Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. D. gynėjo Vytauto Sirvydžio skundą (gynėjas tai vadina prašymu) dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutarties, kuria buvo sprendžiami su Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio vykdymu susiję klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžiu V. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje, bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę 18 750 litų (150 MGL) dydžio baudą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl V. D. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžio dalį dėl V. D. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį pakeitė ir jam pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėjo dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl V. D. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą perdavo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendį ir nustatė V. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe, panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą V. D. ir už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą, nubaudė jį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teismas šią bausmę apėmimo būdu subendrino su Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 dienos nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir V. D. paskyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 8 d. nutartimi atmetė V. D. kasacinį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeitė, pritaikiusi Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalį V. D. sumažino vienu penktadaliu.

2008 m. sausio 17 d. nuteistasis V. D. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas įskaityti į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės laikotarpį, sumažintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi vienu penktadaliu, dvejus metus laisvės atėmimo, paskirto pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir laikyti, kad jis atliko Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, sumažintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi vienu penktadaliu. Prašymą motyvavo tuo, kad vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį jis 2006 m. kovo 16 d. buvo įrašytas į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno regiono Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos įskaitą ir vykdė teismo paskirtus įpareigojimus, ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nepadarė naujų teisės pažeidimų. Tai patvirtina ir pataisos inspekcijos bei Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos. 2008 m. vasario 4 d. baigiasi bausmės, paskirtos 2006 m. vasario 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, vykdymo atidėjimo laikotarpis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi sumažinus paskirtą laisvės atėmimo bausmę penktadaliu nuteistajam liko atlikti 22 mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu nuteistajam bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas ir pagal atskirus nuosprendžius, subendrino apėmimo būdu, todėl galutinė laisvės atėmimo bausmė yra vientisa ir nedaloma, ir bausmė, nuo kurios atlikimo V. D. turėtų būti atleistas, turi būti įskaityta į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi sumažintą bausmę. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 5 dalis bei Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutarties vykdymas V. D. butų nuteistojo nubaudimas už padarytą nusikalstamą veiką antrą kartą.

Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi nuteistojo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad bausmės vykdymo atėmimo sąlygos yra imperatyvios ir jos nustato BK 75 straipsnio taikymo ribas. Viena tokių ribų yra sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Jeigu kaltininko veika, be kitų nusikaltimų, atitinka ir sunkaus nusikaltimo sudėtį, BK 75 straipsnio taikyti negalima. Kadangi V. D. toje pačioje byloje už apysunkio nusikaltimo padarymą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį yra paskirtas laisvės atėmimas, o už sunkų nusikaltimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, bauda, kuri 2007 m. liepos 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pakeista laisvės atėmimu, jam negalima taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Įvertinęs tai, apygardos teismas padarė išvadą, jog V. D. teigimas, kad jis jau beveik atlikęs 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, o pradėjus vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartį, jis turėtų atlikti 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu jau beveik atliktą bausmę antrą kartą, t. y. būtų nubaustas antrą kartą už tą patį nusikaltimą, yra nepagrįstas.

Nuteistojo V. D. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis skunde nurodo, kad 2008 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartis nepagrįsta, neteisėta, priimta pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą, todėl turi būti panaikinta ir priimtas naujas sprendimas.

Gynėjas nurodo, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas nuteistojo V. D. prašymą nagrinėti teismo posėdyje, preziumavo, kad teismo posėdis bus rungtyniškas. Mano, kad šį skundo motyvą įrodo Kauno apygardos teismo raštas, adresuotas nuteistajam V. D. , kuriame nurodoma, jog apie teismo posėdį informuotas ir į jį kviečiamas prokuroras, nuteistojo gynėjas. Tačiau teismas tokios savo pozicijos atsisakė ir prašymą išnagrinėjo pažeisdamas nuteistojo teisę į gynybą, t. y. dalyvaujant prokurorui ir nedalyvaujant gynėjui. Pažymi, kad jis, kaip V. D. gynėjas, sudaręs susitarimą ginti jį, kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas atidėti V. D. prašymo nagrinėjimą. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė, kodėl atmetė prašymą atidėti teismo posėdį, be to, nutartyje nepagrįstai nurodė, kad „teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo prašymą tenkinti, o prokuroras prašo nuteistojo prašymą atmesti“. Mano, kad apygardos teismas, išnagrinėdamas V. D. prašymą nedalyvaujant jo gynėjui, grubiai pažeidė BPK 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 44 straipsnio 8 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas. Tai sudaro pagrindą kreiptis į aukštesnįjį teismą BPK X dalies pagrindu bei panaikinti neteisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį. Advokatas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) pasirinktam gynėjui negalint dalyvauti teismo posėdyje, turi būti sprendžiama dėl kito gynėjo paskyrimo, tačiau šiuo atveju teismas nuteistajam šių procesinių garantijų nesuteikė. Be to, apygardos teismas nurodė neteisingą apskundimo terminą, kadangi šio teismo nutartis turi būti skundžiama BPK 440 straipsnio tvarka ir terminais.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdis Kauno apygardos teisme vyko pažeidžiant BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo principą, bei vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo, iš dalies pakeisto 11 Protokolu, 2 straipsniu „Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose“, gynėjas mano, jog V. D. prašymas turėtų būti grąžintas iš naujo svarstyti Kauno apygardos teisme.

Gynėjas pažymi, kad V. D. vykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtus apribojimus. Šiuo metu visi teismo paskirti apribojimai įvykdyti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo, iš dalies pakeisto 11 Protokolu, 4 straipsnis nustato, jog niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Pagal V. D. skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje nurodyta, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis įpareigojimus. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad teismas turi paskirti bent vieną iš šio straipsnio 2 dalyje numatytų įpareigojimų. Gynėjo nuomone, teismo paskirti įpareigojimai yra ne kas kita, kaip valstybės institucijų paskirtas persekiojimas (nubaudimas) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo, iš dalies pakeisto 11 Protokolu, 4 straipsnio požiūriu. Šį motyvą pagrindžia ir tai, kad teismo paskirtų įpareigojimų (pagal naują BK 75 straipsnio redakciją - baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) įpareigojimų) nevykdymas sukelia labai aiškias BK 75 straipsnio 4 dalies 2-4 punktuose numatytas teisines pasekmes. Kita vertus, teismo skirtų įpareigojimų vykdymas nulemia BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu atleidimo nuo bausmės taikymą. Teismo pasitikėjimas nuteistuoju, taikant jam BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, reiškia teisėtų lūkesčių jam suteikimą. Šie teisėti lūkesčiai pasireiškia tuo, kad nuteistasis, vykdydamas BK 75 straipsnio pagrindu skirtus teismo apribojimus, yra visiškai įsitikinęs, kad, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, valstybės institucijos elgsis pagal baudžiamąjį įstatymą ir atleis jį nuo bausmės. Gynėjas mano, kad pritaikytas nuosprendžio vykdymo atidėjimas buvo teisėtas ir teisingas, kadangi nuteistasis per bausmės vykdymo atidėjimo terminą nepadarė naujų nusikalstamų veikų bei administracinės teisės pažeidimų. Tai įrodo Kalėjimų departamento prie LR VRM Kauno regiono Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos 2008-02-01 pažyma Nr. K4-1268.

Advokatas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendis nesustabdė to paties teismo pagal BK 75 straipsnį paskirtų įpareigojimų V. D. vykdymo, ir nuteistasis toliau vykdė įpareigojimus. Advokatas pažymi, kad, suėjus apkaltinamajame nuosprendyje nustatytam bausmės vykdymo atidėjimo terminui ir pradėjus vykdyti realią laisvės atėmimo bausmę, būtų paneigti teisėti nuteistojo V. D. lūkesčiai. Tai, kad teisėtų lūkesčių principas yra pagrindinis (skunde nurodyta –fundamentalus) ir esminis, yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 17 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Gynėjo nuomone, šis principas Lietuvos baudžiamojoje teisėje iš esmės realizuotas BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir turi būti taikomas nuteistajam V. D. . Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs byloje Franz Fischer prieš Austriją (pareiškimo Nr. 37950/97, priimtas 2001-05-29), jog „Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis neapsiriboja teise nebūti nubaustam du kartus, bet apima ir teisę nebūti persekiojamam du kartus“.

Gynėjas pažymi, kad Kauno apygardos teismas visiškai neanalizavo V. D. prašymo motyvų ir nepasisakė, kaip reikėtų traktuoti nuteistojo įvykdytus teismo įpareigojimus, nors prašymas buvo grindžiamas šiais motyvais. Nurodo, kad šiuo atveju aktualus yra ne klausimas, ar taikyti BK 75 straipsnį, o klausimas, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju, kai BK 75 straipsnio nuostatos jau pritaikytos ir įvykdytos. Gynėjas mano, kad valstybės atsisakymas elgtis pagal BK 75 straipsnio nuostatas pažeistų ne tik teisėtus nuteistojo lūkesčius, tačiau ir BPK 1 straipsnio reikalavimą „tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas“, bei BPK 44 straipsnyje įtvirtintas procesines garantijas.

Gynėjas prašo sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. apkaltinamojo nuosprendžio V. D. vykdymą. Panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo laikyti, kad V. D. atliko Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu jam paskirtą bei 2008 m. sausio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi sumažintą laisvės atėmimo bausmę, kadangi suėjo terminas, paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu, ir atleisti jį nuo pakartotinio bausmės vykdymo.

V. D. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Nuteistojo V. D. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundas atmetamas.

Gynėjas skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismas nagrinėdamas V. D. prašymą pažeidė rungtyniškumo principą ir nuteistojo teisę į gynybą, kadangi prašymą nagrinėjo dalyvaujant prokurorui ir nedalyvaujant nuteistojo advokatui. Gynėjas taip pat mano, kad 2008 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartis turi būti skundžiama BPK 440 straipsnio tvarka. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad šie ir su jais susiję skundo motyvai yra nepagrįsti. Tiek Apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartis yra įsiteisėję ir nuteistasis V. D. su prašymu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl nuosprendžio vykdymo metu kilusių abejonių ir neaiškumų pašalinimo vadovaujantis BPK 361 straipsniu. BPK 362 straipsnio 3 dalis nustato, kad klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal BPK 361 straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Į teismo posėdį reikiamais atvejais teismas šaukia prokurorą, gynėją ir kitus proceso dalyvius, tačiau šių asmenų neatvykimas klausimo sprendimo nesustabdo. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju pats teismas savo nuožiūra sprendžia, kokius proceso dalyvius reikia kviesti į teismo posėdį. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie šio teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta Kauno apygardos prokuratūrai, nuteistajam V. D. ir advokatui (t. 14, b. l. 26). Kadangi V. D. prašyme nurodyti klausimai yra nuosprendžio vykdymo stadijos klausimai, todėl jie sprendžiami BPK 362 straipsnyje numatyta tvarka. Šiems klausimams spręsti rengiamas posėdis yra paprastas ir glaustas, o rungtyniškumo principas jame nėra taikomas tokia apimtimi, kuria taikomas bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme. Teismas pats sprendžia, kokius proceso dalyvius kviesti į teismą, be to, jų nedalyvavimas posėdyje netrukdo spręsti posėdžio klausimus, todėl Apeliacinis teismas mano, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėdamas V. D. prašymą nedalyvaujant jo gynėjui, BPK 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 44 straipsnio 8 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatų nepažeidė. Dėl išvardintų priežasčių Kauno apygardos teismas nebuvo įpareigotas paskirti nuteistajam V. D. kitą gynėją, nors ir buvo gavęs advokato V. Sirvydžio prašymą atidėti teismo posėdį, tačiau, jo neatidėjęs ir neišsprendęs klausimo dėl kito gynėjo paskyrimo, nepažeidė nuteistojo V. D. teisės į gynybą ir proceso rungtyniškumą. Pažymėtina, kad prokuroras tokio pobūdžio posėdžiuose dalyvauja ne kaip kaltinimą palaikantis, o kaip nuosprendžio vykdymą kontroliuojantis pareigūnas.

Skundžiamoje Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartyje iš tikrųjų nurodoma, kad teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo prašymą tenkinti, nors gynėjas nagrinėjant prašymą teismo posėdyje nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas tai vertina kaip korektūros klaidą, kadangi tos pačios nutarties įžanginėje dalyje tarp išvardintų dalyvavusių asmenų nuteistojo V. D. gynėjas nėra nurodytas.

Kadangi Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis yra priimta su nuosprendžio vykdymu susijusiais klausimais, todėl jai apskųsti negali būti taikomos BPK X dalyje numatytos žemesniųjų teismų nutarčių apskundimo aukštesniems teismams taisyklės. Nuosprendžio vykdymo stadijoje priimtoms nutartims apskųsti ir skundams nagrinėti BPK numato specialią tvarką, kuri yra įtvirtinta BPK 364 straipsnyje. Tuo tarpu BPK X dalies nustatyta tvarka gali būti skundžiamos žemesniųjų teismų nutartys, priimtos teisėjų kolegijos ar vieno teisėjo viso bylų proceso pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinio proceso apygardų teismuose metu. Atsižvelgiant į tai, 2008 m. sausio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartis turi būti skundžiama ir skundas nagrinėtinas BPK 364 straipsnyje numatyta tvarka, o skundžiamoje nutartyje nurodytas jos apskundimo terminas ir tvarka yra teisingi.

Gynėjas skunde nurodo, kad nuteistasis V. D. įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą ir turi būti atleistas nuo šiuo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. D. buvo paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. 2008 m. sausio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ši galutinė bausmė buvo sumažinta vienu penktadaliu. Atsižvelgiant į visa tai, gynėjas mano, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė turi būti įskaityta į 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę, sumažintą Lietuvos Aukščiausio Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi, ir laikytina, kad V. D. atliko Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu jam paskirtą bei 2008 m. sausio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi sumažintą laisvės atėmimo bausmę. Priešingu atveju, pradėjus vykdyti realią laisvės atėmimo bausmę, būtų ne tik paneigti teisėti nuteistojo V. D. lūkesčiai, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, nurodančios, jog niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Apeliacinės instancijos teismas mano, jog šie skundo motyvai yra nepagrįsti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams, negali būti įskaityta į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri buvo sumažinta vienu penktadaliu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi, kadangi ją įskaityti nėra jokio teisinio pagrindo. Nuosprendžio vykdymo atidėjimą, numatytą BK 75 straipsnyje, galima laikyti sąlyginiu atleidimu nuo bausmės, kadangi teismas, taikydamas šio straipsnio nuostatas, pripažįsta asmenį kaltu padarius nusikaltimą, paskiria jam laisvės atėmimo bausmę ir, esant įstatymo numatytoms sąlygoms, gali atidėti jos vykdymą. Atidėdamas bausmės vykdymą teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis iš įpareigojimų, numatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje (pagal naują įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2007 m. liepos 21 d., teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, numatytus BK 75 straipsnio 2 dalyje). Nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu privalo įvykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, be to, įvykdyti kitus BK 75 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus. Esant BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytoms sąlygoms, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas. BPK 358 straipsnis nurodo nuteistojo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas remiantis BK 75 straipsniu, atleidimo nuo bausmės tvarką. Šiame straipsnyje teigiama, kad sprendimą priima gyvenamosios vietos apylinkės teismas motyvuota nutartimi. Nors bausmės vykdymo atidėjimo terminas V. D. jau pasibaigęs, tačiau šiuo metu tokios teismo nutarties nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. D. yra atleistas nuo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams. Esant šioms aplinkybėms ir nesant duomenų, leidžiančių teigti, kad V. D. yra atleistas nuo bausmės, paskirtos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nėra ir pagrindo šią bausmę įskaityti į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę, sumažintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to, kad V. D. šiuo metu nėra atleistas nuo bausmės, nėra ir teisinio pagrindo teigti, kad vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi, V. D. būtų baudžiamas ar persekiojamas už tą pačią veiką antrą kartą. Kol V. D. nėra galutinai atleistas nuo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo, tol nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo teisinės pasekmės (baudžiamoji atsakomybė) nėra realizuotos, todėl atidėtos bausmės subendrinimas bei realus jos vykdymas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartį neturi būti vertinamas kaip non bis in idem principo pažeidimas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu V. D. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį teismas paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėjo dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte teigiama, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. Tačiau įpareigojimų, paskirtų taikant BK 75 straipsnį, įskaitymas į bausmės laiką nėra numatytas nei baudžiamajame, nei baudžiamojo proceso įstatyme. Pažymėtina, kad V. D. paskirto įpareigojimo - per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms - negalima laikyti nei bausme, nei nubaudimu, nei baudžiamojo poveikio priemone, numatyta BK 67 straipsnyje. Be to, šis įpareigojimas netgi nėra susijęs su nuteistojo laisvės apribojimais, kurie ypatingai suvaržytų jo laisvę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje net nurodė, kad, V. D. paskyrus nurodytą įpareigojimą, niekaip nebuvo suvaržyta laisvė ir taip trukdoma jo darbui ar verslui. Vykdant šį įpareigojimą V. D. , norėdamas išvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, tik turėjo gauti atitinkamos institucijos sutikimą (t. 13, b. l. 221).

V. D. paskirtas įpareigojimas, kurį jis vykdė nuosprendžio vykdymo atidėjimo metu, nėra susijęs su jokiais jo laisvės apribojimais ar suvaržymais, be to, baudžiamąja teisine prasme jis nėra nei bausmė, nei baudžiamojo poveikio priemonė. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, kad pasibaigė nuosprendžio vykdymo atidėjimo terminas ir nuteistasis įvykdė teismo paskirtą įpareigojimą, negali būti vertinamos kaip bausmės įvykdymas, nes bausmė V. D. paskirta pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nebuvo vykdoma. Tai, kad V. D. dvejus metus privalėjo be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, galėjo būti įvertinta skiriant V. D. bausmę, t. y. paskiriant švelnesnę bausmę. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nei pakeisti įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, nei sustabdyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymą, kaip to prašoma skunde. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą sustabdyti gali tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (BPK 374 straipsnis). Lietuvos apeliacinis teismas tokių įgaliojimų neturi.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas skunde nurodytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nepažeidė. Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis pagrįsta, padaryti BPK normų pažeidimai nėra esminiai, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. D. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.