Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-20 · Administracinė byla Nr. I-3257-402/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-20
Bylos Nr.
I-3257-402/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
T.V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3257-402/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00918-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, jog jis nuo 2012 m. sausio mėnesio atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau- Alytaus PN). Tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio jam kalint Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma, gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esančios dviaukštės lovos. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ir kamerose buvo drėgna, šalta, sienos pažeistos pelėsio, visose kamerose buvo žiurkių ir tarakonų, trūkdavo oro. Rūbai skalbiami tik už pinigus. Buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats nerūko. Pažymėjo, kad 1 - mo lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose neturėjo spintelės rūbams susidėti, lovos senos. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, kurie stresu ir kitais nepatogumais. Kalinimo sąlygas Alytaus PN pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žiaurioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 60 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 9-14) nurodė, jog pareiškėjas Alytaus PN laivės atėmimo bausmę atlieka nuo 2012-01-04. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, kuris keičiasi nuteistiesiems išvykus etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būnant Sveikatos priežiūros tarnyboje ir t.t., todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad Alytaus PN yra ne kalėjimas ar kamerų tipo įstaiga, visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti po bendrabučio ir lokalinio sektoriaus teritoriją, sportuoti krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, kurių pataisos namuose yra trylika, o tai, atsakovo nuomone, kompensavo santykinai mažą gyvenamąjį plotą. Alytus PN visos patalpos ne kartą buvo tikrintos Alytaus visuomenės sveikatos centro, pažeidimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją, Alytaus visuomenės sveikatos priežiūros centrą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Nurodė, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami per langus, juose palaikoma higienos reikalavimus atitinkanti temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis ir dirbtinė apšvieta. Kalėdamas Alytaus PN, pareiškėjas į psichologus nesikreipė, o pareiškėjo nusiskundimai dėl fizinės sveikatos sutikimų yra niekuo neišsiskiriantys nuo susirgimų, kuriais įprastai serga ir laisvėje esantys žmonės. Alytaus PN nežemino pareiškėjo orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t.y. jam nebuvo sudarytos išskirtinai blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo skundas atmestinas. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau - ir Alytaus PN) perpildytose, higienos sąlygų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas prašo taikyti pareiškėjo reikalavimui trejų metų ieškinio senaties institutą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. nuo 2012-01-04, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-05-23 (b.l. 7).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu būdamas Alytaus PN jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012-01-04 iki 2013-05-23 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013-05-23 iki 2015-11-31.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.; 11¹.2. punkte -3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. (3,6 kv.m. kamerų tipo patalpose) viso bendro patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-05-23 iki 2013-10-16, nuo 2013-11-27 iki 2014-01-15, nuo 2014-01-22 iki 2014-02-26, nuo 2014-03-05 iki 2014-04-02, nuo 2014-04-09 iki 2014-09-02, 6 pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,98 m² ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,21 kv.m. Nuo 2014-09-02 iki 2015-02-10, nuo 2015-02-25 iki 2015-11-31, pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrį. 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 33,86 m² ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,1 kv.m. Nuo 2015-02-11 iki 2015-02-25, pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, kamera yra 15,58 m2 ploto, jame įrengta 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms 4 vietoms 1 nuteistajam tenka 3.89 kv.m.

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-05-23 iki 2015-11-31 pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2 punktais, garantuojančiais minimalų 3,1 m2 ir atitinkamai 3,6 m2 kameros plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad didžiąją ginčui aktualiu laikotarpiu dalį, pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėtina tai, jog pareiškėjas šioje įstaigoje atlikdamas bausmę (išskyrus laikotarpius kai buvo uždarytas į baudos izoliatorių kamerų tipo patalpas) turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Pataisos įstaigos direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 33-34). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose (b.l. 35, 36). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vertinamuoju laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 p. buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis gyveno, neatitiko higienos normų reikalavimų – patalpose buvo drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Šiuos pareiškėjo teiginius teismas vertina kaip nepagrįstus ir, tuo pačiu, nepakankamus skundui patenkinti. 2014-12-12 ir 2015-12-14 Alytaus visuomenė sveikatos centro aktų (b.l. 27-26, 30-32) duomenys patvirtina, kad 2014 ir 2015 metų gruodžio pradžioje buvo atlikta patalpų kompleksinė patikra ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo akte Nr. PA-369, 2015-12-14 patikrinimo akte Nr. PA-436 (b.l. 27-32), nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, toks vėdinimo būdas, teismo nuomone, atitinka Higienos normos reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos laikomi nepagrįstais.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu, 73.6. punktu 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pažymėtina, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio buvimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos, taip pat, jog sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės, pelėsio ant sienų, galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės, ant sienų buvusio pelėsio, neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog ilgą laiką gyvendamas 1 - mo lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose neturėjo spintelės rūbams susidėti. Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui. Atsakovo atstovas paneigė šiuos pareiškėjo argumentus nurodydamas, kad gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal Aprūpinimo normų reikalavimus (b.l. 11). Taipogi nors pareiškėjas nurodė, kad lovos senos, tačiau, kad jos netinkamos naudoti įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tarakonais ir graužikais, esančiais Alytaus PN. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų ar graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp V. M. IĮ ir Alytaus PN sudaryta sutartis Nr. 30 skiriamos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams (b.l. 20-24) teismui nekelia abejonių, jog Pataisos įstaigoje, esant poreikiui, yra atliekamas kenkėjų naikinimas. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytos sutarties šalys nesilaiko, todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Pataisos įstaigoje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atmestini kaip neįrodyti.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog rūbai skalbiami tik už pinigus, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė