Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. J. ir K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2484-214/2013 pagal pareiškėjų R. J. ir K. J. prašymą dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo dalyje dėl turto padalijimo ir kreditoriaus atsikirtimų dėl kreditorinio reikalavimo, kreditorė R. B., institucija teikianti išvadą Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2013 m. balandžio 5 d. daliniu sprendimu teismas pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu tenkino; prašymą dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo tenkino iš dalies. Teismas santuoką tarp K. J. ir R. J. nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; po santuokos nutraukimo pareiškėjams paliko pavardes: J. ir J.; iš dalies patvirtino pareiškėjų sudarytą 2013 m. kovo 21 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė: dėl po santuokos nutraukimo banko sąskaitose ar ne banko įstaigose esančių ir faktiškai kiekvienos iš šalių valdomų piniginių lėšų, kurios lieka tos šalies asmenine nuosavybe, kurios vardu yra atidaryta banko sąskaita ir/ar išduota banko kortelė, ar faktiškai valdomos ne banko sąskaitose esančios lėšos; dėl nepilnamečio vaiko P. J. gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, pagal kurią P. J., gimusio 2002 m. rugsėjo 30 d., nuolatinė gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma kartu su motina R. J.. Šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko P. J. išlaikymo klausimas yra išspręstas Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-64/214/2012 ir todėl šioje sutartyje kito išlaikymo dydžio, formos ir išlaikymo teikimo tvarkos nepilnamečiui vaikui P. J. šalys nenustato. Susitarė dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos. Taip pat šalys susitarė, kad po santuokos nutraukimo neįsipareigoja viena kitai dėl viena kitos išlaikymo, kadangi yra darbingos, kiekvienos iš šalių turimas asmeninis turtas ir gaunamos pajamos šiuo metu yra pakankamos save išlaikyti. Šalys numatė, kad šios sutarties sąlygos, susijusios su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, vaiko išlaikymo forma ir dydžiu, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarka gali būti pakeistos abiejų šalių susitarimu. Nepavykus susitarti, ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko išlaikymo formos ir dydžio bei bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos bus sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitos sutarties sąlygos po jų patvirtinimo teisme negali būti keičiamos. Šiuo daliniu teismo sprendimu byla buvo sustabdyta likusioje pareiškėjų sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalyje, t. y. dėl santuokoje įgyto turto pasidalinimo ir santuokos metu prisiimtų prievolių kreditoriui vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kuriais nesutinkama tik su sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Sutuoktiniai gali kreiptis į teismą dėl jos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo pateikdami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.51, 3.52 straipsniai). Sutartyje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus, jų bendro turto padalijimo klausimus bei kitas savo turtines ir neturtines teises bei pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis). Teismas privalo vertinti prašymo nutraukti santuoką pagrįstumą ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą (CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Taigi sutuoktiniai nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumo teisminė kontrolė įstatyme nustatyta visų pirma siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir užtikrinti sutuoktinių lygiateisiškumą. Be to, sutuoktiniai – bendraskoliai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių sąskaita, todėl sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniams pasidalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių turto dalys, kad nepažeistų kreditorių teisėtų interesų (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2007; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2008).

Ginčo byloje šalys sudarė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį joje susitardamos taikiai pasidalinti turimą turtą taip: pareiškėjai R. J. po santuokos nutraukimo atitenka Pastatas - Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 230 000 Lt, transporto priemonė Honda Passport, vidutinė rinkos vertė 4 000 Lt ir banko sąskaitose ar ne banko įstaigose esančios ir faktiškai pareiškėjos valdomos piniginės lėšos, pareiškėjui K. J. - Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 690 Lt; transporto priemonė Mersedes Benz S320, vidutinė rinkos vertė 30 000 Lt; transporto priemonė Mersedes Benz ML350, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 35 000 Lt bei banko sąskaitose ar ne banko įstaigose esančios ir faktiškai pareiškėjo valdomos piniginės lėšos. Byloje kreditorė R. B. pareiškė prieštaravimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje numatyto turto padalijimo nurodydama, kad šis susitarimas pažeidžia jos interesus, jos kreditorinis reikalavimas turėtų būti užtikrinamas visu sutuoktinių turtu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad toks turto padalijimas, kaip numatyta šalių susitarime, kai pareiškėjui K. J. atitenka tik nedidelės vertės žemės sklypas ir du automobiliai, o pareiškėjai R. J. – visas gyvenamasis namas, sprendė, kad pareiškėjo kreditorės interesai išsiieškoti priteistą 30 200 Lt skolą iš pareiškėjo nėra pakankamai užtikrinami, kadangi automobilių vertė dėl šio turto pobūdžio gali žymiai kisti, t. y. mažėti. Dėl nurodytos priežasties teismas nevertino šalių susitarimo dėl turto padalijimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas šiuo aspektu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas privalėjo tvirtinti šalių sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nepaisant kreditorės reikalavimų, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai byloje sprendžiama ar pasisakoma dėl kreditoriaus teisių dėl vieno ar abiejų sutuoktinių, o kreditorius reikalavimo nėra pareiškęs, bet pareiškęs atsikirtimus, kuriais nesutinka su sutuoktinių sudarytos santuokos nutraukimo padarinių nuostatomis dėl jo teisių, yra pagrindas spręsti, kad kilo ginčas dėl teisės. Ginčo aplinkybės turi būti išnagrinėtos ir ginčas išsprendžiamas teismo sprendimu. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas išnagrinėja bylas ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kilo ginčas teisės. Vadovaudamasis principu, kad šeimos bylose teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio, teismas ir nesant pareikšto reikalavimo, nereikalaudamas pareiškėjų sutarties pakeitimo, o nepatvirtindamas sutarties, išsprendžia kilusį ginčą ir nurodo, kokius pripažįsta teisinius pareiškėjų ir kreditoriaus santykius (pripažįsta prievole asmenine, solidariąja, pasibaigusia ar kt.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2011).

Minėta, kad pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai privalo aptarti savo turtines teises ir pareigas, taigi – ir savo prievoles kreditoriams. Kreditorių teisių apsaugai, t. y. tam, kad sutuoktinių kreditoriai dalyvautų skolininkų santuokos nutraukimo procese, yra skirtas CK 3.126 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Reikalavimas nurodyti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius pareiškime ar ieškinyje dėl santuokos nutraukimo įtvirtintas ir proceso teisės normose (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalies 4 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 18 d. Kauno rajono apylinkės teismo įsakymu iš K. J. nutarta išieškoti G. K. 30 000 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas (1 t. b. l. 18), 2011 m. gruodžio 13 d. Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi buvo pakeistas išieškotojas vykdymo procese vietoje G. K. - R. B. (1 t. b. l. 19). Šie duomenys patvirtina, kad kreditorė turi teisę išieškoti tik iš pareiškėjo K. J. asmeninio turto ir jo dalies bendrojoje nuosavybėje, kadangi jo prievolė kreditorei laikytina asmeninio pobūdžio prievole, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kreditorė nesutiko su santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje aptartu turto padalijimu pareiškėjų santuokos nutraukimo byloje, kadangi jos vertinimu, nėra užtikrinami jos, kaip kreditorės interesai (1 t. b. l. 55-57).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir tikrinant sudarytos sutuoktinių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitiktį CK 3.53 straipsnio 4 daliai, sutuoktinių kreditoriaus argumentai turi būti išnagrinėjami iš esmės ir patikrinama sutarties atitiktis kreditoriaus interesams. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kreditoriaus argumentus apie tai, kad sutarties sąlygos, jog tik automobiliai ir nevertingas žemės sklypas atitenka skolininkui K. J., prieštarauja teisėtiems kreditoriaus interesams, tinkamai sprendė, kad šalių susitarimas dėl turto padalijimo neatitinka kreditoriaus interesų, todėl tokia santuokos nutraukimo pasekmių sutartis negalėtų būti tvirtinama, kaip pažeidžianti viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui turi būti priskirta ir vertingesnio turto – gyvenamojo namo – dalis, iš kurios kreditorė turėtų didesnes galimybes išsieškoti skolą, kartu vieną iš automobilių priskirdamas pareiškėjai R. J.. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, atitinkantį teisės nustatas, taip pat suformuotą teisminę praktiką. Spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011, 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2014). Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šalys pirminėje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje buvo patys numatę, jog gyvenamasis namas priskirtinas ne vienai R. J., tačiau dalintinas abiems sutuoktiniams: 2/3 dalys R. J., 1/3 dalys – K. J..

Dėl turto vertės nustatymo momento

Apeliantai ginčija teismo sprendimą taip pat remdamiesi argumentais, kad teismas nepagrįstai vertino turtą remdamasis turto vertės duomenimis, kurie buvo bylos nagrinėjimo pradžioje, tačiau ne santuokos pabaigos momentu. Apeliantai pažymi, kad teismui buvo pateikti nauji duomenys apie turto vertę, buvusią santuokos pabaigos momentu, t. y. byloje pateikta VĮ „Registrų centras“ pažyma, taip pat VĮ „Registrų centras“ tinklapio informacija apie rinkos vertes, kurios akivaizdžiai skiriasi nuo bylos nagrinėjimo pradžioje buvusių verčių. Taip pat apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra duomenų apie automobilių vertes pažymėdami, kad dalijamų automobilių vertės buvo nustatytos šalių susitarimu atsižvelgiant į rinkos kainas vertinant parduodamų analogiškų moedelių ir amžiaus automobilių vertę rinkoje. Apeliacinės instancijos teismas nors ir sutinka su minėtais argumentais, tačiau sprendžia, kad turto vertės netinkamas nurodymas ginčo atveju neturėjo įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui dėl toliau nurodomų priežasčių.

Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), sudarius sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 straipsnis), turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė. Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Aiškindamas aptariamas teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o, jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismai, nustatydami dalijamo turto vertę, turėtų atsižvelgti ir į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013). Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys, pateikdamasos pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu pateikė 2012 m. gegužės 18 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo paskemių, kurioje nurodė tuo metu buvusią sutuoktinių turto vertę bei turto padalijimo būdą, t. y., R. J. atitenka 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), automobilis Mersedes Benz ML350, K. J. - 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), automobiliai Honda Pasport, Mersedes Benz S320. Kreditorinis įsipareigojimas sutartimi priskiriamas K. J. (1 t. b. l. 3-4). Turto vertė nustatyta pagal 2012 m. sausio 24 d. VĮ „Registrų centras“ duomenis (1 t. b. l. 8-12). 2012 m. gruodžio 7 d. teisme priimtas R. J. ieškinys dėl santuokos nutraukimo, kuriuo prašoma padalinti santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: R. J. - gyvenamąjį namą 362 000 Lt vertės, automobilį Honda Pasport, 4 000 Lt vertės, K. J. – automobilius Mercedes Benz S320 30 000 Lt vertės, Mercedes Benz ML350 35 000 Lt vertės, žemės sklypą 6 697 Lt vertės, pripažinti kreditorinį įsiskolinimą R. B. asmenine K. J. prievole (1 t. b. l. 65-68). 2013 m. kovo 21 d. šalys sudarė naują santuokos nutraukimo pasekmių sutartį ir pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodydami, kad santuokos metu įgytas gyvenamasis namas 230 000 Lt vertės ir automobilis Honda Pasport 4 000 Lt vertės atitenka R. J., žemės sklypas 1 690 Lt vertės, automobiliai Mercedes Benz S320 30 000 Lt vertės ir Mercedes Benz ML350 35 000 Lt vertės atitenka K. J., kreditorinis įsipareigojimas priskiriamas K. J. (1 t. b. l. 117-121). Šalys minėta sutartimi sutarė, kad turto vertė nustatoma 2013 m. kovo 21 d. VĮ „Registrų centras“ pateikiamais duomenimis apie vidutines turto vertės rinkos kainas (b. l. 122-123). Iš teismo sprendimo argumentų matyti, kad priimdamas ginčijamą 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą teismas vadovavosi ne santuokos nutraukimo bendru sutikimu pareiškime nurodytomis 2013 m. kovo 21 d. turto vertėmis, tačiau 2012 m. gruodžio 7 d. ieškinyje, paremtame 2012 m. gruodžio 5 d. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, nurodytomis turto vertėmis.

Kaip minėta, teismas, dalindamas sutuoktinių turtą, turi atsižvelgti į santuokos pabaigoje esančio turto vertę. Byloje nustatyta, kad santuoka tarp šalių nutraukta 2013 m. balandžio 5 d. daliniu sprendimu. Todėl vadovaujantis CK 3.119 straipsniu, teismas turėjo atsižvelgti į byloje pateiktą turto vertę, buvusią santuokos nutraukimo dieną, t. y. byloje buvusiais 2013 m. kovo 21 d. duomenimis: Gyvenamasis namas – 230 000 Lt, o ne 362 000 Lt, žemės sklypas – 1 690 Lt, o ne 5 810 Lt. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu nurodyto turto kainos yra pakitusios nežymiai (žemės sklypo – 1 680 Lt, gyvenamojo namo – 256 000 Lt). Tačiau, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas turtą padalino tinkamai įvertinęs kreditorės interesus, priskirdamas ¼ dalį gyvenamojo namo K. J., o ¾ dalis - R. J., šiai dar priskirdamas ir vieną iš automobilių bei nespręsdamas klausimo dėl kompensacijų priteisimo, konstatuotina, kad turto proporcijos dėl netinkamo vertės nurodymo nepakito, taigi spręstina, kad netinkamas turto vertės nurodymas teismo sprendime neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Apeliantai nurodo, kad kreditorė byloje piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nesutikdama su santuokos pnutraukimo apsekmių sutartimi vilkino procesą, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų jos naudai priteisimo naikintina. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, taip pat byloje nenustačius aplinkybių, galinčių būti vertinamų kaip akivaizdus kreditorės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, šie apeliantų argumentai ir prašymai netenkintini.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl pareiškėjų santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsižvelgdamas į kreditorės interesus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.