Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas G. DzedulionisTeisėja D. MickevičienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-186-365/2015Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00203-2014-0Procesinio sprendimo kategorija:2.4.2; 2.4.6

2015 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei, dalyvaujant nukentėjusiesiems B. K., G. U., jų atstovei advokatui Ramūnui Mikulskui, nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. K. bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72(2) str., A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausant minėtą programą. Iš A. K. priteista nukentėjusiosios B. K. naudai 1500 Lt proceso išlaidoms atlyginti. AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys dėl 575,85 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis 2014-04-26 apie 23.30 val. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu, žmoną B. K. ranka sugriebė už kaklo ir pastūmė, nuo ko ji atsitrenkė galva ir nugara į sieną, tuo sukeldamas nukentėjusiajai B. K. fizinį skausmą, tęsdamas savo veiką uošviui G. U. ranka sugriebęs už marškinėlių apykaklės tampė ir įdrėskė kaklą, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. U. odos įbrėžimus sprando dešinėje pusėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis 2014-04-26 apie 23.55 val., po sukelto konflikto ir smurto šeimoje, išėjęs iš namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme, mesdamas akmenį, išdaužė G. U. priklausančio automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinį stiklą, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. U. 575,85 Lt turtinę žalą.

Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis laikosi nuomonės, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo pripažino nukentėjusiųjų, liudytojos parodymus ir darė išvadą, jog įrodyta, kad išgėręs jis tapo agresyvus, ėmė įžeidinėti B. K., šaukė ant jos, suėmęs už kaklo pastūmė ją į sieną, į kurią atsitrenkė nugara ir pakaušiu bei patyrė skausmą, kad konflikto metu sugriebė G. U. už marškinių apykaklės ir po apykakle buvusios grandinėlės ir smarkiai patempė, padarydamas ant G. U. kaklo odos nubrozdinimą, įvertintą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusysis G. U. patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime, kuris buvo atliekamas dėl jo – apelianto sužalojimo, G. U. su tyrėja bendravo rusų kalba ir dėl tos priežasties ji greičiausiai neteisingai suprato nukentėjusiojo parodymus. Apelianto nuomone tai yra aplinkybė, dėl kurios pirmos instancijos teismas negalėjo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip teisingus.

Be nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad jis tyčia padarė įdrėskimą U. kakle, kad K. sukėlė fizinį skausmą, kad ją pastūmė. Visi tie asmenys yra vienos šeimos nariai, kartu gyvena ir turėjo galimybę suderinti parodymus tarpusavyje.

Jo motina T. K. apklausta paaiškino, kad , atvykus po konflikto pas U. 2014-04-26 vakare, jai buvo pasakyta, kad G. U. sulaužė jam – apeliantui nosį. Teismas nepasisakė, kodėl nevertino šių įrodymų, nes tai liudija, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai, kuriais grindžiamas teismo nuosprendis, yra nepatikimi.

Apelianto nuomone teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nukentėjusiųjų ir suinteresuotos liudytojos A. U. parodymams, nevertino aplinkybių, patvirtinančių jų parodymų nenuoseklumą, nepasisakė dėl jo kaltę paneigiančių duomenų įrodomosios reikšmės ir nepašalino esančių prieštaravimų, pažeisdamas LR BPK 20 str.5d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei LR BPK 305 str.1d.2p. nuostatas. Šie pažeidimai sutrukdė tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą, todėl prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 11 28 nuosprendį, kuriuo buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str.2d. ir 187 str.1d., ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, pripažinus jį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėjas adv. A. Čiupaila prašė apeliacinį skundą patenkinti. Mano, kad be apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, teismas turėtų įvertinti ir tai, kad G. U. nėra apelianto šeimos narys, todėl veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal LR BK 140 str. 2d.

Nukentėjusieji prašė apelianto skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Dėl smurto B. K. atžvilgiu.

B. K. davė parodymus ne vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, ir visą laiką jos parodymai buvo vienodi: grįžus į namus po draugų vakarėlio, tarp jos ir sutuoktinio kilo konfliktas, kurio metu sutuoktinis A. K. čiupo ją už kaklo ir pastūmė, dėl ko ji atsitrenkė galva ir nugara į sieną, jai buvo sukeltas fizinis skausmas (b.l. 4, 24, 112).

B. K. tėvai; nukentėjusysis G. U. ir motina A. U., taip pat buvo apklausiami ne vieną kartą ir visą laiką davė vienodus parodymus, kurie pilnai sutapo su B. K. parodymais. (b.l. 26, 27, 31,32, 114-115).

A. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas patvirtino 2014-04-26 vakare konfliktavęs su žmona B. K. ir jos tėvais : G. U. ir A. U., tačiau kategoriškai neigė naudojęs fizinį smurtą prieš kurį nors iš minėtų asmenų, tvirtino, jog nieko netrankė, G. U. automobilio nedaužė ir negadino (b.l.61). Teisminio nagrinėjimo A. K. keitė parodymus: neigė vartojęs smurtą prieš žmoną, bet pripažino, kad konflikto metu krisdamas galėjo užsikabinti už G. U. marškinėlių, išeidamas galėjo nukristi ant G. U. automobilio kapoto kieme (b.l.116-115).

Kaip minėta, konflikto faktą pripažino ir patvirtino visi apklausti asmenys : nukentėjusieji, liudytoja ir pats nuteistasis. Pirmos apklausos metu A. K. smurto naudojimą ir turto – automobilio sužalojimą aplamai neigė, o teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus ir pripažino galėjęs krisdamas suplėšyti G. U. marškinėlius , nuvirsti ant automobilio ir sužaloti jį. Savo pirminės versijos keitimo kaip nors motyvuotai nepaaiškino. Todėl teismas kaltinamojo parodymus neigiant smurto vartojimą vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės.

Nukentėjusieji B. K. ir G. U., liudytoja A. U., kaip minėta, visų apklausų metu nurodė aplinkybes kurios pilnai sutapo: A. K. konflikto metu čiupo B. K. už kaklo ir stūmė, dėl ko pastaroji nugara ir galva trenkėsi į sieną. B. K. tvirtino pajutusi fizinį skausmą.

Atvykusio į įvykio vietą pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad nukentėjusioji skundėsi dėl vyro smurto, dėl jos smaugimo ir stumdymo (b.l.6-8).

Kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiųjų ir liudytojos A. U. parodymai dėl smurto naudojimo žmonos atžvilgiu yra nuoseklūs, detalūs, atitinkantys vieni kitus, todėl netikėti jais nėra pagrindo: aplinkybės, jog konflikto metu A. K. čiupo žmoną už kaklo ir stūmė, dėl ko pastaroji atsitrenkė į sieną nugara ir galva, ir patyrė fizinį skausmą, įrodytos. Smurtas buvo panaudotas prieš sutuoktinę – šeimos narį, todėl veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 140 str.2d.

A. K. nuteistas dėl smurto šeimyninėje aplinkoje, t.y. dėl smurto tokioje vietoje, kurioje būna tik artimi šeimos nariai. Tai, kad konflikto metu nebuvo pašalinių asmenų, savaime nepaneigia tos šeimos narių - nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Todėl nuteistojo argumentai, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi vien tik suinteresuotų ir prieš jį nusiteikusių šeimos narių parodymais, kolegijos nelaikomi esminiais.

Dėl smurto naudojimo nukentėjusiojo G. U. atžvilgiu.

Kaip jau buvo minėta, konflikto faktą pripažino tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusieji. Nuteistasis A. K. sutiko duoti parodymus praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po konflikto. Tuomet 2014-09-12 apklausos metu (b.l. 61) tvirtino, jog tai G. U. kakta sudavė jam smūgį į nosį ir ją sulaužė. Jis išėjo iš žmonos ir uošvių namų, smurto prieš žmoną ir uošvį – G. U. nevartojo, automobilio negadino.

Pranešime policijai B. K. nurodė, kad konflikto metu A. K. praskėlė jos tėvui G. U. galvą,(b.l.4 ). Apklausos metu B. K. nurodė, kad konflikto metu A. K. pripuolė prie jos tėvo – G. U. ir su galva trenkė jam į galvą; tėvas spėjo pasilenkti, todėl nuteistasis su galva pataikė tėvui į kaktą ir truputį praskėlė (b.l. 24).

G. U. 2014-04-27 apklausos metu nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir jo dukra: kai A. K. norėjo jam suduoti su galva, jis pasilenkė ir smūgis kliuvo į kaktą, bei ją praskėlė. A. K. buvo sugriebęs jam už maikutės apykaklės ir ją suplėšė; ant kaklo galinės dalies yra įbrėžimas, kuris greičiausiai atsirado, kai žentas traukė maikutę. Konflikto metu jam buvo padarytas fizinis skausmas, praskelta kakta, įdrėkstas kaklas. (b.l.26).

Nukentėjusįjį G. U. 2014-04-30 apžiūrėjo med.specialistas ir davė išvadą, kad konstatuoti įbrėžimai kaktoje ir sprando dešinėje pusėje, atsirado paveikus daiktais, turinčiais aštriabriaunius ar smailius, kontaktinius paviršius. Nustatyti kokiu būdu padaryti sužalojimai nėra galimybės. Sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.(b.l.30).

Praėjus daugiau nei trims mėnesiams po konflikto, G. U. 20104-08-04 buvo apklausiamas papildomai ir nurodė, kad A. K. įbrėžimus kakle padarė tampydamas už marškinėlių ir ant kaklo kabančios grandinėlės. (b.l.27).

2014-08-11 (praėjus trims mėnesiams po konflikto) buvo apklausta ir A. U. - B. K. motina ir G. U. žmona. Pastaroji nurodė, kad konflikto metu A. K., palenkęs į priekį galvą, įsibėgėjo, pribėgo prie ramiai stovėjusio G. U. , ranka sugriebė už marškinėlių, ėmė juos tampyti ir suplėšė, o galva smūgiavo jos vyrui G. U. į galvą bei ją praskėlė. Po šio smūgio A. K. iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o U. iki kraujo praskelta-sumušta kakta. (31-32).

Nagrinėjant bylą teisme 2014-10-15 ir B. K. ir A. U. pakeitė pirminius parodymus ir teigė, jog A. K. tampė jos tėvą už marškinėlių ir už ant kaklo kabėjusios grandinėlės. (b.l. 112, 115).

Nukentėjusysis G. U. teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad A. K. savo nosimi atsitrenkė į jo kaktą.

Pirmos instancijos teismas posėdžio metu apklausė specialistą V.Kolomijecą. Pastarasis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotas (minėtas) išvadas, kad G. U. sužalojimai galėjo būti padaryti tik daiktais, turinčiais aštriabriaunį ar smailų paviršių. G. U. kaktos sužalojimas negalėjo būti padarytas nei kito žmogaus nosimi, nei ranka, nebent ant rankos galėjo būti koks nors aštriabriaunis daiktas. Marškinėlių apykaklė neturi aštriabriaunių ar smailių kontaktinių paviršių, todėl darė išvadą, kad sužalojimai ant sprando negalėjo atsirasti nuo marškinėlių. Nematęs grandinėlės jis negali pasakyti ar grandinėlė yra aštriabriaunė ar smaila.

Pirmos instancijos teismas pašalino iš kaltinimo inkriminuotas aplinkybes dėl smūgio galva sudavimo nukentėjusiajam į galvą, bei aplinkybę apie nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos įbrėžimais kaktoje, nes nesurinkta įrodymų, kokiomis aplinkybėmis padarytas šis sužalojimas. Savo išvadas teismas grindė tuo, kad pats nukentėjusysis G. U. pripažino, jog smūgis į kaktą buvo ne tyčinis veiksmas, o trūktelėjimo už marškinėlių apykaklės pasekmė: A. K. patraukus už apykaklės jiedu pasilenkė ir susidūrė kaktomis. Teismas savo išvadas grindė ir specialisto minėta išvada, kad nuo smūgio nosimi kaktos prakirsti negalima.

Pašalinęs iš kaltinimo smūgio sudavimo galva aplinkybę, pirmos instancijos teismas pripažino įrodyta aplinkybę dėl G. U. sprando sužalojimo, tampant už marškinėlių apykaklės.

Kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog įrodyta, kad G. U. kaklo sužalojimai buvo padaryti tuo metu, kai A. K. patraukė nukentėjusįjį už marškinėlių.

Kaip jau buvo minėta, B. K. ir G. U. pirminių apklausų metu nurodė, jog kaklo sužalojimai jam buvo padaryti tuo metu, kai A. K. traukė jį už marškinėlių. Po to, kai specialistas davė išvadą, kad kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti tik aštriabriauniais ar smailiais daiktais, B. K. ir G. U. pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, kad traukdamas marškinėlius K. sugriebė ir traukė ir už grandinėlės. Pati grandinėlė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta ir nebuvo apžiūrėta. Specialistas teisminio nagrinėjimo metu patvirtino savo išvadą, kad kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti tik aštriabriauniais daiktais, o marškinėliais tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti; nematęs grandinėlės, specialistas atsisakė daryti išvadas dėl to, ar kaklo sužalojimai galėjo atsirasti dėl traukimo už grandinėlės.

Įvertinusi bylos aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl grandinėlės egzistavimo konflikto metu prieštaringi. Pati grandinėlė nebuvo pateikta, nebuvo apžiūrėta. Aplinkybės, kurioms esant galėjo būti padaryti G. U. kaklo sužalojimai, nenustatytos ir neįrodytos. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant buvo padaryti kaklo sužalojimai ir šių aplinkybių neįrodė. Bet kurios abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, iš kaltinimo šalinamos aplinkybės dėl G. U. kaklo įdrėskimo tampant už marškinėlių apykaklės ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, kaip neįrodytos.

Dėl svetimo turto sužalojimo.

A. K. buvo inkriminuota ir jis pripažintas kaltu, kad, po konflikto ir smurto šeimoje, išėjęs iš namo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kieme, metė akmenį ir išdaužė G. U. priklausančio automobilio „Toyota Avensis“, v.n. (duomenys neskelbtini) priekinį stiklą, padarydamas 575,85 lt. žalą.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji ir liudytoja A. U. patvirtino, jog, A. K. išėjus iš namų, suveikė automobilio signalizacija. Po to, išėję į lauką pamatė sudaužytą automobilio stiklą, t.y. pripažino, kad nematė to momento, kai buvo žalojamas U. automobilis, nematė kaip tai buvo padaryta.

Policijos duomenų bazėje užfiksuota, kad pranešimas apie konfliktą gautas 2014-04-26 23 val. 57 min., o policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 2014-04-27 00 val.10 min. (b.l.5). Policijos pareigūnų darytose nuotraukose užfiksuota, kad automobilio „Toyota Avensis“ priekinis stiklas sudaužytas, o dešinėje automobilio pusėje ant grindų matosi gulintis akmuo. (b.l.9-10).

Kaip jau buvo minėta, A. K. pirmosios apklausos metu neigė sužalojęs žmonos tėvo G. U. automobilį. Po kelių mėnesių vykusio teisminio nagrinėjimo metu A. K. nurodė, kad „pradeda prisiminti“, jog po konflikto galėjo nukristi ant G. U. mašinos kieme ir ją sužaloti, bet neigė akmeniu daužęs - žalojęs automobilį (b.l. 116).

Apeliaciniame skunde A. K. neneigė, kad galėjo sužaloti automobilio stiklą, kad buvo sudaužytas priekinis automobilio stiklas (b.l. 152), tačiau neigė stiklą išmušęs akmeniu, tvirtino jog prisimena, kad neieškojo akmens. Tuo pačiu, apeliantas neneigė, kad galėjo sužaloti automobilio stiklą, parkrisdamas ant automobilio.

Visuotinai žinomas faktas, kad dėl fizinių matmenų, ant automobilio negalima užminti ir negalima ant jo parkristi. Todėl kolegija, įvertinusi ištirtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl stiklo sudaužymo akmeniu yra teisingos. Tai, kad, anot apelianto, turėjo būti paimti pėdsakai nuo akmens, kuriuo neva buvo išdaužtas G. U. priklausančio automobilio stiklas, tačiau tai nebuvo padaryta, esminės įtakos skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui neturi. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nuoseklia ir logine grandine jungiasi su kitais objektyviai byloje nustatytais duomenimis, nesiskiria ne tik nuo nukentėjusiųjų, bet ir kitų byloje apklaustų asmenų nurodytų aplinkybių. Todėl skundas dalyje dėl to, kad nepagrįstai pripažintas kaltu, padaręs LR BK 187 str.1d. numatytą veiką, atmestinas.

Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir paskyrė pagrįstą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 str.3 punktu,

nutarė:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nuosprendį ir iš kaltinimo pašalinti aplinkybės dėl G. U. kaklo įdrėskimo tampant už marškinėlių apykaklės ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, kaip neįrodytas.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nuosprendį palikti nepakeistą.