Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė Matiukienė Baudž. bylos Nr. 1A-110-154/2008

2.4.; 1.2.26.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 19 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Virginijos Žindulienės ir Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteista:

pagal LR BK 284 str. 2 dalį dėl 2007-04-19 veiksmų - laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams,pagal LR BK 284 str. 2 dalį dėl 2007-05-10 veiksmų - laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant nebendrauti su nukentėjusiąja Ž. N. ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

R. J. nuteista už tai, kad 2007 m. balandžio 19 d., apie 8 val., viešoje vietoje – Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 62, Kelmės rajono policijos komisariato patalpose, 15 kabinete, necenzūriniais žodžiais koliojo Kelmės rajono PK viešosios policijos, viešosios tvarkos skyriaus, prevencijos poskyrio nepilnamečių reikalų inspektorę Ž. N. ir tokiu būdu sutrikdė aplinkinių asmenų rimtį.

Be to, R. J. nuteista už tai, kad 2007 m. gegužės 10 d. apie 9 val., viešoje vietoje – Kelmėje, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose, 15 kabinete, necenzūriniais žodžiais koliojo Kelmės rajono PK viešosios policijos, viešosios tvarkos skyriaus, prevencijos poskyrio nepilnamečių reikalų inspektorę Ž. N. ir tokiu būdu sutrikdė aplinkinių asmenų rimtį.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. J. prašė panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ją išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti bei nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė nurodė, kad jai inkriminuojamo baudžiamojo nusižengimo objektas yra visuomenės tvarka ir jos rimtis, o ji, asmeniškai aiškindamasi su moterimi, kuri, jos duomenimis, viliojo jos tuometinį sugyventinį ir būsimą vyrą, visuomenės tvarkos bei rimties nepažeidė ir pažeisti negalėjo. Nuteistosios teigimu, visuomenės rimtis ir tvarka yra visuomeninių santykių sistema, susiformavusi pagal teisės, moralės normas, bendrojo sugyvenimo taisykles ir papročius, turinčius socialinę reikšmę, tačiau nė vienas iš šių aspektų nedraudžia jai, kaip moteriai, kovojančiai už savo vyrą ir jo prielankumą, nueiti pas kitą moterį - varžovę - ir išdėstyti jai savo nuomonę apie ją ir jos netinkamą elgesį, jai prisistatyti, paaiškinti atėjimo tikslą ir pareikšti savo pageidavimus. Apeliantės manymu, tokie jos veiksmai yra paimti iš lietuvių liaudies tradicijų lobyno, priimtini daugiašimtametinėje tautos istorijoje ir visuomenės suprantami bei skatinami, dėl ko jos elgesys negali būti laikomas nepadoriu.

R. J. teigimu, policijos komisariatas ir jame esantis kabinetas nėra vieša vieta, nes į juos patenkama tik pro ginkluotus budinčiuosius, turint šaukimą, o minėtos erdvės nėra skirtos viešiems susibūrimams ar visaliaudinėms šventėms. Komisariato patalpos nėra parkai, stadionai, valgyklos ar panašiai, kur gali susirinkti minios žmonių.

Nuteistoji taip pat nurodė, jog tai, kad asmeninio konflikto metu jos varžovė vilkėjo policijos pareigūnės uniformą, nėra esminis dalykas, kadangi jos (R. J.) žodžiai pastarajai buvo skirti kaip moteriai, o ne kaip pareigūnei ir jokiu būdu ne visuomenei, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ji kvietė Ž. N. eiti aiškintis pas komisariato viršininką.

Pirmajame kaltinime aplinkiniai asmenys paminėti melagingai, nes ji kalbėjosi tik su nukentėjusiąja, pokalbis vyko jos kabinete.

Necenzūrinių žodžių ji (R. J.) nevartojo, byloje užfiksuota, jog Ž. N. ji vadino „gražuole“, jokių įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių, ciniškumo ar vandališkų veiksmų pareigūnės kabinete ji neatliko.

Iš liudytojų parodymų matyti, kad, paprašyta išeiti iš nukentėjusiosios kabineto, ji iškarto išeidavo, liudytojai net nesuprato, dėl ko kilo konfliktas tarp jos ir pareigūnės, kas rodo, jog dėl jos (R. J.) elgesio konflikto metu liudytojų orumas nenukentėjo.

Nei liudytojai, nei teismas nenurodė, kokius necenzūrinius, įžeidžiančius ar itin užgaulius žodžius ji pasakė nukentėjusiajai. Teisme paminėtas žodis „žertva“ lietuvių kalboje suprantamas kaip auka ir, apeliantės nuomone, nėra įžeidžiantis. Teismo nuosprendyje nurodyti jos „koliojimaisi“ LR BK 284 straipsnyje nenumatyti, be to, jos elgesys buvo skirtas tik Ž. N. ir liudytojų A. V., A. V., R. B. bei J. B. neužgavo ir netrikdė, nes kiti iš jų net nesuprato, apie ką ji ir nukentėjusioji kalba, nors jie byloje pateikti kaip „visuomenė“, kuri turėjo „sutrikti“.

Be to, pati nukentėjusioji patvirtino, kad jos (R. J.) pasirodymai pastarosios kabinete niekaip nesutrikdė, nes ji vienu atveju spėjo į komisariato darbuotojų susirinkimą, o kitu atveju toliau dirbo su iškviestais asmenimis.

Apeliantės teigimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ji turėjo galimybę policijos komisariate žymiai šiurkščiau sukelti skandalą, nes matydavo nukentėjusiąją po susirinkimo einančią koridoriumi bei kitomis aplinkybėmis. Mano, jog užeidama pranešti savo konkurentei apie savo santykius su S. J., ji nepadarė žalos viešajai tvarkai, t.y. nepažeidė visuomeninių ar asmeninių interesų ir paisė dorovės normų, nes pačią nukentėjusiąją kvietė būti dorovinga. Savo varžovės ir liudytojų ji neįžeidinėjo, nežalojo jų kūnų ar kabineto įrangos, nerodė jiems cinizmo ar tvirkinamųjų veiksmų, o jos bandymas išsiaiškinti su varžove neturėjo viešumo požymio.

Nuteistosios manymu, jos nekaltumą įrodo ir tai, jog jau po pirmojo jos ir nukentėjusiosios Ž. N. pokalbio pastaroji galėjo „įsižeisti“ ir rasti būdą patraukti ją (R. J.) administracinėn atsakomybėn, tačiau to nepadarė.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi ne visai atitinkančiais tiesą liudytojų parodymais, neatsižvelgė į tai, kad visi liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, o liudytojai A. V. ir A. V. yra nukentėjusiosios bendradarbiai, dėl ko jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Kritiškai turėjo būti vertinami ir liudytojų R. B. bei J. B. parodymai, kadangi minėti asmenys yra priklausomi nuo pareigūnės Ž. N., turinčios teisę jų atžvilgiu priimti sprendimus.

Nuteistoji taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog byla jos atžvilgiu buvo „sufabrikuota“, rodo tai, kad nukentėjusiosios teiginio, jog ji pastarąją įžeidinėjo telefonu, nebuvo siekiama patikrinti telefoninių pokalbių išklotinėmis, prokuroras, pateikdamas teismui duomenis apie jos sveikatą, nuslėpė 2007-11-08 specialisto išvadą Nr. 522 dėl konsultacijos, ar reikalinga jai skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, prokuroras nepateikė teismui duomenų apie tai, kad ji yra neįgali, tik iš dalies darbinga, į ką būtų buvęs pagrindas teismui atsižvelgti skiriant jai bausmę. Be to, prokuroras nenurodė teismui jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių: kad ji aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių, t.y. paprašyta pareigūnų išeiti iš nukentėjusiosios kabineto, tuojau pat iš jo išeidavo, nekėlė skandalo ir vengė viešumo, neapskundė nukentėjusiosios jos viršininkui ir jai nepadarė daugiau nemalonumų (BK 59 str. 1 d. 1 p.), nusikalstama veika buvo padaryta dėl beviltiškos padėties, nes atsiradus galimybei brandžiame amžiuje ištekėti ir turėti senatvėje paramą, konkurentė galėjo „sugriauti jos laimę“ (BPK 59 str. 1 d. 4 p.), veika buvo padaryta dėl psichinės prievartos, kadangi nepadoriais nukentėjusiosios veiksmais, pastarajai bandant nuvilioti jos vyrą, buvo paveikta jos, ligonės, psichika (BK 59 str. 1 d. 5 p.), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nes ji pas Ž. N. ėjo tik dėl to, kad nukentėjusioji bandė nuvilioti jos vyrą (BK 59 str. 1 d. 6 p.), veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.).

Apeliantė prašė atsižvelgti ir į tai, kad byloje jai nebuvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, o prokuroras net nuslėpė dokumentus, iš kurių matyti, jog ji konsultavosi su psichiatrais. Mano, jog atlikus ekspertizę galėjo paaiškėti, kad ji dėl invalidumo yra ribotai pakaltinama, kas taip pat būtų jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 11 p.). Taip pat teigia, kad teismas galėjo jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti jos silpną sveikatą, neįgalios dukters globą ir rūpybą, mažas pajamas, sunkias materialines gyvenimo sąlygas ir kitas aplinkybes, taikyti jos atžvilgiu LR BK 39 straipsnio nuostatas ir ją nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

Teismo posėdyje nuteistoji R. J. ir jos gynėjas adv. E.Jankaitis prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė N.Raugienė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistosios R. J. nusikalstamus veiksmus dėl 2007-04-19 ir 2007-05-10 padarytų veikų teisingai kvalifikavo pagal LR BK 284str. 2 dalį.

Apeliantė R. J. ginčija viešosios tvarkos pažeidimo faktą, nurodydama, kad policijos komisariatas ir jame esantis kabinetas nėra vieša vieta, nes tai nėra „parkai, stadionai, valgyklos ar panašiai, kur gali viešai susirinkti minios žmonių“, tačiau vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta suprantama plačiau, nei skunde nurodė apeliantė. Vieša vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad tokioje vietoje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Kad valstybinės įstaigos, t.y. Kelmės rajono policijos komisariato patalpos, yra vieša vieta, kolegijai abejonių nekyla, nes šiose patalpose lankosi ne tik interesantai, bet ir dirba šios įstaigos darbuotojai, kurių interesus nuo viešosios tvarkos pažeidimų taip pat saugo įstatymas.

Kolegija laiko nepagrįstu apeliantės skundo motyvą, kad dėl jos apsilankymo pas nukentėjusiąją Ž. N. 2007-04-19 ir 2007-05-10 visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, nes visi asmenys, tame tarpe nukentėjusioji Ž. N., toliau tęsė savo darbą, ėjo į pasitarimą, vyko iškviestų asmenų apklausa. Kolegija atkreipia dėmesį, kad LR BK straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t.y., kad LR BK 284 str. 2 dalyje numatytam baudžiamajam nusižengimui pripažinti pakanka viešoje vietoje trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu. Jei tokiais veiksmais yra sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, veika kvalifikuojama pagal LR BK 284 str. 1 dalį kaip nesunkus nusikaltimas, nes šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t.y. būtinos nusikalstamos veikos pasekmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, abi R. J. padarytos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 284 str. 2 dalį kaip baudžiamieji nusižengimai.

Nuteistosios R. J. kaltė viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais trikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, įrodyta nukentėjusiosios Ž. N., liudytojų A. V., A. V., J. B., R. B. parodymais bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais (b.l. 72-76, 25). Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtų asmenų parodymai yra nuoseklūs, nukentėjusioji ir liudytojai davė analogiškus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visus įrodymus teismas vertino jų visete, liudytojų parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl nuteistosios teiginys, jog teismas liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais nesiremti, yra nepagrįstas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojai A. V. ir A. V. yra ne tik nukentėjusiosios Ž. N., bet nuteistosios sutuoktinio S. J. bendradarbiai, ir byloje nėra jokių duomenų, kad jie turėjo kokį nors pagrindą apkalbėti R. J..

Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka liudytoju apklaustas S. J. tvirtino, kad 2007-04-19, atbėgęs prie Ž. N. kabineto, prie kurio buvo jo tuometinė sugyventinė (dabartinė žmona) R. P. - J., jis jokių keiksmažodžių („koliojimo“) negirdėjo, tačiau patvirtino, kad pokalbio pradžios tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios jis negirdėjo, nes buvo lauke. Tuo tarpu savo paaiškinime (b.l. 9), rašytame 2007-04-24 Kelmės rajono policijos komisariato tyrėjai, kuris buvo pagarsintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, S. J. nurodė, kad 2007 m. balandžio 19 d. rytą į policijos pareigūnės Ž. N. kabinetą, esantį pirmame policijos pastato aukšte, kur rado ir savo sugyventinę R. P., jis nuėjo išgirdęs triukšmą koridoriuje, patvirtino, kad sugyventinė R. P. 2007 m. balandžio 18 d., telefonu ir žodžiu jį patį „koneveikė necenzūriniais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidinėjo“, prikaišiodama, kad jis su Ž. N. turi lytinius santykius. Liudytojas S. J. taip pat patvirtino, kad jo sugyventinė neturėjo jokio pagrindo priekaištauti nukentėjusiajai Ž. N..

Nuteistosios R. J. motyvai, kad ji į nukentėjusiosios darbovietę ėjusi tik jai asmeniškai pasakyti, jog S. J. yra jos sugyventinis ir jie ketina susituokti, yra nepagrįsti, nes pirmos instancijos teismo posėdyje apklausiama R. J. nurodė: „mano tikslas buvo tas, kad išgirstų N. bendradarbiai, jog ji bendrauja su mano sugyventiniu. Aš maniau, kad kolektyvui N. nesipasakojo, o man svarbu, kad nors vienas N. bendradarbis išgirstų, o paskui vienas nuo kito būtų sužinoję, norėjau, kad N. būtų gėda“. R. J. teisme paaiškino 2007-04-19 reikalavusi, kad Ž. N. eitų su ja pasiaiškinti pas policijos viršininką, abu kartus ji palikusi praviras Ž. N. kabineto duris į koridorių, kas patvirtina, jog ji siekė konflikto su nukentėjusiąja paviešinimo.

R. J. skundo motyvas, kad skundžiamame nuosprendyje nėra įvardinta, kokius necenzūrinius žodžius ji vartojo nukentėjusiosios atžvilgiu, nėra pagrindas pripažinti šį nuosprendį nepagrįstu ar neteisėtu, nes oficialioje dalykinėje kalboje keiksmažodžiai ir necenzūriniai žodžiai nevartojami. Taip pat laikytinas nepagrįstu nuteistosios motyvas, kad nuosprendyje įvardintas žodis „žertva“ verčiamas į lietuvių kalbą kaip „auka“ ir jame jokio nepadorumo nėra, nes kalboje yra svarbu, kokiomis aplinkybėmis ir kokiame kontekste žodis yra pavartojamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo konkrečiu atveju šis žodis buvo pavartotas siekiant pažeminti nukentėjusiąją. Lietuvių kalbos žodyne nurodyta, kad žodis „necenzūrinis“ reiškia nepadorus, o žodis „nepadorus“ reiškia netinkamas, nepriderantis, nepaisantis doros normų, nemandagus.

Remiantis išdėstytu, kolegija konstatuoja, jog nuteistosios R. J. veiksmai visiškai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 284 str. 2 dalyje, sudėtį.

Kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog R. J. nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo kaip savo pareigas einančią valstybės tarnautoją, jos veiksmai pagrįstai nebuvo kvalifikuoti pagal LR BK 290 straipsnį.

Kolegija laiko nepagrįstu apeliantės teiginį, kad jos konfliktas su nukentėjusiąja blogiausiu atveju galėjo būti vertinamas kaip administracinės teisės pažeidimas dėl šių motyvų.

Administracinės teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 9 str. 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Minėta nuostata kiekvienu konkrečiu atveju reikalauja atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007-04-19 viešoje vietoje, teisėsaugos įstaigoje, necenzūriniais žodžiais išvadinusi nukentėjusiąją Ž. N. ir būdama pašalinta iš pastarosios kabineto, nebaigė savo nusikalstamos veikos, nes policijos komisariato patalpose laukė po susirinkimo išeinančios Ž. N., stebint kitiems asmenims vėl ją viešai įžeidinėjo, reikalavo eiti pasiaiškinti pas policijos viršininką V. Pati patvirtino, kad dėl jos veiksmų pas viršininką V. ėjo aiškintis jos sugyventinis - policijos pareigūnas S. J., todėl akivaizdu, kad buvo trikdomas ne vieno policijos pareigūno darbas, bet ir kitų šios įstaigos darbuotojų bei lankytojų rimtis, o pats konfliktas užsitęsė gana ilgai. Iš byloje esančio Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. nutarimo matyti, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą dėl R. P.-J. 2007-05-10 padarytų veiksmų pagal LR ATPK 187 str. 2 d., ir nustačius, jog necenzūriniai žodžiai Ž. N. atžvilgiu buvo vartojami viešoje vietoje, matant ir girdint pašaliniams asmenims, kad buvo nutrauktas ne tik Ž. N., bet ir kitų pareigūnų darbas, t.y. nustačius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnyje, požymius, administracinė byla pagal LR ATPK 187 str. 2 d. buvo nutraukta ir medžiaga perduota prokuratūrai (b.l. 12).

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad jos nekaltumą įrodo tai, jog jau po pirmojo jos ir nukentėjusiosios Ž. N. pokalbio pastaroji galėjo „įsižeisti“ ir rasti būdą patraukti ją (R. J.) administracinėn atsakomybėn, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji Ž. N. dėl jos įžeidimo 2007-04-19 viešoje vietoje į Kelmės policijos komisariatą kreipėsi 2007-04-23, ir tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 284 str. (b.l. 5).

Dėl Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6, 10 ir 11 punktų taikymo

Nuteistosios R. J. apeliacinio skundo motyvai dėl jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepritaikymo yra visiškai nepagrįsti.

Kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą, arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių laikoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jei jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas tai pripažįsta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Nuteistosios R. J. nurodytos aplinkybės, kad paprašyta pareigūnų išeiti iš nukentėjusiosios kabineto, ji tuojau pat iš jo išeidavo, nekėlė skandalo ir vengė viešumo, neapskundė nukentėjusiosios jos viršininkui ir jai nepadarė daugiau nemalonumų, nelaikytinos sunkesnių padarinių išvengimu dėl to, kad tokių aplinkybių nepatvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai ir dėl to, kad LR BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme jos negali būti pripažintos lengvinančiomis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstai nepripažino R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliaciniame skunde nuteistoji R. J. teigia, jog nusikalstamą veiką ji padarė dėl beviltiškos padėties, nes brandžiame amžiuje atsiradus galimybei ištekėti ir senatvėje turėti paramą, konkurentė, t.y. Ž. N., galėjo tam sukliudyti. Kolegijos nuomone, tai tėra nuteistosios pamąstymai, niekuo nepagrįstos prielaidos. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliantės padėtis buvo beviltiška ir teismas turėjo minėtą aplinkybę pripažinti lengvinančia jos atsakomybę.

Veika laikoma padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių sumažėja galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais galima manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs atlikti neteisėtus veiksmus. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad R. J. nusikalstamas veikas padarė dėl psichinės prievartos, nes nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu ji nenurodė, jog kas nors būtų vertęs ją daryti šias veikas. R. J. veiksmai darant nusikalstamas veikas leidžia daryti išvadą, kad nuteistosios elgesį lėmė ne psichinė prievarta, bet jos pačios laisvas, sąmoningas ir valingas pasirinkimas.

Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką padėti nusikalstamą veiką prieš jį. Kadangi nei ikiteisminio tyrimo nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog nusikalstamas veikas R. J. padarė dėl neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų ar jos provokuojančio elgesio, teismui nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti šias aplinkybes jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

LR BK 59 str. 1 dalies 10 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nusikalstama veika padaroma dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį ir jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Didelis susijaudinimas arba fiziologinis afektas yra emocinė žmogaus būsena, kai dėl nukentėjusiojo veiksmų iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Neteisėtais veiksmais laikomi bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, ir gali pasireikšti smūgių sudavimu, tyčiojimusi, įžeidimu ir pan. Fiziologinio afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad esant kritinei situacijai jam sunku rasti tinkamą išeitį iš jos. Kolegijos nuomone, R. J. negali būti taikoma minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad nuteistoji nusikalstamas veikas galėjo padaryti būdama staiga labai susijaudinusi dėl neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų.

Asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veika padaryta ribotai pakaltinamo asmens (BK 59 str. 1 d. 11 p.) pripažįstama tik tada, jeigu nustatoma, kad asmuo nusikalstamos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų (BK 18 str.). Esant abejonėms dėl asmens psichikos, skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios pagrindu teismas gali asmenį pripažinti ribotai pakaltinamu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismui nekilo abejonių dėl kaltinamosios psichinės būsenos ir jos pakaltinamumo, nes 2007-10-09 apklausiama įtariamąja (b.l.29) R. J. nurodė, kad „galvos traumų nėra turėjusi, psichikos ligomis nesirgusi, narkologinio, psichoneurologinio kabinetų profilaktinėje įskaitoje neįrašyta“. Iš Viešosios įstaigos Kelmės r. psichikos sveikatos centro 20077-10-10 pažymų matyti, kad R. J. psichiatrijos kabineto įskaitoje neįrašyta, tačiau Psichikos sveikatos centre gydosi ambulatoriškai, narkologinio kabineto įskaitoje neįrašyta. Iš kaltinamosios pateiktos epikrizės Nr. 1911 (b.l.67) matyti, kad jokių psichikos susirgimų nediagnozuota. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nei R. J., nei jos gynėja ekspertizės skirti neprašė, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti jos pakaltinamumu (b.l.75). Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta specialisto išvada, kad R. J. teismo psichiatrinė ekspertizė nereikalinga. Taigi, nesant medicininių duomenų, teismui nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti R. J. nepakaltinama ar ribotai pakaltinama ir tai laikyti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 dalyje nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė yra neįgali, tik iš dalies darbinga (b.l. 41), rūpinasi taip pat neįgalia savo dukra (b.l. 41), tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės neturėjo įtakos teigiamam R. J. elgesiui, nes ji trijų savaičių laikotarpiu padarė dvi nusikalstamas veikas, todėl minėtas aplinkybes pripažinti jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija laiko, jog taikyti nuteistosios R. J. atžvilgiu LR BK 39 straipsnio nuostatas ir ją nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti nėra pagrindo.

Kolegija mano, kad R. J. paskirta bausmė yra parinkta teisingai, atsižvelgiant į LR BK 54 str. 1 dalyje išdėstytas nuostatas, ir nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. J. apeliacinį skundą atmesti.