Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-11-06 · Civilinė byla Nr. 2-1485/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-06
Bylos Nr.
2-1485/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
Ieškovas
Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“, LR Įmonių
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių melioracija“, PVM
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1485/2009Procesinio sprendimo kategorija 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui, civilinėje byloje Nr. B2-1016-154/2009 pagal ieškovo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių melioracija“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių apygardos teismą ir prašė iškelti UAB „Šiaulių melioracija“ bankroto bylą.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2008 m. birželio 27 d. sudarė Naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko naftos produktų už 838 298,50 Lt. Ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitas faktūras, ir nors mokėjimo terminai pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras yra pasibaigę, atsakovas už naftos produktus sumokėjo tik 11 746,44 Lt. Iki šio ieškinio pareiškimo dienos atsakovas liko skolingas ieškovui 826 552,06 Lt. Atsakovui dėl uždelsimo atsiskaityti yra paskaičiuota 85 282,21 Lt delspinigių. Dėl minėtos skolos grąžinimo su atsakovu vyksta atskiras teisminis procesas Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-742-40/2009, tačiau iš nagrinėjamos bylos eigos matyti, kad atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas LR Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka 2009 m. birželio 16 d. pranešimu kreipėsi į atsakovą, prašydamas per 30 dienų sumokėti skolą ir įspėdamas apie galimą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakymo negavo.

Pagal viešai skelbiamus duomenis atsakovas turi turto tik už 1 127 976,64 Lt, o be nurodytos 826 552,06 Lt skolos ieškovui dar turi kitų skolų, tarp jų apie 1 000 000 Lt skolą, kurios terminas baigiasi 2010 m. vasario 28 d., užtikrintą turto įkeitimu. Akivaizdu, kad atsakovas yra nemokus.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Šiaulių melioracija“.

Teismas nutartyje nurodė, kad 2008 m. gruodžio 31 dienos balanso duomenimis UAB „Šiaulių melioracija“ turtas sudarė 3 169 736 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 019 137,92 Lt. 2009 m. birželio 30 dienos balanso duomenimis UAB „Šiaulių melioracija“ turtas sudarė 2 834 903 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 149 687 Lt, iš ko matyti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės.

Iš į bylą pateiktų UAB „Šiaulių melioracija“ kreditorių ir debitorių sąrašų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 31 dienos duomenimis pradelsti įmonės kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 993 326,11 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 1 024 072,42 Lt. 2009 m. rugsėjo 21 dienos duomenimis įmonės kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 969 027,55 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 1 723 530,73 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad didžioji dauguma sąraše nurodytų debitorių yra pastovūs verslo partneriai, vyksta nuolatiniai tarpusavio atsiskaitymai, skolos keičiasi. Atsakovas daugiausia vykdo sezoninius darbus, todėl pirmoje metų pusėje yra daugiau išlaidų, o antroje daugiau pajamų; kad su banku turi atsiskaityti iki 2010 m. vasario 28 d., tačiau vyksta derybos dėl skolos termino pratęsimo.Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad atsakovas vėluotų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, ar būtų sustabdyta įmonės komercinė – ūkinė veikla. Iš atsakovo pateiktų pažymų matyti, kad UAB „Šiaulių melioracija“ neturi įsiskolinimų valstybei ir SODRAI, atsakovas realiai numato, kad, vykdydamas veiklą, jis yra pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų su ieškovu. Nors atsakovas nurodė, kad iš šešių debitorių 528 930 Lt skolų išieškojimas yra abejotinas, tačiau realių debitorių skola (1 194 601 Lt) viršija pradelstą kreditorinį įsiskolinimą (969 028 Lt). Teismo teigimu, abejonių dėl UAB „Meresta“, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos bei kitų debitorių galimybės sumokėti savo skolas atsakovui byloje nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o remtis tik ieškovo išsakytomis prielaidomis bei prognozėmis, teismas neturi pagrindo. Teismas, nustatęs, kad įmonės pradelstos skolos nesudaro daugiau negu pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, nenustatė UAB „Šiaulių melioracija“ nemokumo ir taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovas būtų viešai paskelbęs arba kitaip pranešęs kreditoriams, kad negali atsiskaityti arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Priešingai, atsakovas aiškinamuoju raštu nurodė, kad ketina atsiskaityti su savo kreditoriais, ieškovo atstovas teisme patvirtino, kad atsakovas UAB „Šiaulių melioracija“ jau sumokėjo ieškovui 70 000 Lt skolos.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: ieškinį patenkinti.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neišsamiai vertino UAB „Šiaulių melioracija“ pateiktų finansinės būklės dokumentų turinį ir neanalizavo jų sistemiškai. Atsakovo materialiojo turto vertė 2008 m. gruodžio 31 d., lyginant su 2007 m. gruodžio 31 d., sumažėjo apie 650 000 Lt. Per 2008 metus įmonė patyrė virš 600 000 Lt nuostolių, o visa pagrindinės veiklos nuostolių suma sudaro virš 2 500 000 Lt. Atsakovas kiekvienais metais patirtus veiklos nuostolius kompensuoja įmonės materialiojo turto sąskaita, visiškai nemažina savo įsipareigojimų kreditoriams, negavo per vienerius metus planuotų gauti lėšų. Atsakovo pateikti 2009 m. duomenys patvirtina jo nemokumą. Atsakovo pardavimo pajamos, lyginant su 2008 metais, sumažėjo beveik per pusę. 2009 m. birželio 30 d. įmonės balansas patvirtina, kad atsakovo turtas, palyginus su 2008 m. turto verte, sumažėjo beveik 300 000 Lt, o ilgalaikis materialusis turtas net daugiau nei 500 000 Lt. Iš viso atsakovo turto vertės atėmus per vienerius metus gautinas sumas, kurių atsakovas negali gauti jau kelerius metus, į balansą įrašyto turto vertė daugiau nei per pusę mažesnė už mokėtinas sumas. 2009 m. rugsėjo 15 d. įvykusio teismo posėdžio metu atsakovo vadovas pasakė, kad jis derasi su kredito įstaiga dėl paskolos apmokėjimo termino pratęsimo, kadangi įmonė negalės jos laiku sumokėti. Tolesnį savo veiklos vykdymą atsakovas iš esmės grindė debitoriniais reikalavais, nors jis neturi jokios galimybės šias skolas išsiieškoti 2009 m. Atsakovas pats patvirtino, kad 528 929 Lt sumos išieškojimas yra abejotinas, tad šia suma turi būti mažinama atsakovo per vienerius metus gautina suma. Pagal 2009 m. birželio 30 d. balansą atsakovo turtą praktiškai sudaro du veiksniai: materialusis turtas ir per vienerius metus gautinos sumos, kurios yra net 400 000 Lt. didesnės už ilgalaikį turtą. Atsakovo pradelsti įsipareigojimai, kurie 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudarė l 024 072,42 Lt, faktiškai atitinka įmonės materialaus turto vertę, t.y. realiai turimo ir valdomo turto vertę. Atsakovas faktiškai yra nemokus, nebegali vykdyti savo įsipareigojimų bei apie tai viešai pareiškė teismo posėdžio metu.

2. Teismas neužkirto kelio žalingoms pasekmėms, neišvengiamai atsirasiančioms kartu su atsakovo absoliučiu nemokumu kitų metų pradžioje, t.y. 2010 m. vasario 28 d. 2009 metais mokėtinos sumos sudaro apie 1 150 000 Lt, iš kurių likę 969 027,55 Lt, o 2010 m. vasario 28 d. mokėtina suma dar padidės kredito įstaigos suteikta paskola 989 924,66 Lt. Jeigu atsakovas šiai dienai teorine prasme dar balansuoja ant nemokumo ribos, tai 2010 m. vasario 28 d. taps absoliučiai nemokiu. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pareiškė apie įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

3. Teismas rėmėsi neobjektyviais ir abejotinais dokumentais, vadovavosi 2009 m. rugsėjo 22 d. atsakovo pateiktais dokumentais, kurie turi būti vertinami kritiškai. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos pažymoje nurodoma suma nesutampa su atsakovo nurodoma suma 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąraše. Atsakovas nepagrįstai į 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąrašą įtraukė UAB „Meresta“ įsipareigojimą, kurio nebuvo kituose dokumentuose. Teismas galėtų vadovautis tik 2009 m. rugsėjo 21 d. planuojamo debitorinio įsiskolinimo padengimo lentele.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas UAB „Šiaulių melioracija“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nutartis yra pagrįsta. Atsakovas yra moki įmonė, aktyviai vykdanti veiką. Tai, kad atsakovas 2010 m. turės grąžinti kreditą, negali būti vertinama kaip pradelstas įsipareigojimas. Atsakovas nurodė, kad turi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Praktiškai visi įsiskolinimai yra nedideli ir einamieji. Atsakovas tik laikinai susidūrė su finansiniais sunkumais. Ieškovui jau yra sumokėta 130 122 Lt, 2009 m. lapkričio mėnesį planuojama sumokėti 30 000 Lt, o iki metų pabaigos – 500 000 Lt, o likusią skolą iki 2010 m. vasario pabaigos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) (toliau tekste ĮBĮ) 9 straipsnio penktosios dalies nuostata, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Pagal teismų praktiką klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas turi spręsti, remdamasis duomenimis apie įmonės finansinę būklę, susiklosčiusią šio klausimo sprendimo momentu.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių melioracija“ bankroto bylą, nurodęs, kad nėra ĮBĮ numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti.

Įmonės nemokumą apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio aštuntoji dalis, kurioje nurodyta, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Spręsdamas klausimą apie įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos balansinio turto vertės santykį, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ĮBĮ 9 straipsnio antrojoje dalyje numatyta tvarka gautais finansiniais įmonės dokumentais ir duomenimis. Bankroto bylose teismas privalo aktyviai veikti ex officio, nes pagal įstatymą jam suteiktos didesnės galimybės veikti bylos aplinkybių nustatymą (ĮBĮ 9 str. 2 d., 10 str. 1 d., CPK 159 str. 1 d., 179 str. 2 d.).

Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, t.y. iškeliant bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Teismas nustato įmonės nemokumą, išanalizavęs ieškovo, atsakovo pateiktus ir kitus į bylą išreikalautus dokumentus ir duomenis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi ir kt. Byloje nesant duomenų apie realią atsakovo finansinę būklę, teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ bei CPK, nustatyti atsakovo finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai. Pri­rei­kus, teis­mas ga­li įmo­nei skir­ti au­di­tą, eks­per­ti­zę įmo­nės tur­to ver­tei pa­tiks­lin­ti.

Taigi, remiantis ĮBĮ nuostatomis, vertinant, ar įmonė yra nemoki, t.y. ar jai keltina bankroto byla, turi būti nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) ir jos turimo turto vertė.

Apeliantas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ atskirajame skunde nurodo, kad teismas neišsamiai vertino atsakovo pateiktų finansinės būklės dokumentų turinį ir neanalizavo jų sistemiškai, kad atsakovas patiria nuostolius, jo turto vertė mažėja, o per vienerius metus planuotų sumų jis negavo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo 2009 m. birželio 30 d. sudaryto balanso (t. 1, b.l. 174) duomenimis, nustatė, kad atsakovo UAB „Šiaulių melioracija“ turtas sudarė 2 834 903 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 149 687 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad pradelsti įmonės kreditoriniai įsiskolinimai 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudaro 993 326,11 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 1 024 072,42 Lt. 2009 m. rugsėjo 21 dienos duomenimis įmonės kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 969 027,55 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 1 723 530,73 Lt

Iš byloje esančios debitorinio įsiskolinimo dengimo lentelės (t. 1, b.l. 196) matyti, kad atsakovas pripažįsta, jog lentelės 19-23 eilutėse nurodytų reikalavimų išieškojimas yra abejotinas. Tad nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentu, kad šiomis gautinomis sumomis, t.y. 514 948,78 Lt, turėtų būti mažinamos atsakovo gautinos sumos. Tačiau aplinkybė, kad ŽŪB „Vėriškės“ yra iškelta restruktūrizavimo byla, nereiškia, jog gautina suma yra abejotina, tad nėra pagrindo ja mažinti atsakovo gautinų sumų. Iš 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąrašo sumos (1 723 530,73 Lt) atėmus 514 948,78 Lt, atsakovo debitoriniai įsiskolinimai sudarytų 1 208 581,95 Lt.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas nepagrįstai į 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąrašą įtraukė UAB „Meresta“ įsipareigojimą, kurio nebuvo kituose dokumentuose. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo pateikto 2009 m. liepos 31 d. debitorių sąrašo (t. 1, b.l. 136-138), UAB „Meresta“ įsiskolinimas sudarė 383 378,71 Lt. Iš atsakovo pateikto 2009 m. rugpjūčio 31 d. debitorių sąrašo (t. 1, b.l. 176) matyti, kad iš UAB „Meresta“ gautina suma sudaro 181 925,49 Lt, o pagal 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąrašą (t. 1, b.l. 194) – 184 044,49 Lt ir 670 552 Lt, iš viso 854 596,49 Lt., t.y. iš esmės tokia pati suma, kokia yra nurodyta ir debitorinio įsiskolinimo dengimo lentelėje (t. 1, b.l. 196). Iš atsakovo pateiktos 2009 m. spalio 20 d. lentelės (t. 2, b.l. 5), matyti, kad atsakovas nuolat teikia paslaugas ir prekes UAB „Meresta“, tad nėra pagrindo abejoti, kad UAB „Meresta“ įsiskolinimas atsakovui galėjo didėti, o 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąraše nurodyta suma yra neteisinga. Šie bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Meresta“ ir atsakovą sieja sutartiniai santykiai ir pastaroji bendrovė yra skolinga atsakovui.

Apeliantas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ taip pat teigia, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracijos pažymoje nurodyta suma nesutampa su atsakovo nurodoma suma 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąraše. Kaip matyti iš atsakovo pateikto 2009 m. rugsėjo 21 d. debitorių sąrašo (t. 1, b.l. 194), atsakovo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos gautina suma yra 104 445 Lt, o savivaldybė, 2009 m. spalio 1 d. raštu (t. 1, b.l. 204-205) įtraukdama jau ir 2009 m. rugsėjo 30 d. gautas sąskaitas, įsiskolinimo sumą atsakovui nurodo 142 178 Lt, t.y. didesnę nei nurodė atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai buvo sudaromi skirtingu metu ir į juos galėjo būti įtrauktos skirtingos sumos, toks netikslumas neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, tuo labiau, kad paties atsakovo sudarytame sąraše nurodyta suma yra ne didesnė, o mažesnė. Būtent atsakovo pateiktais duomenimis teismas vadovavosi, vertindamas atsakovo mokumo klausimą.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovas veikia nuostolingai, kad nuostolius dengia materialiuoju turtu, taip pat negali turėti esminės reikšmės, vertinant atsakovo mokumą, ši aplinkybė gali turėti įtaką tik įmonės veiklos perspektyvai, o kaip jau minėta, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo dėl įmonės nemokumo klausimą, būtina nustatyti įmonės finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai. Apeliantas nenurodo, kad atsakovo turtas balanse apskaitytas netinkamai, tad teismas neturi pagrindo vertinti balanso įrašytų duomenų teisingumo.

Ta aplinkybė, kad, pasak apelianto, atsakovas negavo ar negauna per vienerius metus gautinų sumų, nepaneigia atsakovo teisės į gautinas sumas ir negali būti pagrindas į šias sumas, kaip balanse apskaitytą turtą, neatsižvelgti, sprendžiant atsakovo mokumo klausimą.

Taigi, atsižvelgiant į atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumą (969 027,55 Lt) ir atsakovo turtą, kuris sudaro 2 526 355,95 Lt (ilgalaikis turtas 1 105 624 Lt + debitoriniai įsiskolinimai 1 208 581,95 Lt + atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 188 363 Lt + pinigai 23 787 Lt), negalima spręsti, kad atsakovas yra nemokus, o jo pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismas neužkirto kelio žalingoms pasekmėms, neišvengiamai atsirasiančioms kartu su atsakovo absoliučiu nemokumu kitų metų pradžioje, nes atsakovo mokėtinos sumos 2010 m. vasario 28 d. padidės kredito įstaigos suteikta paskola, t.y. 989 924,66 Lt.

Tačiau kaip jau minėta, bankroto byla gali būti keliama tik nemokiai įmonei, t.y. tokiai įmonei, kuri nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir jos pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tad vertinant įmonės mokumą ar nemokumą, negali turėti teisinės reikšmės įmonės įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai dar nėra suėję. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo su banku pasirašytų kredito sutarčių pagrindu jau yra suėję skolų mokėjimo terminai. Tai, jog atsakovas taps galimai nemokus ateityje, t.y. po 2010 m. vasario 28 d., neturi reikšmės, vertinant dabartinę įmonės finansinę padėtį ir jos mokumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylą nebuvimo. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėGintaras PečiulisDonatas Šernas