Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 8 metams ir pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. R. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai – neturėdamas leidimo, iš nenustatyto asmens įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų – du bespalvius plastikinius užspaudžiamus maišelius su 482 vienetais ir 428 vienetais baltos spalvos tablečių ir sutrupėjusių baltos spalvos tablečių fragmentų mišiniu, kurių bendra masė yra 242,474 gramai, o jų sudėtyje yra 37,376 gramai psichotropinės medžiagos MDMA, turėdamas tikslą jas nugabenti į Baltarusijos Respubliką ir ten jas platinti, t. y. perduoti nenustatytiems asmenims, bei laikė ir gabeno šią psichotropinę medžiagą iki Šalčininkų pasienio kontrolės punkto, esančio Pamūrinės k., Šalčininkų rajone, kur 2009 m. birželio 10 d., 19 val. 15 min. buvo sulaikytas. Šiais veiksmais E. R. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti – perduoti nenustatytiems asmenims, ir padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 10 d., 19 val. 15 min., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą, esantį Pamūrinės k., Šalčininkų rajone, paslėpęs savo apatinėse kelnaitėse, prie lytinių organų, taip išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, gabeno du bespalvius plastikinius užspaudžiamus maišelius su 482 vienetais ir 428 vienetais baltos spalvos tablečių ir sutrupėjusių baltos spalvos tablečių fragmentų mišiniu, iš viso 910 baltos spalvos tablečių ir sutrupėjusių baltos spalvos fragmentų mišinio, kurių bendra masė yra 242,474 gramai, o jų sudėtyje yra didelis kiekis - 37,376 gramai psichotropinės medžiagos MDMA, vykdamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją. Šiais veiksmais E. R. nepateikdamas muitinės kontrolei ir jos išvengdamas, neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno psichotropines medžiagas ir padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojai A. K. ir A. S. pirmosios instancijos teisme kategoriškai nepatvirtino, kad kelyje ar šalia kelio jie nematė jokių automobilių. Šie liudytojai paaiškino, kad „lyg tai nebuvo jokio automobilio ar automobilių“. Be to, liudytojas A. K. posėdžio metu parodė, kad šalia namo galėjo būti automobilis. Apeliantas pažymi, kad šalia kelio, kur jį stabdė vyras, yra sodyba, todėl mano, kad liudytojas kalbėjo būtent apie tą vietą. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojai šią dieną įsiminė, nes jų automobilis buvo tikrinamas panaudojant šunis, tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojai gerai prisimena įvykius prie pasienio posto, o ne tos dienos įvykius iki atvykstant prie pasienio posto. Be to, liudytojai galėjo neatkreipti dėmesio į „VW Golf“ automobilį kaip į jiems žinomą automobilį, nes nuteistasis nurodo, kad šiuo broliui priklausančiu automobiliu jis važiavo pirmą kartą. Apeliantas mano, kad liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia jo nurodytas aplinkybes.

Nuteistasis E. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie vaistai kaip aspirinas ir analginas dažniausiai vežami iš Baltarusijos į Lietuvą dėl žymiai mažesnės kainos Baltarusijoje, ir šios aplinkybės paneigia kaltininko paaiškinimus, jog jis manė, kad veža vaistus ir nežinojo, jog tai narkotikai. Apeliantas nurodo, kad jo artimieji yra sveiki ir dažnai vaistų nevartoja, todėl jam nėra žinoma, kokios vaistų kainos yra Baltarusijoje ir Lietuvoje. Net ir nustačius, kad Baltarusijoje vaistai yra pigesni, ši aplinkybė nepaneigia, kad vaistai iš Lietuvos į Baltarusiją gali būti vežami dėl geresnės vaistų kokybės ar kitų priežasčių.

Apelianto manymu, nepagrįsta ir kita teismo išvada, kad jis pats parodė, jog tablečių turi būti apie 950 vienetų. Nuteistasis neigia tai sakęs, nes tablečių kiekio nežinojo. Nors liudytojas M. S. parodė, kad apeliantas buvo sakęs, kad tablečių turi būti apie 950 vienetų, tačiau to nepatvirtino nei vienas įvykyje dalyvavęs pareigūnas, parodęs, kad apie tablečių kiekį kalbos nebuvo. Nuteistasis taip pat nurodo, kad liudytojo M. S. nurodytas kiekis neatitinka nustatyto tablečių kiekio.

Tai, kad tabletės buvo slepiamos, nuteistojo nuomone, nepatvirtina, kad jis žinojo, jog gabena narkotikus. E. R. teigia, kad bijodamas ilgos patikrinimo procedūros, dėl kurios galėjo pavėluoti į autobusą, jis paslėpė tabletes.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų G. J. ir J. J. parodymais, jog G. J. E. R. sakė, kad neturėjo kito pasirinkimo, todėl platino narkotines medžiagas. Apeliantas nurodo, kad šie pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu tokių parodymų nedavė. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme paminėjo J. J. , po to lyg prisiminęs ją patvirtino ir G. J. .

Apelianto manymu, liudytojai J. J. , G. J. ir K. N. visais būdais bandė įrodyti jo kaltę. Liudytojai parodė, kad E. R. patikrinimo metu stengėsi būti kuo toliau nuo šunų, ir tai įrodo, jog jis žinojo turįs narkotinių medžiagų. Liudytojai savo nuomonę ir įtarimus pateikė kaip įrodymus. Nuteistasis teigia, kad liudytojų parodytų aplinkybių nebuvo, jis vykdė visus pareigūnų nurodymus – atrakino automobilį, atidarė bagažinę, pasitraukdavo ten, kur liepdavo pareigūnai. Liudytojas M. S. patvirtino, kad E. R. „stovėjo vietoje, kur buvo liepta“. Apeliantas pažymi, kad su pareigūno J. J. neigiamu požiūriu į žmones, važiuojančiais į Baltarusiją, bei su jo nepagrįstomis pretenzijomis buvo susidūręs ir ankščiau. Apeliantas mano, kad liudytojų parodymai yra subjektyvūs, kelia abejonių ir jie prieštarauja kitiems objektyviems parodymams.

Nuteistasis nesutinka ir su nuosprendyje nurodytu psichotropinės medžiagos MDMA kiekiu – 37,376 gramo, nes 2009 m. birželio 18 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kurioje nustatytas psichotropinės medžiagos kiekis, jam kelia abejonių. Iš išvadoje esančio aprašymo matyti, kad nustatant psichotropinės medžiagos kiekį, buvo ištirt tik 2,448 gramo medžiagos bendros masės (0,981 gramas iš maišelio Nr. 1 ir 1,467 gramai iš maišelio Nr. 2), ir buvo nustatyta 37,376 gramai psichotropinės medžiagos kiekis. Ši specialisto išvada yra nepagrįsta, nes faktinis psichotropinės medžiagos kiekis yra didesnis negu buvo ištirta.

Apeliantas pažymi, kad jis niekada nevartojo narkotinių medžiagų , neturėjo jokių reikalų su narkotikus vartojančiais ar platinančiais asmenimis. Tai patvirtina ir atliktos kratos jo automobilyje bei namuose bei kiti apie jį surinkti duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė neteisėtai disponavus psichotropine medžiaga, turint tikslą ją platinti bei padarius kontrabandą yra įrodyta.

Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde neneigia 2009 m. birželio 10 d. sulaikymo metu Šalčininkų pasienio kontrolės punkte turėjęs du plastikinius maišelius su baltos spalvos tabletėmis, kurių sudėtyje, kaip vėliau nustatyta, buvo psichotropinės medžiagos MDMA. Tačiau apeliaciniame skunde jis nurodo nežinojęs, kad tai yra psichotropinės medžiagos, ir buvo įsitikinęs, jog gabena vaistus. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Remiantis 2002 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (Lietuvos Respublikos BK 232-1, 232-2, 232-5, 232-10 str.) 17 punktu, nusikaltimai, nurodyti BK 232-1, 232-2, 232-5, 232-10 straipsniuose - psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimas, šių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas, padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Už šių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, ir kt. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad ir E. R. suvokė šias aplinkybes. Jis turėtas psichotropines medžiagas slėpė savo apatinėse kelnaitėse, prie lytinių organų. Gabenant vaistus toks kruopštus slėpimo būdas nereikalingas ir niekuo nepaaiškinamas. Jis nepaaiškinamas ir E. R. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe – siekiu išvengti ilgos patikrinimo procedūros. Be to, E. R. galėjo suprasti, kad jo turimos tabletės yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos ir iš jų supakavimo būdo. Iš byloje esančių fotografijų (b. l. 7) matyti, kad pas E. R. rastos tabletės supakuotos dvejuose atskiruose maišeliuose, sufasuotos visiškai ne taip, kaip tai būdinga vaistams. Pažymėtina, kad E. R. elgesys automobilio tikrinimo metu taip pat patvirtina, kad E. R. bent bendrais bruožais suvokė, jog veža narkotines ar psichotropines medžiagas. Liudytojai J. J. , K. N. bei G. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prie pasienio kontrolės punkto tikrinant E. R. automobilį panaudojant šunis, nuteistasis stovėjo atokiau, stengėsi laikytis toliau nuo šunų (b. l. 161-162; 163; 165; 167). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad liudytojas M. S. paneigė liudytojų J. J. , G. J. bei K. N. parodymus teigdamas, kad patikrinimo metu E. R. „stovėjo vietoje, kur buvo liepta“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo protokole užfiksuoti ne visiškai tokie šio liudytojo parodymai, kokius apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis. Apklausiamas teisme, M. S. parodė, kad „E. R. stovėjo nuo automobilio nuošaliau, prie automobilio jis neprieidinėjo, stovėjo vietoje“ (b. l. 159). Tokie M. S. parodymai nepaneigia kitų minėtų liudytojų parodymų ir nereiškia, kad jam (M. S. ) E. R. elgesys patikrinimo metu pasirodė normalus ir nesukėlė įtarimų. Be to, E. R. versiją, jog jis manė vežantis aspiriną paneigia liudytojų G. J. ir J. J. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo metu parodė, kad po paslėptų tablečių aptikimo G. J. pasakius E. R. „radai kuo užsiimti. Per tokius kaip tu pilnos mokyklos narkotikų“ nuteistasis atsakė, jog „neturėjo pasirinkimo“ bei minėto liudytojo M. S. parodymais apie tai, kad pats kaltininkas parodė, jog maišeliuose tablečių yra apie 950 vienetų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais ir jais remiasi. Nors apeliantas teigia, kad liudytojui M. S. sulaikymo metu nesakė, kokį kiekį tablečių gabena ir jo (M. S. ) nurodytas kiekis (950 tablečių) skiriasi nuo tikrojo, pas jį (E. R. ) rasto tablečių kiekio (iš viso 910 tablečių), tačiau pažymėtina, kad šis skirtumas yra labai nedidelis, žinant dar ir tai, kad dalis maišėliuose buvusių tablečių buvo sutrupėję. Atkreiptinas dėmesys, kad apžiūros, vykusios 2009 m. birželio 10 d., 19 val. 40 min., protokole užfiksuota, kad „asmens patikrinimo patalpoje, ant rašomo stalo sukrauti įvairūs daiktai: du permatomi maišeliai, kurie pilni baltos spalvos tablečių. Abu maišeliai buvo nufotografuoti, įdėti į padarytą popierinį voką, o vokai – užklijuoti ir pasirašyti“ (b. l. 4). Iš protokolo matyti, kad šios apžiūros metu rastos tabletės nebuvo skaičiuojamos. Tikslus šių tablečių kiekis buvo nustatytas tik 2009 m. birželio 18 d. atlikus tyrimą (b. l. 70-71). Iš atlikus šį tyrimą surašytos specialisto išvados Nr. 140-(4998)-ISI-4968 matyti, kad „objektai tyrimui pateikti dviejuose baltos spalvos popieriaus paketuose, sunumeruotuose Nr. 1 ir Nr. 2. Paketai yra su paaiškinamaisiais užrašais. Pakuotės nepažeistos“ (b. l. 70). Taigi išdėstytos aplinkybės rodo, kad liudytojas M. S. , kuris pirmą kartą apie tablečių kiekį (950 vienetų) parodė apklaustas tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas apeliantas, t. y. 2009 m. birželio 10 d., 23 val. (b. l. 61), beveik tikslaus maišeliuose buvusių tablečių kiekio negalėjo sužinoti iš kitų šaltinių ir šį kiekį sužinojo būtent iš nuteistojo E. R. .

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. R. žinojo, jog gabena ne vaistus, o psichotropines medžiagas, be kitų nustatytų aplinkybių, grindžiama ir tuo, kad tokie vaistai kaip analginas ir aspirinas dažniausiai vežami iš Baltarusijos į Lietuvą dėl žymiai mažesnės jų kainos Baltarusijoje, o ne Lietuvoje. Su šia apkaltinamojo nuosprendžio išvada nuteistasis nesutinka, teigdamas, jog jo artimieji yra sveiki ir dažnai vaistų nevartoja, todėl jam nežinomos ir vaistų kainos Baltarusijoje ir Lietuvoje. Jo manymu, minėtą teismo išvadą paneigia ir tai, kad vaistai į Baltarusiją gali būti vežami dėl geresnės jų kokybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama E. R. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje. Tačiau ši aplinkybė, įvertinus kitų byloje esančių įrodymų visumoje (tablečių kiekis, slėpimo būdas, vengimas prisiartinti prie šunų ir kitų) bei atsižvelgiant į E. R. asmenines savybes (vidurinio išsilavinimo, 20 metų amžiaus jaunuolis, ne kartą lankęsis Baltarusijos Respublikoje, todėl žinomas kainų santykis toje šalyje ir Lietuvoje), taip pat iš dalies patvirtina, kad E. R. bent bendrais bruožais suprato, jog gabena ne vaistus, o psichotropines ar narkotines medžiagas.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantas kritikuoja liudytojo G. J. parodymus, tačiau šis pareigūnas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, apie jo tariamai parodytas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nekalbama.

Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys ir apie ankščiau buvusį liudytojo J. J. priešišką elgesį su asmenimis, vykstančiais į Baltarusiją. Iš apeliaciniame skunde pateiktų bendro pobūdžio frazių, kad E. R. buvo susidūręs su J. J. „neigiamu požiūriu į žmones, važiuojančiais į Baltarusiją“ bei jo „nepagrįstomis pretenzijomis“, neaišku, kaip tai susiję su nagrinėjama byla bei E. R. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Priešingai nei teigia E. R. , įvertinus visų apklaustų liudytojų, kurie dalyvavo įvykio metu tikrinant nuteistąjį bei automobilį, kuriuo jis atvyko prie pasienio kontrolės punkto, parodymus nėra pagrindo teigti, kad šie asmenys visais būdais bandė įrodyti E. R. kaltę. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, šie pareigūnai papasakojo įvykio aplinkybes bei nurodė, kaip patikrinimo metu elgėsi kaltininkas. E. R. kaltės klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais ne tik nuosekliais šių liudytojų parodymais, bet ir kitais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti ir ištirti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje sumontuotų vaizdo kamerų užfiksuoti įrašai, kuriuose turėtų būti užfiksuota, kaip nepažįstamas vyriškis perduoda tabletes E. R. . Šių įrašų byloje nėra, jie nebuvo peržiūrėti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau iš byloje esančių raštų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, 2009 m. birželio 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjas prašė šios institucijos vado pavesti pavaldiems pareigūnams pateikti vaizdo kameros, stebinčios nuo Šalčininkų PKP teritorijos seną kelią Lyda – Vilnius, vaizdo įrašą nuo 2009 m. birželio 10 d., 17 val. iki 2009 m. birželio 10 d., 20 val. (b. l. 72). Atsakydamas į šį raštą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas nurodė, kad siunčia Šalčininkų PKP vaizdo kameros, fiksuojančios vaizdą prie išvažiavimo į kelią Lyda – Vilnius, 2009 m. birželio 10 d. įrašą. Kartu šiame rašte nurodyta, kad nėra galimybės pateikti kameros, stebinčios tik kelią Lyda – Vilnius, įrašų, todėl pasiūlyta kreiptis į Tribonių užkardą (b. l. 73). Šios užkardos vadas, atsakydamas į pateiktą prašymą (b. l. 74), nurodė, kad patikrinus vaizdo stebėjimo kameros, stebinčios nuo Šalčininkų PKP teritorijos seną kelią Lyda – Vilnius, vaizdo įrašą nuo 2009 m. birželio 10 d., 17 val. iki 2009 m. birželio 10 d., 20 val., ir išsaugojus jį Operatyvinės veiklos skyriaus specialistų kompiuteryje, pastebėta, kad įrašą išsaugojus išorinėje laikmenoje, jo negalima peržiūrėti, todėl šį įrašą galima peržiūrėti tik minėtame kompiuteryje (b. l. 75). Pažymėtina ir tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas 2009 m. birželio 18 d. atsakydamas į šios institucijos Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjo raštą (b. l. 76), be kitų aplinkybių taip pat nurodė, kad iš Šalčininkų PKP vaizdo kamerų nustatyta, kad apie 300 m. nuo automobilio stovėjimo aikštelės, kur buvo paliktas E. R. automobilis, E. R. nesustojo. Taip pat nustatyta, kad E. R. versiją gali patvirtinti arba paneigti A. K. arba A. S. (b. l. 77). Liudytojai A. K. ir A. S. pirmosios instancijos teisme neparodė matę pakelėje automobilius stabdančio asmens ar ten stovėjusio E. R. automobilio (b. l. 160-161; 161-162). Taigi, iš atliktų procesinių veiksmų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad psichotropines medžiagas E. R. kelio Lyda - Vilnius kelkraštyje perdavė nepažįstamas vyras. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens E. R. įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tačiau ši išvada nėra pagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kaip minėta, nuteistojo versija, kad jo gabentas psichotropines medžiagas jam perdavė nepažįstamas asmuo, nepasitvirtino, nes vieninteliai asmenys, kurie E. R. teigimu, galėjo patvirtinti buvus susitikimą su nepažįstamu asmeniu, pirmosios instancijos teisme neparodė, kad matė kelkraštyje automobilius stabdantį žmogų ar kelkraštyje sustojusį E. R. . Minėtą E. R. versiją taip pat iš dalies paneigia ir tai, kad paėmęs iš nepažįstamo asmens „vaistus“, šis asmuo nedavė jokių savo kontaktinių duomenų, nors kaip teigė E. R. , už pagalbą šis asmuo žadėjo sumokėti 20 litų, tačiau piniginėje turėjo tik 200 litų kupiūrą. Psichotropinių medžiagų įgijimo faktas negali būti preziumuojamas šių medžiagų laikymo ir gabenimo faktais. Todėl iš E. R. inkriminuotos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje šalintinas teiginys, kad jis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai – neturėdamas leidimo, iš nenustatyto asmens įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Tuo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Jo padarytos veikos kvalifikavimas dėl to nesikeičia, nes ir neginčijamai įrodytas psichotropinių medžiagų laikymas ir gabenimas, turint tikslą jas platinti Baltarusijos Respublikoje, kvalifikuojamas kaip Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Tačiau ši E. R. padaryta veika aprašoma siauriau: E. R. , turėdamas tikslą nugabenti į Baltarusijos Respubliką ir ten platinti psichotropines medžiagas, t. y. perduoti jas nenustatytiems asmenims, neteisėtai laikė ir gabeno du bespalvius plastikinius užspaudžiamus maišelius su 482 vienetais ir 428 vienetais baltos spalvos tablečių ir sutrupėjusių baltos spalvos tablečių fragmentų mišiniu, kurių bendra masė yra 242,474 gramai, o jų sudėtyje yra 37,376 gramai psichotropinės medžiagos MDMA, iki Šalčininkų pasienio kontrolės punkto, esančio Pamūrinės k., Šalčininkų rajone, kur 2009 m. birželio 10 d., 19 val. 15 min. buvo sulaikytas.

Iš E. R. padarytos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje, pašalinus teiginį, kad pastarasis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje psichotropinių medžiagų įgijo iš nenustatyto asmens, nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl tariamo 20 litų atlygio už pagalbą gabenant „vaistus“ į Baltarusijos Respubliką. Jo veikos kvalifikavimui pažadėtas ar nepažadėtas atlygis už pagalbą gabenant minėtas medžiagas, reikšmės neturi.

Apeliantas nepagrįstai abejoja 2009 m. birželio 18 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kurioje nustatant psichotropinės medžiagos kiekį, buvo ištirta ne visa pas jį rasta medžiaga (tabletės ir sutrupėjusios jų dalys), bet tik šios medžiagos dalis – 2,448 gramai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiam tyrimui atlikti buvo pateikti baltos spalvos tabletės ir sutrupėjusių baltos spalvos tablečių fragmentų mišiniai, supakuoti į 2 bespalvius plastikinius užspaudžiamus maišelius, kurie 2009 m. birželio 10 d. asmens kratos metu rasti pas E. R. . Tyrimui pateiktos pakuotės pažeistos nebuvo (b. l. 70-71). Kaip matyti iš 2009 m. birželio 10 d. apžiūros protokolo, pas E. R. rasti ir apžiūrėti du permatomi maišeliai, pilni baltos spalvos tablečių, buvo nufotografuoti, įdėti į padarytą popierinį voką. Vokai užklijuoti, pasirašyti ir pažymėti Nr. 1 ir Nr. 2 (b. l. 4). Taigi, tyrimui pateiktos medžiagos (tabletės) buvo gabentos tuo pačiu metu, paimtos iš to paties asmens, tai pat, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje supakuotos. Tiek apžiūros protokole, tiek specialisto išvadoje jos apibūdintos „baltos spalvos tabletėmis“, nenurodant, kad pagal dydį, spalvą ar kitas savybes jos būtų skirtingos. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme apibūdindamas, kaip atrodė jo gabentos tabletės, neparodė, kad tabletės išoriškai kuo nors skyrėsi, teigdamas, kad „tos tabletės buvo baltos, jokių antspaudų ant jų nebuvo, buvo tik žymė, jog galima tabletę perlaužti pusiau“ (b. l. 157). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad tyrimui pateiktuose maišeliuose buvo ir kitokių tablečių. Jų sudėtyje nustatant MDMA kiekį, nebuvo būtina ištirti visas maišeliuose buvusias tabletes, todėl tyrimui sunaudojus tik dalį baltos spalvos tablečių ir sutrupėjusių baltos spalvos tablečių fragmentų mišinio, paimant juos iš abiejų tyrimui pateiktų maišelių, buvo teisingai nustatyta, jog pas E. R. rastų tablečių ir sutrupėjusių tablečių fragmentų mišinio sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė yra 37,376 gramai. Toks psichotropinės medžiagos MDMA kiekis yra didelis, todėl jo veika, pasireiškusi didelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymu ir gabenimu į Baltarusiją, turint tikslą šią medžiagą platinti, tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas.

Teisingai nustačius, kad E. R. gabentų tablečių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, kita jo padaryta veika, gabenant šias medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturint leidimo ir paslepiant jas apatinėse kelnaitėse, prie lytinių organų, taip išvengiant muitinės kontrolės, teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį kaip kontrabanda.

E. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs du sunkius nusikaltimus. Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų. Už šį nusikaltimą E. R. paskirta minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 10 metų. Už šį nusikaltimą E. R. paskirta taip pat minimali 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, už minėtus nusikaltimus paskirdamas minimalias straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į tai, kad E. R. yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, jokiomis bausmėmis baustas nebuvo, niekur nedirba, tačiau šiuo metu įsidarbinti nėra lengva. Jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Nuteistajam paskirtos minimalios bausmės nėra aiškiai per griežtos ir nešvelnintinos, nes, kaip numato Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis, bausmės skiriamos pagal straipsnio numatančio atsakomybę už padarytą veiką sankciją. Mažesnės už minimalią bausmės gali būti skiriamos tik esant sąlygoms, numatytoms Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. E. R. pats neatvyko ir nepranešė apie savo nusikalstamas veikas, kaltu neprisipažino, todėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis negalėjo būti taikoma. Nesant bent 2 atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam nebuvo galima taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios leidžia skirti švelnesnę kaip minimali bausmė. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Todėl ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis šioje byloje netaikytina ir paskirtos bausmės nešvelnintinos.

Skiriant E. R. galutinę bausmę, teisingai taikyta bausmių apėmimo taisyklė, ir jam nustatyta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti kitą apeliacinio skundo dalį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį pakeisti:

Iš E. R. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje, aprašymo pašalinti teiginį, kad jis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai – neturėdamas leidimo, iš nenustatyto asmens įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.