Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde pažymima, kad Europos Komisijos komunikate dėl Tarybos įgyvendinimo sprendimo 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš (duomenys neskelbtini) yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga, įgyvendinimo gairių Nr. 2022/C 126 I/01), kuriame numatyta, kad valstybei narei išdavus leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2001/55/EB 8 straipsnį, asmuo, kuriam suteikta laikinoji apsauga, 90 dienų per 180 dienų laikotarpį turi teisę keliauti į kitas valstybes nares nei ta, kuri išdavė leidimą gyventi. Jeigu šis asmuo vėliau persikelia į kitą valstybę narę, kurioje gauna kitą leidimą gyventi pagal laikinosios apsaugos nuostatas, pirmasis išduotas leidimas ir su juo susijusios teisės turi nustoti galioti ir būti panaikintos pagal Direktyvos 2001/55/EB 15 straipsnio 6 dalį ir 26 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė minėtas nuostatas. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo suteikta laikina apsauga, tačiau atsakovas į šią aplinkybę neatsižvelgė. (duomenys neskelbtini) suteikdama pareiškėjui laikiną apsaugą įvertino, kad pareiškėjui jo gimtojoje valstybėje yra kilusi grėsmė, ir tik ši valstybė gali spręsti jo buvimo Europos Sąjungos erdvėje klausimą. Ir net jeigu būtų sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimas, jis galėtų būti išsiųstas tik į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo nuomone, jis turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje, o atsakovas priėmė Sprendimą, neįsigilinęs į ginčo esmę.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją, privalo laikytis šios šalies teisės aktų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka UTPĮ nustatytus reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). (duomenys neskelbtini) įstatymų nuostatos, pagal kurias užsienietis yra laikomas teisėtai esančiu (duomenys neskelbtini), nesuponuoja, jog užsienietis tokiu pagrindu teisėtai gali būti ir Lietuvoje ar kitoje Šengeno erdvės valstybėje narėje. Pareiškėjas neturi Šengeno vizos (nepateikė jos turėjimą patvirtinančių įrodymų), o pranešimo apie (duomenys neskelbtini) (asmens) kodo išdavimą pateikimas nėra tapatus galiojančiai vizai. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai savo buvimo Lietuvoje teisėtumą grindžia (duomenys neskelbtini) turėtu teisėto buvimo statusu, kurį jis prarado, kai išvyko iš (duomenys neskelbtini) teritorijos ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui. Pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) atvyko 2023 m. rugsėjo 22 d., o 2024 m. kovo 29 d. išvyko iš Šengeno erdvės per (duomenys neskelbtini) valstybės išorinę sieną. Sekančią diena, t. y. 2024 m. kovo 30 d., jis bandė per tą patį pasienio kontrolės punktą (duomenys neskelbtini) įvažiuoti vėl į Šengeno teritoriją, tačiau nebuvo įleistas, kadangi viršijo bevizio režimo laikotarpį. Pažymi, kad vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 6, 8 punktų nuostatomis, pareiškėjas Šengeno valstybių teritorijoje, tame tarpe ir Lietuvoje, nuo 2024 m. kovo 31 d. yra neteisėtai, kadangi viršijo bevizio režimo buvimo laikotarpį ir neturėjo dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi bent vienoje ES valstybėje narėje. Be to, pareiškėjas neįvykdė Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimo ir savanoriškai neišvyko į užsienio valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), iki 2024 m. balandžio 22 d. Su šiuo sprendimu pareiškėjas sutiko, jo neskundė, tačiau sąmoningai jo neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos nei į (duomenys neskelbtini), nei į (duomenys neskelbtini), o toliau neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nurodo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateiktas dokumentas (pranešimas dėl skaitmeninio kodo suteikimo (duomenys neskelbtini)) nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteistai.

Atkreipia dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2. Šis įstatymas (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Taigi pareiškėjas (duomenys neskelbtini) galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Pareiškėjas užsieniečio apklausos lape yra nurodęs, jog gyvena (duomenys neskelbtini) šiaurės vakaruose esančioje (duomenys neskelbtini), kuri yra netoli valstybės sienos su (duomenys neskelbtini) ir kurioje nevyksta aktyvūs kariniai veiksmai, todėl nebuvo jokių aplinkybių, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė. Pareiškėjas sutiko su sprendimu ir nepateikė duomenų, jog (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs Lietuvos Respublikoje (taip pat ir kitose ES valstybėse narėse) prašymo dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, todėl skunde minėti teisės aktai ir praktika šiuo konkrečiu atveju nėra pagrįstai taikoma.

Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas VSAT teikė duomenis, kad 2024 m. balandžio 1 d. iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu atvyko į (duomenys neskelbtini), o iš jos 2024 m. balandžio 3 d. automobiliu atvyko į Lietuvos Respubliką.

Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 24S98429, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis, nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. balandžio 22 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas, nes asmuo neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai yra joje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pareiškėjas šio Migracijos departamento sprendimo neapskundė, jo neįvykdė.

VSAT 2024 m. liepos 26 d. sprendimu „Dėl Ukrainos piliečio N. K. sulaikymo“ nustatęs, kad pareiškėjas neįvykdė Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 24S98429 ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per jam nustatyta terminą t. y. iki 2024 m. balandžio 22 d., be to, pareiškėjas neturi dokumento suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje, ir, vadovaudamasis UTPĮ 113 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, nusprendė sulaikyti pareiškėją ne ilgiau kaip 48 valandoms.

Pareiškėjas nesutikdamas su VSAT 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 24S183859 kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo. Skundas iš esmės grindžiamas dviem argumentais: 1) pareiškėjo teigimu jis teisėtai yra Lietuvos Respublikoje; 2) pareiškėjas negali būti išsiųstas į kilmės šalį, nes ten jo gyvybei ir laisvei gresia pavojus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pagal UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 1 d.) 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTP 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

UTPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas netinkamai taikė ir aiškino paminėtas teisės normas. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas į Šengeno valstybių narių teritoriją ((duomenys neskelbtini)) teisėtai atvyko 2023 m. rugsėjo 22 d. turėdamas (duomenys neskelbtini) biometrinį pasą. Todėl vadovaujantis UTPĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostata pareiškėjui buvo taikytas bevizis režimas. Bevizis režimas baigėsi 2023 m. gruodžio 20 d. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iki bevizio režimo galiojimo pabaigos savo buvimo Šengeno valstybių narių teritorijoje neįteisino ir iš jos neišvyko, todėl darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 21 d. (baigėsi bevizio režimo laikas) iki 2024 m. kovo 29 d. (išvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos) Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje buvo neteisėtai.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad jis Lietuvoje yra teisėtai, nes (duomenys neskelbtini) jam suteikė laikiną apsaugą.

Byloje yra pateiktas VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos 2024 m. liepos 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. 166, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) pasienio, muitinės ir policijos tarnybų bendradarbiavimo centro (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Sienos apsaugos (duomenys neskelbtini) rinktinės sienos skyriaus pareigūnai pateikė informaciją, kad pagal turimas duomenų bazes, (duomenys neskelbtini) pil. N. K., 2023 m. rugsėjo 22 d. buvo leista atvykti ir būti (duomenys neskelbtini) teritorijoje dėl humanitarinių priežasčių. Nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas 2022 m. kovo 12 d. teisės aktas dėl pagalbos (duomenys neskelbtini) piliečiams dėl ginkluoto konflikto šios šalies teritorijoje: 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad, jeigu (duomenys neskelbtini) pilietis, nurodytas 1 straipsnio 1 dalyje, teisėtai atvyko į (duomenys neskelbtini) teritoriją laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 4 straipsnio pagrindu nurodytos datos ir pareiškia apie ketinimą likti (duomenys neskelbtini) teritorijoje, jo buvimas šioje teritorijoje laikomas teisėtu iki 2025 m. rugsėjo 30 d.; 11 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad (duomenys neskelbtini) piliečio išvykimas iš (duomenys neskelbtini) teritorijos ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui atima iš jo teises, nurodytas 2 straipsnio 1 dalyje.

Taigi darytina išvada, kad pagal VSAT pateiktą informaciją (kurią paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė), pareiškėjo buvimas (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 2022 m. kovo 12 d. teisės akto dėl pagalbos (duomenys neskelbtini) piliečiams dėl ginkluoto konflikto šios šalies teritorijoje 2 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, teisėtu galėjo būti laikomas nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų neišvykęs iš (duomenys neskelbtini) ilgesniam laikotarpiui nei 30 dienų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas iš Šengeno valstybių narių teritorijos išvyko 2024 m. kovo 29 d., 2024 m. kovo 30 d. atvyko į (duomenys neskelbtini), 2024 m. balandžio 1 d. iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjas atvyko 2024 m. balandžio 3 d. ir Lietuvoje buvo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo. Atsakovas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2024 m. kovo 31 d. yra įtraukta į Šengeno valstybių narių sąrašą, pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. paliko Šengeno valstybių teritoriją ir 2024 m. kovo 30 d. atvyko į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo buvimą nuo 2024 m. kovo 31 d. Lietuvoje ir Šengeno erdvėje laikė neteisėtu, nes pareiškėjas į Lietuvą atvyko viršijęs bevizio režimo terminus, bei neturėjo jokio kito dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas su skundu (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės 2024 m. balandžio 15 d. pranešimas dėl skaitmeninio kodo jam suteikimo, kuriame informuojama apie tai, jog pareiškėjui yra išduotas (duomenys neskelbtini) kodas, ir nurodomi pareiškėjo asmens duomenys ir kelionės dokumento, t. y. (duomenys neskelbtini) piliečio paso, išduoto 2022 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini), numeris, negali būti laikomas leidimu gyventi (duomenys neskelbtini), kaip tai suprantama pagal ES ir tarptautinius teisės aktus, neįrodo laikinos apsaugos suteikimo pareiškėjui ir toks dokumentas nesuteikė pareiškėjui teisės išvykti iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 31 d. Lietuvoje ir Šengeno valstybių narių teritorijoje buvo neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės buvo nustatytos Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. 24S98429, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo, kaip minėta, pareiškėjas neskundė.

Ginčijamas VSAT Sprendimas yra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neįvykdė Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 24S98429 ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą.

Europos parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

Direktyvos 2008/115 3 straipsnyje įtvirtinta „Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys: <...> 4) „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti; 5) „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės; 6) „draudimas atvykti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti; <...>“.

Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį. Jei valstybė narė pagal 7 straipsnį yra suteikusi laikotarpį savanoriškai išvykti, sprendimas grąžinti gali būti įvykdytas tik pasibaigus tam laikotarpiui, išskyrus tuos atvejus, kai tuo laiko tarpiu atsiranda pavojus, kaip nurodyta 7 straipsnio 4 dalyje (Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 2 dalis).

Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o turėjo vykdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 24S98429 – savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjui neįvykdžius Migracijos departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimo atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam 36 mėnesius ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje ), nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesiams.