Dėl duomenų bazės atnaujinimo darbų apie 21 val. kelias minutes neveiks Teisora. Atsiprašome už nepatogumus

Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-02-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-92-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-10
Bylos Nr.
1A-226-92-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Teresėlė Kazlauskienė
Nuteistasis
A. J.
Nukentėjusysis
A. B., A.
Advokatai
Aldevinas Švedas
Kategorijos
Nuorašas

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 226/2011

Teisėja Daiva Kazlauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2. 3., 2.4.2., 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. vasario 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienė.,

teisėjų Teresėlės Kazlauskienės ir R. P.,sekretoriaujant Vaivai Jasudavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Navasaitienei,gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. J. nuteista už tai, kad viešoje vietoje pasikėsino pagrobti svetimą turtą iš asmens rankinės, o būtent: 2010-10-05 apie 12 val. 10 min., turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, būdama parduotuvėje „Humana“, esančioje Laisvės pr. 31, Vilniuje, priėjo prie nukentėjusiosios A. B. ir slapta įkišo dešinę ranką į nukentėjusiosios A. B. ant kairės rankos kabojusią rankinę ir iš jos bandė ištraukti rudos spalvos piniginę, 60 Lt vertės, kurioje buvo 7 litai grynųjų pinigų, smulkiomis monetomis, asmens tapatybės kortelė Nr. 10924126, 80 Lt vertės, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas Nr. SD 2440191 ir AB SEB banko mokėjimo kortelė Nr. 4797 0971 6533 2417, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėta nukentėjusiosios A. B. ir sulaikyta parduotuvės darbuotojų, tokiu būdu pasikėsino viešoje vietoje iš nukentėjusiosios A. B. rankinės pagrobti svetimą nukentėjusiajai A. B. priklausantį bendros 147 Lt vertės turtą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-08 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad nusikaltimo, už kurį ji nuteista, nepadarė. Teigia, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, jog teismas nuosprendį grindė vien prielaidomis, spėjimais, ji nebuvo įkišusi rankos į nukentėjusiosios rankinę ir neketino pavogti piniginės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai prieštaringi, todėl teismas negalėjo remtis jais, kaip įrodančiais jos kaltę. Anot apeliantės, jos kaltė šioje byloje nėra įrodyta, todėl jos atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, iš esmės teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistosios A. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. J. savo kaltę neigė ir paaiškino, kad 2010-10-05 „HUMANA“ parduotuvėje Laisvės pr. pamatė moterį, kuri rankose laikė rankinę. Ji pati tuo metu, kiek pamena, apžiūrinėjo vaikiškas pagalves ir abejose rankose laikė po vieną. Moteris ją nepagrįstai apkaltino bandžius iš rankinės ištraukti piniginę, nors ji tai neketino daryti. Kolegija mano, kad A. J. taip pateikdama įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jos versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo.

Nukentėjusioji A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje parodė, kad 2010-10-05 vaikščiodama po „Humana“ parduotuvę, rankinę laikė rankose, ji buvo užsegta užtrauktuku, tačiau likus labai siauram plyšiui, užtrauktukas labai lengvai atsegamas ir šio plyšio pakanka įkišti ranką ir ištraukti piniginę, tačiau tai padaryti nejučiomis yra sudėtinga. Parduotuvėje apžiūrinėdama drabužius, pajuto, kad kažkas atidarė jos rankinę ir pamatė svetimą ranką rankinėje. Pasisukusi ji pastebėjo čigonų tautybės moterį, kurios galva buvo nulenkta ties nukentėjusiosios alkūne ir kuri staigiai ištraukė savo ranką iš jos rankinės. Čigonė atsitiesė ir apsimetė, kad nieko neįvyko, o ji tik apžiūrinėja prekes. Ji čiupo kaltinamajai už rankos ir kaklo ir ją sulaikė. Rankinėje buvo odinė piniginė rudos spalvos, SEB banko mokėjimo kortelė, 7 Lt grynais pinigais, nuolaidų kortelės, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė (b.l. 15, 136). Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (b.l. 20-23).

Liudytoja I. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2010-10-05 ji dirbo parduotuvėje „Humana“, adresu Laisvės pr. Vilniuje. Apie pietus ji pastebėjo, kad į parduotuvę įėjo apie 30 metų amžiaus moteris, juodais plaukais (nuteistoji), kuri atrodė labai įtartinai. Atrodė, kad ji rinkosi ne rūbus, o žmogų. Kadangi tuo metu stovėjo atstumu apie metrą nuo nukentėjusiosios, ji aiškiai matė, kad moters rankinėje dar kažkieno ranka. Šalia tos moters nieko, išskyrus A. J., nebuvo. Ji išsigando ir pradėjo šaukti, kad moteris saugotų piniginę. Nors A. J. vienoje rankoje laikė dvi pagalvėles ir net nežiūrėdama į rankinę, dešinę ranką kišo į ją. Perspėta moteris (nukentėjusioji), taip pat kažką pajuto, ji sugriebė A. J. už rankos. Ji išbėgo kviesti direktorės ir policijos. Nukentėjusioji ir nuteistoji buvo palydėtos į tarnybines patalpas (b.l. 24,25, 139-141).

Kaip matyti iš liudytos I. S. parodymų, ji įvykio dieną, dirbdama kartu su kitais dviem pareigūnais, pagal specialią užduotį buvo parduotuvėje „HUMANA“, Vilniuje, Laisvės pr. 31 ir pastebėjo, kaip į parduotuvę užėjo moteris ( A. J.), kurią žinojo kaip užsiimančią kišenvagystėmis, ji buvo su juodu peruku ir baltos spalvos rankine. A. J. užėjusi į parduotuvę, apžvelgė salę ir žiūrinėdama rūbus, nuėjo prie moters (nukentėjusiosios) apžiūrinėjančios rūbus bei atsistojo šalia apžiūrinėti rūbų. A. J., nenukreipdama akių į rankinę, vis žiūrėdama į vienoje rankoje laikomas ir apžiūrinėjamas pagalvėles, paslapčia savo dešinę ranką kišo į nukentėjusiosios rudą rankinę ir kažką bandė traukti. Nukentėjusiosios perspėti nespėjo, nes tuo metu nukentėjusioji ėmė šaukti. Ji stovėjo arčiau A. J., viską matė, tačiau, kadangi vagystė jau buvo pastebėta, ji neprisistatė, kad yra policijos pareigūnė, kadangi nuolat dirba tokį darbą ir nenorėjo, kad A. J. sužinotų, kad parduotuvėje yra pareigūnė. Tuo metu ji mobiliu telefonu iškvietė savo kolegas V. Z. ir V. J. (b.l. 6,7, 137-138). Savo parodymus ši liudytoja partvirtino taip pat ir 2010-10-05 tarnybiniame pranešime (b.l. 3).

Liudytojas V. Z. taip pat parodė, kad 2010-10-05 dirbo kartu su specialistu V. J. ir patrule I. S., kurią paliko parduotuvėje „HUMANA“, adresu Laisvės pr. 31, Vilniuje, o patys automobiliu išvažiavo į kitą parduotuvę „HUMANA“. Apie 12.20 jam paskambino I. S. ir pranešė, kad parduotuvėje A. J. bandė iš moters rankinės ištraukti piniginę.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti nei nukentėjusiosios, nei liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Nuosprendyje išdėstyti parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Nukentėjusioji bei liudytojai kalbėti netiesą neturi motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. J. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., jos veiksmai atitinka visus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t.y. tokiais savo veiksmais A. J. pasikėsino įvykdyti vagystę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai A. J. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistoji A. J. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje (BK 11 str. 4 d.). Nuteistosios asmenybė charakterizuojama neigiamai: ji anksčiau teista 5 kartus (b.l.70-71), taip pat ir už tokių pačių nusikaltimų padarymą, bausta administracine tvarka (b.l.67-68), nedirba, nedaro jokių išvadų ir toliau pažeidinėja įstatymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. J., įvertino ir tą aplinkybę, jog pastaroji šiuo metu laukiasi ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Kolegijos nuomone, A. J. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistosios A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė J. D.Teisėjai Teresėlė KazlauskienėRegina Pocienė