Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-611-278/2018

teisėja Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02623-2018-7

2018 m. rugsėjo 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-5645-488/2018 pagal pareiškėjo antstolio S. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. M., Z. M. ir L. M. dėl leidimo įeiti į gyvenamąsias patalpas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas antstolis S. R. prašė teismą priimti nutartį dėl leidimo antstoliui, ekspertui, policijos pareigūnui, kviestiniams, išieškotojo atstovams pereiti per žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), ir įeiti į skolininko R. M. gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), siekiant apžiūrėti namą iš vidaus ir atlikti ekspertizę.Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi antstolio S. R. prašymas patenkintas. Dėl šios nutarties suinteresuotas asmuo R. M. padavė atskirąjį skundą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. nutartimi priimti suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą atsisakyta. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CPK 615 straipsniu bei suformuota teismų praktika, teismas nurodė, kad nutartis dėl leidimo įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas atskiruoju skundu neskundžiama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo R. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. nutartį ir atskirojo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.Nurodo, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, todėl asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas ir kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui, o įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas.Nurodo, kad CPK 334 straipsnio 1 dalis numato, jog teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo 2018-05-29 nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai ir ši nutartis yra teismo baigiamasis aktas, todėl būtina leisti aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas teismo klaidas.Tvirtina, jog CPK 593 straipsnio 6 dalyje, įtvirtinančiame atskiraisiais skundais skundžiamų nutarčių sąrašą vykdymo procese, numatyta sąvoka ir „kitais šiame Kodekse numatytais atvejais“ apima CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą apskųsti teismo nutartį atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo, o būtent, kad skundžiama teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nurodo, kad aiškindamas CPK 593 straipsnio 6 dalį taip, kad ji esą neleidžia skųsti nutarties leisti antstoliui apžiūrėti skolininko gyvenamąsias patalpas, teismas padarė teisės taikymo klaidą.Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi apygardos teismų suformuota praktika, nes įstatymas šiems teismams tokios teisės nenumato.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas suinteresuoto asmens R. M. atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, suinteresuoto asmens atskirajame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, jog teismas, teisingai taikė bei aiškino Civilinio proceso kodekso normas, numatančias teismo nutarčių apskundimą vykdymo procese bei pagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria antstoliui buvo suteiktas leidimas įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas.

12. CPK 615 straipsnio nuostatos numato, jog jeigu antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus yra neįleidžiamas į skolininko gyvenamąsias patalpas, į jas įeiti turi teisę tik teismui priėmus nutartį dėl leidimo įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas. Antstolio prašymas dėl minėtos nutarties priėmimo yra nagrinėjamas CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 4 dalis numato, jog šis klausimas yra išsprendžiamas nutartimi. Be to, CPK 612 straipsnis nustato, jog vykdymo procese numatyti klausimai sprendžiami teismo nutartimi arba šio Kodekso nustatytais atvejais – teisėjo rezoliucija. Įstatymas nustato, jog tokia teismo nutartis yra neskundžiama, jeigu Civilinio proceso kodeksas nenumato kitaip.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą, pagrįstai nurodė, kad civilinio proceso įstatyme nustatyta, dėl kokių pirmosios instancijos teismo priimtų nutarčių vykdymo procese gali būti paduodami atskirieji skundai, t.y., dėl teismo nutarties, kuria išspręsti klausimai dėl vykdomosios bylos nutraukimo, dėl sprendimo vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko, dėl atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą, dėl baudų skyrimo, dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir kitais šiame kodekse numatytais atvejais (CPK 593 straipsnio 6 dalis). CPK 615 straipsnis, reglamentuojantis skolininko gyvenamųjų ir kitų patalpų apžiūrą, taip pat antstolio patekimo į gyvenamąsias patalpas tvarką, nenumato, kad teismo nutartis, kuria leista ar atsisakyta leisti įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas, būtų skundžiama atskiruoju skundu. Iš paminėtų procesinių įstatymų nuostatų akivaizdu, jog nei minėtas CPK 593 straipsnis, nei kitos Civilinio proceso kodekso normos nenustato galimybės apeliacine tvarka apskųsti nutartį dėl leidimo įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas. Dėl paminėto konstatuotina, jog 2018-05-29 nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 301 straipsnio 1dalis).

Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantas savo teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria suteiktas leidimas įeiti į jo (skolininko) gyvenamąsias patalpas, kildina iš CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų bei aplinkybės, jog minėta nutartis yra teismo baigiamasis aktas, kurio teisėtumo patikrinimo garantijos yra užtikrinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos.CPK 334 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo kai tokią galimybę numato Kodeksas arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio nutartis, kurios apskundimo siekia apeliantas, negali būti skundžiama atskiruoju skundu ir pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, nes ji, priešingai R. M. teiginiams, neužkerta kelio tolesnei bylos proceso eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Suteikus antstoliui leidimą įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas, teismo sprendimo, kurio pagrindu antstolio kontoroje yra užvesta vykdomoji byla, vykdymo ir (ar) išieškojimo veiksmai nenutrūksta, civilinis priverstinio sprendimo vykdymo procesas tęsiasi toliau, o šio proceso dalyviai (išieškotojas, skolininkas ir kiti suinteresuoti asmenys) naudojasi Civilinio proceso kodekso jiems suteiktomis teisėmis bei turi vykdyti kiekvienam iš jų šiame procese tenkančias pareigas. Taigi ir šiuo aspektu teismo nutartis, kuria leista įeiti į R. M. priklausantį gyvenamąją namą, atskiruoju skundu neskundžiama, nes, kaip minėta, tokios galimybės nenumato įstatymas bei tokia nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalis).

16. Apelianto nurodyti motyvai, jog jis turi teisę kreiptis į aukštesnį teismą dėl procesinių sprendimų peržiūrėjimo, yra pagrįsta ir tokia teise jis yra pasinaudojęs Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1239-940/2014, kurioje buvo sprendžiami santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir kt. reikalavimai. Be to, apeliantas skundė ir antstolio veiksmus dėl vykdomo priverstinio išieškojimo ir teismo priimta nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka (CPK 179 str.3 d.). Aukščiau minėto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1239-940/2014 pagrindu yra išduoti vykdomieji raštai ir apelianto atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas, ko pasėkoje antstolis ir siekia įeiti į jo gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), apžiūrėti namą iš vidaus ir atlikti ekspertizę. Dėl paminėto, nėra pagrindo konstatuoti, jog yra ribojamos apelianto konstitucinės teisės kreiptis į aukštesnės instancijos teismą dėl pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo peržiūrėjimo.

17. Sutiktina su apelianto R. M. teiginiais, jog vienodą teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o ne apygardų teismai, tačiau pažymėtina, jog apygardų teismų praktika, sprendžiant analogiško pobūdžio klausimus, nebuvo pagrindinis argumentas teismui, atsisakant priimti atskirąjį skundą dėl 2018-05-29 nutarties, – juo buvo jau pirmiau aptartos civilinių procesinių įstatymų normos. Tuo tarpu apygardų teismų praktika tik parodo šio klausimo nacionalinį vertinimą teismų sistemoje.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti R. M. atskirąjį skundą, o nagrinėjamame atskirajame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti atskirąjį skundą nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.