- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- A-1020-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01908-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė:
2.1. Nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. pabaigos jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 43, Nr. 64, Nr. 65 ir Nr. 90, kuriose buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, skirta vienam asmeniui. Kamerose buvo laikomas per didelis nuteistųjų skaičius, baldų įrengta daugiau, nei priklauso pagal teisės aktų normas, kas turėjo įtakos judėjimo laisvei. Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir nevisiškai atitvertas nuo likusios patalpos, kas turėjo įtakos nemaloniam kvapui kamerose. Šiaulių TI kameros Nr. 90 kampuose buvo pelėsis, dėl ko pareiškėjui teko būti nesaugioje aplinkoje. Pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, psichologinę įtampą, išgyvenimus, kuriuos prašė kompensuoti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. spalio 31 d. skirtingose kamerose su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,72 iki 11,2 kv. m kameros ploto. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
3.2. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelių aukštis didesnis nei 1,5 m. Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, dėl ko yra užtikrintas pakankamas kalinčių asmenų privatumas.
3.3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Šalies argumentai
3.4. Pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 90, kurioje, jo teigimu, buvo pelėsio. Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėnesio į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui Šiaulių TI administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.
3.5. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
5. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
6. Teismas iš byloje pateiktos 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymos Nr. 60/09-33685 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. spalio 31 d. gyvenamosiose kamerose Nr. 38, Nr. 94, Nr. 82, Nr. 64, Nr. 21, Nr. 65, Nr. 43, Nr. 87 ir Nr. 98 su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,72 iki 11,17 kv. m kameros ploto. Teismas sprendė, kad visą pareiškėjo buvimo kamerose laikotarpį jam tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Tačiau teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerose esančių sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, jog kamerose Nr. 94, Nr. 82, Nr. 64, Nr. 21, Nr. 65 ir Nr. 87, kai jose buvo laikomi daugiausia 5–6 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 38 ir Nr. 43, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Įvertinęs duomenis apie baldų užimamą plotą ir nustatęs, kad perteklinių baldų kamerose nebuvo laikoma, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
7. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kameroje Nr. 90 buvusio pelėsio, teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo laikomas minėtoje kameroje, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktai dėl kamerų Nr. 38, Nr. 98, Nr. 87 ir Nr. 94, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimo matyti, jog kameroje Nr. 94 buvo užfiksuotas pelėsis. Šiaulių TI 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentui nurodė, jog kameroje Nr. 94 liepos mėnesį pradėtas ir tęsiamas paprastasis remontas, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. kovo 6 d., todėl teismas vertino, jog pelėsis šioje kameroje buvo ir pareiškėjo laikymo joje metu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas kameroje Nr. 94 buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
8. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo ir nemalonių kvapų kamerose teismas nustatė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės nustatyta, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose metu buvo mūrinės arba pagamintos iš OSB, PDF plokščių ar plastikinių dailylenčių, sienelių aukštis – nuo 2,01 m iki 2,28 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie įėjimų į sanitarinius mazgus atskyrimą nuo likusios kameros erdvės konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose, padarė išvadą, kad privatumas pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo būti nemalonus kvapas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
9. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasinius pergyvenimus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 94 pažeidžiant higienos normos reikalavimus (40 dienų), visą ginčo laikotarpį neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš jų nuolat sklido nemalonus kvapas), atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
10. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:
10.1. Teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 700 Eur. Pareiškėjui padaryta neturtinė žala buvo didesnė, nei ją pinigais įvertino teismas.
10.2. Atsakovo atstovas klaidino teismą, jog būtų priimtas jam palankesnis sprendimas.
11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą arba sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:
11.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismui atsakovo atstovo pateikti duomenys yra klaidingi. Šiaulių TI nėra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl neturėjo pagrindo teikti tikrovės neatitinančius, melagingus duomenis.
11.2. Pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą grindė abstrakčiais teiginiais, neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimo, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas siekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokių pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo nurodytais pažeidimais. Pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, dėl kurių jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
11.3. Šiaulių TI sanitariniai mazgai yra atitverti nuo likusio kameros ploto iš keturių pusių, jie atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o perėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Taip įrengti sanitariniai mazgai užtikrina nuteistųjų privatumą, jie nėra matomi į kamerą užeinančių pareigūnų ar joje esančių kitų nuteistųjų. Papildomos ventiliacijos kamerose įrengimas yra susijęs su rekonstrukcijos ir kapitaliniais remonto darbais, patalpų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismo nustatytas pažeidimas dėl kamerose buvusio blogo kvapo negali būti vertinamas kaip Šiaulių TI administracijos neteisėti veiksmai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Bylos dalykas – 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. spalio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas kameroje Nr. 94 40 dienų buvo laikomas pažeidžiant higienos normos reikalavimus (kameroje buvo pelėsis), 265 dienas jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (taip pat iš jų nuolat sklido nemalonus kvapas), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 700 Eur kompensaciją.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai, nes jam buvo padaryta ženkliai didesnė neturtinė žala. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, išreikalauti išsamius duomenis, nes byloje buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, siekiant suklaidinti teismą. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, dėl kurių jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (700 Eur); pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir buvo blogas kvapas kamerose.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs papildomi įrodymai turi būti išreikalauti, dėl kokių priežasčių nebuvo pateiktas tokio pobūdžio prašymas pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Taip pat pareiškėjas nenurodo, kokius klaidingus duomenis pateikė atsakovo atstovas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino. Dėl to pareiškėjo abstraktus prašymas išreikalauti „išsamius duomenis“ netenkintinas.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (neužtikrintas pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir sklindantis blogas kvapas), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, ir nustatė, jog kai kurie sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės nustatyta, jog sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose buvo mūrinės arba pagamintos iš OSB, PDF plokščių ar plastikinių dailylenčių, sienelių aukštis – nuo 2,01 m iki 2,28 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Taigi nustatyta, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą nesutikti su pareiškėjo argumentais dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, t. y. pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Pažymėtina, ir tai, kad pagal atsakovo pateiktus įrodymus sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo argumentai dėl blogo kvapo pagrįstai pripažinti pagrįstais.
19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su priteista neturtine žala, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
20. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
21. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).
22. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 40 dienų buvo laikomas pažeidžiant higienos normos reikalavimus (kameroje buvo pelėsis), 265 dienas jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (iš jų nuolat sklido nemalonus kvapas), todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.
23. Pareiškėjas prašo priteisti jam 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
24. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nėra jokių duomenų apie sutrikdytą pareiškėjo sveikatą, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (700 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.