Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-502-106-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-12
Bylos Nr.: 1A-502-106-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-93-1-00131-2011-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rasa Valentinienė (pirm.), Valentinas Janonis, Stasys Valužis
Nuteistasis: V. K., E. K.
Advokatai: Bronislovas Sandaras

Kategorijos

2.4Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėjas Osvaldas Briedis Baudžiamoji byla Nr. 1A-502-106-2012 Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00131-2011-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.28.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Stasio Valužio ir Valentino Janonio,sekretoriaujant Linai Andrijaitytei,dalyvaujant prokurorei Daliai Stonienei,nuteistiesiems V. K. ir E. K.,gynėjui advokatui Bronislovui Sandarui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 10 MGL įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 3 mėnesių terminą įmokai sumokėti.

E. K. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Priteista solidariai iš V. K. ir E. K. 1926,36 Lt valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista solidariai iš V. K. ir E. K. 4000 Lt L. J. ir 1500 Lt R. G. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš V. K. ir E. K. 112,6 Lt L. J. turtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš V. K. ir E. K. 296,14 Lt L. J. ir 98,32 Lt R. G. jų turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Priteista solidariai iš V. K. ir E. K. 800 Lt L. J. ir 800 Lt R. G. advokatų paslaugoms apmokėti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir E. K. nuteisti už tai, kad jie 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. 5 min., Šilalės r., Laukuvos sen., Vabalų k., vietinės reikšmės kelyje į Požerės k., apie 320 m. nuo V. K. gyvenamosios sodybos, veikdami bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, įtardami L. J., R. G., A. S., E. Š. 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. beldus į V. K. gyvenamojo namo langus, automobiliu Nissan Terrano, valst. Nr. “(duomenys neskelbtini)”, priklausančiu V. K., privažiavo prie vieno einančio keliu L. J., nes kartu ėję R. G., A. S., E. Š., pamatę atvažiuojantį automobilį, pabėgo, V. K., E. K. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo - išlipo iš automobilio, šaukė ant L. J., reikalavo pasakyti, kas beldė į langus, šiam neatsakius, E. K. tyčia sudavė vieną kartą rankos kumščiu L. J. į galvos kairę pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo, po to, visi trys sulipo atgal į automobilį ir nuvažiavo, tačiau netrukus, po kelių minučių, tuo pačiu automobiliu vėl sugrįžo prie tuo pačiu keliu einančių L. J., R. G., A. S., E. Š., apie 595 m. nuo V. K. gyvenamosios sodybos, visi trys išlipo iš automobilio, E. K. kartu su V. K. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, laikydami rankose lazdas, šaukė, reikalavo prisipažinti, kuris iš jų beldė į langus, o šiems neatsakius, visi trys kartu bendrai tyčia sudavė: L. J. su lazdomis du kartus į abejas kojas, R. G. su lazda vieną kartą į galvą, vieną kartą į kairę koją, A. S. su lazda vieną kartą į dešinę koją, vieną kartą į dešinę ranką, vieną kartą į dešinę alkūnę, vieną kartą į nugarą, koja įspyrė vieną kartą į lytinius organus ir koja įspyrė vieną kartą į sėdmenis, E. Š. su lazda vieną kartą į dešinę koją, vieną kartą per abiejų kojų kelius ir vieną kartą į kairįjį šoną. Po to, V. K. E. K. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, laikydami lazdas rankose, liepė L. J., R. G., A. S., E. Š. lipti į automobilį, o šiems nepaklusus, prievarta, panaudodami fizinę jėgą, prieš jų valią, įsodino R. G., A. S. ir E. Š. į automobilio Nissan Terrano, valst. Nr. “(duomenys neskelbtini)”, saloną, o L. J. patalpino į minėto automobilio bagažinę ir parsivežė į V. K. sodybos kiemą, esantį Šilalės r., Laukuvos sen., Vabalų k., kur atidarė automobilio dureles, liepė išlipti R. G., kurio kamantinėjo, reikalavo pasakyti, kas beldė į langus, o pastarajam nepasakius, tyrimo metu nenustatytas asmuo tyčia rankos kumščiu vieną kartą sudavė R. G. į krūtinę, po ko R. G. jėga įsodino atgal į automobilį. Tada iš automobilio išlaipino E. Š., kamantinėjo, reikalavo pasakyti, kas beldė į langus, o pastarajam nepasakius, įsodino atgal į automobilį. Tik tada, apie 4 val. 23 min., V. K. telefonu pranešė Tauragės apskrities VPK Šilalės r. policijos komisariatui apie galimai padarytą teisės pažeidimą, laikė automobilyje uždarę L. J., R. G., A. S., E. Š. iki maždaug 4 val. 44 min., neleisdami išlipti, kol atvyko policijos pareigūnai, taip neteisėtai atėmė jiems laisvę, padarė nukentėjusiesiems L. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, R. G. ir E. Š. nežymius sveikatos sutrikdymus, o A. S. sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu padarė didelės žalos R. G., L. J., A. S. ir E. Š. asmens bei laisvės neliečiamumo teisėms, numatytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 ir 21 straipsniuose

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu V. K. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Nurodo, kad jis ir jo sūnus E. K. yra nuteisti nepagrįstai ir neteisėtai, nes nepadarė jiems inkriminuoto nusikaltimo. Jų veiksmai prieš nukentėjusiuosius L. J., R. G., A. S., E. Š. buvo teisėti. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nustatyta, kad A. S. ir E. Š. 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. stipriai sudavė į jo gyvenamojo namo langus. Taip pat buvo suduota stipriai ir į jo sūnaus gyvenamojo namo palangę. Jam sunku tiksliai nurodyti, kiek kartų buvo suduota į langą, palangę, tačiau iš E. Š., A. S., R. G. parodymų akivaizdu, kad buvo suduota ne po vieną kartą ir ne į vieno gyvenamojo namo langą ir palangę. Tokius nukentėjusiųjų veiksmus traktuoja kaip nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio l dalyje. Atliekant tokius veiksmus naktį, kai jo ir sūnaus šeima miegojo, jų tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, kuri pasireiškė įžūliu elgesiu ir patyčiomis. Tai buvo padaryta ne iš asmeniškų, o iš chuliganiškų paskatų. Tokie nukentėjusiųjų veiksmai atlikti viešoje vietoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė dviejų šeimų poilsį. Dėl tokių veiksmų jo ir sūnaus šeimos patyrė stresą, išgąstį. Todėl jis ir sūnus E. K. nutarė sulaikyti nusikaltėlius. Jeigu nebūtų sulaikę jų, akivaizdu, kad L. J., R. G., A. S., E. Š. nebūtų buvę demaskuoti.

Žemesnės instancijos teismas

BK 29 straipsnyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis..., neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą..., jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Jis ir sūnus sulaikė nurodytus asmenis, kurie padarė nusikaltimą, norėdami ne savivaldžiauti, o turėdami tikslą nusikaltusius asmenis perduoti teisėsaugos institucijoms, tuo pačiu atimdami galimybę jiems daryti naujas nusikalstamas veikas.

Taip pat teigia, kad sulaikydami aukščiau nurodytus asmenis nei jis, nei jo sūnus E. K. tokio fizinio smurto, koks nurodytas nuosprendyje, jų atžvilgiu nenaudojo. Taip pat teigia, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys aktyviai bandė išvengti sulaikymo, visi buvo neblaivūs ir aršūs, bandant juos sulaikyti ir įsodinti į automobilį, V. G. E. K. sužalojo dešinę plaštaką.

Pažymi, jog prieš sulaikydami L. J., R. G., A. S., E. Š., bandė išsiaiškinti su jais, kurie iš jų konkrečiai beldė į jo ir E. K. namų langus. Jie kategoriškai neigė tai padarę. Savo kaltę neigė ir jų kieme policijos pareigūnų E. Auksoriaus ir A. Mikalausko bei tėvų akivaizdoje. Kadangi buvo įsitikinę, kad tik šie jaunuoliai padarė nusikalstamą veiką, todėl visus keturis ir sulaikė. Jeigu būtų pripažinę, kad jo ir E. K. namų langus beldė tik A. S. ir E. Š., be abejo L. J. ir R. G. nebūtų sulaikę.

Apelianto įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas buvo ydingas, nes visas dėmesys ir pastangos buvo koncentruojamos į jo ir sūnaus E. K. tariamą savavaldžiavimą šitų jaunuolių atžvilgiu, tačiau visiškai nebuvo atliekamas tyrimas dėl jų padarytos nusikalstamos veikos prieš juos. Nors buvo jo pareiškimas patraukti atsakomybėn nusikaltusius asmenis, tačiau dėl to nebuvo atliekamas joks ikiteisminis tyrimas, nėra byloje įvykio vietos apžiūros protokolo, nebuvo apklaustas ir kaimynas, kuriam nukentėjusieji taip pat trankė langus. Po kelių dienų, t.y. 2011 m. balandžio 4 d., A. S. ir E. Š. buvo nubausti administracine tvarka pagal ATPK 174 straipsnį vieno šimto litų bauda, o L. J. ir R. G. - pagal ATPK 178 straipsnį.

ATPK 174 straipsnyje nurodyta, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų veiksmai, kurie buvo padaryti jo nurodytu atveju neapima nedidelio chuliganizmo objektyvinės pusės požymių, o yra BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai įvertino šitų keturių jaunuolių veiksmus, sutikdamas su kaltinimu, kad jie padarė administracinį nusižengimą, todėl jų nebuvo įstatyminio pagrindo sulaikyti, o sulaikyti galima, kai padaroma nusikalstama veika. Su tokiais teismo argumentais nesutinka. Tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teismas juridiškai įvertino veiksmus, teigdami, kad A. S., E. Š. padarė administracinį nusižengimą, numatyta ATPK 174 straipsnyje, tačiau nei jis, nei E. K. sulaikymo momentu tokių juridinių plonybių nežinojo, o buvo tvirtai įsitikinę, kad visi keturi jaunuoliai įvykdė jų atžvilgiu nusikalstamą veiką ir todėl jie, kaip piliečiai, privalėjo juos sulaikyti ir perduoti teisėsaugai. Mano, kad atliko savo pilietinę pareigą.

Teigia, kad tarkim jis ir jo sūnus E. K. klydo manydami, kad sulaikomieji yra padarę ne nusikalstamą veiką, o administracinį nusižengimą, tokiu atveju nebūtų nei jo, nei E. K. kaltės, kadangi jie negalėjo bei neturėjo to suvokti. Tarkim, kad jis ir E. K. nesuvokė, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, jog daro klaidą: tokiu atveju atsakytų už nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo tik pagal atsiradusius padarinius. Visais atvejais jo ir E. K. veiksmai negalėtų būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį.

Teigia, kad teismas šioje byloje įrodymus vertino šališkai, teismui įrodomąją vertę turėjo tik nukentėjusiųjų parodymai, nes teismas jais tiki. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymais besąlygiškai negalima tikėti, nes jie duoti neteisingus parodymus yra suinteresuoti, lygiai taip pat suinteresuoti tokių parodymų davimu yra ir jų įstatyminiai atstovai. Nukentėjusiųjų įstatyminiai atstovai patys betarpiškai jų vaikų sulaikymo aplinkybių nematė, o aiškina tik tai, ką nukentėjusieji jiems pasakojo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų atstovai aiškino vienaip, o teismo metu jų parodymai skyrėsi. Teisme V. J., L. G., I. S. dalyvavo kaip nukentėjusiųjų atstovės, tačiau kartu buvo apklaustos ir kaip liudytojos, prieš tai girdėjusios savo vaikų parodymus. Todėl įstatyminės atstovės savo parodymus galėjo suderinti su nukentėjusiųjų parodymais.

Apelianto nuomone, kad nukentėjusiųjų parodymais negalima tikėti patvirtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nukentėjusieji tvirtino, kad jų sulaikymo metu dalyvavo ir trečias asmuo, nors iš tiesų jaunuolius sulaikė jis ir jo sūnus E. K., jokio trečiojo asmens nebuvo. Šį faktą E. Š. patvirtino akistatų metu. Tokie E. Š. teisingi parodymai nebuvo naudingi kaltinimui, todėl E. Š. po akistatų su juo ir E. K. buvo papildomai apklaustas tyrėjos. Šios papildomos apklausos metu jis vėl pradėjo teigti, kad jų sulaikymo metu buvo ir trečias asmuo. Akivaizdu, kad E. Š. parodymai buvo esmingai prieštaringi kitų dviejų nukentėjusiųjų parodymams apie svarbią aplinkybę, tačiau teismas nuosprendyje apie tai nutylėjo.

Daro išvadą, kad nukentėjusieji būdami neblaivūs galėjo ir patys susižaloti griuvinėdami, taip pat galėjo ir susimušti su kitais vaikinais. Nustatyta, kad jie girtavo degalinėje, ten vienu metu buvo atvykęs net policijos pareigūnų ekipažas. Be to, galėjo susižaloti ir griuvinėdami, kai bėgo slėptis į krūmus, tai akivaizdu ir iš specialisto išvados G122/11 (11).

Šalies argumentai

Apeliantų nuomone kritiškai turi būti vertintini ir nukentėjusiųjų teiginiai, kad jis ir E. K. juos mušė lazdomis. Taip pat nukentėjusieji nurodė, kad lazdos, kastuvų kotai buvo apvynioti mėlynos spalvos izoliacija. Beje, nukentėjusieji iš pateiktų atpažinti lazdų nė vienos lazdos neatpažino. Teigia, kad atpažinti ir negalėjo, kadangi nei su lazdomis, nei su kastuvų kotais jie sulaikymo metu nebuvo mušami. Jeigu jiems ir būtų buvę suduota lazdomis, tai pastarieji nebūtų galėję pastebėti, kad vadinamų lazdų ar kastuvų kotai buvo apvynioti mėlynos spalvos izoliacija, nes sulaikymo vietoje buvo visiškai tamsu, be to nukentėjusieji buvo neblaivūs. Daro išvadą, kad apie lazdas ar kastuvų kotus su apvyniota izoliacija jie prakalbo tik tada, kai tokius daiktus jie pamatė policijoje.

Apeliaciniu skundu E. K. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Pažymėtina, jog E. K. apeliaciniame skunde pateikia iš esmės tas pačias aplinkybes ir motyvus kaip ir V. K. apeliaciniame skunde, todėl teismas jų nekartoja.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis R. G. prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, objektyvus ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir tinkamai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus, teisingai ir objektyviai juos įvertinus, teisingai pritaikius materialines ir procesines teisės normas, teisingai paskyrus nuteistiesiems bausmes.

Nuteistieji V. ir E. K. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniuose skunduose, savo kaltę neigia. Tokie V. ir E. K. parodymai ir apeliacija yra tik jų pasirinkta gynybos taktika, nes jie bet kokiu būdu siekia išvengti pelnytos, tik gal kiek per švelnios, bausmės už jų pačių padarytus nusikalstamus veiksmus prieš jį.

Teigia, kad labai skaudu vėl prisiminti 2011 m. kovo 27 d. nakties įvykius, kuomet be jokios jo kaltės buvo nuteistųjų V. K., jo sūnaus E. K. ir dar vieno nenustatyto asmens užpultas ir žiauriai sumuštas. Dėl šio nusikaltimo dar iki šiol savyje jaučia atitinkamą įtampą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus. Be abejo, teisme girdėdamas tik V. ir E. K. melagystes, išsisukinėjimus nuo atsakomybės ir slėpimą dar trečio asmens, kuris kartu su nuteistaisiais dalyvavo užpuolant ir sumušant jį, buvo pasipiktinęs šio teismo paskelbtu, jo požiūriu, gana švelniu nuosprendžiu nuteistiesiems. Vienok, būdamas taikaus būdo, šio nuosprendžio neskundė, nes manė, kad nuteistieji K. ir E. K. būdami šio teismo apkaltinti supras savo kaltumą, apsiramins ir padarys atitinkamas išvadas. Tačiau, susipažinęs su šių asmenų identiškais apeliaciniais skundais suprato, kad jis šiuo klausimu klydo. Jam, tiesiog, sunkiai yra suvokiama, kaip gali šie asmenys taip įžūliai ir sąmoningai meluoti, neigti teismo nustatytą tiesą ir kitas aplinkybes, susijusias su padarytu nusikaltimu.

Niekaip negali sutikti ir tuo pačiu suprasti, kaip V. ir E. K. savo apeliaciniuose skunduose gali tvirtinti tai, kad jų veiksmai prieš jį buvo teisėti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme yra aiškiai konstatuota, kad jis, nepadarydamas jokio nusižengimo ar nusikalstamų veiksmų prieš V. ir E. K., eidamas į namus, be jokio teisėto pagrindo, pastarųjų asmenų buvo užpultas, sumuštas ir prieš savo valią - prievarta įgrūstas į automobilį. Be jokios abejonės reikėtų vertinti kritiškai šiuos V. ir E. K. teiginius ir ne vien dėlto, kad jie iki šio laiko sąmoningai slepia trečiojo asmens dalyvavimą šiame nusikaltime asmenybę, bet ir todėl, kad šie asmenys sąmoningai bando suklaidinti teismą, jog jis prieš juos įvykdė nusikalstamus veiksmus.

Nuteistieji V. ir E. K. savo apeliaciniuose skunduose, neaišku ar tyčia klaidindami teismą, ar neįsigilinę į nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, ar tik siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės pabrėžtinai tvirtina, kad jie prieš jį nusikalstamų veiksmų neatliko, o tik sulaikydami jį tariamai atliko pilietinę pareigą. Tai netiesa, nes šias aplinkybes argumentuotai, pagrįstai ir besąlygiškai paneigė šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikę policijos pareigūnai ir tai buvo patvirtinta teisminio bylos nagrinėjimo (proceso) metu. V. K. ir E. K. Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu yra nuteisti pagrįstai, jiems yra paskirtos teisingos bausmės ir jos atitinka nusikalstamų veikų pobūdį bei nuteistųjų asmenybes.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistųjų apeliacinius skundus, nukentėjusysis L. J. prašo teismo apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos teisingai ir objektyviai įvertino, aptarė ir dėl kiekvieno iš jų pasisakė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra juridinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad tiek V. K., tiek ir E. K. veiksmai prieš jį ir kitus asmenis buvo teisėti. Apeliantų abejonės, kad jis 2011 m. kovo 27 d. galėjo būti sužalotas ne jų, o kitų asmenų yra niekuo nepagrįsti. Priešingai, teisminio bylos nagrinėjimo metu akivaizdžiai ir nedviprasmiškai buvo pasisakyta, kad teismas aptardamas įrodymų visumą patikimai nustatė, kad smurtą prieš jį, jo sulaikymo metu, panaudojo ir jį sužalojo kaltinamieji V. ir E. K. veikdami bendrai su nenustatytu asmeniu. Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendyje aiškiai konstatuojama, kad teismas tiki jo parodymais, nes jie yra nuoseklūs ir papildantys vienas kitą, kuriuos patvirtina kiti byloje apklausti liudytojai ir kitos teismo metu nustatytos faktinės aplinkybės. Teismas teisingai konstatavo ir tai, kad kaltinamieji V. K. ir E. K. negalėjo paaiškinti iš kur atsirado sužalojimai pas jį, nors abu pripažįsta, kad sulaikė jį ir parsivežė į kiemą, kad kieme skundėsi sumušimu ir, kad tokie jų parodymai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl teismas jais netiki. Ir tai yra tiesa, kurią galima pagrįsti dar ir tuo, kad abu apeliantai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, neatviri ir, netgi įžūlūs. Abu tyčia ir sąmoningai slėpė trečiojo, dar nenustatyto, asmens anketinius duomenis, kuris kartu su jais taip pat dalyvavo šiame nusikaltime.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl objektyvumo, dar kartą turi nurodyti, kad jis 2011 m. kovo 27 d. nuteistųjų V. ir E. K. buvo užpultas, sumuštas, jėga patalpintas į automobilį ir perduotas policijai nepagrįstai, neteisėtai ir tai buvo padaryta tik akivaizdžiais ir sąmoningais šių asmenų nusikalstamais veiksmais. Abu apeliantai teigdami, kad jį ir kitus asmenis sulaikė todėl, kad abu privalėjo atlikti pilietinę pareigą yra ne kas kita, kaip ciniškais melas ir ne tik prieš juos, bet ir gerbiamą teismą.

Išryškėjus tokiai nuteistųjų taktikai, belieka apgailestauti, kad per teismo nustatytą laiką jis neapskundė dabar, jo nuomone, pernelyg švelnaus neįsiteisėjusio šio Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio. Be to, kuomet jis dėl apeliantų nusikalstamų veiksmų ilgą laiką buvo be sąmonės, be jokios kaltės stipriai sumuštas ir kentėjo didžiulius skausmus, dešimt dienų gulėjo ligoninėje, patyrė ir dabar dar patiria atitinkamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir išlikusius kai kuriuos sveikatos pakitimus ir, kada visa tai teismas įvertinta tik 4000 litų neturtine žala, akivaizdu, jog tokia ženkliai sumažinta ir pinigine išraiška teismo pripažinta jo patirta žala neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų.

Apeliantai V. ir E. K. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde, savo kaltę neigia. Tokie šių abiejų asmenų parodymai yra tik jų pasirinkta gynybos taktika, nes šie asmenys siekia ne teisingumo, o tik vieno vienintelio tikslo- išvengti pelnytos bausmės už nenuginčijamai jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. V. K. ir E. K. Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu yra nuteisti pagrįstai, jiems yra paskirtos teisingos bausmės, kurios atitinka jų nusikalstamų veikų pobūdį ir nuteistųjų asmenybes.

Nuteistieji E. K. , V. K. ir jų gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl kaltės

Iš teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų, tarp jų – nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadų ir kitų duomenų, matyti, kad įvykio metu, t. y. 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. 5 min., V. K. ir E. K. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu norėdami išaiškinti ir nustatyti asmenis, galimai padariusius administracinį teisės pažeidimą, sulaikydami suvaržė L. J., R. G. ir E. Š., A. S. laisvę, bei smurtiniais veiksmais padarė L. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, R. G. ir E. Š. nežymius sveikatos sutrikdymus, o A. S. sukėlė fizinį skausmą.

Apeliantai teigia, kad jie fizinio smurto, koks nurodytas nuosprendyje, prieš nukentėjusiuosius nenaudojo. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai išanalizavęs ir bešališkai ištyręs bylos esmines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji E. K. ir V. K. neteisėtai sulaikydami nukentėjusiuosius, naudojo prieš juos smurtą.

Apklausiamas teisme nukentėjusysis L. J. parodė, jog 2011 m. kovo 26 d. atvyko į šokius Laukuvoje. 2011 m. kovo 27 d. apie 2 valandą ėjo į degalinę, ten gėrė alkoholinius gėrimus, o 3 val. ėjo namo. Einant A. S. ir E. Š. kažkur nubėgo, po kiek laiko išgirdo barškinimą, 2 – 3 kartus. Po bildesio A. S. ir E. Š. parbėgo. Po to, pamatė atvažiuojančią mašiną ir visi draugai pasislėpė. Kadangi jis nieko nebuvo padaręs, todėl jis nesislėpė. Atsisukęs į automobilio šviesas pajuto smūgį kumščiu į galvos kairę pusę nuo kurio parkrito ant žemės be sąmonės. Draugams jį pakėlus, ėjo toliau. Privažiavo mašina, iš kurios išlipo E. K., V. K. ir dar vienas asmuo, pradėjo šaukti kas beldė į langus. Su lazda sudavė jam per kojas, taip pat matė kaip A. Š. sudavė per kojas. Paskiau V. K. jį nusivedė prie bagažinės ir jėga įlaipino į bagažinę (t. 3, b. l. 72-76). Nukentėjusysis R. G. parodė, jog 2011 m. kovo 27 d. po šokių nuėjo į degalinę, ten gėrė alkoholinius gėrimus ir apie 3 val. ėjo namo. A. S. ir E. Š. pabeldė į langus 2 – 3 sykius. Po to, pamatė, kad iš to kiemo, kur A. S. ir E. Š. pabeldė į langus, išvažiavo automobilis, todėl jie pasislėpė, išskyrus L. J.. Privažiavo džipas ir iš jo išlipęs E. K. sudavė L. J. į veidą. Vėliau jis pribėgo prie L. J. ir jį pakėlė. Ėjo toliau ir privažiavo mašina iš kurios išlipo E. K., V. K. ir dar vienas asmuo. V. K. trenkė pagaliu per galvą. Nepažįstamas asmuo trenkė pagaliu į kairės kojos blauzdą. Matė, kaip mušė E. Š. su pagaliu, matė, kaip E. S. E. K. spyrė į tarpkojį. Juos visus per prievartą sugrudo į automobilį. Važiavo į K. sodybą. Po to, jį buvo išlaipinę, klausinėjo kas beldė į langus, o jam pasakius, kad nesakys, nepažįstamas vyriškis trenkė kumščiu vieną kartą į krūtinę (t. 3, b. l. 76-79). Nukentėjusysis A. S. parodė, kad 2011 m. kovo 26 d. buvo šokiuose, po šokių nuėjo į degalinę, ten gėrė alkoholinius gėrimus ir 3 val. ėjo namo. Su E. Š. pabeldė į V. K. langą, 2 – 3 kartus. Pamatė atvažiuojantį automobilį, todėl jis, R. G. ir E. Š. pabėgo. Mašina sustojo prie L. J., tada išlipo 3 vyrai ir trenkė L. J. į veidą. Mašinai nuvažiavus, jie ėjo toliau. Paėjus apie 200 metrų iš priekio atvažiavo mašina, išlipo trys vyrai su lazdomis, pradėjo juos mušti. Liepė lipti į automobilį. R. G. iš galvos bėgo kraujas. Juos nuvežė į K. sodybą. Iš automobilio išvedė R. G., matė kaip jam trenkė į pilvą (t. 3, b. l. 79-82). Nukentėjusysis E. Š. parodė, kad 2011 m. kovo 26 d. su L. J. ir A. S. atvyko į šokius ir ten susitiko su R. G.. Apie 1 val. ėjo į degalinę, ten vartojo alkoholinius gėrimus ir 3 val. ėjo namo. Eidamas sugalvojo pabelsti į langus. Kartu su A. S. pabeldė į langus ir ėjo toliau namo. Eidami namo pamatė atvažiuojantį automobilį, todėl visi bėgo slėptis, išskyrus L. J.. Kai jis grįžo ant kelio jau buvo L. J., A. S. ir R. G.. Matė, jog L. J. veidas sutinęs. Nuėjus apie 100 m. pamatė iš priekio atvažiuojantį automobilį. Mašina sustojo ir išlipo 3 vyrai, iš kurių du turėjo lazdas. Du kartus jam sudavė per kojas. Po to, kai lipo į mašina gavo per ranką ir šoną. Matė, kaip R. G. sudavė per galvą. A. S. spyrė į tarpkojį ir užpakalį. Po to, prievarta susodinę į automobilį, parvežė į V. K. sodybos kiemą. Iš automobilio išlaipino R. G., matė kaip jam trenkė į krūtinę (t. 3, b. l. 82-84).

Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina byloje esančios specialistų išvados. Iš specialisto išvadų Nr. G 192/11(11) ir Nr. G 321/11(11) matyti, kad nukentėjusiajam L. J. padaryti šie sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, dešinės blauzdos sumušimas, nuskeltas apatinis kairės pusės iltinis dantis, dėl ko jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 55, 87-88). Iš specialisto išvados Nr. G 107/11(11) matyti, kad R. G. padaryti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas dešinėje momenkaulio pusėje ir poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, dėl ko jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. t. 1. b. l. 112). Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 122/11(11) matyti, kad E. Š. padaryti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai abiejuose keliuose, dėl ko jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 153). Nors iš specialisto išvados G117/11 (11) matyti, kad sužalojimų A. S. nenustatyta, tačiau neabejojama, kad dėl nuteistųjų smurto veiksmų nukentėjusysis A. S. patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 137).

Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojų parodymai.

Policijos pareigūnai E. Auksorius ir A. Mikalauskas teisme parodė, kad 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. 20 min., buvo gautas pranešimas, kad Laukuvoje išdaužyti V. K. namo langai. Nuvykus paaiškėjo, kad langai išdaužti nebuvo. V. K. paaiškino, kad jis su sūnumi sulaikė jaunuolius trankiusius langus. Trys jaunuoliai buvo mašinos salone, o vienas bagažinėje. Vaikinai sakė, kad buvo sumušti ir parvežti į kiemą. Vienas vaikinas šlubavo. L. J. sakė, kad jam nuskeltas dantis. Matė, kad jam patinęs veidas, kiti sakė, kad sumuštos kojos (t. 3, 84-86, 87-88). Liudytoja V. J. parodė, kad sūnus grįžo su pareigūnais, pamatė, kad sūnui sužalota akis. L. J. sakė, kad jį sumušė trys nepažįstami vyrai. Rodė, kad daužė galvą, nuskėlė dantį ir sumušė kojas (t. 3, b. l. 89-90). R. G. parodė, jog 2011 m. kovo 27 d. paskambino V. K., kuris jai pasakė, kad jos sūnus daužė jo namo langus. Kai nuvyko jau buvo atvykusi policija. Matė, kad sūnui prakirsta galva, o jis sakė, kad jį sumušė E., V. K.. Matė L. J. sumuštu veidu, A. S. jai sakė, kad kojos sudaužytos (t. 3, b. l. 91-92). I. S. parodė, jog 2011 m. kovo 27 val. apie 6 val. grįžo sūnus A. S., kartu buvo pareigūnai. Kai išvyko pareigūnai sūnus paaiškino, kad eidami namo pabeldė į langą, tada juos vijosi su džipu ir primušė lazdomis (t. 3, b. l. 92).

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji būtų buvę sužaloti kitomis, nei jie patys nurodo, aplinkybėmis, kurias visiškai patvirtina ir aptarti įrodymai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų buvę suinteresuoti nuteistuosius apkalbėti.

Bylos duomenimis neabejotinai įrodyta ir tai, kad apeliantai V. K. ir E. K. neteisėtai atėmė nukentėjusiems laisvę. Iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad V. K. ir E. K. iš esmės neneigia, kad sulaikė nukentėjusiuosius ir atėmė jiems laisvę, bet teigia, kad tokie jų veiksmai buvo teisėti, kadangi jie nukentėjusiųjų veiksmus traktavo kaip nusikaltimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinių skundų motyvais.

BK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, padaro turtinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi pagal BK 29 straipsnį gali būti sulaikytas tik asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Vadinasi, pagal minėtą BK straipsnį negalima įstatymo leidžiamos daryti žalos sulaikant asmenį, padariusį kitokį teisės pažeidimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad E. Š. ir A. S. beldė į V. K. gyvenamojo namo langus. Šios aplinkybės neginčija nei E. Š., nei A. S. nei kartu buvę kiti nukentėjusieji R. G., L. J..

BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. Tuo tarpu ATPK 174 straipsnyje nustatyta, kad: „Nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį...”. Iš to matyti, kad BK 284 straipsnio 1 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos apibūdintos panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtai apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra (kasacinė nutartis Nr. 2K-248/2008). Todėl atribojant, reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant BK 284 straipsnyje ir ATPK 174 straipsnyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinė byla Nr. 2K-178/2005). Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų elgesys: beldimas į langus, nekėlė jokio pavojaus V. ir E. K. ar jų artimųjų sveikatai ir būsto neliečiamumui. Padaryta veika, A. S. ir E. Š. beldimas į V. K. gyvenamojo namo langus, pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nėra tiek pavojinga, jog būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė todėl tokius veiksmus traktuoti kaip nusikaltimą nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. ir E. Š. veiksmų visuma sudaro administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnio, sudėtį, o ne nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad E. ir V. K. neteisingai vertino situaciją nešalina jų atsakomybės. Pažymėtina, jog sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis 2K-666/2007). Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiems bandant sakyti, jog nieko nedaužė, prieš juos buvo vartojamas smurtas, jie buvo bauginami ir prievarta sodinami į automobilį, jame laikomi ir po vieną tardomi. Pažymėtina ir tai, kad apie galimai padarytą pažeidimą V. ir E. K. nepranešė policijai, o tik panaudoję fizinį smurtą, neteisėtai atėmę laisvę bei parsivežę į savo kiemą nukentusiuosius, juos tam tikrą laiką tardę, tik po to iškvietė policijos pareigūnus. Tokie veiksmai, kai iš esmės dėl vaikiškos išdaigos, kai praeidami nepilnamečiai pabeldė į langus, buvo vartojamas prieš juos smurtas, padaryti kūno sužalojimai, atimta laisvė, negali būti laikomi teisėti, o nuteistųjų teiginiai, kad jų veika prieš nukentėjusiuosius turėtų būti vertinama kaip asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, sulaikymas, nėra pagrįsti.

Apeliantai teigia, kad nukentėjusieji aktyviai bandė išvengti sulaikymo, visi buvo neblaivūs ir aršūs, bandant juos sulaikyti ir įsodinti į automobilį, V. G. E. K. sužalojo dešinę plaštaką. Teigia, kad jeigu būtų pripažinę, kad langus trankė tik A. S. ir E. Š., L. J. ir R. G. nebūtų sulaikę.

Kolegija pabrėžia, kad niekam negali būti suvaržoma laisvė, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Kadangi nukentėjusieji buvo sulaikomi neteisėtai, jie turėjo teisė priešintis.

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas buvo ydingas, visiškai nebuvo atliekamas tyrimas dėl nukentėjusiųjų padarytos nusikalstamos veikos prieš juos. Kaip jau nutartyje konstatuota, A. S. ir E. Š. veiksmų visuma sudarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnio, sudėtį, o ne nusikaltimo sudėtį, todėl pagrįstai ikiteisminis tyrimas dėl jų veiksmų nebuvo atliekamas. Pažymėtina, kad E. Š. ir A. S. už beldimą į V. K. gyvenamojo namo langus, buvo nubausti administracine tvarka (t. 2, b. l. 63, 80).

Apeliantų manymu, liudytojų V. J., L. G., I. S. parodymais teismas negalėjo vadovautis sprendžiant jų kaltės klausimą, nes šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantų pozicija, kad vien asmeninių sąsajų su nukentėjusiaisiais buvimas šių asmenų parodymų nedaro savaime nepatikimais. Byloje nėra duomenų, kurie neginčytinai paneigtų šių proceso dalyvių parodymų objektyvumą. Taip pat nenustatyta, jog minėtos liudytojos būtų turėjusios kokių piktumų nuteistųjų atžvilgiu, konfliktų, ar būtų kitų priežasčių apkalbėti juos. Aukščiau paminėtos liudytojos, nors pačios tiesiogiai įvykio ir nematė, tačiau matė nukentėjusiuosius po įvykio, matė jiems padarytus sužalojimus ir jų parodymai visiškai sutampa tiek su nukentėjusiųjų parodymais, tiek su specialisto išvada, tiek tarpusavyje. Liudytojų parodymai, priešingai nei teigia apeliantai, yra nuoseklūs bei neprieštaringi, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Apeliantai nurodo, kad E. Š. parodymai buvo esmingai prieštaringi kitų dviejų nukentėjusiųjų parodymams, nes jis akistatos metu parodė, kad sulaikymo metu dalyvavo tik jie du, o papildomos apklausos metu pakeitė parodymus, tačiau teismas nuosprendyje apie tai nutylėjo.

Iš akistatų tarp E. Š. ir E. K., V. K. 2011 m. liepos 21 d. protokolų matyti, kad nukentėjusysis E. Š. parodė, kad iš automobilio išlipo du asmenys, E. ir V. K. (t. 2, b. l. 103, 153-154). Tačiau tiek pirmos apklausos metu 2011 m. balandžio 5 d., tiek papildomos apklausos metu 2011 m. rugsėjo 21 d., tiek ir apklausiamas teisme parodė, kad sulaikymo metu dalyvavo trys asmenys. Be to, papildomos apklausos metu paaiškino, kad labai jaudinosi, dėl to sakydamas kai kuriuos faktus susipainiojo (t. 1, b. l. 140, 142-143, t. 3, b. l. 82). Akivaizdu, kad nukentėjusysis E. Š. akistatos metu nurodydamas tam tikras įvykio aplinkybes galėjo sąžiningai klysti, todėl vien tas faktas, kad akistatos metu su nuteistaisiais jis parodė, kad juos sulaikė tik E. ir V. K., nedaro jo parodymų nepatikimų ir neverčia abejoti kitų nukentėjusiųjų parodymais.

Deklaratyvus apeliantų teiginiai, kad nukentėjusieji būdami neblaivūs galėjo ir patys susižaloti griuvinėdami, taip pat galėjo ir susimušti su kitais vaikinais. Iš byloje esančių asmens blaivumo testų matyti, kad R. G. nustatytas lengvas girtumo laipsnis, t.y. 0,62 promilės (t. 2, b. l. 31), L. J. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, t.y. 1,52 promilės (t. 2, b. l. 39), A, S. nustatytas lengvas girtumo laipsnis, t.y. 0,8 promilės (t. 2, b. l. 55), duomenų apie E. Š. neblaivumą byloje nėra. Specialisto išvadoje Nr. G192/11 (11) nustatyta, kad L. J. sužalojimai padaryti suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda ar kitas daiktas turintis panašias savybes (t. 1, b. l. 55). Specialisto išvadoje Nr. G107/11 (11) nustatyta, kad R. G. sužalojimai padaryti suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda (t. 1, b. l. 112). Specialisto išvadoje Nr. G122/11 (11) nustatyta, kad E. Š. sužalojimai padaryti suduodant kietu buku daiktu, lazda arba atsitrenkiant į tokius daiktus (t. 1, b. l. 153). Kolegija, atsižvelgdama į padarytų sužalojimų pobūdį, bei nustatytus nukentėjusiųjų girtumo laipsnius, daro išvadą, kad patys jie negalėjo taip susižaloti. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. G., L. J., A. S. ir E. Š. būtų susimušė su kitais vaikinais. Apeliantų argumentai, kad nukentėjusieji galėjo susižaloti ar būti sužaloti vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantai nepragrįstai teigia, jog kritiškai turi būti vertinami ir nukentėjusiųjų teiginiai, kad juos mušė lazdomis.

Nukentėjusysis R. G. pirmos apklausos metu 2011 m. kovo 28 d. parodė, kad lazdas turėjo visi trys vyriškiai, tik nepamena kuris turėjo lazdą su izoliacija (t. 1, b. l. 100). Nukentėjusysis A. S. pirmos apklausos metu 2011 m. balandžio 4 d. parodė, kad juos mušė lazdomis (t. 1, 125). Nukentėjusysis E. Š. pirmojoje apklausoje 2011 m. balandžio 4 d. parodė, kad vyriškiai iš automobilio išlipo su kažkokiomis lazdomis, kiek suprato tai buvo kastuvų kotai, tik apvynioti izoliacijomis (t. 1, b. l. 140). Iš šių ir vėliau duotų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad sulaikymo metu lazdos buvo naudojamos. Tai patvirtina ir aukščiau minėtos specialistų išvados, kuriuose teigiama, kad nukentėjusiesiems sužalojimai galėjo būti padaryti lazdomis. Be to, iš byloje esančio kratos protokolo matyti, kad 2011 m. balandžio 7 d. kratos metu rastos ir paimtos 7 lazdos (t. 2, b. l. 15-16). Todėl nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad apie lazdas su apvyniota izoliacija nukentėjusieji prakalbo tik jas pamatę policijoje, nes kaip matyti nukentėjusieji R. G. ir E. Š. jau pirmą kartą apklausiami paminėjo, kad kai kurios lazdos buvo apvyniotos izoliacija.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė teisingai. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų, tarp jų – nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadų ir kitų duomenų, matyti, kad įvykio metu, t. y. 2011 m. kovo 27 d. apie 4 val. 5 min., V. K. ir E. K. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, siekdami išaiškinti ir nustatyti asmenis, galimai padariusius administracinį teisės pažeidimą, panaudodami fizinį smurtą sulaikydami ir suvaržydami L. J., R. G. ir E. Š., A. S. laisvę, smurtiniais veiksmais padarė L. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, R. G. ir E. Š. nežymius sveikatos sutrikdymus, o A. S. sukėlė fizinį skausmą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, būtina sąlyga veikos kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų dalyvis turi būti susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu atsiranda reikalavimo teisė. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Tais atvejais, kai savavaldžiavimui būdingos kaltės dėl tariamos teisės vykdymo nėra, veika turi būti kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius (kasacinės nutartys 2K-509/2008, 2K-65/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nukentėjusieji nebuvo pažįstami su nuteistaisiais, jokių įsipareigojimų neturėjo ir negalėjo turėti, nes tarp jų nebuvo jokių tikrų ar tariamų teisinių santykių, teisinis faktinis pagrindas tariamoms teisėms ir pareigoms, numatytoms CK 1.136 straipsnyje, atsirasti, nenustatytas.

V. K. ir E. K. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius ir skirti naujas bausmes neprašo, priimti išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą, kaip prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir ar nėra esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. K. ir V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rasa ValentinienėTeisėjai Stasys ValužisValentinas Janonis