Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko,

dalyvaujant ieškovo Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ atstovui advokatui Artūrui Šukevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-2488-615/2006 pagal ieškovo Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ ieškinį atsakovui S. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pradiniu ieškiniu, pateiktu Panevėžio miesto apylinkės teismui, ieškovas Vokietijos draudimo bendrovė „Zurich Versicherung AG“ pareiškė reikalavimą atsakovui V. S. dėl automobilio Audi A6, (duomenys neskelbtini), išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (T.I, 3-4 b.l.).

Bylos eigoje paaiškėjo, kad atsakovas V. S. automobilį perleido S. M. . Todėl ieškovas pareiškė naują ieškinį, kuriuo teismo prašė išreikalauti iš atsakovo S. M. neteisėto valdymo automobilį Audi A6, (duomenys neskelbtini) , ir grąžinti jį teisėtam savininkui – ieškovui (T.I, 101-102 b.l.).

Teismas akcentavo, kad atsakovo nurodomas aplinkybes, jog automobilyje buvo įrengta signalizacija, patvirtina turto arešto aktas (T.I, 81 b.l.). Automobilis nežinomų trečiųjų asmenų iš atsakovo buvo pavogtas 2006 m. birželio 17 d. Klaipėdoje, t.y. automobilio atsakovas neteko dėl nenustatytų asmenų nusikalstamos veikos. Be to, teismas pažymėjo, kad imtis tokių veiksmų, kurių pasekoje būtų užkirsta bet kokia teorinė galimybė tretiesiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką, nėra tiesioginė atsakovo pareiga. Nusikalstamų veikų prevencijos veiksmai Lietuvoje įstatymais yra pavesti ne atsakovui, kaip kad nurodo ieškovo atstovas, o teisėsaugos institucijoms. Minimalių jam prieinamų automobilio apsaugos priemonių atsakovas S. M. ėmėsi - automobilyje buvo rakinamos durelių spynelės ir įrengta signalizacija. Tuo tarpu ieškovas visiškai neįrodė atsakovo tariamo nerūpestingumo ir neatidumo. Kartu teismas konstatavo, kad ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu net nebandė aiškintis aplinkybių ir neprašė teismo išreikalauti įrodymų apie automobilio signalizacijos techninę būklę nusikaltimo padarymo metu, apie tai saugoma ar nesaugoma yra automobilių stovėjimo aikštelė Klaipėdoje, iš kurios buvo pavogtas automobilis, apie tai, ar ši aikštelė yra aptverta ar ne, apie tai, kurioje miesto vietoje - miesto centre ar priemiestyje yra ši aikštelė, apie tai, ar aplinkui šią aikštelę yra gyvenamųjų namų, apie tai, kuriuo laiku aikštelėje buvo paliktas saugoti automobilis, apie tai, kuriam laikui aikštelėje buvo paliktas saugoti automobilis, ir kt. Nors kaip jau nurodyta aukščiau, įrodyti tas aplinkybes,kuriomis grindžia savo reikalavimus, yra tiesioginė ieškovo pareiga (Civilinio proceso kodekso 178 str.). Teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovo atstovas teismo posėdyje pats pripažino, kad automobilio apdraudimas nebūtų užkirtęs kelio nuostoliams atsirasti, o tik būtų palengvinęs jų išieškojimą. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ieškinys neįrodytas, todėl atmestinas.

Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas nuo vindikacinio ieškinio išreikalauti automobilį iš svetimo neteisėto valdymo atsisakė, jo vindikacinis ieškinys nėra patenkintas. Įvertinęs šią aplinkybę teismas konstatavo, kad ieškovas nuostolius, nurodytus patikslintame ieškinyje, galėtų patirti tik tuo atveju, jeigu jo pirminis vindikacinis ieškinys būtų patenkintas. Taigi net tuo atveju, jeigu nuostoliai iš tikrųjų atsirado dėl atsakovo neveikimo, t.y. netinkamo automobilio saugojimo, byloje nėra įrodyta, kad nuostolius dėl vagystės patyrė ieškovas, o ne atsakovas. Teismas pažymėjo, kad atsisakęs vindikacinio ieškinio, ieškovas, norėdamas, kad būtų patenkintas jo patikslintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, turėjo ginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsigijo automobilį.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Byloje nustatyta, kad 2004-05-03 Vokietijoje buvo pavogtas automobilis Audi A6, priklausęs A. P. . Pastarajam ieškovas išmokėjo 11 947 EUR draudimo išmoką ir pareiškė vindikacinį ieškinį atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu ginčo automobilis Lietuvoje iš atsakovo taip pat buvo pavogtas. Todėl ieškovo atstovas vindikacinio ieškinio atsisakė ir pasirinko kitą savininko teisių gynimo būdą – nuostolių atlyginimą, prašydamas priteisti iš atsakovo 23 900 Lt nuostoliams dėl prarasto automobilio atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą, sprendime padarė išvadą, jog ieškovas atsisakęs vindikacinio ieškinio, neteko teisės į nuostolių atlyginimą. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą kasacinės instancijos teismas, kurio išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, pripažino nepagrįsta. Nagrinėjamojoje byloje priimtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad savininkas atsisakydamas neįgyvendinamo savininko teisių gynimo būdo – vindikacijos, turi teisinį pagrindą gauti patirtų nuostolių atlyginimą. Tačiau ieškovas, siekdamas patirtų nuostolių atlyginimo privalo įrodyti, kad: 1) jis turėjo teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo - jam priklauso nuosavybės teisė (arba kitais užsienio valstybėje, kurios teisė taikoma, nustatytais pagrindais turi tokio reikalavimo teisę), daiktas buvo pagrobtas, Lietuvoje esantis daiktas yra būtent tas pagrobtasis daiktas, o sąžiningas įgijėjas yra atsakovas; 2) yra įstatyme įtvirtinti pagrindai atsakovo deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.249 straipsniai).

CK 1.48 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Kaip jau minėta, ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje. Todėl nagrinėjamojoje byloje taikytini Vokietijos Civilinis kodeksas ir Draudimo sutarčių įstatymas. Pagal Vokietijos Draudimo sutarčių įstatymo 67 straipsnį žalos atlyginimo reikalavimas, į kurį turi teisę draudėjas trečiųjų asmenų atžvilgiu, pereina draudikui, jei pastarasis atlygina žalą draudėjui. Pereina visi žalos atlyginimo reikalavimai – sutartiniai ir nesutartiniai bei reikalavimai, kurie tiesiogine prasme nėra žalos atlyginimo reikalavimai, tačiau yra jiems prilyginami. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad ieškovas atlygino automobilio savininkui A. P. žalą, patirtą dėl automobilio vagystės. Be to pagal Bendrųjų transporto priemonių draudimo sutarčių sąlygų 13 straipsnio 7 dalį pavogto automobilio mėnesio laikotarpyje po pranešimo apie atsitikimą su apdraustu turtu gavimo dienos negrąžinus draudėjui, automobilis tampa draudiko nuosavybė. Kad ši sąlyga buvo įtraukta ir į ieškovo su A. P. sudarytą draudimo sutartį, matyti iš nuosavybės deklaracijos (T.I, 10 b.l.), kuri patvirtina, jog išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį. Tokiu būdu ieškovui pagal Vokietijos teisę priklauso nuosavybės teisė į ginčo automobilį. Byloje neabejotinai nustatyta, kad Vokietijoje pagrobtas ir Lietuvoje atsakovo vardu įregistruotas automobilis yra tas pats daiktas. Atsakovas yra sąžiningas automobilio įgijėjas. Tačiau pagal Vokietijos Civilinio kodekso 935 straipsnį sąžiningai įgyta nuosavybė neturi galios, jeigu daiktas iš savininko buvo pavogtas. Todėl savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (Vokietijos Civilinio kodekso 985 straipsnis). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju vindikacija neįmanoma, nes automobilį atsakovas prarado dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos. Todėl byloje kyla atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pradiniame ieškinyje pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugo priemonę – ginčo automobilio areštą. Teismas 2005 m. vasario 15 d. nutartimi laikinąją apsaugos priemonę pritaikė – areštavo ginčo automobilį, esantį pas atsakovą V. S. , uždraudžiant disponuoti turtu, tačiau ginčo automobilį paliko saugoti atsakovui V. S. (T.I, 64 b.l.). Antstoliams vykdant 2005 m. vasario 15 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paaiškėjo, kad ginčo automobilis registruotas S. M. vardu, todėl ieškovo atstovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo (T.I, 75 b.l.). Teismas 2005 m. kovo 25 d. prašymą patenkino - areštavo ginčo automobilį, esantį pas S. M. , uždraudžiant juo disponuoti, tačiau ginčo automobilį paliko saugoti ir naudotis S. M. (T.I, 77 b.l.). Po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo S. M. vardu registruotam automobiliui, ieškovas pareiškė naują ieškinį, kuriuo prašė teismo išreikalauti iš atsakovo S. M. neteisėto valdymo automobilį ir grąžinti jį teisėtam savininkui – ieškovui (T.I, 101-102 b.l.). Paaiškėjus, kad automobilis, kurį 2005 m. kovo 25 d. nutartimi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo įpareigotas saugoti atsakovas S. M. , 2005 m. birželio 17 d. pavogtas Klaipėdoje, ieškovas 2006 m. rugsėjo 6 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo S. M. 23 900 Lt nuostolių, atsiradusių dėl to, jog atsakovas netinkamai įvykdė savo pareigą saugoti automobilį, atlyginimo (T.II, 101-102 b.l.). CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad pasaugos sutartinius prievolinius santykius reglamentuojančios teisės normos taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą. Šiuo atveju pasaugos prievolės atsakovui atsirado CPK 145 straipsnio 4 dalies ir Turto arešto aktų registro įstatymo 1, 4, 10 dalių pagrindu. Pagal CK 6.845 straipsnio 1 dalį ir 6.846 straipsnio 2 dalį, saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą daikto verte. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles civilinė atsakomybė (deliktinė) atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Byloje nustatyta, kad atsakovas saugoti jam perduotame automobilyje buvo įrengęs apsaugos signalizaciją, o automobilį prieš vagystę paliko automobilių stovėjimo aikštelėje užrakintomis durimis. Tačiau tokie atsakovo veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste neįgalina pripažinti, kad vykdydamas automobilio saugotojo pareigas atsakovas elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Atsakovui buvo žinomos aplinkybės, jog automobilis kartą jau buvo pavogtas Vokietijoje, dėl jo vyksta teisminis ginčas, automobilis yra areštuotas ir perduotas jam naudotis iki ginčo išnagrinėjimo tokiu būdu užtikrinant bylos šalių teisių pusiausvyrą. Todėl tokios minimalios automobilio saugumo priemonės kaip apsaugos sistemos įrengimas ir durų užrakinimas, kurių ėmėsi atsakovas, nagrinėjamos bylos atveju negali būti pripažintos pakankamomis. Pagal bylos aplinkybes, normaliai atidaus ir protingo saugotojo kriterijų būtų atitikę tokie atsakovo veiksmai kaip automobilio draudimas nuo vagystės ar jo saugojimas specializuotose saugojimo aikštelėse. Tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos, kuri pradėta dėl ginčo automobilio vagystės Lietuvoje, medžiagos, automobilį atsakovas paliko ne specializuotoje saugojimo, o atviroje stovėjimo aikštelėje, kurioje tik renkamas mokestis už stovėjimą, bet automobiliai nėra saugojami. Automobilio atsakovas nebuvo apdraudęs KASKO draudimu. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad yra teisiniai pagrindai atsakovo kaip saugotojo deliktinei atsakomybei už perduoto daikto praradimą kilti. Minėta, kad pagal CK 6.845 straipsnio 1 dalį ir 6.846 straipsnio 2 dalį, saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą daikto verte. Atsakovas prarado automobilį, kurio vertė 23 900 Lt. Tačiau priteisiant iš atsakovo ieškovo patirtus nuostolius, būtina atsižvelgti į tai, jog atsakovas automobilį prarado dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų. Tokiu atveju CK 6.253 straipsnio 1 dalis numato galimybę asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Todėl kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas automobilio praradimo aplinkybes, priteistinų iš atsakovo nuostolių dydį sumažina iki 10 000 Lt. Dėl išdėstytų argumentų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina (CPK 330 straipsnis) ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkina iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinį patenkinus iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro analogiškas sumas, todėl šios išlaidos šalims nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 2 dalis, CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo S. M. (a/k (duomenys neskelbtini) ieškovui Vokietijos draudimo bendrovei „Zurich Versicherung AG“ (į/k 04522301117) 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) nuostoliams atlyginti.