Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 28 d. nurodymo Nr. K-33-496 teikti gaunamų ir/arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis pagrįstumo ir teisėtumo. Šis nurodymas, pareiškėjo teigimu, priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnyje nustatytus akto turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nenurodant aiškių argumentų bei motyvų, kodėl nurodymas teikiamas pareiškėjui, nepaaiškinant, kokiems galimiems su pareiškėju ar jo vykdoma veikla susijusiems teisės aktų pažeidimams siekiama užkirsti kelią, neįvardijant, kaip šis nurodymas tokiam tikslui galėtų pasitarnauti, taip pat nepatvirtinus antspaudu, be to, teigiant, jog reikalaujami duomenys yra advokato profesinę paslaptį sudaranti informacija ir negali būti teikiami atsakovui.

Ginčo išsprendimui yra aktualios Viešojo administravimo įstatymo (toliau –VAĮ), Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ ), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) bei lydimųjų teisės aktų nuostatos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. vasario 26 d. Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcija nurodymu Nr. K33-182 nurodė pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 1 d. už kalendorinį mėnesį iki atitinkamas nurodymas bus atšauktas, Marijampolės AVMI teikti gaunamų ir išrašomų PVM Sąskaitų faktūrų registrų duomenis. 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl nurodymo pakeitimo. 2016 m. balandžio 27 d. Marijampolės AVMI sprendimu Nr. K33-495 minėtas nurodymas buvo atšauktas. 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (8.13.11)R3-3256 Marijampolės AVMI informavo pareiškėją apie išnagrinėtą jo prašyme pateiktą informaciją, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, jo teisę į konsultacijas. 2016 m. balandžio 28 d. pareiškėjui buvo įteiktas kitas Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymas Nr. 33-496, kuriuo buvo nuodyta nuo 2016 m. gegužės 1 d. kas pusmetį per 25 dienas jam pasibaigus, neterminuotai (t.y. iki atitinkamas nurodymas bus atšauktas), Marijampolės AVMĮ teikti gaunamų PVM Sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis. Šį nurodymą pareiškėjas ir ginčija.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; 2 dalyje – jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; o 3 dalyje – kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Pabrėžtina ir tai, jog tinkamas priimamų sprendimų pagrindimas yra tiesiogiai susijęs su mokesčių administratoriui tenkančios pareigos bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju vykdymu, taip padedant pastarajam naudotis jo teisėmis ir vykdyti pareigas (Mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 1 d. 5 p.).

Pagal MAĮ 34 straipsnį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Be to, tai yra vienkartis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus administracinis aktas (VAĮ 2 straipsnio 16 dalis), kurio turiniui taikomi VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Kadangi šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, tai reiškia, jog sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-426/2009 nurodė, kad VAĮ yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., žr., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1411/2011).

MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. MAĮ 33 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. MAĮ 34 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teise-495s, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. MAĮ 40 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. MAĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jei įstatymai nenustato ko kita, šio Įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta informacija bei duomenys, būtini mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti (gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija), turi būti pateikti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamo mokesčių administratoriaus nurodymo įteikimo dienos arba mokesčių administratoriaus nustatytu, ilgesniu negu minėtasis, terminu.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 78 straipsnio 1 dalis numato, jog apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Remiantis PVMĮ 78 straipsnio 5 dalimi, apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras. Šių registrų tvarkymo, taip pat jų saugojimo ir pateikimo reikalavimus nustato centrinis mokesčio administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintos Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklės (toliau – Taisyklės), pagal kurių 29 punktą (2014 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-85 redakcija), PVM sąskaitų faktūrų registrai (jų duomenys) turi būti pateikiami mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojams ar darbuotojams, vykdantiems MAĮ nustatytas funkcijas, susijusias su dokumentų iš mokesčių mokėtojų priėmimu. Mokesčių administratorius, siekdamas užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, turi teisę apmokestinamajam asmeniui įteikti raštišką nurodymą (Nurodymo teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis FR0786 forma, patvirtinta VMI viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-188, nustatytu periodiškumu teikti Registrų duomenis už tame nurodyme nustatytą laikotarpį, kurio pradžia negali būti ankstesnė nei apmokestinamajam asmeniui nurodymo įteikimo data. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-77 patvirtintos „Būsimų pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų rizikingumo vertinimo ir naujų pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių vykdymo po įregistravimo stebėsenos / kontrolės taisyklės“, kurios nustato rizikingumo vertinimo tikslus, taikyti jų mažinimo priemones. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę: gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (1 p.); duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti, duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (7 p.); naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis (21 p.). Atitinkamai MAĮ 40 straipsnyje nustatytos mokesčių mokėtojo pareigos, be kita ko, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 p.); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.); teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (6 p.); atlikti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas (11 p.).

Nagrinėjamu atveju keliant klausimą, ar nurodymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, iš ginčijamo nurodymo matyti, jog jis buvo duotas vadovaujantis MAĮ 33 straipsniu, PVMĮ 78 str. 5 d. ir Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo“. Nors ginčijamame Nurodyme tiesiogiai nėra pateikiama aiškios informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu priimamas nurodymas, tačiau, kolegijos vertinimu, tik tokie paminėti individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime neleidžia ginčijamo Nurodymo pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo (Sprendimo) negaliojimo pagrindo buvimo, nes yra nurodytas teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kaip jau buvo minėta, iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011), kuris taip pat pabrėžia, jog individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Ir tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad, skundžiamo nurodymo priėmimo individualus pagrindas (objektyvūs duomenys) yra nurodyti 2016 m. balandžio 28 d. Marijampolės AVMĮ rašte Nr. (8.13-11)R3-3256 „Dėl A. B. prašymo“, o teisinis pagrindas – minėtame rašte ir pačiame nurodyme. Taigi akivaizdu, kad mokesčių administratorius, siekdamas tinkamai įgyvendinti MAĮ nustatytas mokesčių administratoriaus pareigas, vykdydamas savo funkcijas ir remdamasis konkrečiais teisės aktais, įpareigojo mokesčių mokėtoją nustatytu laiku atlikti atitinkamus aiškiai apibrėžtus veiksmus, o tai reiškia, jog individualus administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas iš nurodymo turinio, jame nurodyto teisinio pagrindo ir Marijampolės AMĮ rašto Nr. (8.13-11)R3-3256 „Dėl A. B. prašymo“ turinio galėjo ir turėjo suvokti duodamo privalomo nurodymo faktines ir teisines priežastis, identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įvykdyti Nurodyme nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Nurodyme suformuluotas reikalavimas pareiškėjui yra aiškus ir konkretus. Mokesčių mokėtojas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu pateikti mokesčių administratoriui jo reikalaujamus dokumentus (MAĮ 163 straipsnis). Nurodymo paskutinėje pastraipoje pažymėta, kad nurodymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Kauno apygardos administraciniam teismui. Nurodymas pasirašytas valstybės tarnautojo. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad nurodymo nepatvirtinimas jį priėmusios institucijos antspaudu pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, tačiau sutiktina su atsakovo pozicija, kad toks pažeidimas nagrinėjamu atveju nėra esminis ir nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą nurodymą, nes pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Taip analizuojamą teisės normą aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1458/2008, 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-651/2011).

Kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepaneigė atsakovo teisės reikalauti teikti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis nustatytu periodiškumu. MAĮ 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti (MAĮ 39 str. 8 d.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovas nurodyme apibrėžtą informaciją siekia rinkti neteisėtais tikslais, siekdamas ja disponuoti ar naudotis neteisėtai, dėl ko pareiškėjui galėtų kilti realios neišvengiamai neigiamos pasekmės.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo atveju nėra pagrindo manyti, jog dėl advokato veiklos specifikos ir dėl viešojo administravimo institucijos – mokesčių administratoriaus – pagal teisės aktus savo tiesioginių funkcijų mokesčių administravimo tikslais vykdymo ir šios procedūros metu gautos informacijos, kuri sudaro advokato profesinę paslaptį, bet kurią pagal įstatymą mokesčių administratorius turi laikyti paslaptyje, yra (kilo) reali grėsmė mokesčio mokėtojui ar jo klientui. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę, nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad šioje byloje ginčijamas Nurodymas gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas ir yra Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.