626-397/09
NUTARTIS
2009 m. gruodžio 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Kęstučiui Petkevičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nutarties, kuria jis pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str., ir pripažintas nepakaltinamu.
D. K. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jis pasiųstas stacionariam stebėjimui bendro stebėjimo sąlygomis į specializuotą psichiatrijos įstaigą Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., kad 2008 m. gruodžio 3 d. apie 20 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kastuvu vieną kartą tyčia sudavė G. N. per kairę ranką, padarydamas atvirą kairio alkūnkaulio lūžimą su kirstine žaizda kairės alkūnės srityje – padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu, kaip matyti iš jo turinio, D. K. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartį pakeisti ir taikyti jam švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teigia, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra per griežta, nes jis yra 2-os grupės invalidas, anksčiau neteistas, prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir labai gailisi, ją įvykdė gynybos tikslais, nukentėjusiojo G. N. atsiprašė, šis jam atleido, pripažindamas, kad apelianto veiksmus išprovokavo pats savo netinkamu elgesiu - smogė į veidą, vadino psichiniu ligoniu, debilu ir kitais negražiais, įžeidžiančiais, necenzūriniais žodžiais, be to, nukentėjusiam padengė visas gydymosi išlaidas, ir šiuo metu pagal galimybes nuolat remia pinigais, maistu, apranga, apavu. Apelianto nuomone, tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6,9, 10, 11 punktuose.
Anot skundo autoriaus, apylinkės teismas neatsižvelgė į teigiamas jo charakteristikas, o taip pat neįvertino duomenų, kad jis rūpinasi kartu gyvenančia neįgalia R. G., kuri liktų be priežiūros. Be to, neatsižvelgė ir į tai, kad posėdyje dalyvavusi teismo ekspertė S. Šakavičienė, komentuodama Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno II teismo ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 845PK-123, pripažino, kad akte surašytos tarnybos išvados yra padarytos, apsiribojus S. Šakavičienės trumpu pokalbiu su apeliantu, ir kad išvados pagrindu buvo laikomas tyrimas, atliktas prieš 27 metus. D. K. nurodo, kad paskutiniu metu jaučiasi gerai, lankosi Kaišiadorių psichikos sveikatos centre, vartoja išrašomus vaistus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
D. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad D. K., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str., ir jo atžvilgiu taikė priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichiatrijos įstaigoje.
Nors D. K. savo apeliaciniame skunde, pripažindamas patį smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą, nurodo, kad tokius jo veiksmus sąlygojo būtinumas gintis, toks jo aiškinimas paneigtas pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Apklaustas nukentėjusysis G. N. parodė, kad konfliktavo su D. K., tačiau jau po to, praėjus laiko tarpui, kai jis pastarąjį pavadino „psichiniu ligoniu“ ir atsigulė į lovą, tai yra tuo metu, kai konfliktas buvo pasibaigęs, jokia grėsmė nebuvo keliama, D. K. jam kastuvu sudavė per ranką, tokiu būdu padarydamas kūno sužalojimą. Tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas V. S., kuris nurodė, kad D. K. smūgį G. N. sudavė po žodinio ginčo, ir visiškai nepatvirtino tokių faktų, kad nukentėjusysis prieš D. K. būtų smurtavęs, ir kad dėl to būtų kilusi būtinybė gintis. Tad, įvertinęs šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio aplinkybes ir D. K. padarytų veiksmų nelaikė būtinąja gintimi.
Kolegija konstatuoja, kad D. K. padarytieji veiksmai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., tačiau tai nelaikytina nusikaltimu, nes, kaip seka iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 84TPK-123, D. K. šią veiką padarė sirgdamas psichine liga ir dėl jos nesuprasdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, tai yra būdamas nepakaltinamas. Ekspertizės akte konstatuojama, kad ir šiuo metu jis serga ta pačia liga bei negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o taip pat, kad jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas specializuotoje medicinos įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Tokias išvadas patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavusi psichiatrė ekspertė S. Šakavičienė, kuri, be kita ko, patvirtino, kad D. K. nesilanko pas gydytoją, nenaudoja medikamentų, linkęs asocialiai veiklai, kas iš dalies ir sudarė prielaidas jo smurtinei veikai. Tokiu būdu, įvertinus visus aukščiau paminėtuosius duomenis, atsižvelgus ir į paties D. K. asmenybę, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis padaro ne pirmą kartą (anksčiau jo atžvilgiu penkis kartus buvo taikytos ir bendro, ir specialaus pobūdžio priverčiamosios medicinos priemonės, tame tarpe ir už smurtinių veikų padarymą), savanoriškai medikamentų nevartoja, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jo pobūdis (bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichiatrijos įstaigoje) yra pagrįstas ir teisingas.
Šiuo konkrečiu atveju įvertinant D. K. padarytą veiką, gydytojų ekspertų išvadas, apeliaciniame skunde nurodomos atsakomybę lengvinančiomis laikytinos aplinkybės, lemiamos reikšmės, sprendžiant priverčiamos medicinos priemonės taikymo būtinumą, įtakos neturi.
Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
D. K. apeliacinį skundą atmesti.