Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-647-81/2011

Teisėja J. Jakubonienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00162-210-1;

2011 m. lapkričio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, išteisintojo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei, nukentėjusiųjų atstovui advokatui Egidijui Milašiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. S., A. U. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 154 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. ir A. U. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai įrašą įvykio registracijos žurnale „rašęs pareigūnas apsvaigęs nuo alkoholio“ neįvertino kaip pakankamo pagrįsti V. T. padarytą nusikalstamą veiką. Netinkamai ir netiksliai teismas vertino V. K. parodymus, jog pranešimas surašytas ne pažodžiui, o surašoma tik jo esmė, nes šis liudytojas tik apskritai, bet ne konkrečiai šiuo atveju nurodė kaip surašomas pranešimas. V. K. nenurodė, kad pranešimo esmė skyrėsi nuo faktinių V. T. pranešime nurodytų aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai suteikė prioritetą vėlesniems V. T. paaiškinimams, nei iš karto po įvykio užrašytam konkrečiam V. T. pranešimui, turinčiam akivaizdžius žinios arba informacijos apie faktus ir jų duomenis elementus.

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nevertino V. K. teisme parodymų, kuriais jis patvirtino gavęs konkretų V. T. pareiškimą telefonu apie „neblaivius pareigūnus surašant protokolą už KET“.

Skunde nurodoma, jog nuosprendyje teismas padarė prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms išvadą, kad V. T. parodymus patvirtina nukentėjusiųjų tarnybiniai pranešimai, surašyti tą pačią įvykio dieną (b.l. 79,80). Apeliantų teigimu, paminėtuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės neprieštarauja pareikšto kaltinimo esmei, iš tarnybinių pareiškimų, matyti, kad tvirtą nuostatą apie apeliantų neblaivumą (b.l. 79-80) V. T. turėjo jam būnant policijos automobilyje nutarimo užpildymo metu, kas patvirtina, jog iš tokios jo nuostatos, negalėjo atsirasti priešingas keliomis minutėmis vėlesnis jo pranešimas policijai, turiniu atitinkantis nuomonę, o ne žinią.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nukentėjusiųjų atstovo ir prokurorės, prašiusių skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nukentėjusieji iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso/toliau- LR BPK/ 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 1.1. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo išvados dėl A. T. išteisinimo pagrįstumo motyvuotos, pagrįstos išsamia visapusiška bei nešališka surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos LR BPK 20 str. 5 d. nepažeistos.

V. T. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas padaręs LR BK 154 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t.y. tuo, kad paskambinęs į Kauno apskrities VPK operatyvaus valdymo skyrių, tyčia paskleidė apie Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės II-ojo būrio patrulius A. S. ir A. U. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią juos paniekinti ir pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą jais kaip valstybės tarnautojais, pranešdamas, kad jie vykdė tarnybines funkcijas darbo metu būdami neblaivūs, t.y. jis buvo kaltinamas šmeižimu.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau ji taip pat turi remtis tikrais faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.

Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla kai kaltininkas suvokia, jog jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiam informacija yra teisinga, t.y. jis sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, ši aplinkybė šalina atsakomybę.

Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę ir to nori.

Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios, ir kaltininkas tai suvokia.

Teismo posėdžio metu V. T. nurodė, jog „fiksuojant administracinį teisės pažeidimą nuo pareigūnų man sklido alkoholio kvapas“. Savo paaiškinime 2010-09-23 taip pat V. T. nurodė, kad protokolą surašiusiam pareigūnui A. S. pasakė, kad gal jis apsvaigęs, po to pranešė, kad vienas iš tarnybinio automobilio pareigūnų jo nuomone gali būti apsvaigęs ir paprašė, kad jį patikrintų (b.l. 88). Toks išteisintojo išsireiškimas patvirtina, jog pareiškėjas išsakė ne aiškią, tvirtą žinią apie neblaivumą, tačiau savo nuomonę dėl galimo pareigūnų neblaivumo, net gi prielaidą, kad gali būti neblaivūs. . Byloje nesurinkta patikimų objektyvių įrodymų, galinčių kategoriškai paneigti šį V. T. aiškinimą, nes V. T. nurodytos aplinkybės šiame paaiškinime iš esmės nesiskyrė nuo jo parodymų pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad V. T. paaiškinimas Šilainių PN duotas praėjus beveik mėnesiui po įvykio ir tai, kad V. T. kviečiamas neatvyko anksčiau į nuovadą, negali būti vertinama kaip mažiau patikimas įrodymų šaltinis ir turintis menkesnę galią įrodinėjimo šaltinis, nes apeliantai su skundu privataus kaltinimo tvarka kreipėsi dar vėliau -2010-11-09, t.y. praėjus daugiau nei dviems mėnesiams po įvykio. Įstatymas nesuteikia nei vieniems įrodymams viršenybės prieš kitus. Tai, kad 2011-01-26 teismo posėdyje V. T. nurodė, jog jis pareiškė, kad jam sklido alkoholio kvapas nuo pareigūnų surašant protokolą, o 2011-05-18 posėdyje nurodė, kad užuodė alkoholio kvapą, paskambino telefonu 112 ir pasakė, kad užuodė alkoholio kvapą ir jei gali, patikrinti, priešingai nei skunde nurodo apeliantai, nelaikytina V. T. parodymų prieštaringumu, nes tiek pirmuoju atveju, tiek ir antruoju atveju nebuvo išreikšta aiški ir konkreti žinia. Išsireiškimai „man sklido alkoholio kvapas“ ir „aš užuodžiau alkoholio kvapą“ norimos perteikti informacijos pobūdžiui prasme yra vienodi ir nelaikytina žinia jog pareigūnai neblaivūs. Be to, savo paaiškinime Šilainių policijos nuovadoje V. T. nurodė, kad pranešė, jog vienas iš pareigūnų, kuris nevairavo, jo nuomone gali būti apsvaigęs ir paprašė, kad jį patikrintų. Šiuo atveju perteikiama informacija savo pobūdžiu yra analogiška, vienoda ir negali būti vertinama kaip konkretus teiginys, žinia apie pareigūnų neblaivumą.

Įvykio registracijos žurnalo nuorašu nustatyta, kad 2010-08-27 d. 8.11 val. V. T. pranešė apie įvykį, įvykio aplinkybės žurnale užfiksuotos taip „ (duomenys neskelbtini) Degalinėje „Statoil“ policijos pareigūnai su tarnybiniu automobiliu AUDI (duomenys neskelbtini) surašė KET pažeidėjui ATK KET nutarimą, rašęs pareigūnas apsvaigęs nuo alkoholio “, tačiau V. K. priėmęs skambutį parodė, jog buvo pranešimas, kad „neblaivūs pareigūnai surašant protokolą už KET pažeidimą“, tačiau liudytojas tiek apskritai dėl pranešimų fiksavimo tiek ir dėl šio konkretaus pranešimo parodė, jog užrašoma tik pranešimo esmė, jis neatsimena, ar šiuo atveju skambinusysis pažodžiui taip sakė. Jis taip pat parodė, kad tokie pokalbiai įrašomi, tačiau saugomi tik 60 parų. Apeliantai pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jie nesikreipė dėl tokių pokalbių išsaugojimo. Šių įrašų pateikti teismui nebuvo galimybių, nes jie neišsaugoti, todėl teismas neturėjo galimybių patikrinti tokio pranešimo atitikimo užrašytoms aplinkybėms. Byloje apklausti liudytojai R. B., R. B., K. R. tiesiogiai V. T. žodžių negirdėjo, jie gavo informaciją apie pareigūnų neblaivumą iš kitų šaltinių - iš VPK budėjų skyriaus, o K. R. iš R. B., todėl jų parodymai apie aplinkybes yra netiesioginiai ir jų nepakanka vertinti V. T. pranešimo pobūdį, t.y. tai buvo žinia ar nuomonė. Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai nesirėmė V. R. 2010-09-10 surašytame teikime (b.l. 65) nurodytomis aplinkybėmis apie pranešimą, nes teikimas surašytas dėl pranešimo aplinkybių tyrimo. Pranešimo aplinkybės jame užfiksuotos ne tiesiogiai iš pranešusio asmens, tačiau iš budėtojų poskyryje užfiksuotos informacijos, nes kaip jau nustatyta anksčiau, V. T. pranešimą užfiksavo ne V. R., o V. K..

Pažymėtina ir tai, kad nors tarnybiniuose pranešimuose apeliantai nurodė, kad V. T. pareiškė, kad jie, t.y. pareigūnai, tarnybos metu yra neblaivūs, tačiau nei A. S. nei A. U. teisme neparodė, kad automobilyje V. T. būtų pasakęs tokią aplinkybę. A. U. parodė, kad šią aplinkybę tarnybiniame pranešime įrašė, nes buvo susijaudinęs ir suklydo, o A. S. parodė <... mano pareiga yra pristatyti pažeidėją į PK ir išsiaiškinti, kame reikalas. O čia-„man atrodo, kad pareigūnai neblaivūs“...>. Šios aplinkybės duoda pagrindą abejoti apeliantų nuoseklumu bei nesuteikia pagrindo laikyti jų parodymus patikimais V. T. kaltės įrodymais.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. T. neslėpė savo asmenybės pranešdamas apie įvykį, skambino iš savo telefono, neslėpė, kad kaltas dėl KET pažeidimo, kas patvirtina, jog V. T. kreipimasis į valstybės instituciją buvo sąžiningas bei duoda pagrindą manyti, kad V. T. neturėjo tyčios sąmoningai apšmeižti pareigūnus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog V. T. nenurodė konkrečios pareigūno pavardės pranešdamas apie galimą neblaivumą, nurodė tarnybinio automobilio valstybinį numerį. Byloje nėra duomenų, kad per raciją pareigūnai buvo iškviesti pas vadovybę dėl konkretaus tikslo-jų neblaivumo. Be to, liudytojų R. B., K. R., R. B. parodymais nustatyta, kad po šio įvykio A. S. ir A. U. teigiamas įvaizdis nepasikeitė. Be to, privačių kaltintojų parodymais bei liudytojo R. B., jų vadovo, parodymais nustatyta, jog tarnybiniai pranešimai buvo surašyti vadovybės nurodymu, kad V. T. būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą pagal LR ATPK 187 straipsnį.

Dėl išdėstytų motyvų darytina išvada, jog byloje nesurinkta patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių tiek objektyviąją nusikaltimo, kuriuo apeliantai kaltino V. T., pusę- kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, o ne nuomonė, tiek ir subjektyviąją pusę, kad V. T. norėjo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina, jog viso abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. T. dėl LR BK 154 str. 1 d. numatytos veikos išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civiliniai ieškiniai atmesti pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į tai, kad privačių kaltintojų apeliacinis skundas atmetamas, o privataus kaltinimo skunde nurodyti kaltinimai nepasitvirtino, apeliantų prašymai priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti tiek pirmosios instancijos teisme tiek ir apeliacinėje instancijoje netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

privačių kaltintojų A. S. ir A. U. apeliacinį skundą atmesti.