Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 49-55) nutarė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-15)-12PR-50 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei B. M. A. R. ir jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką” palikti nepakeistą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2008 m. spalio 1 d. iš Maskvos (Rusijos Federacija) neteisėtai lėktuvu atvyko į Lietuvos Respubliką ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį. Kartu pateikė (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2005 m. lapkričio 14 d. ir galiojantį iki 2011 m. lapkričio 13 d., be įvažiavimo į Lietuvos Respubliką vizos, kuriame 2005 m. gruodžio 5 d. įklijuotas leidimas išvykti iš (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2006 m. kovo 5 d. Prieglobsčio prašymą B. M. A. R. motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini) buvo pažeistos jos teisės ir laisvės ir užsienyje ji norėtų susikurti geresnį gyvenimą. Departamentas, iš esmės išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą 2009 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6- 13)-12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei B. M. A. R.” (toliau – ir Sprendimas 1). Pareiškėja apskundė Sprendimą 1 Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2009 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė skundą kaip nepagrįstą ir paliko galioti Sprendimą 1. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 1 d. sprendimu panaikino VAAT 2009 m. birželio 22 d. sprendimą ir įpareigojo Departamentą išnagrinėti B. M. A. R. prieglobsčio prašymą iš naujo. LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą nėra pagrindo, tačiau, teismo nuomone, Departamentas nesurinko pakankamai informacijos apie oficialių (duomenys neskelbtini) valdžios leidimų grįžti į kilmės valstybę teikimo tvarką, kuri leistų spręsti apie B. M. A. R. realią galimybę gauti oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę. Ta aplinkybė, jog nei Departamentas, nei pati B. M. A. R. neturi informacijos apie tai, kokia tvarka (duomenys neskelbtini) valdžia išduoda oficialų leidimą grįžti asmenims, kurie užsienyje yra praleidę daugiau kaip 11 mėnesių, turi būti vertinama kaip reiškianti, jog B. M. A. R. nėra ir niekada nebuvo užtikrinta, kad ji galėtų gauti tokį leidimą. LVAT konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog analogiškomis aplinkybėmis tokie oficialūs leidimai apskritai yra išduodami. Kadangi B. M. A. R. yra pažeidusi (duomenys neskelbtini) įstatymų draudimą būti užsienyje daugiau nei 11 mėnesių ir kitus su tuo susijusius reikalavimus, jai grįžus į (duomenys neskelbtini) gali kilti reali grėsmė būti nubaustai pagal (duomenys neskelbtini) BK nuostatas. LVAT nuomone, Departamentas priimdamas Sprendimą 1 neatsižvelgė į prieglobsčio prašytojos, kuri yra už savo kilmės valstybės ribų, baimę, kad ji kilmės valstybėje bus baudžiama ar jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos, o Departamentas įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų be (duomenys neskelbtini) valdžios leidimo grįžti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Departamentas vykdydamas LVAT sprendimą išnagrinėjo B. M. A. R. bylą iš naujo. Departamentas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė argumentų, liudijančių apie patirtą ar gręsiantį persekiojimą jos kilmės šalyje dėl priežasčių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso” (toliau – ir Konvencija) ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžė, jog LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą ir Departamento Sprendimą 1 bei įpareigojo Departamentą B. M. A. R. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo tik dėl pirmosios instancijos teismo ir Departamento neįvertintų visų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių grįžimu ir grąžinimu į šią šalį, galinčių turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjai, t. y. B. M. A. R. asmens byloje Nr. CUB 0011 kitų papildomų duomenų, liudijančių, kad grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių kils būtent šiai (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei, nėra. Nurodė, jog pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 14 d. išduotą (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2011 m. lapkričio 13 d. Pase įklijuotas atsakingos (duomenys neskelbtini) institucijos 2005 m. gruodžio 5 d. išduotas vienkartinis leidimas išvykti iš šalies Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2006 m. kovo 5 d., su galimybe leidimą pratęsti. Remiantis pase esančiu spaudu, B. M. A. R. iš (duomenys neskelbtini) teisėtai išvyko 2005 m. gruodžio 13 d. ir iki šios dienos į kilmės valstybę negrįžo. Leidimas pratęstas nebuvo. Remiantis Pažyma, (duomenys neskelbtini) užsienio reikalų departamento tinklalapyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams gali būti išduotas leidimas 11 mėnesių išvykti (ne emigruoti) į kitą šalį. Būdami užsienyje per pirmąsias 30 dienų jie privalo susisiekti su artimiausia konsuline įstaiga, sumokėti nurodytą mokestį už kiekvieną norimą užsienyje praleisti mėnesį. (duomenys neskelbtini) ambasados Kanadoje 2006 m. lapkričio 21 d. pateiktoje informacijoje pažymima, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai gali pratęsti savo išvykimo vizą iki 11 mėnesių nuo išvykimo dienos iš (duomenys neskelbtini). Dažniausiai privatiems asmenims išduodami leidimai vienam mėnesiui, tačiau tam tikrais atvejais gali būti išduodami iki trijų mėnesių. Norintieji pratęsti leidimų galiojimo laiką privalo kreiptis į (duomenys neskelbtini) konsulatą užsienyje. (duomenys neskelbtini) piliečiai, užsienyje išbuvę ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau norintys sugrįžti į šalį, laikinai atvykti į ją arba iš naujo joje apsigyventi privalo gauti (duomenys neskelbtini) valdžios leidimą. (duomenys neskelbtini) imigracijos įstatyme pažymima, kad asmenys, norintys sugrįžti į šalį, privalo turėti visus reikiamus dokumentus. Šis įstatymas yra viešai prieinamas, tačiau jį lydintieji aktai, reglamentuojantys dokumentų išdavimo tvarką, yra skirti tik vidiniam naudojimui. Nurodė, jog Slovėnijos migracijos ir integracijos direktoratas pateikė 2011 m. gegužės 3 d. Užsieniečių centro atsakymą kuriame rašoma, kad vienas iš pagrindinių reikalavimų sėkmingai deportuoti (duomenys neskelbtini) pilietį yra gauti leidimą įvažiuoti į šalį. Jie tai bandė padaryti kelis kartus per savo diplomatinį konsulatą (duomenys neskelbtini), kuris kreipėsi į (duomenys neskelbtini) konsulinę įstaigą. Procedūra truko apie du mėnesius. Buvo pateikti užsieniečio pasas ir prašymas išduoti vizą. Konsulatui gavus prašymą buvo pradėta asmens tapatybės patikra. Kitas atvejis, kai užsienietis pats gavo įvažiavimo vizą. Jis išsiuntė savo pasą ir susimokėjo 80 eurų. Viza buvo išduota per kelias dienas. Tokia viza ne visai užtikrina galimybes įvažiuoti į šalį, tai daugiau valstybės rinkliava iš piliečių, kurie ilgai nebuvo savo tėvynėje. Remiantis vieša informacija, (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie buvo išvykę iš savo šalies ilgiau nei vienerius metus, negavę iš valdžios institucijų leidimo, praranda teisę grįžti į šalį. Štai kodėl įvažiavimo ir išvykimo vizos yra taip svarbios. Jeigu jie neturi išvykimo vizos arba šalyje nebuvo ilgiau nei vienerius metus, būtų galima spręsti jų klausimą, tačiau procedūra truktų žymiai ilgiau. Pabrėžė, jog Šveicarijos migracijos federalinė tarnyba informavo, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos prašo iš asmenų, norinčių repatrijuoti/laisvanoriškai sugrįžti į (duomenys neskelbtini), šių dokumentų: raštu pateikti prašymą kuriame tvirtina, kad nori grįžti laisvanoriškai į šalį ir išvardyti visus savo giminaičius; paaiškinti ir įrodyti, kodėl jis/ji negrįžo į šalį per reguliariai atidėtą išvykimo laiką nurodytą vizoje; laiškais giminių, sutinkančių jį/ją apgyvendinti (aprūpinti būstu, maistu); sveikatos pažymėjimą su atliktais tyrimais (Thorax, ŽIV) ir gydymo kortelę; išrašais policijos protokolo; paso kopiją Norvegijos imigracijos direktoratas per pastaruosius metus išnagrinėjo keletą prieglobsčio prašytojų iš (duomenys neskelbtini) prašymų. Jiems buvo suteikta apsauga humanitariniais pagrindais, antraip kiltų problema dėl jų grąžinimo, nes užsienyje jie išbuvo ilgiau nei 11 mėnesių. Nebuvo taikytas priverstinis grąžinimas į (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti. Tačiau Vokietijos federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, nepaisant iš esmės sudėtingos (duomenys neskelbtini) grąžinimo procedūros, kai jų vizų galiojimo laikas jau pasibaigęs, 2010 metais deportavo keturis (duomenys neskelbtini) piliečius. Todėl akivaizdu, kad B. M. A. R. turi realią galimybę gauti oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę, t. y., priešingai nei konstatavo LVAT, minėta užsienietė yra visiškai užtikrinta, kad ji galėtų gauti tokį leidimą. Be to, Departamentas 2011 m. sausio 5 d. raštu Nr. (15/6-13)-10K-291 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašė tarpininkauti kreipiantis į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje, siekiant išsiaiškinti oficialių (duomenys neskelbtini) valdžios leidimų grįžti į kilmės valstybę išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, buvusiems užsienyje ilgiau, nei tai leidžia šalies įstatymai, tvarką. Remiantis Pažyma, tik asmenys, kurie buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini) ilgiau nei 11 mėnesių ir neturi leidimo grįžti į šalį arba išduoto leidimo gyventi užsienyje, neturėtų stengtis grįžti į (duomenys neskelbtini) jiems neleidžiama įvažiuoti arba jie nedelsiant išsiunčiami. Tokie piliečiai nepriimami į šalį tol, kol negauna įvažiavimo dokumentų. Piliečiai, praradę teisę apsigyventi (duomenys neskelbtini), laikomi (duomenys neskelbtini) piliečiais ir turi teisę kreiptis dėl naujo paso išdavimo į (duomenys neskelbtini) konsulinę įstaigą užsienyje. (duomenys neskelbtini) piliečiai išvykti arba grįžti į šalį turi teisę tik gavę oficialų leidimą. Tik negavusieji leidimų gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal 1987 m. gruodžio 28 d. (duomenys neskelbtini) BK 62 215 straipsnį į (duomenys neskelbtini) teritoriją nelegaliai atvykę asmenys, kurie neįvykdė būtinų teisinių formalumų arba imigracijos reikalavimų, gali būti nubausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų arba bauda nuo 1 iki 3 tūkstančių. Pabrėžė, jog 2004 m. gegužės 6 d. JK Imigracijos apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėtas prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini) piliečio, disidento, grąžinimo į šalį skundas. Vyriausybės atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) BK 62 215 straipsnis taikomas tik asmenims, kurie atvyko į (duomenys neskelbtini) arba slaptai, arba su suklastotais dokumentais, arba kitais nelegaliais būdais. Šis straipsnis pareiškėjo atveju netaikomas. Jis būtų grąžinamas visiškai teisėtai į (duomenys neskelbtini), nes turėjo galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir nieko baustino nebuvo padaręs, sprendžiant iš surinktos medžiagos apie jį, tik per ilgai užsibuvo užsienyje, ilgiau negu leido jam leidimas ir (duomenys neskelbtini) nacionalinė teisė. Nurodė, jog B. M. A. R. taip pat iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, turi galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir nieko baustino nebuvo padariusi, sprendžiant iš surinktos medžiagos apie ją, tik per ilgai išbuvo užsienyje, ilgiau, negu leido jai leidimas ir (duomenys neskelbtini) nacionalinė teisė, todėl jos grąžinimas į (duomenys neskelbtini) būtų visiškai teisėtas. Vadovaujantis Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus turima informacija, B. M. A. R. kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

Pažymėjo, kad Departamentas atlikto tyrimo metu surinko pakankamai informacijos apie oficialių (duomenys neskelbtini) valdžios leidimų grįžti į kilmės valstybę teikimo tvarką, kuri leistų spręsti apie B. M. A. R. realią galimybę gauti oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę, t. y. byloje yra duomenų, kad minėta užsienietė yra visiškai užtikrinta, kad ji galėtų gauti tokį leidimą. Taip pat nenustatyta faktų, kad, pareiškėjai teisėtai (gavus oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę) grįžus į (duomenys neskelbtini), gali kilti reali grėsmė būti nubaustai pagal (duomenys neskelbtini) BK nuostatas, todėl nėra priežasčių pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pabrėžė, jog, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, B. M. A. R. būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos tik gavus oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę. Įsiteisėjus Departamento sprendimui dėl prieglobsčio B. M. A. R. nesuteikimo, ji praranda teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl tikslinga ją išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjus B. M. A. R. byloje esančius dokumentus, Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama ją grąžinti arba išsiųsti į (duomenys neskelbtini), nustatyta nebuvo. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į tai, kad B. M. A. R. nepažeidė užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką tvarkos bei procedūros metu laikėsi savo, kaip prieglobsčio prašytojos, pareigų, jai neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. Tiek atsakovo 2011 m. gegužės 18 d. išvadoje Nr. (15/6-15)13PR-50RN, tiek skundžiamame sprendime yra pabrėžta, jog (duomenys neskelbtini) pilietė B. M. A. R. būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos tik gavus oficialų leidimą grįžti į kilmės šalį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjai nėra grėsmių grįžti į kilmes valstybę, jei jį grįš į (duomenys neskelbtini) turėdama jos nustatyta tvarka išduotą leidimą. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama atsakingos (duomenys neskelbtini) institucijos 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą vienkartinį leidimą išvykti iš šalies, galiojusį iki 2006 m. kovo 5 d., su galimybe leidimą pratęsti. Leidimas pratęstas nebuvo. Nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) piliečiai, užsienyje išbuvę ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau norintys sugrįžti į šalį, laikinai atvykti į ją arba iš naujo joje apsigyventi privalo gauti (duomenys neskelbtini) valdžios leidimą. (duomenys neskelbtini) imigracijos įstatyme pažymima, kad asmenys, norintys sugrįžti į šalį, privalo turėti visus reikiamus dokumentus. Iš kitų valstybių patirties žinoma, kad leidimai grįžti į (duomenys neskelbtini) buvo gauti tarpininkaujant užsienio valstybių migracijos institucijoms arba pačių asmenų iniciatyva (Slovėnijos migracijos ir integracijos direktorato 2011 m. gegužės 3 d. raštas). Pabrėžė, jog B. M. A. R. turi realią galimybę gauti oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę, t. y. pareiškėja žino, kad ji galėtų gauti tokį leidimą. Remiantis Pažyma, tik asmenys, kurie buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini) ilgiau nei 11 mėnesių ir neturi leidimo grįžti į šalį arba išduoto leidimo gyventi užsienyje, neturėtų stengtis grįžti į (duomenys neskelbtini) , jiems neleidžiama įvažiuoti arba jie nedelsiant išsiunčiami. Tokie piliečiai nepriimami į šalį tol, kol negauna įvažiavimo dokumentų. Piliečiai, praradę teisę apsigyventi (duomenys neskelbtini), laikomi (duomenys neskelbtini) piliečiais ir turi teisę kreiptis dėl naujo paso išdavimo į (duomenys neskelbtini) konsulinę įstaigą užsienyje. Tik negavusieji leidimų grįžti gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal 1987 m. gruodžio 28 d. (duomenys neskelbtini) BK 62 215 straipsnį į (duomenys neskelbtini) teritoriją nelegaliai atvykę asmenys, kurie neįvykdė būtinų teisinių formalumų arba imigracijos reikalavimų, gali būti nubausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų arba bauda nuo 1 iki 3 tūkstančių, todėl, tik B. M. A. R. grįžus į (duomenys neskelbtini) neteisėtai, gali kilti reali grėsmė būti nubaustai pagal minėtas (duomenys neskelbtini) BK nuostatas. Nurodė, jog atsakovas Pažymoje bei skundžiamame Sprendime patikino, kad, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, B. M. A. R. būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos tik gavus oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį ir suteikti jai papildomą apsaugą.