Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. P. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 176 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;S. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Kardomosios priemonės neskirtos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. P. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2014 m. rugsėjo 18 d. statybos rangos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojęs užsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo rizika atlikti rekonstruojamo pastato, adresu: (duomenys neskelbtini), rekonstravimo darbus, turėdamas administracinius įgaliojimus sau pavaldžių darbuotojų atžvilgiu, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būdamas darbdavį atstovaujančiu asmeniu bei statinio statybos saugos ir sveikatos koordinatoriumi statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus gamybai E. Š. 2014 m. rugsėjo 22 d., įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintas statybos darbų technologinis projektas su saugos reikalavimų įgyvendinimo ar realizavimo projektiniais sprendiniais, kurie užtikrintų pavojingų zonų aptvėrimus su ne žemesniais nei 1,1 m trijų horizontaliais elementais, apsaugojančiais darbuotojus nuo kritimo. Taip pat jis neužtikrino ir nekontroliavo statinio statybos vadovo S. M., kad šis užtikrintų nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje kokias nors asmenines apsaugos priemones, apsaugojančias nuo kritimo iš aukščio. Tokiu būdu jis neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintos statinio statybos technologijos projekte darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės ir tuo pačiu pažeidė 2003 m. liepos 1 d. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, kuriuose numatyta, kad „darbdavys imasi visų priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje“.

Tokiu būdu, netinkamai parengus UAB „(duomenys neskelbtini)“ Statybos darbų technologinį projektą ir netinkamai jį įgyvendinus, t. y. pastate esančių pavojingų darbo zonų aukštyje (atvirų perdangų kraštų) aptvėrimui panaudojus nepatikimos konstrukcijos laikinuosius aptvėrimus, bei neišdavus nukentėjusiam asmeninių apsaugos priemonių, apsaugojančių nuo kritimo iš aukščio, buvo pažeisti Darboviečių įrengimo statybvietėje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 4 priedo 37.1 punkto reikalavimai numatantys, kad „nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones ir asmenines apsaugos priemones“. Dėl šių reikalavimų pažeidimų, 2014 m. lapkričio 11 d. apie 14.35 val. statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbinis darbininkas G. G., judėdamas pastato trečiajame aukšte, dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų priežasčių, neteko pusiausvyros, suardė/sulaužė apsauginį aptvėrimą, krito iš aukščio ir mirtinai susižalojo.

S. M. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus gamybai E. Š. 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtas statinio statybos vadovu statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas tiesiogiai atsakingu už darbų ir gaisrinę saugą minėtoje statybvietėje, neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintas statybos darbų technologinis projektas su saugos reikalavimų įgyvendinimo ar realizavimo projektiniais sprendiniais, kurie užtikrintų pavojingų zonų aptvėrimus su ne žemesniais nei 1,1 m trijų horizontaliais elementais, apsaugojančiais darbuotojus nuo kritimo. Taip pat jis neužtikrino, kad nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje būtų išduotos kokios nors asmeninės apsaugos priemonės, apsaugojančios nuo kritimo iš aukščio.

Tokiu būdu, netinkamai parengus UAB „(duomenys neskelbtini)“ Statybos darbų technologinį projektą ir netinkamai jį įgyvendinus, t. y. pastate esančių pavojingų darbo zonų aukštyje (atvirų perdangų kraštų) aptvėrimui panaudojus nepatikimos konstrukcijos laikinuosius aptvėrimus, bei neišdavus nukentėjusiam asmeninių apsaugos priemonių, apsaugojančių nuo kritimo iš aukščio, buvo pažeisti Darboviečių įrengimo statybvietėje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-1-22/D1-34 4 priedo 37.1 punkto reikalavimai numatantys, kad „nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones ir asmenines apsaugos priemones“. Dėl šių reikalavimų pažeidimų, 2014 m. lapkričio 11 d. apie 14.35 val. statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbinis darbininkas G. G., judėdamas pastato trečiajame aukšte, dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų priežasčių, neteko pusiausvyros, suardė/sulaužė apsauginį aptvėrimą, krito iš aukščio ir mirtinai susižalojo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamųjų kaltė neginčytinai įrodyta byloje surinktais įrodymais, konkrečiais norminiais aktais, kuriuose yra fiksuota kaltinamųjų pareiga vykdyti teisė reikalavimus. Apeliaciniu skundu K. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendį ir K. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.Skunde teigiama, kad K. P., kaip bendrovės vadovas, 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), savo teises ir pareigas (išvardintos pateiktame įsakyme) darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, yra perdavęs gamybos direktoriui E. Š.. Šio įsakymo pagrindu jis ruošė ir pateikė vykdymui statybos darbų technologinį projektą su saugos reikalavimų įgyvendinimo ar realizavimo projektiniais sprendimais. Bendrovėje visa kontrolė saugos ir sveikatos klausimais buvo vykdoma vadovaujantis šiuo įsakymu. Tokiu būdu, pareigą kontroliuoti S. M. tiesiogiai turėjo direktorius E. Š.. Jis turėjo kontroliuoti kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų statybvietėje. Taigi, kaltinimas, kad nuteistasis neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintas statybos darbų technologinis projektas su atitinkamais sprendimais, yra nepagrįstas ir neteisingas.Be to, skunde nurodoma, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. minimą statybvietę inspektavo vyriausiasis darbo inspektorius E. Š., vyriausioji darbo inspektorė Z. G. (2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. TA ( Darbai statybvietėse) (duomenys neskelbtini)). Būtent šie asmenys nustatė ir pateikė informaciją bendrovei, kad statybvietė (duomenys neskelbtini), yra tinkamai aptverta signaliniais aptvėrimais ir DSS apsaugos ženklais yra paženklintos pavojingos zonos, kuriose darbuotojas gali būti traumuotas. Būtent šiame dokumente yra nurodyta, kad kolektyvinės apsaugos priemonės tinkamai naudojamos, kad jos yra apsaugančios darbuotojus nuo kritimo. Nurodyta, kad naudojami aptvarai ar apsauginiai tinklai. Paminėtas dokumentas yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tačiau apie jį niekur nekalbama, juo nesiremiama, tačiau statybvietėje tai buvo pagrindinis dokumentas, kuris leido saugiai pradėti darbus statybvietėje. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme apklaustas liudytoju vyriausias darbo inspektorius E. Š. patvirtino, kad visos atviros ertmės buvo aptvertos atitvarais, jie buvo tinkami, tačiau taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar jis patikrino statybos darbų technologinį projektą, nors, apelianto įsitikinimu, jis privalėjo tai padaryti, tačiau jokių pastabų dėl projekto tinkamumo neišsakė. Minimos apsaugos priemonės nebuvo keistos ir tebebuvo įvykio metu. Kad jos galėjo būti keičiamos, VDI specialistai nenustatė. Apelianto nuomone, neteisinga kaltinimo aplinkybė, kad nuteistasis yra atsakingas ir kaip koordinatorius. Toks paskyrimas koordinatoriumi, kokį parašė K. P. pavaduotojas E. Š., negali sukurti jokių teisių ir jokių pareigų, nes tokį koordinatorių privalėjo skirti užsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne K. P. pavaduotojas. Tokiu būdu jis negalėjo atlikti koordinatoriaus funkcijų ir prisiimti už šias funkcijas atsakomybės. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 184/282 patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ reikalavimus (6 punktas), tik pats užsakovas, galėjo paskirti saugos ir sveikatos darbe koordinatorių. Įvykio, kada mirtinai susižalojo G. G., metu statybvietėje dirbo tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, koordinatorius buvo paskirtas vykdant darbo inspekcijos 2014 m. rugsėjo 23 d. rekomendacijas, tačiau tai buvo perteklinis veiksmas. Tai, kad nuteistasis buvo paskirtas koordinatoriumi, niekaip neįtakojo G. G. žūties.Nesutinkama su tuo, kad nuteistasis neužtikrino ir nekontroliavo statinio statybos vadovo S. M., kad šis užtikrintų nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje kokias nors asmenines apsaugos priemones, apsaugančias nuo kritimo iš aukščio. Teigiama, kad nukentėjęs G. G. dirbo pirmame aukšte, jis nedirbo ir neturėjo jokių užduočių kituose aukštuose ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, o dirbant pirmame aukšte neturi būti išduodamos priemonės, apsaugančios nuo kritimo iš aukščio. Teigiama, kad byloje nėra objektyviai pagrįstų ir neginčytinų įrodymų, kad nukentėjęs iš trečio aukšto nukrito dėl to, kad Statybos darbų technologinis projektas buvo netinkamai parengtas ir netinkamai įgyvendintas. Nėra priežastinio ryšio tarp šio projekto parengimo ir įgyvendinimo ir įvykusio nelaimingo atsitikimo su G. G., o reiškiant nuteistajam kaltinimus vien tik pasiremta „gerąja praktika“ ( apie ką pasisakė techninių ekspertizių ekspertas). Faktinės aplinkybės (kurios visiškai nebuvo tirtos) rodo, kad nelaimingo atsitikimo priežastis yra paties nukentėjusiojo darbo tvarkos ir darbuotojų saugos norminių aktų pažeidimai, jo paties neatsargūs veiksmai, jo neteisėtas buvimas trečiame aukšte (dėl ko jis ir neturėjo asmeninių apsaugos priemonių, apsaugančių nuo kritimo iš aukščio). Pabrėžtina, kad nukentėjusiojo buvimas trečiame aukšte niekaip nebuvo susijęs su jo atliekamu darbu, pagaliau tai, kad nukentėjęs turėjo didžiulį viršsvorį ir kitų sveikatos problemų, buvo nelaimės priežastis. Aptvėrimai buvo patikimos konstrukcijos (ką patvirtino darbo pradžioje Darbo inspekcijos specialistai), 10 cm trūkumas aukštyje, pagal visas faktines aplinkybes, tikrai ne ta priežastis, dėl kurios nukentėjęs iškrito iš 3-o aukšto. Nukentėjęs buvo ten, kur jam draudžiama vaikščioti, o dėl jo tam tikros fizinės specifikos jis niekada nebuvo siunčiamas dirbti į aukštį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 11 d. darbų vadovas S. M. nurodė nukentėjusiajam montuoti metalinių laiptų klojinius ir juos dažyti pirmame aukšte, tai patvirtina liudytojų parodymai.Skunde taip pat teigiama, kad kaltinimai remiasi vien tik pačiu įvykio faktu, kad bendrovės pagalbinis darbininkas G. G. nukrito iš trečio aukšto ir mirtinai susižalojo. Krentant lūžo apsauginio aptvaro lentos. Nepagrįstas kaltinimas, kad nuketėjusiajam nebuvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės, jos jam nebuvo reikalingos, kadangi jis nedirbo aukštyje. Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas negali būti laikomas neginčytinu įrodymu, nes buvo pažeisti Nelaimingo atsitikimo tyrimo ir apskaitos nuostatai. Be to, kaip teigia apeliantas, už darbų saugos teisės aktų pažeidimus įmonės vadovui ar kitam darbuotojui, atsakingam už darbų saugą, yra nustatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Tokiu būdu baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma, kaip kraštutinė priemonė, kai negalima pasiekti tikslų švelnesnėmis priemonėmis.Apeliaciniu skundu S. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį S. M. atžvilgiu, apeliaciniame procese atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti darbų saugos ekspertą.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (dviprasmiškai ir neišsamiai) nustatė priežastinį ryšį tarp darbų saugos reikalavimų pažeidimo ir kilusių padarinių. Teismas vertindamas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie SADM (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe 2014 m. gruodžio 8 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas nelaimingo atsitikimo darbe priežastis nesusiejo šių priežasčių su konkrečiais paties žuvusiojo G. G. neleistinais veiksmais, dėl ko netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp darbų saugos reikalavimų pažeidimo ir kilusio nelaimingo atsitikimo.Pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. M. kaltu nepagrįstai nustatė, kad S. M. neužtikrino, jog nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje būtų išduotos kokios nors asmeninės apsaugos priemonės, apsaugančios nuo kritimo iš aukščio. Nesutiktina su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis, kad G. G. įvykio metu dirbo trečiame aukšte, t. y. atliko darbą aukštyje, dėl ko jam buvo būtina išduoti asmenines apsaugos priemones, apsaugančias nuo kritimo iš aukščio. Klaidingą išvadą apie nukentėjusiojo darbą trečiame aukšte teismas padarė neteisingai vadovaudamasis liudytojų A. R., V. J. ir D. S. parodymais, tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus.Paminėjo, kad 2016 m. birželio 1 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas Valstybinės darbo inspekcijos atstovas M. P. parodė, kad visiems darbuotojams neprivaloma turėti apsaugines priemones, nes reikia žiūrėti kokius darbus jie atlieka, pagal tai skiriamos apsauginės priemonės darbui. Taip pat šis liudytojas parodė, kad žuvusysis dirbo pirmame aukšte, dažė konstrukcijas, jam saugotis būtina priemonė yra šalmas. Šio liudytojo parodymai, priimant skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti. Pažymėtina, kad priimant skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė ir net nepasisakė kodėl atmeta S. M. teisinantį įrodymą, į bylą pateiktą valstybės institucijos oficialų raštą - Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Techninės saugos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini).Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai pasisakė, kad S. M. nekontroliavo jam pavaldžių darbuotojų atliekamų darbų bei galimybės lankytis ne jo darbo vietoje. Byloje esantys UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus norminiai aktai patvirtina, kad pagal Vidaus darbo tvarkos taisyklių 4.2.4. punktą - darbuotojams draudžiama vaikščioti po kitus darbo barus, kuriuose neturi užduoties dirbti. Pagalbinio darbininko pareiginių nuostatų 9 punktas numatė, kad pagalbinis darbininkas turi neatitraukti dėmesio nuo darbo, neužsiminėti pašaliniais darbais. Su paminėtomis taisyklėmis ir pareiginiais nuostatais G. G. buvo raštiškai supažindintas. S. M. neturėjo pagrindo manyti, kad G. G. nesilaikys taisyklių, instrukcijų, su kuriomis buvo supažindintas, reikalavimų. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad be savo darbų vadovo leidimo niekur negalima eiti ir atlikti nepavestų darbų. Teismas nevertino, kad žuvusiojo buvimas nebuvo niekaip susijęs su jo atliekamais darbais, o žuvusysis pastato trečiame aukšte buvo savavališkai. Tokiu būdu tik dėl paties nukentėjusiojo G. G. didelio neatsargumo ir privalomų darbuotojui darbo saugos, vidaus tvarkos taisyklių ir pagalbinio darbininko pareiginių nuostatų reikalavimų sąmoningo nesilaikymo, su kuriais darbdavio buvo pasirašytinai supažindintas ir kurių privalėjo laikytis, įvyko nelaimingas atsitikimas, t. y. būtent tik tarp pačio G. G. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. S. M. baudžiamojon atsakomybė patrauktas neteisėtai ir nepagrįstai, skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 punkto įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai nustatant faktines bylos aplinkybes bei nusikalstamos veikos sudėties požymius.Priimant skundžiamą nuosprendį buvo grubiai pažeistos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, kadangi S. M. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nepašalinus abejonių, kad G. G. be statybos darbų vadovo leidimo būdamas trečiame aukšte galėjo iškristo dėl staigiai pablogėjusios sveikatos, sąmonės netekimo. Dėl G. G. savavališko buvimo trečiame aukšte, S. M. negali būti atsakingas.Be to, Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo rezultatai lėmė statybų pradžią UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybvietėje, kaip saugioje ir įstatymus atitinkančioje zonoje. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo tirtos, nors teisminio nagrinėjimo metu buvo iškeltas klausimas, ar Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams netinkamai atliekant patikrinimą nebuvo prisidėta prie šio nelaimingo atsitikimo kilimo. Paminėtos aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu tirtos nebuvo, o tai sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo nuosprendžio priėmimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas nurodė, kad teisės aktai nenumato kokią apkrovą turi atlaikyti atitvarai, o už tai ko teisės aktai nenumato S. M. atsakyti negali. Be to, reikalinga atsižvelgti ir į žuvusiojo fiziologinius ypatumus – viršsvorį, dėl ko ir galėjo neatlaikyti apsauginiai atitvarai. Paminėtina, kad direktoriaus gamybai E. Š. 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymu, S. M. nebuvo pavesta parengti Statybos darbų technologinio projekto bei prižiūrėti jo įgyvendinimą. Paminėtina, kad ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodoma, kad S. M. yra atsakingas už ne pagal Statybos technologinį projektą įrengtų aptvėrimų įrengimą (6 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad S. M. yra tinkamas subjektas, atsakingas už Statybos darbų technologijos projekto parengimą ir įgyvendinimą, o tai sąlygojo neteisėtą nuteisimą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, skunde teigiama, kad S. M. negalėjo atsakyti pagal baudžiamosios teisės normas, kadangi byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. M. kaltę padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendis, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą esant priežastiniam ryšiui tarp S. M. veikimo(neveikimo) ir kilusių padarinių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką neteisingai teismo išvadai dėl S. M. kaltės klausimo, jo veika neatitiko baudžiamojo įstatymo numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji K. P. ir S. M., jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų K. P. ir S. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Baudžiamoji byla perduodama prokurorui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų dėl S. M. ir K. P. kaltės bei veiksmų teisinio vertinimo nagrinėjimas šioje proceso stadijoje nėra galimas, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Be šių reikalavimų, kaltinamajame akte turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas), be kita ko – BK straipsnis, jo dalis ir punktas, numatantis atsakomybę už padarytą veiką (BPK 219 straipsnio 5 punktas). Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad kaltinamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. BPK 1 straipsnis reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą.Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos. Pirmosios instancijos teismas, esant pagrindui kaltinimą pakeisti kitomis faktinėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis nei nurodytos ir (ar) neaprašytos kaltinamajame akte, taip pat esant pagrindui pakeisti veikos kvalifikavimą, pats turėjo jį pakeisti arba bylą perduoti prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko ir tai lėmė neteisėto, o kartu ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.Nuteistiesiems S. M. ir K. P. suformuluotuose kaltinimuose nurodyta, jog jie neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintas statybos darbų technologinis projektas su saugos reikalavimų įgyvendinimo ar realizavimo projektiniais sprendiniais, kurie užtikrintų pavojingų zonų aptvėrimus su ne žemesniais nei 1,1 m trimis horizontaliais elementais, apsaugojančiais darbuotojus nuo kritimo. S. M., be kita ko, buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu už tai, jog jis neužtikrino, kad nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje būtų išduotos kokios nors asmeninės apsaugos priemonės, apsaugančios nuo kritimo iš aukščio. O K. P. taip pat buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu už tai, kad jis neužtikrino ir nekontroliavo statinio statybos vadovo S. M., kad šis užtikrintų nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje kokias nors asmenines apsaugos priemones, apsaugojančias nuo kritimo iš aukščio, neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintos statinio statybos technologijos projekte darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės ir tuo pačiu pažeidė 2003 m. liepos 1 d. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus. Tokiu būdu, netinkamai parengus UAB „(duomenys neskelbtini)“ Statybos darbų technologinį projektą ir netinkamai jį įgyvendinus, t. y. pastate esančių pavojingų darbo zonų aukštyje (atvirų perdangų kraštų) aptvėrimui panaudojus nepatikimos konstrukcijos laikinuosius aptvėrimus, bei neišdavus nukentėjusiam asmeninių apsaugos priemonių, apsaugojančių nuo kritimo iš aukščio, buvo pažeisti Darboviečių įrengimo statybvietėje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-1-22/D1-34 4 priedo 37.1 punkto reikalavimai, numatantys, kad „nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones ir asmenines apsaugos priemones“, dėl ko pagalbinis darbininkas G. G., statybvietėje judėdamas pastato trečiajame aukšte, dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų priežasčių, neteko pusiausvyros, suardė/sulaužė apsauginį aptvėrimą, krito iš aukščio ir mirtinai susižalojo.Taigi, kaltinimuose tiek S. M., tiek K. P. konstatuota, kad jie abu neužtikrino, kad būtų parengtas ir įgyvendintas statybos darbų technologinis projektas su saugos reikalavimų įgyvendinimo ar realizavimo projektiniais sprendiniais, kurie užtikrintų pavojingų zonų aptvėrimus su ne žemesniais nei 1,1 m trimis horizontaliais elementais, apsaugojančiais darbuotojus nuo kritimo, o tai, be kita ko, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo nelaimingo atsitikimo statybvietėje kilimo priežastimi. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos norminių aktų laikymąsi. BK 176 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl aiškinant sąvoką „darbdavys“ ir „jo įgaliotas“ asmuo“ ir nagrinėjant bylą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami tie įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui numatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje darbdavio įgaliotas asmuo apibrėžiamas kaip padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje. Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2012, 2K-182-677/2016 ir kt.).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad už darbų saugą ir sveikatos apsaugą UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekonstruojamame objekte - statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), galimai buvo atsakingi keli asmenys:K. P. nuo 2006 m. spalio 2 d. eina uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas (1 t., b.l. 43-44). UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. P. 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 160-161), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojų saugą ir sveikatą darbe, perdavė dalį pareigų gamybos direktoriui E. Š.. Šio įsakymo 23 punktu įtvirtinta pareiga E. Š. pavesti padalinių vadovams ir kitiems darbdavio įgaliotiems asmenims, taip pat darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai vykdyti užduotis, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata, o įsakymo 24 punkte įtvirtinta pareiga kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų. Šiuo įsakymu, be kita ko, E. Š. buvo pavesta tvirtinti parengtas ir suderintas saugos ir sveikatos instrukcijas, priešgaisrines instrukcijas, pareiginius nuostatus ir kitus dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata bei priešgaisrine sauga (2 punktas), darbuotojams, pažeidusiems bendrovės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus, skirti drausmines nuobaudas, įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti įmonei padarytą žalą (8 punktas), tvirtinti parengtus saugos ir sveikatos priemonių planus (9 p.), organizuoti numatytų saugos ir sveikatos būklei bendrovėje gerinti priemonių parengimą ir įgyvendinimą (18 p.). E. Š. buvo atestuotas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, jam buvo išduotas darbų saugos pažymėjimas (2 t., b.l. 162). Teisėjų kolegijai nutarus atlikti įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje buvo papildomai apklaustas liudytojas E. Š., kuris parodė, kad statybos darbų (administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos) technologijos projektą parengė E. Š.. Šio liudytojo teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis dirba daug metų, todėl statybos darbų technologijos projektus rengė jau ne kartą.Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius gamybai E. Š. 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 95) paskyrė S. M. statinio statybos, adresu (duomenys neskelbtini), vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai šiame statomame objekte. Šiuo įsakymu jam buvo perduota visa atsakomybė už darbų ir gaisrinę saugą statybvietėje, kokybės kontrolę, aplinkosaugą (4 p.), S. M. įpareigotas tiesioginiame darbe vadovautis organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.08.02:2002 „Statybos darbai“, „Saugos ir sveikatos taisyklėmis statyboje DT 5-00“, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (2 p.), atlikti pareigas pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos 2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-11672 11 straipsnio „Darbdavio pareiga“ 2 dalies, 14 straipsnio „Darbo vietų ir jų įrengimo bendrieji reikalavimai“, 15 straipsnio „Darbo vietų įrengimas statybvietėse, naudingųjų iškasenų gavybos įmonėse, žvejybos laivuose, darbo pramonėse“ 1 dalies, 16 straipsnio „Darbo priemonės“ 1 dalies, 21 straipsnio „Privalomi sveikatos patikrinimai“ 1, 4, 5, 6 dalių, 25 straipsnio „Darbdavio pareigos sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas“, 32 straipsnio „Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimo pavedimas padalinių vadovams ir kitiems darbdavio įgaliotiems asmenims“, 46 straipsnio „Darbdavių ir darbuotojų“ atsakomybė“ reikalavimus (3 p.). Statinio statybos vadovas S. M. yra atestuotas pagal Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendruosius nuostatus, kaip to reikalauja Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1-107 (2 t., b.l. 97). UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovo pareiginių nuostatų (2 t., b.l. 98-101), su kuriais pasirašytinai buvo supažindintas S. M. (2 t, b.l. 102-103), 16 punkte įtvirtinta darbų vadovo pareiga užtikrinti darbuotojams saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas, 28 punkte įtvirtinta darbų vadovo pareiga užtikrinti saugų darbą statybvietėje.UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius gamybai E. Š. 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 09-22/2 (2 t., b.l. 104), remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), objekte gamybos ir sandėliavimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), statybos saugos ir sveikatos darbe koordinatoriumi paskyrė K. P. ir pavedė užtikrinti, kad statinio projekte būtų numatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, statybos metu koordinuoti ir kontroliuoti norminiuose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą, vykdyti nuostatuose nurodytas pareigas. Į bylą yra pateiktas pažymėjimas (2 t., b.l. 105), patvirtinantis, kad K. P. yra atestuotas statinio statybos saugos ir sveikatos koordinatoriumi.Akivaizdu, jog surašant kaltinamąjį aktą buvo būtina aiškiai atriboti asmenų, atsakingų už darbų saugą ir sveikatos apsaugą, veiksmus, aiškiai įvardyti galimai padarytus teisės aktų, įtvirtinančių darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, pažeidimus, priežastiniu ryšiu susijusius su kilusiomis pasekmėmis. Tačiau tai šioje byloje nebuvo padaryta. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 22.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad statinio statybos darbai vykdomi pagal statinio projektą, taip pat šio Reglamento nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą. Statybos darbų technologijos (vykdymo) projektas yra techninis dokumentas, kuris nustato konkretaus statinio statybos, kaip technologijos proceso, reikalavimus, nurodo statinio projekto įgyvendinimo būdus bei metodus ir numato konkrečius sprendinius bei priemones, užtikrinančias darbuotojų saugą ir sveikatą (Reglamento 42 punktas). To paties Reglamento 43 punkte nustatyta, kad statybos darbų technologijos projektą rengia rangovas, arba paveda tai atlikti statinio statybos vadovui. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 93-98) pateikta išvada, kad tai, jog nebuvo parengtas tinkamas Statybos darbų technologijos projektas, organizaciniu požiūriu įtakojo nelaimingą atsitikimą ir didino jo tikimybę. Tačiau iš kaltinamojo akto turinio ir kaltinime aprašytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nėra aišku, kuris konkrečiai asmuo buvo atsakingas už statybos objekto, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, statybos darbų technologijos projekto parengimą ir šio projekto, kuriame būtų numatyti saugūs darbų atlikimo būdai bei metodai ir konkrečios priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą ir sveikatą statinio rekonstrukcijos metu, iki statybos darbų objekte pradžios neparengė, tokiu būdu pažeidė Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211, 22.1 punkto, 43 punkto reikalavimus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad asmuo, kuris buvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą konkrečiame objekte, vykdydamas statybos darbus neparengus rekonstruojamo pastato kapitalinio remonto statybos darbų technologijos (vykdymo) projekto, kuriame būtų nurodyti statybvietės ir pavojingų zonų aptvėrimo priemonės ir būdai, laikinos aptvarų montavimo vietos ir tipai, saugos linų ir diržų tvirtinimo vietos, technologinė įranga bei pagalbinė priemonės darbams aukštyje atlikti, galimai pažeidė Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211, 22.1 punkto, 43 punkto , 59.11 punkto, 59.2 punkto reikalavimus. Tačiau šio teisės akto reikalavimų pažeidimas, galimai sąlygojęs nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo G. G., kilimą, kaltinamajame akte aprašant nuteistiesiems inkriminuotas veikas nėra nurodytas. Pasisakydama dėl kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pateikta atlikus techninį darbų saugos tyrimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, taip pat nurodyta, kad tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastis yra ta, jog pavojinga zona, esanti prie perdangos krašto statybvietėje (duomenys neskelbtini) esančio pastato trečiame aukšte buvo aptverta tokiais apsauginiais aptvėrimais, kurie neatlaikė juos paveikusios apkrovos. Šioje išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad jei tiriamo įvykio atveju būtų buvę įrengti tinkami apsauginiai aptvėrimai, kaip tai numatyta Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346, 21 punkte, tai pagalbinis darbininkas nebūtų nukritęs iš pastato trečiojo aukšto ir nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Teisėjų kolegijos nuomone, tai sudaro pagrindą manyti, kad galimai buvo pažeistos ne tik kaltinamajame akte aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodytos Darboviečių įrengimo statybvietėje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-1-22/D1-34 4 priedo 37.1 p. nuostatos, bet ir Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346, 9 punkto, 21 punkto reikalavimai. Tačiau pastarojo teisės akto reikalavimų pažeidimas kaltinamajame akte nenurodytas.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad, nors kaltinamajame akte nurodyta, jog G. M. neužtikrino, kad nukentėjusiajam G. G. darbo vietoje būtų išduotos kokios nors asmeninės apsaugos priemonės, apsaugojančios nuo kritimo iš aukščio, tačiau nėra nurodyta, kokio teisės akto reikalavimai buvo pažeisti. Iš šios kaltinimo formuluotės nėra aišku, kokios konkrečiai asmeninės apsaugos priemonės G. G. nebuvo išduotos, ar šios priemonės turėjo būti išduotos dėl jo darbo aukštyje, jei ne, tuomet kokias asmenines apsaugos priemonės nukentėjusiajam privalėjo išduoti S. M. ar kitas asmuo. Šioje situacijoje teisėjų kolegija pažymi, kad Darboviečių įrengimo statybvietėje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-1-22/D1-34 4 priedo 37.2 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones; jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai. Tačiau šio punkto galimas pažeidimas S. M. inkriminuotas nebuvo, kaip ir nebuvo inkriminuota aplinkybė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko G. G. dirbant rekonstruojamo pastato trečiame aukšte, tai yra, aukštyje. Pasisakant apie kaltinamojo akto trūkumus svarbu pažymėti, kad taikant BK 176 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai.Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte pateiktas S. M. ir K. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas akivaizdžiai neatitinka BK 176 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes nenurodyta, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų galimai atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Kaltinamajame akte galimai padaryti teisės aktų pažeidimai nurodyti padrikai, aprašant kai kuriuos kaltinamųjų veiksmus nėra nuorodų į teisės aktus, kurių nuostatos galimai buvo pažeistos. Todėl nėra galimybės spręsti dėl priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir padarinių. Be to, konstatavus konkrečius darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus, lėmusius BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, būtina įvertinti teisės aktus, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ lokalinio pobūdžio aktus, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotiems asmenims numatytos pareigos, ir konkretizuoti kiekvieno už darbuotojų saugą ir sveikatą atsakingo asmens veiksmus (arba neveikimą), priežastiniu ryšiu susijusius su padariniais.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie kaltinamojo akto trūkumai vienareikšmiškai laikytini BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų nuostatų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, akivaizdžiai suvaržančiu kaltinamųjų teisę žinoti, kuo yra kaltinami (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).BPK 256 straipsnyje yra numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui keisti kaltinimą, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyti kaltinamojo akto trūkumai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes papildant kaltinimą naujomis, kaltinamajame akte nenurodytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, būtų pasunkinta nuteistųjų padėtis, o nesant nukentėjusiojo ar prokuroro skundo, to daryti apeliacinės instancijos teismas negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Be to, įvertinus teisės aktų reikalavimus, bylos duomenis, reikalinga spręsti, ar šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas asmuo, galimai atsakingas už darbų saugą ir sveikatos apsaugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepadarė BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar apie tokius pažeidimus nurodoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosprendžio panaikinimas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nors jų, kaip minėta, apeliantas ir nenurodo, nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-45-699/2016).Be to, apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistųjų padėties pabloginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į BPK 234 straipsnio (kuris reglamentuoja bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje), ir į BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias prokuroras, manydamas, kad surinktų duomenų turi pakakti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltumui įrodyti, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda teismui BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka, arba, nusprendęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminį tyrimą nutraukia (kasacinė nutartis Nr. 2K-45-699/2016). Įvertinus išdėstytą, apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagal pateiktus ydingus kaltinimus nėra galimybės išnagrinėti baudžiamąją bylą, įvertinti nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo ir priimti procesinį sprendimą, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui dėl iš esmės kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų nuostatoms.Naikinant pirmos instancijos teismo nuosprendį ir perduodant visą baudžiamąją bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 metų kovo 24 d. dienos nuosprendį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.

Kaltinamojo akto trūkumams pašalinti nustatyti dviejų mėnesių terminą.