Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjai A. T., jos atstovui advokatui Algaudui Kiršai, atsakovės atstovei Ramintai Matonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai A. T. dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) 2013-10-22 sprendimu nutraukė E. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2011-11-02 išmokų mokėjimą (b. l. 17).

Vadovaujantis šiuo sprendimu Fondo administracija 2013-10-22 raštu informavo A. T. apie priimtą sprendimą ir susidariusią 4 283,50 Lt permoką, nurodė iki 2014-07-20 grąžinti nepagrįstai išmokėtą išmoką (b. l. 18).

A. T., nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau - Komisija) su skundu, kuri 2013-12-06 sprendimu (b. l. 6-9) panaikino Fondo administracijos 2013-10-22 sprendimą, o skundą dalyje dėl Fondo administracijos 2013-10-22 rašto panaikinimo atmetė (b. l. 6-10).

Fondo administracijos atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Šioje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2013-12-06 sprendimo, kuriuo panaikintas Fondo administracijos 2013-10-22 sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat atsakovė prašo palikti jos sprendimą galioti.

Nustatyta, kad Fondo administracijos direktoriaus 2011-11-09 sprendimu buvo nuspręsta Elenai talaiko, gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2011-11-02 kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-09 sprendimą, kuriame konstatuojama, kad J. T. nėra vaiko E. T. tėvas, o E. T. nėra J. T. vaikas, 2013-10-22 sprendimu nutraukė E. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2011-11-02 išmokų mokėjimą (b. l. 17).

Vadovaudamasis šiuo sprendimu Fondo administracija 2013-10-22 raštu informavo A. T. apie priimtą sprendimą ir susidariusią 4 283,50 Lt permoką, nurodė iki 2014-07-20 grąžinti nepagrįstai išmokėtą išmoką (b. l. 18). A. T., nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į Komisija su skundu, kuri 2013-12-06 sprendimu (b. l. 6-9) panaikino Fondo administracijos 2013-10-22 sprendimą, o skundą dalyje dėl Fondo administracijos 2013-10-22 rašto panaikinimo atmetė (b. l. 6-10). Atsakovė, nesutikdama su Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos 2013-12-06 sprendimą.

Atsakovė su Komisijos sprendimu nesutinka, teigdama, kad Komisija neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas, nepagrįstai suabsoliutino teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-09 sprendime, kuris tiesiogiai įtakoja išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, aiškiai konstatuota, kad J. T. nėra vaiko E. T. tėvas, o E. T. nėra J. T. vaikas.

Teismas įvertinęs administracinės bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, su tokiais atsakovės teiginiais sutikti negali, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Taip pat Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 str. 1 d.). Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 str. 2 d.). Pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams numato Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, kuris įtvirtina ir reglamentuoja valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus (1 str. 3 d.). Nurodyto Įstatymo tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant Įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Todėl atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė bendrąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 str. 3 d., Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d.).

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (2011 m. vasario 18 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) 10 punkte.

Šiuo atveju nekyla ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad prašymas skirti išmoką E. T. pagal Įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui (Įstatymo 3 str.). Šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Fondo administracija 2013-10-22 sprendimu nusprendė nuo 2011-11-02 nutraukti išmokų E. T. mokėjimą ir nurodė grąžinti permoką (b. l. 17), vadovaujantis tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-09 sprendimu konstatavo, kad J. T. nėra vaiko E. T. tėvas, o E. T. nėra J. T. vaikas. Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas nurodytas Įstatymo 3 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Aprašo 10.1 ir 13 punktuose, numatančiuose, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai (b. l. 26). Taigi šiuo atveju būtent ir turi būti įvertintas išmokų mokėjimo iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo teisėtumas.

Taigi atsakovės nurodomi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, jį atitinkantis Aprašo 10.1 punktas, yra blanketinės normos, nukreipiančios į CK įtvirtintą teisinį reguliavimą. Ginčo teisiniams santykiams aktuali CK 3.194 straipsnio norma numato, kad priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta. Taigi iš nurodytų nuostatų akivaizdu, kad išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo, nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas ir nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai su tėvystės nuginčijamu faktu apskritai nesiejami. Teismo vertinimu, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nurodytų nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai, atsižvelgus išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo tikslą. Taigi išmokų mokėjimas E. T. buvo nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Įstatyme nėra apibrėžtas.

Atsakovė skunde, be kita ko, grįsdama Komisijos priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą aiškina, jog Komisija, nagrinėdama ginčą neatsižvelgė į pareiškėjos A. T. elgesį, t.y. ieškinio padavimas dėl periodinių išmokų prisiteisimo iš asmens, kuris nėra vaiko tėvas, o vėliau ir kreipimasis į Fondo administraciją dėl išmokų mokėjimo, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ir įpareigoti kaltą asmenį atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Teigia, kad yra svarbus bendrasis teisės principas - iš ne teisės negali kilti teisė, todėl pareiškėjos teisė gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo buvo grįsta tokios teisės neturėjimu.

Teismas su tokiais atsakovės argumentais ir pateiktu teisės aktų aiškinimu sutikti negali, nes atsakovė klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas, teigdama, kad pareiškėjos teisinis subjektiškumas su tėvystės nuginčijamu faktu apskritai nesiejami, kai išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos ir pradėtos mokėti, besąlygiškai paneigia vaiko teisę į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą). Atsakovė taip aiškindama teisinį reguliavimą neatsižvelgia į tai, kad Įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-09 sprendimu nuginčytas tėvystės faktas ( LVAT administracinėse bylose: Nr. A556-2175/2013, Nr. A602-1719/2013, Nr. A143-197/2014). Fondo administracija turėjo vadovautis ne Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, o to paties straipsnio 1 dalies 1 punktu - kai išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatymo 3 straipsnyje. Teismo vertinimu Fondo administracijos nurodyta pareiškėjos definicija, įtvirtinta Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, pasitelkta grindžiant išlaikymo nutraukimą yra tik pagalbinis teisinis instrumentas siekiant suprasti bei aiškinti įstatymų leidėjo valią, bet ne teisinis pagrindas, lemiantis aptariamos teisės atėmimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013).

Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, be kita ko, visur ir visada pirmiausia turi atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus; vaikas turi teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis; nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Vadinasi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam teisinio, faktinio pagrindo ir taip paneigiant nurodytais teisės aktais jam suteikiamas teises. Be teisėto pagrindo taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.

Atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus teismas sutinka su Komisijos išvada, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo normas, prie jo 6 straipsnio nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama tėvystės nuginčijimo faktą, todėl nepagrįstai nuo 2011-11-02 nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. T. dukrai E. T..

Teismas taip pat nepagrįstais laiko atsakovės skunde nurodytus teiginius, kad pareiškėja pažeidė jai tenkančią pareigą tinkamai informuoti atsakovę apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą, tačiau Komisija nagrinėdama administracinę bylą į šią aplinkybę neatsižvelgė. Teismas pastebi, kad, kaip jau buvo nustatyta, atsakovės sprendimas dėl išmokų mokėjimo nutraukimo buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, nes Įstatymas tokio išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo nenumatė ir tokia teisė šiuo atveju iš įtvirtinto teisinio reguliavimo nagrinėjamos administracinės bylos kontekste neišplaukė. Todėl negalima teigti, kad pareiškėja pažeidė jai nustatytas pareigas pranešti apie aplinkybių, lemiančią skirtų išmokų nutraukimą, atsiradimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Komisija tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus, 2013-12-06 sprendimu pagrįstai sprendė, jog Fondo administracija, priimdama skundžiamą sprendimą, nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas, prie jo 6 straipsnio nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama tėvystės nuginčijamą faktą, todėl nepagrįstai nuo 2011-11-02 nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą,

Teismui konstatavus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kiti Fondo administracijos skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

A. T. advokatas Algaudas Kirša pateikė 2014-09-29 Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22)TPA-1621 ir prašė valstybės naudai priteisti 960 Lt teismo išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (2 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Iš aptartų teisės normų matyti, kad pagal ABTĮ gali būti atlyginamos tik proceso šalies (pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens) patirtos išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu asmeniui, kurio naudai buvo priimtas sprendimas, buvo suteikta valstybės garantuojama ir 100 procentų apmokama teisinė pagalba, toks asmuo neturi teisės prašyti atlyginti teismo išlaidas valstybės naudai, kadangi toks asmuo realiai jokių išlaidų nepatyrė (bylos Nr. AS261-539/2008, AS261-456/2008, AS525-398/2009, AS525-8/2010). ABTĮ nenumatytas išlaidų atlyginimo už valstybės garantuotos teisinės pagalbos suteikimą pagrindas, o vadovaujantis ABTĮ 1 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 96 str. ir 99 str. nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei administracinėse bylose netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-01 nutartis a. b. Nr. A261-210/2010). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl prašymas dėl tokio pobūdžio išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 str., 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

atmesti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą kaip nepagrįstą.

Netenkinti prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.