- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 2S-737-198/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05601-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Atsakovas
- „Swedbank“, AB ir BUAB „Saginda“
- Ieškovas
- D. G., E. R. G., I. G.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S – 737 – 198 / 2012
Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05601-2012-0
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6652-452/2012 pagal ieškovų D. G., E. R. G. ir I. G. ieškinį atsakovams „Swedbank“, AB ir BUAB „Saginda“ dėl bendrosios hipotekos lakšto sąlygų pakeitimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai pateikė teismui ieškinį dėl bendrosios hipotekos lakšto sąlygų pakeitimo, kuriame prašė pakeisti sutartinės hipotekos lakštą, įtraukiant naują sąlygą dėl turto pardavimo iš varžytinių eiliškumo. Nurodė, kad sudarant hipotekos lakštą, kuriuo kreditoriui buvo įkeistas sandėlis, gamybinis pastatas, parduotuvė I ir parduotuvė II, nebuvo nustatyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė, kaip to reikalauja CK 4.183 str. 3 d. Nesant šių nekilnojamųjų daiktų nustatytos eilės, hipotekinis išieškojimas iš parduotuvės I ir parduotuvės II pažeistų ieškovų teises ir teisėtus interesus.
Ieškovai ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti skolos pagal 2011-08-27 tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Saginda“ sudarytą Kredito linijos sutartį Nr. 646029 išieškojimą iš ieškovams D. G., E. R. G. ir I. G. priklausančio turto (parduotuvės I ir parduotuvės II) vykdymo procese. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius turto realizavimo, turtas gali būti perleistas sąžiningiems įgijėjams, dėl ko ieškovams palankaus sprendimo atveju galimas teismo sprendimas netektų prasmės ir taptų neįgyvendinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovų D. G., E. R. G. ir I. G. reikalavimų užtikrinimui vykdymo procese sustabdyti išieškojimą pagal 2011-08-27 tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Saginda“ sudarytą Kredito linijos sutartį Nr. 646029 iš ieškovams D. G., E. R. G. ir I. G. priklausančio turto: parduotuvės/patalpos Nr. 10 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir parduotuvės/patalpos Nr. 11 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovai tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nurodė, jog galiojant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-22 nutarčiai civ. b. Nr. 2-4053-488/2012 gali būti parduotas ieškovams priklausantis turtas. Pardavus iš varžytinių ieškovams priklausantį turtą, o vėliau teismui priėmus sprendimą šioje civilinėje byloje, ieškovai patirtų žalą, kadangi iš sąžiningų įgijėjų nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas (CK 4.96 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas „Swedbank“, AB prašo panaikinti 2012-08-16 apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad nutartis yra priimta pažeidus procesines teisės normas – CPK 144 str. bei CK 6.223 str., neišsiaiškinus faktinių aplinkybių, kad ieškovai šiuo metu neturi nei materialinės, nei procesinės teisės reikšti reikalavimų dėl bendrosios hipotekos lakšto sąlygų pakeitimo. O būtent: teismas visiškai nepasisakė dėl CPK 144 str. numatyto imperatyvo – D. G., E. R. G. ir I. G. ieškinio preliminaraus pagrįstumo ar nepagrįstumo; turėjo konstatuoti, kad ieškovų ieškinys pateiktas pažeidus CK 6.223 str., todėl negalėjo būti priimtas; turėjo konstatuoti, kad ieškovų ieškinio teisiniai argumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nes prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose; turėjo konstatuoti, kad, nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo ir išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą ypatingosios teisenos tvarka ir priimant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4053-488/2012, pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje jau buvo nagrinėtas tapatus ginčas, todėl šiuo atveju bylą būtų nutraukęs, kas reiškia, kad nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; turėjo konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, jog pagrindiniam skolininkui UAB „Saginda“ yra iškelta bankroto byla, tai ieškovų turtas turi būti pardavinėjamas toliau, greta su išieškojimu ir bankrutavusios UAB „Saginda“ turtu, t. y. kad ieškovų ieškinio teisiniai argumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškinio pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-16 nutarties, vadovaujasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu ir neperžengdamas atskirojo skundo ribų pasisako tik dėl jo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas skundžiamoje nutartyje būtent ir konstatavo, kad ieškovai tikėtinai pagrindė savo reikalavimus. Nors „Swedbank“, AB apeliuoja į tai, kad ieškovų ieškinio teisiniai argumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, tačiau esant šiai proceso stadijai tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, kuris yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str., 145 str. 2 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės. Kaip matyti, Panevėžio miesto apylinkės teisme yra ginčijamas sutartinės hipotekos lakštas, siekiant įtraukti naują sąlygą – „Parduotuvė/patalpa Nr. 10 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausanti E. R. G., ir parduotuvė/patalpa Nr. 11 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti D. G. ir I. G., parduodamos iš varžytynių ar kitokiu priverstiniu būdu tik po to, kai iš varžytynių ar kitokiu priverstiniu būdu parduodami negyvenamoji patalpa – sandėlis (un. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, kuriame yra patalpa (duomenys neskelbtini), 1F1p), turintis 1571,75 kv. m. bendro ploto, priklausanti UAB „Saginda“, ir pastatas – gamybinis pastatas (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), turintis 1514,10 kv. m. bendro ploto, priklausanti UAB „Saginda“. Tuo tarpu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4053-488/2012 nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus: E. R. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą daiktą – parduotuvę/patalpą Nr. 10 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžys, ir D. G. bei I. G. nuosavybės teise priklausančią parduotuvę/patalpą Nr. 11 (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, jeigu nagrinėjamoje byloje nebūtų pritaikyta ieškovų D. G., E. R. G. ir I. G. prašoma laikinoji apsaugos priemonė, t. y. nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau galimai priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovų turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jiems padarymas. Tą skundžiamoje nutartyje iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas (CPK 760 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 10 p.).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo jis nevertina ieškovų reikalavimo iš esmės, pažymi, kad ieškovų ieškinys ir prie jo pridėti įrodymai yra pakankami konstatuoti tikimybę, jog ieškovų ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas. Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo „Swedbank“, AB atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-16 nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.