- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-26
- Bylos Nr.
- 2S-554-340/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- R.
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. B. ir E. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 4 218,37 Lt; 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė areštuoti atsakovų turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovams ir esančius pas atsakovus arba trečiuosius asmenis – 4 218,37 Lt sumai, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Nurodė, kad atsižvelgtina į atsakovų veiksmus, kad prašoma priteisti suma atsakovams kaip fiziniams asmenims pakankamai didelė.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-11-23 nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas konstatavo, jog iš pateikto ieškovo ieškinio matyti, kad įsiskolinimo suma fiziniams asmenims yra nedidelė; ieškovas nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, patvirtinančių prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Be to, atsakovų neatsiskaitymas suponuoja ieškovui teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo, bet neįrodo atsakovų nemokumo.
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-11-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų R. B. ir E. B. turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovams ir esančius pas atsakovus arba trečiuosius asmenis – 4 218,37 Lt sumai, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Apelianto nuomone, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali visiškai atsiriboti nuo ieškinio turinio. Pažymi, kad įstatymu nustatytos pareigos mokėti mokesčius atsakovai nevykdė nuo 2007-07-01 iki 2008-12-31, todėl pagrįsta teigti, kad nepagrįstai vengia sumokėti ieškinyje reikalaujamą sumą, atsižvelgiant į tai manytina, kad atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą. Todėl mano, kad yra realus pavojus, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo galimai bus patenkintas ieškovo ieškinys, atsakovai toliau vengs pervesti reikiamą pinigų sumą ieškovui, taip pat kitiems asmenims gali būti perleidžiamas turtas. Nurodo, jog nutartyje teismas nekonstatavo, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra neproporcingas ir pažeidžiantis atsakovo interesus labiau nei reikia galimai nepalankaus jo atžvilgiu sprendimo įgyvendinimui. Teismas nepagrįstai teigė, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nemotyvuotas. Pabrėžia, jog nei teismų praktika, nei CPK nuostatos nenustato konkrečios pinigų sumos ribos, kurią peržengus ieškinio suma būtų laikoma didele. Nurodo, jog teismuose ne kartą buvo patenkinti Vilniaus m. savivaldybės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos, taigi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
CPK 144 str. reglamentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 1 d., 2 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
Kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą. Antrosios aplinkybės įrodinėjimo reikalingumą lemia šalių procesinio dispozityvumo principas, besiremiantis prašančio asmens atsakomybe kitam asmeniui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsiradusios žalos atlyginimo.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia didele reikalavimo suma atsakovams kaip fiziniams asmenims, bei tuo, kad atsakovai ilgą laiką vengia atsiskaityti. Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas jas taikyti. Kolegija sutinka, kad šiuo atveju dviejų atsakovų atžvilgiu ieškinio suma – 4 218,37 Lt nelaikytina didele, todėl negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą; be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad aplinkybė, jog skolininkai nevykdo įsipareigojimų yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovai slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą (CPK 178 str.), todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismuose ne kartą buvo patenkinti Vilniaus m. savivaldybės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos, taigi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 4 str. teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Tačiau ir tai nereiškia privalomumo jais vadovautis a priori ir nesuteikia jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-11-23 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.