Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, neužtikrinus jam privatumo skambinant telefonu. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN nuteistiesiems skirti telefonai yra įrengti netinkamai, todėl jo telefoninių pokalbių galėjo klausytis tiek Vilniaus PN pareigūnai, tiek ir kiti nuteistieji. Atsakovės atstovas nurodo, kad tam tikras suimtojo privatumo apribojimas paprastai turėtų būti vertinamas kaip neišvengiama laisvės atėmimo bausmės pasekmė, todėl pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.)

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakos asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis).

Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Vadovaujantis Konstitucija, asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, yra numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam yra skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prie įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą yra įrengti 2 taksofonai, šalia kurių įrengtas pareigūno, registruojančio telefoninius skambučius, postas (b. l. 57–58). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad stacionariame priežiūros poste nuolat budi Vilniaus PN pareigūnas, kontroliuojantis telefoninių pokalbių vykdymo tvarką. Pareigūnas, leisdamas nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą abonento telefono numerį, kurį prieš skambindamas nurodė pareigūnui, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Taigi, Vilniaus PN teritorija, kurioje yra įrengti nuteistiesiems skambinti skirti telefonai, yra prižiūrima pareigūnų, siekiant užtikrinti, kad nuteistieji, realizuodami savo teisę paskambinti telefonu, laikytųsi jų atžvilgiu nustatytų apribojimų ir nepažeistų teisės aktų nuostatų, todėl ši aplinkybė nelaikytina pareiškėjo teisės į privačius telefoninius pokalbius pažeidimu.

Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN I-o korpuso telefonai, skirti nuteistiesiems paskambinti, yra įrengti 7 m x 11 m ploto kiemelyje, kuriame yra ne tik nuteistuosius prižiūrintys pareigūnai, tačiau į kurį pakvėpuoti grynu oru ar parūkyti gali išeiti apie 200 nuteistųjų. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 57–58) matyti, kad telefono aparatai yra įrengti vienas šalia kito, telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta jokių būdelių, atitvarų, todėl nuteistieji, esantys kiemelyje šalia įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė aplinkybės, kad telefonai yra įrengti I-o korpuso kiemelyje, į kurį nekildomai gali išeiti ir leisti laiką didelis nuteistųjų skaičius, taip pat nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo asmeninius telefoninius pokalbius galėjo girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, kurių funkcijos yra susijusios su skambinančių nuteistųjų priežiūra, tačiau ir kiti į kiemelį išėję Vilniaus PN laikomi nuteistieji, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skambinti telefonu negirdint kitiems nuteistiesiems. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo teisės į privatumą skambinant telefonu ribojimas nėra nustatytas įstatymu, jis nėra pateisinamas siekiu apsaugoti kokius nors teisėtus tikslus, todėl konstatuotina, kad atsakovė, neužtikrinusi pareiškėjui galimybės skambinti telefonu negirdint kitiems nuteistiesiems, neužtikrino jo telefoninių pokalbių neliečiamumo ir teisės į privatumą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad žiemą, nuo 2018 m. vasario 21 d., lauke buvo ypatingai žema oro temperatūra ir telefono aparatai neveikė, todėl jam buvo apribota galimybė paskambinti. Vis dėlto, iš nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės (b. l. 12–13) matyti, kad nurodytu laikotarpiu (2018 m. vasario 23 d. bei 2018 m. vasario 26 d.) pareiškėjas kalbėjo telefonu su savo sutuoktine. Kartu pastebėtina, kad nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje yra įrašyta pastaba, kad taksofonas yra sugedęs, tačiau iš šio įrašo neįmanoma nustatyti nei jo įrašiusio asmens, nei įvykio datos, nei to, ar dėl minėtos aplinkybės pareiškėjui buvo užkirstas kelias paskambinti, o kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nesant teisinio pagrindo buvo apribota galimybė pasinaudoti telefonu, pvz., pareiškėjo skundų ar prašymų, byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamai įrengtų telefonų teikė žodinius ir rašytinius skundus būrio viršininkui ar budinčiam pareigūnui, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizuoja ir nepagrindžia, t. y. nenurodo skundų pateikimo laiko, konkrečių asmenų, priėmusių jos skundus. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tam tikrais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta galimybė paskambinti telefonu, atmestini kaip neįrodyti.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad atsakovė neužtikrino pareiškėjui galimybės skambinti ir kalbėti telefonu privačiai, netrukdant kitiems Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems, ir tokiu būdu neužtikrino jo teisės į privatumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepaisant privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo, pareiškėjas aktyviai realizavo savo teisę skambinti telefonu (b. l. 12–13), todėl aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas nebuvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, pakankama ir teisinga satisfakcija šiuo atveju būtų teisės pažeidimo pripažinimas. Kita vertus, Vilniaus PN administracija turėtų imtis veiksmų, siekdama pašalinti padarytą pažeidimą ir užtikrinti nuteistųjų telefoninių pokalbių neliečiamumą bei užtikrinti jų teisę į privatumą skambinant telefonu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad atsakovė nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. vasario 21 d. Vilniaus pataisos namuose neužtikrino pareiškėjo S. V. telefoninių pokalbių neliečiamumo ir jo teisės į privatumą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.