Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei advokato padėjėjai Karolinai Laurynaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos (subrogacija – tai subjektų pasikeitimas prievolėje) pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 str. nuostatomis (jei draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens) mano, kad padarytą turtinę žalą – 904,51 Lt turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog V.P. 2013-01-15, apie 15.45 val., vairuodamas UAB „Vaivora ir Ko“ priklausantį automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais aitvarais, taip apgadindamas vairuojamą automobilį. Iš eismo įvykio vietos schemos, transporto priemonės techninės apžiūros - defektų akto, nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, remonto sąmatų, kontrolinio žalos apskaičiavimo, PVM sąskaitų – faktūrų, fotonuotraukų, draudimo išmokos mokėjimo pažymos matyti, kad buvo apgadinti automobilio priekinis ir galinis kairės pusės ratai. Transporto priemonių draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo šio įvykio metu patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama draudimo išmoką – 904,51 Lt .

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Žala atlygintina, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Pareiškėjas siekia jo nurodytos turtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu iš Kauno miesto savivaldybės. Šis CK straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos : 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos. Šio straipsnio 32 punkte, kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos. (3 str. 8 d.). Paminėta savivaldybės funkcija atskleidžiama ir specialiame įstatyme, o būtent Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., kuriame įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). Šiame nutarime taip pat nustatyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (2 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2013-01-15 nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo V. P. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė (duomenys neskelbtini), Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Policijos pareigūnas M.K., 2013-01-15 nuvykęs į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodė, jog vairuotojas, važiuodamas Palemono gatve, nepastebėjęs kelyje esančios duobės į ją įvažiavo ir apgadino automobilio kairės pusės priekinį ir galinį ratus. Šias aplinkybes liudytojai M. K. ir A. B. patvirtino ir teismo posėdžio metu, papildomai nurodydami, jog toje gatvės atkarpoje labai daug automobilių įvažiuodavo į kelio duobes, kadangi jų buvo ne viena. Liudytojas V.P. paaiškino, kad jis 2013-01-15 apie 15.45 val., važiuodamas Palemono gatve, esant nevalytai kelio dangai, gatvė buvo padengta sniegu, įvažiavo į gilią duobę ir apgadino automobilio BMW 530 kairės puses priekinį ir galinį ratus. Eismo įvykio schemoje taip pat buvo užfiksuotos su įvykiu susijusios aplinkybės – jo vieta, nepažymėta gatvėje esanti duobė, dislokacija automobilio atžvilgiu, kiti reikšmingi atstumai. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo. Taigi, pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus yra paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.

Žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta.

Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą. Nors atsakovas nurodo, jog Kauno miesto savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė jai įstatymais numatytą pareigą ir negali atsakyti už padarytą žalą, tačiau darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybė, minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams.

Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotina, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Palemono gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „Vaivora ir Ko“ priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, pareiškėjui – UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ iš atsakovo priteistinas turtinės žalos atlyginimas.

CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.

Byloje esantys minėti įrodymai patvirtina, jog bendras žalos dydis – 904,51 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 str. 1 d. nuostatomis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Vertinant ginčo teisinius santykius, darytina išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 904,51 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą teisės taikymo praktiką, 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr.A-756-1578/2012, 2012-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr.A-602-2714/2012).

Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 str., yra atmestinas, kadangi teismui nekyla abejonių dėl minėto įstatymo ir aprašo atitikties Konstitucijos nuostatoms.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., teisėja

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Priteisti UAB DK „PZU Lietuva“ iš Kauno miesto savivaldybės 904,51 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 904,51 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013-09-23) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.