Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-07-09 · Administracinė byla Nr. eI2-3041-809/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-07-09
Bylos Nr.
eI2-3041-809/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05086-2024-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
Radviliškio rajono savivaldybės tarybos
Atsakovas
Lietuvos gyventojų
Administracinė byla Nr. eI2-3041-809/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05086-2024-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 9 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Radviliškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) kreipėsi į teismą su skundu panaikinti atsakovės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centras) 2024-08-20 sprendimą Nr. SVOA-113 „Dėl viešojo objekto pašalinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Nesutinka su Sprendimu, mano, jog Sprendimas yra nepagrįstas, todėl yra naikintinas.

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini)(toliau – ir (duomenys neskelbtini)) gatvės pavadinimas buvo patvirtintas 2008 m. rugsėjo 25 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. T-487 „Dėl gatvių pavadinimų tvirtinimo“. (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimas tvirtinti Tarybai buvo parinktas apklausus toje vietovėje gyvenančius gyventojus.

Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) buvo kolūkio pirmininkas, tačiau duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) veikė ar galėjo veikti okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms, Administracija neturi. Pažymi, jog tikėtina, kad tokių duomenų neturi ir atsakovas, nes savo Sprendime kaip vienintelį argumentą nurodo tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo kolūkio pirmininkas. Jokių kitų faktų ar aplinkybių, išvardintų Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte, atsakovas savo Sprendime nenurodo.

Pareiškėjos nuomone, Sprendimo pagrindimas, kad kolūkis buvo viena iš sovietinio žemės ūkio valdymo formų, visiškai neatitinka Įstatymo nuostatų, nes kolūkis, Įstatymo prasme, nelaikytinas organizacija, simbolizuojančia totalitarinį, autoritarinį režimą ar tokio režimo ideologijas ir pan.

Pareiškėja pateikia „kolūkio“ sampratą - tai tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai. Tarybinis ūkis - TSRS laikais buvusios valstybinės įmonės, kurios vertėsi žemės ūkiu. Tarybiniai ūkiai dažniausiai buvo kuriami didelių ūkių bazėje ir kai kuriais bruožais oficialiai skyrėsi nuo kolūkių. Pareiškėja taip pat nurodo, jog egzistavo oficialūs skirtumai nuo kolūkių: gamybos priemonės (žemė, įranga, gyvuliai, grūdai ir t. t.) ir kitas turtas tarybiniuose ūkiuose priklausė valstybei, kolūkiuose - kolūkiams (kolektyvinė nuosavybė), nors kolūkio turto kolūkiečiai negalėjo pasidalinti; tarybinio ūkio darbuotojams buvo mokama tik alga, o kolūkiuose dalis algos būdavo išmokama natūra, nors ir tarybiniuose ūkiuose buvo galima ko nors nusipirkti; pradžioje tarybinius ūkius dažniausiai kurdavo didelių ūkių pagrindu, kolūkius - jungiant mažus ūkelius, tačiau būdavo nemažai išimčių, kai sujungus kelis didelius ūkius, buvo sukuriamas kolūkis. Būdavo atvejų, kai sujungdavo kolūkius ir sudarydavo tarybinį ūkį, arba, kai tarybinio ūkio statusą pakeisdavo į kolūkio; jei žemės ūkiu besiverčianti įmonė buvo specializuota, pavyzdžiui, medžių auginimo įmonė, tai ši dažniausiai turėjo tarybinio ūkio statusą.

Pareiškėjos vertinimu, kadangi (duomenys neskelbtini) buvo tuometinio kolūkio pirmininkas, nepateikiant jokių kitų faktų/ argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) užsiėmė veikla, kuri nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl, pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, todėl jo priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos Radviliškio rajono savivaldybės administracija skundas yra paduotas netinkamos administracinės bylos proceso šalies, kuriai šiuo atveju nepriklauso reikalavimo teisė. Pažymi, jog savivaldybės administracijos įgaliojimai nėra susiję su savivaldybės tarybos ir mero įgaliojimų pabaiga. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant tiek į Savivaldos įstatymo nuostatas, tiek į suformuotą administracinių teismų praktiką, tinkama šios administracinės bylos šalis kaip pareiškėja, kuriai priklauso reikalavimo teisė, turėtų būti Radviliškio r. savivaldybės taryba, nes būtent šios savivaldybės institucijos išimtinei kompetencijai yra priskirtas gatvių pavadinimų suteikimas, tačiau ne Radviliškio r. savivaldybės administracija.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra susidariusi teisiškai ydinga situacija, kai pats savivaldybės meras nurodo, kad jo savivaldybės rajone yra viešieji objektai, sietini su totalitariniais ar autoritariniais režimais, tarp jų ir (duomenys neskelbtini)gatvė, teikia raštą Centrui dėl šio konkretaus viešojo objekto, kaip neatitinkančio Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio reikalavimų, vertinimo ir kai tokio rašto informacijos pagrindu atliekamas Komisijos vertinimas bei priimamas Centro Sprendimas, tačiau būtent dėl šio Sprendimo tos pačios Radviliškio r. savivaldybės viena iš biudžetinių įstaigų – savivaldybės administracija – Centrui inicijuoja teisme administracinę bylą, teigdama, kad šis Sprendimas nepagrįstas, nes (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimas neva atitinka visus Draudimo propaguoti įstatymo reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad šis skundas pasirašytas Radviliškio r. savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėjo, kuris Radviliškio r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. A-164 (8.2 E) „Dėl įgaliojimų suteikimo“ yra įgaliotas atstovauti Radviliškio r. savivaldybės administracijos interesus – bet ne Radviliškio r. savivaldybės tarybos interesus. Dėl to atsakovui kyla pagrįstos abejonės, ar šiuo atveju pati pareiškėja laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, ar tinkamai atlieka jai šiais įstatymais bei kitais teisės aktais pavestas funkcijas, ar neveikia ultra vires, elgiasi sąžiningai ir nepiktnaudžiauja teisminės gynybos teisėmis bei administraciniu procesu.

Pažymi, jog Komisijos Išvadoje yra nurodyti ją pagrindžiantys išsamūs motyvai, kad negalima „<...> laikyti kolūkių ar jų vadovų, darbuotojų vertais būti valstybės istorinės atminties objektais“. Atsakovo nuomone, šie motyvai yra pakankamai aiškūs ir suprantami, kad nepriklausomoje Lietuvoje viešiesiems objektams neturėtų būti suteikiami pavadinimai, susiję su okupacine sovietine sistema ir (ar) įamžinantys joje dirbusius, veikusius asmenis. Skunde išdėstyti sąvokų „kolūkis“ ir „tarybinis ūkis“ apibrėžimai ir jų skirtumai neturi jokios įtakos bei teisinės reikšmės ir nepaneigia skundžiamo Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat jie nepaneigia ir Komisijos išvados bei ją pagrindžiančių motyvų. Kartu tai reiškia, kad Centro generalinis direktorius, teisėtai ir tinkamai realizavo Draudimo propaguoti įstatymu jam nustatytą pareigą bei suteiktą diskrecijos teisę priimti Sprendimą, t. y. vadovaudamasis minėtomis įstatymo 4 straipsnio 4, 6 dalių, 8 dalies 1 punkto nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą. Tai, kad Komisija, įvertinusi Radviliškio r. savivaldybės mero rašte pateiktą informaciją, priėmė Išvadą, kuria remdamasis Centro generalinis direktorius priėmė Sprendimą, neatitinkančius skundo autoriaus nuomonės, nėra pagrindas konstatuoti Centrą ir (ar) Komisiją pažeidus skunde nurodytų ar šiame atsiliepime aptartų teisės aktų reikalavimus, teisėtumo principą ar skundžiamą Sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu bei jį naikinti skunde nurodytu pagrindu.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. vasario 15 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją Nr. XIY-2474 Dėl 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 75-ųjų metinių (toliau – ir Rezoliucija), kurioje, be kita ko, pažymėjo ir tai, jog Seimas laikosi nuomonės, kad Lietuvos Respublikoje vis dar išlikę totalitarinius režimus propaguojantys ženklai iš esmės prieštarauja dar Deklaracijoje išskirtiems vertybiniams principams, todėl savivaldybės turi sparčiau vykdyti dekomunizavimą ir tam dėti daugiau pastangų, taip pat, kad rekomenduoja rūpintis Lietuvos laisvės kovų, su jomis susijusių asmenybių ir istorinių įvykių įamžinimu ir atminimu (materialiomis ir nematerialiomis formomis), <...>, ir kviečia bendruomenes ir savivaldybes, esant galimybei, viešąsias erdves, gatves pavadinti iškilių XX amžiaus antisovietinio pasipriešinimo kovotojų, partizanų vardais. Šios Seimo priimtos Rezoliucijos paminėtos nuostatos atkartoja Draudimo propaguoti įstatymo nuostatas, kuriame taip pat numatyta pareiga savivaldybių institucijoms užtikrinti, kad viešieji objektai, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, būtų pašalinti arba pakeisti (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 11, 12 ir 13 dalys, 5 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis). Todėl Centras, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo esmę ir aptariamos Rezoliucijos nuostatas, tikėdamasis konstruktyvaus bendradarbiavimo, kviečia Radviliškio r. savivaldybę bendromis pastangomis prisidėti prie efektyvaus Draudimo propaguoti įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024-08-20 sprendimo Nr. SVOA-113 „Dėl viešojo objekto pašalinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-487 „Dėl gatvių pavadinimų tvirtinimo“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimas.

(duomenys neskelbtini)buvo kolūkio pirmininkas, kurio vardu yra pavadinta viena iš Radviliškio r., (duomenys neskelbtini) k. gatvių.

Radviliškio r. savivaldybės meras 2023 m. gegužės 29 d. prašymu-raštu Nr. S-1377 „Dėl objektų, susijusių su totalitariniais ir autoritariniais rėžimais“ Centrui pateikė informaciją, kuriame buvo nurodytas sąrašas Radviliškio r. esančių objektų, sietinų su totalitariniais arba autoritariniais režimais, šio sąrašo 7 punkte nurodyta (duomenys neskelbtini)gatvė (duomenys neskelbtini) kaime, Radviliškio r. bei paprašė Centro įvertinti šiuos objektus.

2024 m. rugpjūčio 7 d. įvyko Komisijos posėdis. Komisija pateikė Centrui Išvadą Nr. VOAK-205 (toliau – ir Išvada), kuria remdamasis Centro generalinis direktorius priėmė skundžiamą Sprendimą.

Ginčijamu sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktu, įvertinus Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos 2024 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. VOAK-205, kuri neatitinka minėto įstatymo nuostatos, kad viešasis objektas turi būti keičiamas, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius šio Įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo, Centras konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) buvo kolūkio pirmininkas, o kolūkis buvo viena iš sovietinio žemės ūkio valdymo formų, todėl buvo nuspręsta viešąjį objektą (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimą (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajono savivaldybėje pašalinti. Sprendimas turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio sprendimo gavimo dienos

Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl ginčijamo administracinio akto.

Dėl proceso šalies pakeitimo

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos (toliau – ir Savivaldos) įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba; 2) savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės meras. To paties straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba – savivaldybės atstovaujamoji institucija, kuri turi savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus ir kurią sudaro tarybos nariai – savivaldybės bendruomenės atstovai. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad meras – savivaldybės vykdomoji institucija (savivaldybės vadovas), turinti savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus, atsakinga už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Mero tiesioginė ir asmeninė atsakomybė už įstatymų, Vyriausybės, savivaldybės tarybos, savo sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais nustatyta ir Savivaldos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje. Savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinančios pareigybės ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai). Savivaldybės administracijos nuostatus mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos įgaliojimai nėra susiję su savivaldybės tarybos ir mero įgaliojimų pabaiga <...> (Savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Šiai įstaigai vadovauja savivaldybės administracijos direktorius, kuris tiesiogiai ir asmeniškai merui atsako už įstatymų, įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, Vyriausybės, savivaldybės tarybos, mero sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (Savivaldos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis).

Viena iš išimtinių savivaldybės tarybos kompetencijų yra sprendimų dėl siūlymų keisti savivaldybės teritorijos ribas, suteikti savivaldybei pavadinimą ir jį keisti, sudaryti gyvenamąsias vietoves, nustatyti ir keisti jų pavadinimus, teritorijų ribas teikimas Vyriausybei, taip pat dėl gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimo ir jų keitimo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus priėmimas (Savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka prižiūri merą ir kitus subjektus <...>, o išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai (Savivaldos įstatymo 15 straipsnio 5, 6 dalys).

Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 „Dėl Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“, 5 punkte taip pat numatyta savivaldybės tarybos savarankiška funkcija suteikti numatytoms gatvėms pavadinimus.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei keliamo ginčo pobūdį nustatė, jog tinkama šios administracinės bylos šalis kaip pareiškėja, kuriai priklauso reikalavimo teisė, turėtų būti Radviliškio rajono savivaldybės taryba, nes būtent šios savivaldybės institucijos išimtinei kompetencijai yra priskirtas gatvių pavadinimų suteikimas, todėl 2025-05-28 nutartimi buvo pasiūlyta Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pateikti teismui sutikimą pakeisti pradinį pareiškėją Radviliškio rajono savivaldybės administraciją tinkamu pareiškėju Radviliškio rajono savivaldybės taryba.

Radviliškio savivaldybės administracija 2025-06-04 raštu Nr. S-1758 (8.22) teismą informavo, jog sutinka pakeisti pradinį pareiškėją Radviliškio rajono savivaldybės administraciją tinkamu pareiškėju Radviliškio rajono savivaldybės taryba.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirminis pareiškėjas Radviliškio rajono savivaldybės administracija keistina tinkamu pareiškėju Radviliškio rajono savivaldybės taryba.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas ir kiti teisės aktai. Įstatymas nustato totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimą, viešųjų objektų pripažinimo tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tvarką, viešųjų objektų, pripažintų tokiais, kuriais pažeidžiamas draudimas propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, pašalinimo ar pakeitimo tvarką, totalitarinių, autoritarinių režimų ideologijų sklaidos prevencijos priemones.

Autoritarinis režimas – politinio režimo forma, vieno asmens ar jam lojalios grupės asmenų valdžia, pagrįsta asmens kultu, konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais, nusikaltimų žmoniškumui ir (ar) karo nusikaltimų vykdymu (Draudimo propaguoti įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ideologija – idėjų, įsitikinimų, pažiūrų, vertybių sistema, būdinga konkrečiai politinei sistemai, socialinei grupei, meno srovei ir (ar) krypčiai, visuomenės sluoksniui (Draudimo propaguoti įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Propagavimas – idėjų, teorijų, vertybių, pažiūrų, prekių ženklų, simbolių skleidimas ir agitavimas už juos (-as) (Draudimo propaguoti įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Totalitarinis režimas – politinio režimo forma, pagrįsta neribota valstybės valdžia, totalia visuomenės kontrole, žmogaus individualumo paneigimu, cenzūra, politinėmis represijomis, masiniu teroru, konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais, nusikaltimų žmoniškumui ir (ar) karo nusikaltimų vykdymu (Draudimo propaguoti įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Viešasis objektas – viešosios paskirties įrenginys, paminklas, skulptūra, obeliskas, memorialinė lenta, kitas atminimui įamžinti skirtas objektas ar kitoks valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis ar jų valdomas arba valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esantis, bet savininko neturintis turtas, juridinių asmenų patikėjimo teise valdomas valstybės ar savivaldybės turtas, viešoji vieta – gatvė, aikštė, parkas, skveras ar kita visuomeninės paskirties erdvė, taip pat šių objektų pavadinimas, renginiai ir įvykiai – vardinės premijos, konkursai ir kiti šio įstatymo 3 straipsnyje numatytas nuostatas atitinkantys vieši veiksmai (Draudimo propaguoti įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo viešuose objektuose draudimą įtvirtina Įstatymo 3 straipsnis. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį draudžiama propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant: 1) simbolius, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos ar pateikiant informaciją, kuria propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos; 2) asmenis (kai žinoma, kad šie asmenys veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms), organizacijas, įvykius ar datas, simbolizuojančius (-ias) totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas.

Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vertinimą, ar viešieji objektai atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atlieka Lietuvos Respublikos Seimo Centro teikimu sudaryta tarpinstitucinė Komisija. Ji sudaroma iš įvairių sričių institucijų: Centro, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų (narių) (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Komisija, atlikdama vertinimą, ar viešieji objektai atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, turi teisę pasitelkti istorijos, meno, kalbos ir (ar) teisės sričių ekspertų. Komisija per 20 darbo dienų atlieka vertinimą ir pateikia Centro generaliniam direktoriui parengtą išvadą dėl viešojo objekto atitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Centro generalinis direktorius, gavęs išvadą, priima vieną iš šio straipsnio 8 dalyje numatytų sprendimų (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 6 dalis). Būtent Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punkte numatyta, jog Centro generalinis direktorius, gavęs Komisijos išvadą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas priima vieną iš šių sprendimų:1) pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms arba pakeisti viešąjį objektą, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius šio įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo; 2) nėra pakankamo pagrindo pašalinti arba pakeisti viešąjį objektą.

Draudimo propaguoti įstatymą įgyvendinančio Dokumentų pateikimo viešųjų objektų atitikties Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatoms vertinimui tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2023 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1VE-57, 7 punkte numatyta, jog, pateikus dokumentus, Centras ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio aprašo 5 punkte nurodyto dokumentų įvertinimo pabaigos juos pateikia Komisijai vertinti.

Centro generalinio direktoriaus 2023 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1VE-58 patvirtintų Sprendimų, įgyvendinant Lietuvos respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatas, priėmimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, jog, Centre gavus Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos, vertinančios, ar viešieji objektai atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, išvadą dėl viešojo objekto atitikties šio įstatymo 3 straipsnio nuostatoms, ji nukreipiama analizuoti Centro struktūriniam padaliniui pagal kompetenciją. Išvada turi būti išanalizuota per 3 darbo dienas ir pateiktas Centro generaliniam direktoriui vienas iš Sprendimo variantų: pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatoms (2.1 papunktis); pakeisti viešąjį objektą, jeigu jo sudedamąją dalį, savybes, pavadinimą ar kitą elementą, neatitinkančius Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatų, galima pašalinti nepažeidžiant objekto paskirties ir naudojimo tikslo (2.2 papunktis); nėra pakankamo pagrindo pašalinti arba pakeisti viešąjį objektą (2.3 papunktis). Aprašo 3 punktas numato, jog Centro generalinis direktorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio aprašo 2 punkte nurodytos komisijos išvados gavimo priima vieną iš šio aprašo 2.1–2.3 papunkčiuose nurodytų sprendimų.

Iš aukščiau minėto teisinio reglamentavimo, darytina išvada, kad teisė įvertinti, ar viešasis objektas atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, suteikta būtent Komisijai, todėl Centro generalinio direktoriaus galimų sprendimų, numatytų Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punkte, variantai priklauso nuo Komisijos išvados pobūdžio, kadangi Komisijos išvada yra sudėtinė Centro generalinio direktoriaus dalis. Centro direktoriui savarankiškai nesuteikta teisė vertinti viešojo objekto atitikties Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu Centro generalinio direktoriaus nuomonė nesutaptų su Komisijos išvada ir būtų priimtas sprendimas, neatitinkantis Komisijos išvados, Centro generaliniam direktoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, būtų privalu motyvuoti savo sprendimą, neatitinkantį Komisijos išvados. Pažymėtina, jog Centro direktorius savo sprendimą, neatitinkanti Komisijos išvados, turėtų pagrįsti teisiniais ir faktiniais argumentais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta viešojo subjekto pareiga pagrįsti administracinį sprendimą teisiniais ir faktiniais pagrindais ar kitomis administraciniam sprendimui įtakos turėjusiomis aplinkybėmis, administracinį sprendimą motyvuoti.

Nagrinėjamu atveju ginčijamu Centro Sprendimu buvo nuspręsta (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimą (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajono savivaldybėje, pašalinti. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos 2024 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. VOAK-205. Pažymėtina, jog minėta išvada yra vertinama kaip sudėtinė ginčijamo administracinio akto dalis. Šioje išvadoje pažymėta, jog jog (duomenys neskelbtini) buvo kolūkio pirmininkas, o kolūkis buvo viena iš sovietinio žemės ūkio valdymo formų, todėl buvo nuspręsta viešąjį objektą (duomenys neskelbtini)gatvę pašalinti.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiais, kad kolūkis buvo viena iš sovietinio žemės ūkio valdymo formų, nes tai visiškai neatitinka Įstatymo nuostatų, kadangi kolūkis, Įstatymo prasme, nelaikytinas organizacija, simbolizuojančia totalitarinį, autoritarinį režimą ar tokio režimo ideologijas ir pan. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos įsitikinimu, nepagrįstai Centras buvusio kolūkio pirmininko (duomenys neskelbtini)vardu pavadintą gatvę siekia pašalinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teisė vertinti, ar viešieji objektai atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas, pagal Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, suteikta būtent Komisijai. Pažymėtina, jog Komisija sudaroma Lietuvos Respublikos Seimo Centro teikimu iš įvairių sričių institucijų: Centro, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų (narių) (Draudimo propaguoti įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog Komisijos atstovai yra kompetentingi specialistai vertinti, ar viešieji objektai atitinka Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatas.

Teismas neturi teisėto pagrindo abejoti Komisijos kompetencija. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl (duomenys neskelbtini)gatvės pavadinimo atitikties Draudimo propaguoti įstatymo 3 straipsnio nuostatoms nepaneigia Komisijos Išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, pagrįsto Komisijos Išvada, kad negalima laikyti kolūkių ar jų vadovų, darbuotojų vertais būti valstybinės istorinės atminties objektais. Nepriklausomoje Lietuvoje viešiesiems objektams neturėtų būti suteikiami pavadinimai, susiję su okupacine sovietine sistema ir (ar) įamžinantys joje dirbusius, veikusius asmenis. Nagrinėjamu atveju skunde išdėstyti sąvokų „kolūkis“ ir „tarybinis ūkis“ apibrėžimai ir jų skirtumai nepaneigia skundžiamo Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat nepaneigia ir Komisijos išvados bei ją pagrindžiančių motyvų.

Pažymėtina ir tai, jog administraciniams teismams yra suteikiami įgaliojimai nagrinėti tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismui suteikta teisė nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas administracinis aktas neatitinka pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimų ar priimtas pažeidžiant Centro kompetenciją, priskirtas funkcijas ir pagrindines procedūras, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė