- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-835-264/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Dalė Burdulienė, Neringa Venckienė
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kauno rajono savivaldybė
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei,
dalyvaujant pareiškėjui A. Ž., suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui L. T., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Kauno rajono savivaldybė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su pareiškimu (b.l.2-6), kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statinys (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys. Pareiškime nurodyta, kad 2006-06-29 pareiškėjas nusipirko 0,4787 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame sklype yra XIX a. pab. – XX a. pr. statytas pastatas. Siekdamas įteisinti šį statinį, pareiškėjas kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. 2009-02-19 šiam statiniui buvo paruošta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, 2009-03-18 Kultūros paveldo departamentas informavo VĮ Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją apie A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame sklype esantį statinį ir nurodė, jog neprieštarauja dėl statinio įteisinimo. VĮ Registrų centro Kauno filialas pareiškėjo prašymą dėl pastato kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą atmetė, šis sprendimas Centrinio registratoriaus ginčų komisijos paliktas galioti. Šis statinys nėra įregistruotas viešajame nekilnojamojo turto registre, į jį nėra įregistruotos jokios daiktinės teisės, nuo to, ar bus pripažintas juridinę reikšmę turtintis faktas, tiesiogiai priklauso pareiškėjo teisė kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškimą atmetė; priteisė iš pareiškėjo A. Ž. 4,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006-06-29 įsigijo 0,4787 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra bunkeris, buvęs sudėtine Kauno fortų sistemos dalimi. Šį faktą patvirtina teismui pateikti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie LR Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio raštai, tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos, priedas prie projektavimo sąlygų, planai, fotonuotraukos. Pareiškėjas, norėdamas įregistruoti minėtą bunkerį, paruošė Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą, tačiau šio objekto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą registruoti buvo atsisakyta. Teismas nurodė, kad teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kurias susietas asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga, todėl reikia nustatyti kokia materialinė teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę, būtent materialusis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad faktas turi teisinę reikšmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taigi tarp pagrindinio daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti funkcinis ryšys, t. y. tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Dabartiniu metu pareiškėjo žemės sklype esantis statinys – bunkeris yra praradęs savo pirminę – istorinę reikšmę, jis neatlieka tarnaujančio daikto funkcijų, jis nėra skirtas pagrindinio daikto – žemės sklypo poreikiams tenkinti, ir be jo žemės sklypas gali būti naudojamas pagal paskirtį, kadangi šiuo metu jo paskirtis nėra gynybinė. Net ir įgyvendinus pareiškėjo planus ir bunkerį naudojant visuomeniniams tikslams, jo statusas nepasikeistų, kadangi žemės sklypą galima naudoti ir neesant šiam statiniui, o ne atvirkščiai. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo sklype esantį pastatą pripažinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo priklausiniu. Konstatavus šį faktą pareiškėjo argumentai, kad statinio, kaip priklausinio, statusą pagrindžia jo nenurodymas pirkimo-pardavimo sutartyje, bei tai, kad pareiškėjas pasiryžęs statinį pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Negalint statinio pripažinti žemės sklypo priklausiniu, negali būti nustatytas ir tokios rūšies juridinę reikšmę turintis faktas. Teismas pareiškėjo pareiškimą laikė nepagrįstu, neįrodytu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (b.l. 71-76) prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statinys (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys. Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė esmines faktines aplinkybes bei nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos šios kategorijos bylose. Dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išnagrinėta byla ir priimtas nepagrįstas sprendimas. Su teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į pareiškime išdėstytą istorinį aspektą, tačiau nieko nepasisakė dėl esamo nekilnojamųjų objektų statuso. Skundžiamame sprendime teismas pripažino aplinkybę, kad žemės sklypą ir statinį istoriškai siejo bendra ūkinė paskirtis, funkcinis ryšys tarp daiktų egzistavo. Šios aplinkybės neginčijo ir teismo posėdžiuose dalyvavęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinio atstovas. Atmesdamas A. Ž. pareiškimą teismas tik nurodė, kad statinys šiuo metu neatlieka tarnaujančio daikto funkcijų, nes yra praradęs savo pirminę - istorinę reikšmę. Pasikeitus aplinkybėms ir žemės sklypo paskirčiai yra siūloma atitinkamai keisti ir statinio (bunkerio) paskirtį bei naudojimo būdą. Bylos nagrinėjime dalyvavęs Kultūros paveldo departamento atstovas tai patvirtino ir teigė, kad šiuo metu statinį galima būtų naudoti kaip rūsį ar patalpą atitinkamiems daiktams laikyti. Šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad ir dabar žemės sklypą bei statinį sieja funkcinis ryšys.
2. Teismas nepagrindė jokiais motyvais savo teiginio, kad statinys šiuo metu neatlieka tarnaujančio daikto funkcijų. Teismas neįsigilino į susiklosčiusią situaciją ir vien dėl to, kad sklype esantis statinys šiuo metu nenaudojamas, padarė klaidingą išvadą, jog jis neatlieka jokios funkcijos. Jeigu statinio teisinis statusas būtų nustatytas, jis būtų naudojamas atitinkamai pagal žemės sklypo paskirtį. Nagrinėjama situacija atitinka Lietuvos Aukščiausiasis Teismo suformuotą taisyklę - statinio naudojimo būdas nustatomas pagal pasikeitusią žemės sklypo paskirtį ir teritorijos vaizdą. Nevisapusiškas byloje turinčių reikšmės aplinkybių ištyrimas yra esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (CPK 326 straipsnis).
3. Teismo motyvas, kad žemės sklypą galima naudoti ir nesant statiniui, o ne atvirkščiai, yra nepagrįstas ir neatitinka įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintų pagrindinio daikto ir jo priklausinio sąvokų. Žemės sklypas yra savarankiškas, pagrindinio daikto savybes turintis objektas, kuris gali būti naudojamas atskirai nuo statinio, tačiau statinio neįmanoma naudoti atskirai nuo žemės sklypo. Būtent ši aplinkybė turi esminę reikšmę. Statinio pamatai ir dalis paties statinio yra susmegę į žemę, apaugę krūmais. Prie statinio galima prieiti tik per pareiškėjui priklausantį žemės sklypą. 1912 - 1915 metais statytas statinys niekada neturėjo jokio fizinio ir funkcinio ryšio su kitais objektais. Visa tai patvirtina, kad statinys egzistuoja kartu su žemės sklypu ir jam priklauso, yra su juo susijęs (CK 4.13 straipsnis).
4. Sprendime nurodo, kad nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės pareiškėjo argumentas, kad statinio, kaip priklausinio, statusą pagrindžia jo nenurodymas žemės pirkimo - pardavimo sutartyje. Apeliantas mano, kad ši aplinkybė tik papildomai patvirtina statinio, kaip žemės sklypo priklausinio, statusą. Sudarydamos žemės pirkimo - pardavimo sutartį šalys statinio nelaikė savarankišku teisinių santykių objektu, nes niekas kitas, išskyrus žemės savininką, negalėtų juo naudotis. Pareiškėjui buvę sklypo savininkai perdavė Kultūros vertybių apsaugos departamento raštą, kuriame institucija neprieštarauja, kad šį objektą nuosavybės teise įgytų žemės sklypo savininkas. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau teismas, pažeisdamas CPK185 straipsnio nuostatas, jų apskritai nevertino.
5. Šiuo metu nekilnojamasis daiktas - statinys realiai egzistuoja, tačiau teisiškai tai nėra išviešinta. Pareiškėjas yra vienintelis teisėtas žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkas. Buvę žemės sklypo savininkai savo veiksmais išreiškė valią, kad statinys pereitų pareiškėjo nuosavybėn. Pagal nustatytą įstatyminį reglamentavimą egzistuojantys nekilnojamieji daiktai turi būti išviešinti, nustatytas jų savininkas, naudotojas ir kiti susiję faktai. Skundžiamas teismo sprendimas užkerta kelia aiškios teisinės situacijos sukūrimui, kurios reikalauja įstatymai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 82-83) nurodo, kad palieka teismui priimti sprendimą savo nuožiūra, tinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, kadangi Kauno rajono savivaldybei šis turtas nepriklauso, jis nėra registruotas kaip Savivaldybės nuosavybė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006-06-29 pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teisėmis įsigijo 0,4787 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra bunkeris. Bunkeris yra sudėtinė Kauno fortų sistemos elementas, statytas XIX a. pab. – XX a. pr., kurio tvarkymui reikalingos specialiosios paminklosauginės sąlygos (b. l. 18-24). Pats daiktas bei daiktinės teisės nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas tikslu įregistruoti daiktą, CPK 444 str. 2 d. 9 p. pagrindu, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statinys (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys.
Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str. 1 d.). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bunkeris neatlieka tarnaujančio daikto funkcijų, jis nėra skirtas pagrindinio daikto – žemės sklypo poreikiams tenkinti.
CK 4.253 str.1 d. nustato, kad registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Bunkeris yra kultūros paveldo objektas, esantis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, todėl pagal LR Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2004-09-28 Nr.IX-2452 5 str. administruojamas vietos savivaldybės. Pagal to paties įstatymo 11 str. 1 d. kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri yra nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Iš 2006-06-29 pirkimo-pardavimo sutarties specialių naudojimo sąlygų, žemės sklypo plano duomenų (b. l. 12, 17) matyti, kad pareiškėjo pirktame žemės sklype yra 0, 0240 ha ploto nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos, todėl atmestinas apelianto argumentai dėl nekilnojamojo objekto statuso nebuvimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog šis objektas neatlieka tarnaujančio daikto funkcijų. Pagal LR Saugomų teritorijų įstatymo, priimto 1993-11-09 Nr. I-301 ( red. 2010-12-01) 10 str. 4 d. bunkeris yra kultūros paveldo objektas, saugomų teritorijų ribos žymimos žemės kadastro žemėlapiuose ir teritorijų planavimo dokumentuose, pagal Įstatymo 11 str. paveldo objektų teritorijose draudžiama kasti, arti žemę, statyti statinius, nesusijusius su paveldo eksponavimu ar tvarkymu. Pagal šio įstatymo 31 str. 10 p. paveldo objektai ir jų teritorijų žemė gali būti valstybinė ir (ar) privati nuosavybė. Paveldo objektai gali būti perleidžiami privačion nuosavybėn tik nustačius apsaugos ir naudojimo rėžimą. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad statinio naudojimo būdas nustatomas pagal pasikeitusią žemės sklypo paskirtį ir teritorijos vaizdą, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti. Byloje nėra ginčo, kad bunkeris yra pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, žemės sklypo paskirtis – miškų ūkio. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog žemės sklypo statusas pakeistas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas kaip naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo buvęs savininkas (CK 4.48 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse yra pažymėta, kad, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla taikant atitinkamus teisės aktus (LAT 2006-05-03 nutartis Nr. 3K-3-318/2006m). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Kultūros paveldo objektų sąrašai sudaromi pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus. Kadangi statinių formavimo nekilnojamaisiais daiktais ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, tai nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymą. Aplinkybė, kad ginčo objektas nėra įtrauktas į Kauno rajono kultūros paveldo objektų sąrašą, nepaneigia aplinkybės, jog jis yra saugotinas kultūros paveldo objektas ir gali būti perleistas privačion nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais (CK 4.47 str.).
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis, kurių pagrindu pareiškėjo pareiškimas atmestas bei esant apeliacinės instancijos teismo šioje nutartyje papildomai nustatytoms aplinkybėms, todėl naikinti at keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą