Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. ši bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta bausmė – 4 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2014 m. vasario 13 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 11 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 7 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šeimyninio konflikto metu, sugriebęs už rankos savo artimam šeimos nariui – žmonai E. V., ją suko bei tampė, tuo sukeldamas E. V. fizinį skausmą.

Skunde nurodoma, kad, apelianto manymu, jam paskirta galutinė bausmė yra per griežta, nes jis kaltu prisipažino visiškai ir gailisi. Apeliantas pažymi, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinta atsakomybę lengvinančia. Apeliantas pabrėžia, kad nukentėjusiosios savo žmonos jis atsiprašė, teismui pažadėjo padaryti išvadas ir pasitaisyti. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę ir nurodo, kad teismas paskyrė per griežtą, t. y. neteisingą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. V. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pripažino E. V. kaltu sukėlus savo artimam šeimos nariui fizinį skausmą pagal BK 140 str. 2 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau mano, jog apylinkės teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Skirdamas nuteistajam E. V. bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (padarė vieną baigtą nesunkų tyčinį nusikaltimą – fizinio skausmo sukėlimą šeimos nariui), į nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (baustas administracine tvarka, teistas, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu), į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymo metu buvo neblaivus. Apylinkės teismas apeliantui pagrįstai paskyrė griežčiausią iš BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, nes visos paminėtos aplinkybės rodo, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas E. V. už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę už BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį. Be to, apylinkės teismas, taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, dar ir sumažino apeliantui paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl, įvertinus visą, kas jau paminėta, teigti, kad paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistąjį E. V. kaltu padarius BK 140 str. 2 d. nurodytą nusikaltimą, vadovavosi BK 64 str. 1 d., 3 d. ir paskirtą bausmę subendrino iš dalies sudedant su 2014 m. vasario 13 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. V. paskirta laisvės atėmimo bausme. BK 65 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, subendrindamas bausmes BK 63 ir 64 str. numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Taigi, net paskyrus E. V. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pastaroji pagal bausmių keitimo taisykles būtų keičiama į griežtesnę bausmę, t. y. laisvės atėmimą.

Skunde apeliantas nurodo, kad savo žmonos atsiprašė, žada pasitaisyti, teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 str. 2 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-168/2014). Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. balandžio 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d., o paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Tačiau jau 2013 m. rugpjūčio 25 d. jis padarė kitą nusikaltimą – sukėlė fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį. Už minėtą nusikaltimą E. V. buvo pripažintas kaltu 2014 m. vasario 13 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir, atsižvelgus į tai, kad E. V. nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė bei kitas aplinkybes, bausmės vykdymas jam buvo atidėtas dar kartą. Vis dėlto, ir pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimas E. V. pozityvaus poveikio nepadarė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis vėl nusikalto – sukėlė fizinį skausmą savo žmonai E. V.. Akivaizdu, kad E. V. pozityvių išvadų nedaro, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslus pavyks pasiekti trečią kartą atidėjus E. V. paskirtos bausmės vykdymą.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad E. V. 2013 m. balandžio 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams. Minėtu teismo nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Skundžiamu 2014 m. rugsėjo 11 d. Raseinių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 str. 2 d. E. V. paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi skundžiamu nuosprendžiu apeliantui galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, faktiškai paskirta už 3 nusikalstamas veikas, inkriminuotas paminėtais nuosprendžiais, todėl laikyti galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežta taip pat nėra pagrindo.

Kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir nagrinėjamu atveju nelaikytina per griežta, o švelnesne nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu bausme bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., nuteistojo E. V. atžvilgiu pasiekti nepavyktų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.